2017-09-12 Nr. AB-16436-3-61-3-02349-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4659-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02349-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2015 m. vasario 28 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, taip pat buvo pelėsio. Kamerose nebuvo galimybės visiems vienu metu pavalgyti prie stalo. Naudojantis sanitariniais mazgais nebuvo užtikrintas privatumas. Dėl tokių kalinimo sąlygų buvo pažemintas pareiškėjo orumas, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, suprastėjo jo fizinė ir psichinė sveikata.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 8–18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui, taip pat universalus valiklis, tinkantis ir indams plauti. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais.

Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai).

Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti šalto vandens tiekimo sistema.

Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. HN 76:2010 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu (II t., b. l. 105–111) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, jog laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2015 m. vasario 28 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 137, kurios plotas 7,75 m2, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2012 m. rugsėjo 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 109, kurios plotas 7,31 m2, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–5 asmenys; 2012 m. rugsėjo 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 183, kurios plotas 7,94 m2, joje buvo laikomas iki 2012 m. spalio 9 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2012 m. spalio 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 144, kurios plotas 7,94 m2, joje buvo laikomas iki 2012 m. spalio 29 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2012 m. spalio 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 148, kurios plotas 8,02 m2, joje buvo laikomas iki 2012 m. lapkričio 15 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2012 m. lapkričio 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 186, kurios plotas 7,94 m2, joje buvo laikomas iki 2013 m. sausio 5 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2013 m. sausio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 122, kurios plotas 7,38 m2, kameroje buvo 1 asmuo; 2013 m. sausio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 151, kurios plotas 7,48 m2, joje buvo laikomas iki 2013 m. sausio 24 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2013 m. sausio 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 145, kurios plotas 7,94 m2, joje buvo laikomas iki 2013 m. vasario 5 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2013 m. vasario 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 127, kurios plotas 7,94 m2, joje buvo laikomas iki 2013 m. vasario 27 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2013 m. vasario 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 153, kurios plotas 7,94 m2, joje buvo laikomas iki 2013 m. kovo 28 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2013 m. kovo 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 162, kurios plotas 7,94 m2, joje buvo laikomas iki 2013 m. balandžio 3 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 asmenys; 2013 m. balandžio 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 142, kurios plotas 7,94 m2, kameroje buvo 3–4 asmenys; 2013 m. balandžio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 176, kurios plotas 7,94 m2, joje buvo laikomas iki 2013 m. balandžio 7 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2013 m. balandžio 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 151, kurios plotas 7,48 m2, joje buvo laikomas iki 2013 m. birželio 12 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2013 m. birželio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 164, kurios plotas 7,86 m2, joje buvo laikomas iki 2013 m. birželio 17 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2013 m. birželio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 115, kurios plotas 7,45 m2, kameroje buvo 3 asmenys; 2013 m. birželio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 135, kurios plotas 8,02 m2, joje buvo laikomas iki 2013 m. rugsėjo 29 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2013 m. rugsėjo 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 181, kurios plotas 7,94 m2, joje buvo laikomas iki 2013 m. lapkričio 11 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2013 m. lapkričio 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 199, kurios plotas 7,94 m2, joje buvo laikomas iki 2013 m. lapkričio 14 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2013 m. lapkričio 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 185, kurios plotas 7,94 m2, joje buvo laikomas iki 2014 m. sausio 13 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2014 m. sausio 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 192, kurios plotas 7,94 m2, kameroje buvo 2 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 109, kurios plotas 7,31 m2, kameroje buvo 4 asmenys; 2014 m. sausio 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 163, kurios plotas 7,56 m2, joje buvo laikomas iki 2014 m. spalio 12 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2014 m. spalio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 296, kurios plotas 8,03 m2, joje buvo laikomas iki 2014 m. lapkričio 4 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2014 m. lapkričio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 286, kurios plotas 7,60 m2, joje buvo laikomas iki 2014 m. lapkričio 24 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2014 m. lapkričio 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 338, kurios plotas 7,72 m2, joje buvo laikomas iki 2014 m. lapkričio 26 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2 asmenys; 2014 m. lapkričio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 336, kurios plotas 7,63 m2, joje buvo laikomas iki 2014 m. gruodžio 16 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2014 m. gruodžio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 296, kurios plotas 8,03 m2, joje buvo laikomas iki 2014 m. gruodžio 21 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–3 asmenys; 2014 m. gruodžio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 333, kurios plotas 7,72 m2, joje buvo laikomas iki 2015 m. sausio 21 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2015 m. sausio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 336, kurios plotas 7,63 m2, joje buvo laikomas iki 2015 m. sausio 30 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2015 m. sausio 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 111, kurios plotas 7,45 m2, joje buvo laikomas iki 2015 m. vasario 1 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2015 m. vasario 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 186, kurios plotas 7,94 m2, joje buvo laikomas iki 2015 m. vasario 26 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2015 m. vasario 27 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 974 dienas. Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m2.

Pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 50,5 dienų, vadinasi, 923,5 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių.

Vadinasi, valstybė 923,5 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nustatė, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.

Teismas nurodė, kad HN 76:2010 21 punkte nustatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Šias aplinkybes įvertinus HN 76:2010 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuota, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3 punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą.

EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją ir kt.).

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta ir drėgna, taip pat buvo pelėsio, vadovavosi HN 76:2010 nuostatomis (26, 56 p.). Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas 2017 m. kovo 23 d. raštu Nr. 2.10-3296(16.16.1.10.12) teismą informavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K negavo. Iš atsakovo atstovo teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (antrą kartą pateikti tie patys dokumentai) matyti, jog Lukiškių TI-K kamerose atliktos visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (įskaitant kameras Nr. 109, Nr. 111, Nr. 115, Nr. 127, Nr. 137, Nr. 145, Nr. 151, Nr. 163, Nr. 164, Nr. 186, Nr. 336 ir Nr. 338, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas ir pareiškėjas) kokių nors kamerų Nr. 109, Nr. 127, Nr. 137, Nr. 145, Nr. 163, Nr. 164, Nr. 336 ir Nr. 338 neatitikimų, susijusių su oro temperatūros, santykinės drėgmės reikalavimais ir (ar) pelėsio buvimu, nustatyta; tačiau 2012 m. spalį – lapkritį atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad kameros Nr. 186 santykinė oro drėgmė neatitiko reikalavimų (2012 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-1295), 2013 m. liepą atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad kameros Nr. 115 lubos vietomis pajuodę (2013 m. liepos 25 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-864), 2013 m. rugpjūtį atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad kameros Nr. 151 santykinė oro drėgmė neatitiko reikalavimų (2013 m. rugpjūčio 14 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-947), o 2015 m. vasarį atliktos patikros metu nustatyta, kad kameros Nr. 111 oro temperatūra neatitiko reikalavimų (2015 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-206). Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, taip pat į tai, jog daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu būtų nustatyti kokie nors pažeidimai, susiję su kamerų temperatūros bei drėgmės reikalavimais ir (ar) pelėsio buvimu, byloje nėra, konstatuotas HN 76:2010 26 ir 56 punktų pažeidimas.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti vienas stalas, taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl kamerų ploto nėra galimybės jų įrengti papildomai. Kitaip tariant, Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtas visas pagal teisės aktus privalomas kietasis inventorius ir tik dėl mažo kamerų ploto nėra galimybės įrengti papildomo kietojo inventoriaus. Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikosi ir LVAT, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo aprūpinimo baldais atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Į bylą pateiktame Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2017 m. kovo 27 d. rašte Nr. S-1583 nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Byloje pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje taip pat nėra duomenų apie kokius nors pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus, kuriems galėjo turėti įtakos kalinimo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė kokius nors negrįžtamus sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų (minimalaus kameros ploto neužtikrinimą, netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą, higienos sąlygų kamerose neužtikrinimą) mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 10 000 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteisė 10 000 Eur.

III. Atsakovas Lukiškių TI-K apeliaciniu skundu (II t., b. l. 114–118) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, jog tam, kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos:

žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta pinigų suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo gautą skundą, Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, dokumentai įstaigoje nėra kaupiami (laikomi) skaitmenine forma, todėl atsakovas Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 euro (0,22 lito). Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 124) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas (apeliantas) kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, ją kildindamas iš Lukiškių TI-K veiksmų – netinkamų kalinimo sąlygų (mažas kalinimo plotas, neužtikrintas tinkamas sanitarinių mazgų įrengimas, higienos sąlygų reikalavimų neužtikrinimas).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgiant į apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotus atsakovo veiksmus galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam privalomo minimalaus gyvenamojo ploto ir atlikus kitus šioje nutartyje paminėtus veiksmus (netinkamas sanitarinių mazgų įrengimas), dėl kurių iš esmės ginčo nėra, patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, viršijančių įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (žr., pvz., šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, buvo pagrindas teigti, kad dėl tokių kalinimo tardymo-izoliatoriuje kalėjime sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kas ir suponuoja valstybės civilinę atsakomybę (CK 6.271 str.), todėl nėra visiškai jokio pagrindo tvirtinimui dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo, o taip pat ir dėl kitų sąlygų egzistavimo viešajai atsakomybei atsirasti.

Pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Šiuo atveju, turi būti patikrinta, ar pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui suma už netinkamas kalinimo sąlygas gali būti laikoma adekvačia priemone patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas neabejotinai jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį, ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, vertina, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimui priteista suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Tik teisės pažeidimo pripažinimas būtų niekuo neparemtas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, palikdamas galioti priteistą neturtinės žalos sumą, akcentuoja paskutinę Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir Teismas) 2017 m. liepos 4 d. sprendime byloje Aleksandravičius ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 32344/13 ir kt.) nurodė kad, nors priteistos sumos atitiko vienodą Lietuvos teismų praktiką, jos nedera su sumomis, kurias Teismas paprastai priteisia panašiose bylose. Teismas priminė, kad pagrindiniai principai dėl kalinimo įstaigų perpildymo buvo paaiškinti ir apibendrinti Teismo didžiosios kolegijos 2016 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13, 136–141 punktuose, t. y.:

Teismas patvirtino, kad praktikoje dominuojantis 3 kv. m ploto standartas vienam daugiavietėje kameroje kalinamam asmeniui yra aktualus minimalus reikalavimas pagal Konvencijos 3 straipsnį;

kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m kameroje, kurioje asmenys apgyvendinami kartu, šis asmeninės erdvės trūkumas yra toks rimtas, kad sukuria stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali šią prezumpciją paneigti, jeigu parodo, jog egzistavo faktoriai, galintys adekvačiai kompensuoti mažą asmeninę erdvę;

stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigta, jeigu nustatyta šių aplinkybių visuma:

nukrypimai nuo reikalaujamos minimalios 3 kv. m ploto normos yra trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi;

tokie nukrypimai yra kompensuojami pakankama judėjimo laisve už kameros ribų ir pakankamu užimtumu;

pareiškėjas yra kalinamas, bendrąja prasme, tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

tais atvejais, kai vertinama kalėjimo kamera, kurioje vienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m ploto, erdvės faktorius išlieka svarbia aplinkybe sprendžiant dėl kalinimo sąlygų tinkamumo. Tokiomis aplinkybėmis Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu erdvės klausimas bus susijęs su kitomis netinkamomis fizinėmis kalinimo sąlygomis, ypač galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir oru, ventiliacija, kambario temperatūros tinkamumu, galimybe naudotis tualetu privačiai ir pagrindinių sanitarinių bei higienos reikalavimų atitiktimi.

Teismas pažymėjo, kad nors ir negali taikyti perpildymo prezumpcijos automatiškai, vis dėlto jis jau yra sutikęs su CPT išvadomis, kad Lukiškių TI-K perpildymą dar labiau apsunkino apgailėtinos sąlygos, susijusios su susidėvėjusiomis ir nešvariomis kameromis bei jų įrengimu, nepakankamu šildymu žiemą ir bloga ventiliacija (žr. Mironovas ir kiti, 65 ir 142 p.). Be to, Teismas jau yra pripažinęs CPT išvadas, kad kalinami asmenys kameroje praleisdavo 23 valandas per dieną (žr. Mironovas ir kt., 143 p.). Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad trumpas mankštinimosi lauke laikas, pavyzdžiui, vieną valandą per dieną, gali būti aplinkybė, dar labiau pabloginanti kalinamo asmens situaciją (ibid., 143 p.; taip pat žr. 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimų Nr. 42525/07 ir 60800/08, 151 p.; 2015 m. sausio 27 d. sprendimo byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 36925/10, 235 p.; ir priešingai, Muršić, 161 p.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 m. liepos 4 d. sprendime byloje Aleksandravičius ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 32344/13 ir kt.) priteisė ženkliai didesnes sumas nei buvo priteisęs nacionalines teismas. Šioje administracinėje byloje paliktina galioti neturtinės žalos atlyginimo suma visiškai suderinama su dabartine Teismo praktika, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, dėl visų pirmiau išdėstytų priežasčių, paliktinas galioti, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius