2021-05-26 Nr. AB-11230-3-61-3-04249-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3049-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04249-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. 2020 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05130 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, kuriuo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyveni, nes uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje (Nelegalus darbas). Pabrėžė, kad skirta bauda sumokėta, o ginčo leidimas laikinai gyventi buvo išduotas iki minėto administracinio nusižengimo padarymo. Bendrovė ir jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, ėmėsi pakankamai konkrečių veiksmų, siekdami įgyvendinti savo pareigas, nepadarė ir nesiekė padaryti žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams, visi mokesčiai yra sumokėti, visi formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, darbuotojų teisės nebuvo pažeistos, iš darbuotojų nėra gauta jokių nusiskundimų. Pareiškėjas turėjo leidimą dirbti, o vien formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje (šiuo atveju – UAB „(duomenys neskelbtini)“) nebuvimas dėl su įdarbinimu susijusių paslaugų teikėjo UAB „Megadarbas LT“ kaltės negali užtraukti administracinės atsakomybės už nelegalų darbą. Tai – neteisinga ir neteisėta praktika, kuri prieštarauja ne tik bendriesiems teisės ir geros moralės principams, tačiau ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Šiuo atveju formalaus reikalavimo nesilaikymas didžiausią poveikį daro asmenims, visiškai nesusijusiems su nusižengimo padarymu.

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad administracinė atsakomybė buvo pritaikyta ne Bendrovei, o jos vadovui. Bendrovės vadovo traktavimas asmenų darbdaviu ir atitinkamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto aiškinimas bei taikymas prieštarauja teisėtų lūkesčių principui, teisinės valstybės principui, pažeidžiami teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Pažymėta, kad į teisminį procesą dėl administracinės nuobaudos skyrimo nebuvo įtraukti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms teismo sprendimas turėjo tiesioginę įtaką (tarp jų – pareiškėjas, kuris neteko teisės gyventi ir dirbti Lietuvoje).

4. Pareiškėjo nuomone, leidimo laikinai gyventi panaikinimas pažeidžia ir proporcingumo principą. Bendrovėje dirba 60 vairuotojų, iš kurių 53 yra užsieniečiai, atvykę iš trečiųjų valstybių. Vairuotojų specialybė Lietuvoje yra įtraukta į deficitinių specialybių sąrašą, todėl darytina išvada, jog, panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje asmenims, šiuo metu dirbantiems Bendrovėje, ji greičiausiai neras kitų darbuotojų (vairuotojų) Lietuvoje, kuriais galėtų pakeisti darbuotojus, kuriems leidimai bus panaikinti. Dėl šios priežasties įmonė nebegalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų (paskolos, lizingo sutartys ir kt.), taip kils žala tretiesiems asmenims.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

6. Atsakovas teigė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui įvykdžius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, taip pažeidus Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda (sumokėta 2020 m. rugsėjo 10 d.). Šis įsiteisėjęs teismo nutarimas buvo teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui 2019 m. liepos 25 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas manė, kad tai, jog minėtą administracinį nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neatliko neteisėtų veiksmų, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Be to, subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus, yra tik fiziniai asmenys (ANK 2 str. 1 d.). Bendrovės vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejais būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Atsakovas pabrėžė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygas pagal aplinkybes, nenumatytas šioje teisės normoje. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Bendrovės vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, o neteisėtus veiksmus įvykdė paslaugų teikėjas, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, neturėjo pareigos vertinti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Taigi, Sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių, jis nelaikytinas neproporcingu. Be to, atsakovas akcentavo, jog Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. K. skundą.

8. Teismas nustatė, kad Departamento Imigracijos skyrius priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2019 m. liepos 25 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7477958, galiojantis iki 2021 m. liepos 25 d.

9. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-520-1139/2020 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių D. V. pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam 1 000 Eur baudą.

10. Departamento Kontrolės skyrius 2020 m. spalio 21 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05130, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti minėtą leidimą laikinai gyventi. Apie Sprendimo priėmimą pareiškėjas informuotas 2020 m. spalio 26 d. pranešimu Nr. (15/5-3)10K-27601.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Pažymėjo, kad Bendrovės direktorius D. V. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis tuo metu ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra pagrindo laikyti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 str. 1 d. 19 p. a p. prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

12. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis ir jo darbdavys neatliko neteisėtų veiksmų, dėl nesutvarkytų dokumentų kalta UAB „Megadarbas LT“. Iš 2020 m. rugpjūčio 18 d. teismo nutarimo matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo Baltarusijos Respublikos pilietis S. K., su kuriuo buvo sudaryta darbo sutartis, apie šio asmens įdarbinimą informuotas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, tačiau jis turėjo leidimą gyventi, suteikiantį teisę dirbti UAB „Furitas“, o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“. D. V. teismui patvirtino, kad dokumentai nebuvo iki galo sutvarkyti. Bendrovė 2020 m. gegužės 25 d. Departamentui pateikė tarpininkavimo raštą, o likusius dokumentus turėjo paruošti ir pateikti UAB „Megadarbas LT“, tačiau ji to nepadarė. Teismo nutarime konstatuota, kad S. K. Bendrovėje pradėjo dirbti turėdamas leidimą laikinai gyventi, išduotą darbo kitoje bendrovėje pagrindu, o Bendrovės vadovas D. V., neįsitikinęs, kad dokumentai yra sutvarkyti, išsiuntė S. K. į komandiruotę, t. y. S. K. realiai pradėjo dirbti Bendrovėje nuo 2020 m. gegužės 28 d. Tokiais veiksmais D. V. pažeidė Įstatymo 62 straipsnio 22 dalies reikalavimus, kadangi neturėjo leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Taigi Bendrovė, veikdama per savo vadovą D. V., atliko neteisėtus veiksmus.

13. Teismas akcentavo, jog aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatų taikymo. Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Kilusio ginčo kontekste nėra reikšminga ir tai, kad pareiškėjas įdarbintas iki nustatyto pažeidimo, kadangi tiek Įstatymas (50 str. 19 a p., 35 str. 1 d. 16 p.), tiek teismų praktika numato, kad leidimas laikinai gyventi ne tik neišduodamas, bet ir išduotas panaikinamas, kai nustatoma, kad darbdavys buvo baustas dėl nelegalaus darbo. Teismas laikė nepagrįstais ir pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo neproporcingumo, konstatavęs, kad šiame administraciniame akte Įstatymo nuostatos taikomos teisingai, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nėra įtvirtintos jokios išimtys. Pareiškėjo teiginiai apie Bendrovės darbuotojų poreikį neturi įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

14. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjui taikoma poveikio priemonė yra motyvuota. Taigi, nėra pagrindo panaikinti Sprendimą.

III. 15. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

16. Pareiškėjas mano, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir tik paviršutiniškai išanalizavo bylos medžiagą, neatsižvelgė į jo argumentus. Pakartoja, kad ginčui aktualus administracinis nusižengimas buvo padarytas po to, kai pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti Bendrovėje (taikytinas principas lex retro non agit), ir buvo nulemtas kitos bendrovės – UAB „Megadarbas LT“ – veiksmų (Bendrovei pateikti duomenys nekėlė abejonių, jog visi darbuotojų įdarbinimo dokumentai ir reikalingi formalumai yra sutvarkyti, Bendrovė ir jos vadovas buvo atidūs ir rūpestingi), už nelegalų darbą buvo nubaustas tik Bendrovės vadovas (ne pati Bendrovė), nei valstybei, nei jos ekonomikai ar viešiesiems finansams nebuvo padaryta jokia žala, buvo užtikrintos darbuotojų teisės, formalaus leidimo dirbti būtent Bendrovėje nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės neturėtų užtraukti administracinės atsakomybės už nelegalų darbą, suinteresuoti asmenys nebuvo įtraukti į teisminį procesą dėl administracinės atsakomybės Bendrovės vadovui taikymo, be to, Sprendimas priimtas pažeidžiant teisėtų lūkesčių, teisingumo ir kitus principus, jis neproporcingas (Bendrovė, negalėdama rasti pakankamai darbuotojų Lietuvoje, negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų; grupė užsieniečių, kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, buvo susiplanavę artimiausius metus gyventi ir dirbti Lietuvoje). Teigia, kad D. V. neskundė 2020 m. rugpjūčio 18 d. teismo nutarimo, nes nei šiame teismo nutarime, nei 2020 m. liepos 31 d. administracinio nusižengimo protokole nebuvo išaiškinta, jog be paskirtos baudos jo vadovaujamai bendrovei bei kitiems joje dirbantiems asmenims bus pritaikytos sankcijos. Be to, asmuo, kuris buvo nubaustas už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams, Bendrovėje nebedirba.

17. Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

18. Atsakovas pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad Sprendimas nėra nubaudimas už Bendrovės direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą, administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, todėl pareiškėjas nepagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog Bendrovės vadovui nebuvo išaiškinta kitų sankcijų taikymo galimybė. Be to, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, kad D. V., būdamas Bendrovės direktoriumi (kaip darbdavys), buvo baustas už nelegalų darbą ir kad nuo nuobaudos įvykdymo pabaigos iki Sprendimo priėmimo buvo praėję mažiau nei vieneri metai, todėl aplinkybė, jog Bendrovės direktorius šiuo metu yra pasikeitęs, neturi įtakos Sprendimo teisėtumui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės (leidimo laikinai gyventi užsieniečiui – UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui panaikinimas dėl to, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu pripažino, jog Bendrovės direktorius D. V. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 str. 1 d., ir skyrė jam baudą) bei apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai (užsieniečių apeliaciniai skundai yra labai panašūs) Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo jau ne kartą išnagrinėti (žr., pvz., 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2924-552/2021, 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-415/2021, 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2945-442/2021, 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3022-525/2021). Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių šioje konkrečioje byloje reikėtų nukrypti nuo ankstesnėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytų išvadų, tokių nenurodė ir pareiškėjas, todėl vadovautinasi minėta teismo praktika.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame nurodytos ir tinkamai įvertintos faktinės aplinkybės. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytus argumentus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir tik paviršutiniškai išanalizavo bylos medžiagą, neatsižvelgė į jo argumentus. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus.

23. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje, kurios direktorius, kaip darbdavio (Bendrovės) atstovas, pažeisdamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 Bendrovės direktoriui pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda. Šis teismo nutarimas nebuvo apskųstas (pvz., dėl to, kad į procesą nebuvo įtraukti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms šis teismo procesinis sprendimas gali turėti įtakos) ir yra įsiteisėjęs.

24. Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra išdėstyti Įstatymo 50 straipsnyje, tarp jų – darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo (50 str. 1 d. 19 p. a p., 2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija).

25. Aiškinant minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, akcentuotina, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darbas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2629-1062/2020).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl darbdavio teisinės sampratos šios kategorijos bylose aiškinimo, yra pažymėjęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 str. prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019). Šių teisės aiškinimų kontekste vertintini ir pareiškėjų argumentai, kad asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, šiuo metu nebedirba Bendrovėje, todėl aplinkybė, kurios pagrindu pareiškėjams buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, yra išnykusi. Kadangi bendrovės direktoriaus nubaudimas tuo pačiu reiškia darbdavio padarytą teisės pažeidimą, esantį pagrindu panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje trečiųjų šalių piliečiams, faktas, kad nubaustasis darbdavio įgaliotas asmuo (šiuo atveju – direktorius) bendrovėje nebedirba, nekeičia teisinio situacijos vertinimo ir negali būti pripažįstamas darbdavio baudimo faktą šalinančia aplinkybe.

27. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys. Taigi pareiškėjo teiginys, kad faktas, jog jo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjams išduotų leidimų laikinai gyventi teisėtumui, nėra pagrįstas.

28. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant minėtame papunktyje nurodytam leidimo panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentui tenka pareiga, o ne teisė panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021, 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-415/2021, 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2924-552/2021).

29. Taigi Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas (direktorius) yra nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

30. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas prieštarauja teisėtiems lūkesčiams, teisingumo, proporcingumo principams, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi trečiųjų šalių piliečiams suteikiama (įgyjama) tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-415/2021).

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė