2018-08-01 Nr. AB-13690-3-61-3-04257-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4547-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04257-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-168 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog Baltarusijos Respublikoje dėl mamos sudarytos santuokos su musulmonu siru jos šeimą persekioja mamos šeimos nariai (mamos motina, brolis, pusbrolis), o mamos pusbroliui užėmus prokuroro pareigas, jie neturi galimybės kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas. Teigė, kad Baltarusijos Respublikoje patiria nuolatinę diskriminaciją, pasireiškiančią užgauliojimais, patyčiomis iš vietinių gyventojų dėl išpažįstamos religijos, o į Sirijos Arabų Respubliką grįžti negali dėl ten vykstančio karo.

3. Pareiškėjos nuomone, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, neatsižvelgiant į objektyvius ir subjektyvius faktorius, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas neatliko pareigos surinkti bei vadovautis informacinio pobūdžio pažyma, parengta atsižvelgus į prieglobsčio prašytojos nurodytus prašymo suteikti prieglobsti motyvus, kaip yra nurodyta Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 167 ir 168 punktuose. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta bei įvertinta informacija apie teisėsaugos institucijų efektyvumą musulmonų / islamo religiją išpažįstančių asmenų atžvilgiu ir nesurinkti duomenys apie pareiškėjos motinos pusbrolį bei jo užimamas pareigas. Teigė, jog nesurinkus informacijos apie nurodytas aplinkybes, iš jos atimta teisė į išsamų ir objektyvų bylos nagrinėjimą.

4. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas neužtikrino prieglobsčio prašymo nagrinėjimo tikslo nustatyti, ar prieglobsčio prašytojai turi būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga, kadangi pareiškėjos baimė grįžti į kilmės šalį yra visiškai pagrįsta. Pabrėžė, kad iš skunde pateiktos informacijos bei pareiškėjos apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai medžiagos, leidžiančios daryti nekvestionuotiną išvadą, kad išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju ji nebus kankinama, su ja nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar žeminamas jos orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į Baltarusijos Respubliką, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad nors pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymo) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus pabėgėlio statusui suteikti dėl Sirijoje vykstančio karo, tačiau ji turi dvigubą pilietybę (Sirijos Arabų Respublikos bei Baltarusijos Respublikos), todėl vertinama padėtis ir jos antrojoje kilmės valstybėje – Baltarusijoje. Pažymėjo, kad atsižvelgdamas į pareiškėjos pasakojimą apie tariamai kylančias grėsmes Baltarusijoje, padarė išvadą, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

7. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog jos baimė dėl motinos giminaičių galimo smurto, kurie nepatenkinti motinos išpažįstama religija, laikytina nepagrįsta. Atsakovas dėl pareiškėjos pasakojimo apie patiriamas patyčias Baltarusijoje nurodė, kad nors tikimybė, jog pareiškėja teoriškai galėtų pakartotinai susidurti su religinės neapykantos išraiškomis egzistuoja, tačiau ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu musulmonų diskriminavimu valstybėje (nors Baltarusijoje fiksuojami atskiri diskriminacijos atvejai, tai tarpusavyje nesusiję incidentai), nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju (kaip nurodė pati pareiškėja, užgauliojimų ji susilaukė iš atsitiktinių praeivių), nei asmeniškai su pareiškėja (nenustatyta jokių individualių aplinkybių, sąlygojančių didesnę tikimybę pareiškėjai susidurti su užgauliojimais, nei kitiems musulmonams, gyvenantiems Baltarusijoje). Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

8. Atsakovas pažymėjo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją (tiek Baltarusijoje, tiek Sirijoje), susijusią su pareiškėjos pateikto prieglobsčio prašymo motyvais, todėl mano, jog pareigos įvertinti kilmės valstybės informaciją nepažeidė. Akcentavo, kad pareiškėja apklausos metu neminėjo, jog policija atsisakė suteikti jai pagalbą dėl jos tautybės bei išpažįstamos religijos, o prieglobsčio prašymą grindė ne motinos pusbrolio tariamais ryšiais su teisėsaugos institucijomis ar teisėsaugos institucijų persekiojimo grėsme, bet motinos giminaičių nepasitenkinimu dėl to, jog pareiškėjos motina pakeitė religiją. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja apklausos metu patvirtino, kad niekuomet nebuvo sutikusi savo motinos giminaičių, be to, ji negalėjo pasakyti, ar motinos giminės žino, jog jų šeima gyvena Baltarusijoje.

9. Atsakovo teigimu, duomenų nėra apie tai, jog Baltarusijos valstybės ar nevalstybiniai subjektai vykdytų sistemingą religinių mažumų persekiojimą, o islamas, kaip religinis judėjimas, yra registruotas ir teisėtas. Akcentavo, kad Baltarusijoje, kaip ir daugelyje valstybių, tarp jų ir Lietuvoje, egzistuoja nacionalistinių idėjų apraiškos, kurios neretai pasireiškia nacionalistų smurtiniais veiksmais prieš asmenis, kurie jų nuomone yra „kitokie“ (dėl rasės, tautybės, religijos ir pan.). Atsižvelgdamas į tai, atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjos baimė nėra visiškai pagrįsta, o veiksmai, su kuriais ji tariamai gali susidurti grįžusi į kilmės valstybę, negali būti laikomi persekiojimu Konvencijos kontekste, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

10. Atsakovas tyrimo metu nenustatęs pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje pareiškėjai grėstų kankinimai, su ja galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jos orumas, ar ji tokiu būdu būtų baudžiama, ar kad jai asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, konstatavo, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs aplinkybes, jog Baltarusijoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), atsakovas sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 83, 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 136 ir 138 straipsniais, Tvarkos aprašo 116 ir 124 punktais bei 125.4 papunkčiu, nusprendė pareiškėjai nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomo apsaugos. Nors pareiškėja atitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus pabėgėlio statusui suteikti dėl Sirijoje vykstančio karo, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja turi dvigubą pilietybę (Sirijos Arabų Respublikos bei Baltarusijos Respublikos), buvo vertinama padėtis ir jos antrojoje kilmės valstybėje – Baltarusijoje. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą apie tariamai kylančias grėsmes Baltarusijoje, sprendė, kad ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

13. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje pateiktus duomenis, sprendė, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atlikta papildoma apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti pareiškėjos nurodyti argumentai bei nustatyti prieštaravimai. Atkreipė dėmesį, kad pati pareiškėja skunde nenurodė, kokių konkrečių aplinkybių neištyrė ar netinkamai ištyrė atsakovas.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja turi ne tik Sirijos Arabų Respublikos, bet ir Baltarusijos Respublikos pilietybes, todėl atsakovas pagrįstai vertino padėtį ne tik Sirijos Respublikoje, bet ir antrojoje kilmės valstybėje – Baltarusijoje. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, jog ji nemoka rusų kalbos ir jos nesupranta, kadangi iš atsakovo pateiktos asmens bylos duomenų matyti, kad pareiškėja prašymus rašė rusų kalba, sprendimai jai išversti į rusų kalbą, apklausos atliktos rusų kalba. Teismas vertino, jog kalbinių problemų Baltarusijoje pareiškėjai nekiltų, o aplinkybė, kad pareiškėja yra sirė, nepaneigia atsakovo išvados, jog ji gali gyventi antrojoje kilmės valstybėje Baltarusijoje.

15. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja kaip esminį argumentą, dėl ko ji negali grįžti į Baltarusiją, nurodė priešiškai nusiteikusiu motinos giminaičius, kurie motiną persekioja dėl jos pakeistos religijos. Teismas vertino, kad pareiškėja asmeninių persekiojimo priežasčių Baltarusijoje nenurodė, o iš esmės rėmėsi mamos situacija. Pažymėjo, kad tiek pareiškėja, tiek jos motina patvirtino, jog gyvendamos Baltarusijoje niekada nėra sutikusios giminaičių (motinos mamos, brolio, pusbrolio), dėl ko pagrindo išvadai, kad artimieji turi tikslą surasti pareiškėją ir pakenkti jai ar jos šeimai, nėra. Akcentavo, jog naujų aplinkybių pareiškėja dėl baimės patirti persekiojimą Baltarusijoje nepateikė ir neindividualizavo. Teismas taip pat pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja dėl įžeidinėjimų (ketinimo nuimti skarelę) kreipėsi į policiją, o ši institucija atsisakė suteikti pagalbą dėl jos tautybės bei išpažįstamos religijos. Teismas pripažino, kad aplinkybė, jog pareiškėja nepasitiki policija, negali būti vertinama kaip teisėsaugos institucijų Baltarusijoje nefunkcionavimas ir pagalbos dėl išpažįstamos religijos nesuteikimas.

16. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjos nurodyta baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos pačios subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais, dėl ko pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Be to, nesant pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į Baltarusijos Respublikos atveju pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, papildoma apsauga jai nesuteiktina.

III. 17. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

18. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji skunde nenurodė, kokių aplinkybių atsakovas neištyrė, teigdama, kad skunde aiškiai išdėstė savo nuomonę dėl atsakovo neištirtų ir neįvertintų aplinkybių.

19. Pareiškėjos vertinimu, vien aplinkybė, kad prieglobsčio prašymą ji grindė mamos situacija kilmės valstybėje, dar nereiškia, jog jai nekyla pagrįsta baimė būti persekiojamai kilmės valstybėje dėl tautybės, pilietybės ir išpažįstamos religijos. Pažymi, kad jai nebūtina identifikuoti motinos giminaičius, jog būtų pripažinta jos baimė grįžti į kilmės valstybę dėl persekiojimo. Atkreipia dėmesį, jog teiginys dėl nepasitikėjimo teisėsaugos institucijomis liko nepaneigtas, kadangi atsakovas nesurinko įrodymų apie kilmės valstybės teisėsaugos institucijų veiklą teikiant pagalbą islamo religiją išpažįstantiems asmenims. Akcentuoja, kad teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi aplinkybe, jog tiek pareiškėja, tiek jos motina sugrįžę į Baltarusiją niekada nesutiko savo giminaičių, kadangi persekiojimo veiksmai gali būti atliekami ir be asmeninio ar fizinio kontakto.

20. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįsigilino į situaciją, jog pareiškėjos motinos giminaičiai niekada nepritarė ir nepritaria jos motinos sprendimui pakeisti religiją ir ištekėti už kitataučio, dėl ko padarė neteisingą išvadą, jog baimės būti persekiojamomis yra nepagrįstos. Mano, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas abejonės privilegijos principas.

21. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio prašantis asmuo turi įrodyti jam kylančią individualią grėsmę. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos baimė išskirtinai pagrįsta jos motinos teiginiais ir įsitikinimais. Atkreipia dėmesį, jog nors subjektyvusis elementas yra išpildytas, t. y. pareiškėja bijo savo giminaičių, tačiau įvertinus baimės objektyviąją pusę, t. y. kad pareiškėja niekada nematė savo giminaičių ir nepatyrė piktybinių veiksmų iš jų pusės, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Baltarusijoje gresia pareiškėjos įvardinti veiksmai.

23. Atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniame skunde nurodyta pareiga surinkti informaciją apie kilmės valstybės teisėsaugos institucijų veiklą teikiant pagalbą islamo religiją išpažįstantiems asmenims, akcentuoja, kad pareiškėja apklausos metu ir skunde skirtingai nurodė aplinkybes dėl kreipimosi į policiją, dėl ko jos pasakojimas vertintinas kaip nepatikimas ir atsakovas neturi papildomos pareigos paneigti jos teiginius objektyviais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas dėl Migracijos departamento 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. (15/6-5)12PR-168, kuriuo pareiškėjai nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

27. Deklaratyvūs pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, dėl ko priėmė nemotyvuotą sprendimą, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjos teisės į nešališką teismą pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018).

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės grindė aplinkybėmis, jog Baltarusijos Respublikoje dėl mamos sudarytos santuokos su musulmonu siru jos šeimą persekioja mamos šeimos nariai, o mamos pusbroliui užėmus prokuroro pareigas, jie neturi galimybės kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas. Pareiškėjos teigimu, Baltarusijos Respublikoje ji patiria nuolatinę diskriminaciją, pasireiškiančią užgauliojimais, patyčiomis iš vietinių gyventojų dėl išpažįstamos religijos, o į Sirijos Arabų Respubliką grįžti negali dėl ten vykstančio karo. Migracijos departamentas, išanalizavęs byloje surinką medžiagą bei pareiškėjos paaiškinimus, padarė išvadą, jog pareiškėja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus pabėgėlio statusui suteikti dėl Sirijoje vykstančio karo, tačiau atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėja turi dvigubą pilietybę, ir įvertinęs padėtį antrojoje jos kilmės valstybėje Baltarusijoje, sprendė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sutiko su atsakovo išvadomis, konstatuodamas, jog pareiškėja asmeninių persekiojimo priežasčių Baltarusijoje nenurodė, iš esmės rėmėsi motinos situacija, o argumentai, jog pareiškėja dėl įžeidinėjimų į policiją nesikreipė, kadangi ja nepasitiki, negali būti vertinama kaip teisėsaugos institucijų Baltarusijoje nefunkcionavimas ir pagalbos dėl išpažįstamos religijos nesuteikimas.

29. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

30. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurių nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4335-624/2018).

31. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

32. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

33. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia, kad prieglobstis jai turi būti suteiktas dėl baimės būti persekiojai motinos giminaičių dėl priešiško nusiteikimo motinai pakeitus religiją. Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad antrojoje kilmės valstybėje – Baltarusijoje ji susiduria su įžeidinėjimais iš visuomenės pusės dėl jos išpažįstamos religijos. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos išvadoms, kad šie pareiškėjos paaiškinimai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais prieglobsčio suteikimo pagrindais. Iš byloje surinktų duomenų matyti, jog Baltarusijoje islamas, kaip religinis judėjimas, yra registruotas ir teisėtas, o pareiškėjos patirtas priešiškumas iš visuomenės dėl išpažįstamos religijos, t. y. ketinimas nuimti skarelę, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikomas persekiojimu Konvencijos kontekste. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors egzistuoja tikimybė, jog pareiškėja teoriškai galėtų pakartotinai susidurti su religinės neapykantos išraiškomis, tačiau ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu musulmonų diskriminavimu valstybėje, nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su pareiškėja.

35. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos pasakojimai apklausos metu iš esmės susiję su motinai galimai kylančia grėsme iš giminaičių pusės, asmeninių persekiojimo priežasčių Baltarusijoje pareiškėja nenurodė. Be to, tiek pareiškėja, tiek jos motina patvirtino, kad gyvendamos Baltarusijoje niekada nėra sutikusios giminaičių, kas sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti, jog pareiškėjos motinos artimieji neturi tikslo surasti pareiškėją ir pakenkti jai ar jos šeimai. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliacinio skundo argumentus, jog persekiojimo veiksmai gali būti atliekami ir be asmeninio ar fizinio kontakto, kadangi pareiškėja baimės patirti persekiojimą Baltarusijoje neindividualizavo, nenurodė, kuo būtent pasireiškia motinos giminaičių persekiojimas ir jai kylanti grėsmė. Be to, kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos nepasitikėjimas teisėsaugos institucijomis negali būti vertinamas kaip teisėsaugos institucijų Baltarusijoje nefunkcionavimas ir pagalbos dėl išpažįstamos religijos nesuteikimas, kadangi pareiškėja dėl nurodyto įžeidimo (ketinimo nuimti skarelę) į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais apie priešiškumą iš visuomenės pusės dėl išpažįstamos religijos ir galimą motinos giminaičių persekiojimą, nesukonkretintais teiginiais apie grasinimus, taip pat bendra informacija apie šalį, nesusiejant jos asmeniškai su pareiškėjos situacija. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjos argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėja nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad ji atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas, o jos nurodytos grėsmės nelaikytinos persekiojimu Konvencijos kontekste, kadangi nėra pakankamai rimtos savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

36. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Atsižvelgiant į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį Baltarusijoje, kurioje pareiškėja gyveno, taip pat į tai, kad pareiškėja pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjai.

37. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 148 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė