2022-01-05 Nr. AB-559-3-62-3-03230-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-73-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03230-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjui D. G. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Atsakovas Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK, ir Komisija) 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 21R1-229(AG1-218/11-2020) (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. G. skundą atmesti. Atsakovas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1 LAGK buvo nagrinėjamas administracinis ginčas pagal pareiškėjo D. G. skundą. Komisija patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Užimtumo tarnybos Kauno kliento aptarnavimo departamento (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2020 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. V1 (19.2)-3019 dalį, kuria nevertinta (atmesta) pareiškėjo D. G. 2020 m. rugsėjo 2 d. paraiška dėl savarankiško užimtumo rėmimo, ir Užimtumo tarnybos Kauno kliento aptarnavimo departamento 2020 m. rugsėjo 15 d. raštą Nr. SD(19.2)-8810 „Dėl savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo“. Taip pat Sprendimu Užimtumo tarnyba įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo D. G. 2020 m. rugsėjo 2 d. paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo.

1.2 Sprendime nepagrįstai yra cituojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika aiškinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės pareigą užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į inter alia (be kita ko) socialinę apsaugą nedarbo atveju. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui buvo užtikrinta socialinė apsauga nedarbo atveju Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme numatyta tvarka. Pareiškėjui suteiktas bedarbio statusas, su juo sudarytas individualus užimtumo veiklos planas, jis yra informuojamas apie laisvas darbo vietas, teikiamos kitos darbo rinkos paslaugos.

1.3 Pareiškėjo paraiškos savarankiško užimtumo rėmimui atmetimas negali būti suprantamas kaip socialinės paramos nedarbo atveju neužtikrinimas. Pareiškėjo paraiška buvo atmesta, jam neatitinkant Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos sąlygos dėl darbo vietos sau steigimo pirmą kartą labai mažose įmonėse, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. Pareiškėjas yra viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „(duomenys neskelbtini)“ steigėjas, todėl nėra laikomas darbo vietą sau steigiančiu pirmą kartą. Pareiškėjas buvo įsteigęs sau darbo vietą viešojoje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)“, nes nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. balandžio 10 d. joje dirbo. Pareiškėjas pats pasirūpino savo gerove, įsteigęs viešąją įstaigą „(duomenys neskelbtini)“ ir įsteigęs joje sau darbo vietą, todėl jo paraiška savarankiško užimtumo rėmimui atmesta pagrįstai. Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 3 dalies 1 punkte numatytu reguliavimu siekiama valstybės paramą savarankiško užimtumo rėmimui naudoti efektyviai, t. y. aktyvios darbo rinkos politikos priemonės teikiamos optimaliausiomis finansinėmis sąnaudomis, derinant darbo pasiūlą ir paklausą bei ekonomiškai naudojant priemonėms teikti skirtą finansavimą. Minėtu reguliavimu siekiama skirti paramą savarankiško užimtumo rėmimui tiems asmenims, kuriems minėta pagalba yra neišvengiama grąžinant juos į darbo rinką. Tuo tarpu asmenims, kurie jau buvo įsteigę sau darbo vietą labai mažose įmonėse, kaip šiuo atveju pareiškėjas, savarankiško užimtumo rėmimo parama nėra skiriama.

1.4 Pareiškėjo ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas šioje byloje nėra varžomas, nes šis principas buvo sėkmingai įgyvendintas jam steigiant sau darbo vietą viešojoje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)“, kurios steigėju jis yra. Užimtumo tarnybos sprendimu pareiškėjo paraiška savarankiško užimtumo rėmimui buvo atmesta, nes jis ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principu pageidavo pasinaudoti antrą kartą.

1.5 Užimtumo tarnyba, priimdama individualų administracinį aktą, įvykdė visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – tiksliai, aiškiai, pakankamai ir išsamiai nurodydama faktus, argumentus, teisinį pagrindą, apskundimo tvarką, informuodama pareiškėją apie priimtą sprendimą, pridėjo reikiamus priedus. Dėl nurodytų aplinkybių Užimtumo tarnybos priimtas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir neturėtų būti naikinamas dėl Sprendime nurodytų argumentų.

2. Pareiškėjas D. G. atsiliepime į atsakovo skundą prašė jį atmesti.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punktą nustatytų sąlygų savarankiško užimtumo rėmimo subsidijai gauti gali pirmą kartą sau darbo vietą steigiantis asmuo, tačiau įstatyme nėra apibrėžtas pats darbo vietos steigimo sau faktas, nėra nurodyta kuomet yra laikoma, kada darbo vieta yra steigiama sau, todėl Užimtumo tarnybos argumentai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. balandžio 10 d. pareiškėjas dirbo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir taip susikūrė sau darbo vietą, yra nepagrįsti.

4. Pareiškėjas sutiko su Komisijos išvada, kad nėra duomenų, jog 2010 m. vasario 22 d. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjas steigė, siekdamas sukurti darbo vietą sau kaip bedarbis ir pasinaudoti finansine parama, todėl Užimtumo tarnybos argumentai, kad taip pareiškėjas susikūrė darbo vietą sau, yra nepagrįsti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. balandžio 6 d. sprendimu atsakovo Užimtumo tarnybos skundą tenkino – panaikino Sprendimą ir pareiškėjo D. G. 2020 m. spalio 12 d. skundą „Dėl Užimtumo tarnybos veiksmų (savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo)“ atmetė.

6. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad:

6.1 2020 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas Užimtumo tarnybai pateikė savarankiško užimtumo rėmimo paraišką ir prašė skirti 11 701,83 Eur dydžio subsidiją darbo vietos (variklinės transporto priemonės elektrikas – 741209) sau sukūrimui. Pareiškėjas paraiškoje nurodė, kad planuojama steigti veiklos forma – individuali įmonė ir kad pirmą kartą siekia įsteigti darbo vietą sau Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo apibrėžtoje labai mažoje įmonėje. Be kitų dokumentų, pareiškėjas prie paraiškos pridėjo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, kurios steigėjas yra, įstatų ir 2010 m. vasario 22 d. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ steigimo akto kopijas.

6.2 Užimtumo tarnybos Departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V1 (19.2)-3019 (toliau – ir Įsakymas) patvirtintas 2020 m. atmestų savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų sąrašas, kuriame nurodyta, kad savarankiško užimtumo rėmimo 2020 m. rugsėjo 2 d. paraiškos teikėjas D. G. (paraiškos registracijos Nr. PAK(19.2)-3135) yra viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ steigėjas, todėl nėra darbo vietą sau pirmą kartą steigiantis asmuo ir neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 47 straipsnio 3 dalies 1 punkto sąlygų.

6.3 Užimtumo tarnybos Departamentas 2020 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. SD(19.2)-8810 „Dėl savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo“ (toliau – ir Raštas) informavo pareiškėją, jog savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atrankos komisija patikrino ir įvertino pateiktą paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo priemonės organizavimo ir, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktais, 44 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. Al-348 patvirtinto Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Užimtumo rėmimo aprašas) 50, 63 ir 64 punktais, Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašo 83–85 punktais, priimtas sprendimas atmesti savarankiško užimtumo rėmimo paraišką.

6.4 Rašte taip pat nurodyta, kad, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis „Savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia labai mažose įmonėse, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme“, o Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis „Subsidija darbo vietai steigti mokama, kai darbo vietą sau pirmą kartą steigia šio įstatymo 25 straipsnio 1, 2, 3, 6 ir 8 punktuose nurodyti bedarbiai“. Pareiškėjas nėra darbo vietą sau pirmą kartą steigiantis asmuo, nes yra įsteigęs VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir yra šios įmonės steigėjas.

6.5 Pareiškėjas 2020 m. spalio 12 d. su skundu „Dėl Užimtumo tarnybos veiksmų“ kreipėsi į Komisiją ir prašė panaikinti sprendimą atmesti SUR paraišką.

6.6 Užimtumo tarnybos sprendimas atmesti SUR paraišką, kuris pareiškėjui sukėlė teisines pasekmes, yra skundžiama Įsakymo dalis.

6.7 Iš Rašto turinio matyti, kad skundžiamo administracinio akto pagrindimas (jo turinys) išdėstytas keliuose dokumentuose, t. y. Įsakyme ir Rašte.

7. Teismas nurodė, kad bendrai vertins Įsakymo ir Rašto, kaip vientiso individualaus administracinio akto, teisėtumą ir pagrįstumą.

8. Teismas pažymėjo, kad Komisija Sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Įsakymo dalį, kuria nevertinta (atmesta) pareiškėjo D. G. 2020 m. rugsėjo 2 d. paraiška dėl savarankiško užimtumo rėmimo, ir Raštą. Sprendimu Užimtumo tarnyba buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo D. G. 2020 m. rugsėjo 2 d. paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo.

9. Teismas nustatė, kad Sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas 2010 m. vasario 22 d. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ steigė siekdamas sukurti darbo vietą sau kaip bedarbis, ir kad tuo tikslu jam buvo suteikta finansinė parama (buvo skirta užimtumo rėmimo priemonė). Be to, 2020 m. rugsėjo 11 d. Įsakymu, taikant Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 1 punkto reikalavimus, nebuvo atliktas individualus ir kartu sisteminis situacijos vertinimas, neatsižvelgta į tai, kad tokiu vertinimu būtų sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis asmuo negautų atitinkamos socialinės paramos tik todėl, jog dar iki bedarbio statuso įgijimo buvo įsteigęs viešąją įstaigą. Užimtumo tarnybos pasirinktas vertinimo metodas vertintinas kaip pernelyg varžantis teisę gauti subsidiją, pasinaudojant aktyvios darbo rinkos politikos priemone – parama darbo vietai steigti, ir kartu kaip ribojantis Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje numatytą asmens ūkinės veiklos laisvės principą. Todėl Komisija konstatavo, kad skundžiami Užimtumo tarnybos sprendimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

10. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Užimtumo įstatymas, Užimtumo rėmimo aprašas, Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-163 patvirtintas Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašas (toliau – ir Paslaugų aprašas).

11. Teismas apžvelgė Užimtumo įstatymo nuostatas (47 str. 1–3 d.), Užimtumo rėmimo aprašo 48.3 punktą. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo, jog pareiškėjas yra bedarbis iki 29 metų, kaip tai numatyta Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 8 punkte, t. y. pareiškėjas atitinka vieną iš Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjas 2010 m. vasario 22 d. steigimo aktu įsteigė viešąją įstaigą „(duomenys neskelbtini)“, kuri 2010 m. kovo 16 d. buvo įregistruota Juridinių asmenų registre. Šios įstaigos vieninteliu dalininku ir savininku buvo D. G..

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ steigėjas, kurios įstatuose nurodyta, kad į įstaigos veiklos rūšis, be kita ko, patenka statinių nugriovimas ir statybvietės paruošimas (43.1 p.), krovininis kelių transportas (49.41 p.), perkraustymo veikla (49.42 p.), transportui būdingų paslaugų veikla (52.2 p.) (įstatų 2.2 p. ir steigimo akto 7 p.). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad minėtos veiklos yra priskiriamos prie ekonominės veiklos rūšių pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, todėl viešoji įstaiga „(duomenys neskelbtini)“ yra įmonė Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. balandžio 10 d. dirbo viešojoje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)“ ir darbo sutartis buvo nutraukta darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių, todėl pareiškėjo 2020 m. spalio 12 d. skunde išdėstytus teiginius, kad įsteigtoje įstaigoje jis nedirbo ir taip darbo vietos sau nesusikūrė, teismas atmetė.

14. Teismas padarė išvadą, kad aplinkybės, jog pareiškėjas steigė viešąją įstaigą „(duomenys neskelbtini)“, neturėdamas bedarbio statuso ir tai, kad nepasinaudojo finansine parama, neturi esminės reikšmės, nes šios aplinkybės turėjo egzistuoti būtent paraiškos pateikimo metu, o ne steigiant viešąją įstaigą „(duomenys neskelbtini)“. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju svarbu tai, jog paraiškos pateikimo metu pareiškėjas jau buvo įsteigęs darbo vietą sau (įsteigdamas viešąją įstaigą „(duomenys neskelbtini)“ ir joje dirbdamas), o tai reiškia, jog pareiškėjas negali būti laikomas darbo vietą sau steigiančiu pirmą kartą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra prielaidų Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 8 punkto ir 47 straipsnio 1–3 dalių nuostatas aiškinti taip, kad asmenų, kuriems subsidija darbo vietai steigti mokama, ratas būtų išplėstas.

15. Vadovaudamasis Užimtumo rėmimo aprašo 63.5 punktu, teismas nurodė, kad Įsakyme bei Rašte buvo aiškiai ir suprantamai nurodyta paraiškos atmetimo priežastis – darbo vieta sau steigiama ne pirmą kartą labai mažoje įmonėje (pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme pateiktame labai mažos įmonės apibrėžimą), taip pat nurodytas aiškus faktinis pagrindas – D. G. nėra laikomas darbo vietą sau pirmą kartą steigiantis asmuo, nes pareiškėjas yra įsteigęs viešąją įstaigą „(duomenys neskelbtini)“ ir yra šios įmonės steigėjas.

16. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Užimtumo tarnyba, priimdama Įsakymą atmesti pareiškėjo paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo bei Raštą, veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, todėl naikinti skundžiamus Užimtumo tarnybos sprendimus nėra teisinio pagrindo, taip pat nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo D. G. 2020 m. rugsėjo 2 d. paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo iš naujo.

17. Teismas nurodė, kad Sprendimas, kuriuo buvo panaikinta 2020 m. rugsėjo 11 d. Įsakymo dalis, kuria nevertinta (atmesta) pareiškėjo paraiška dėl savarankiško užimtumo rėmimo bei 2020 m. rugsėjo 15 d. Raštas, yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas ir pareiškėjo D. G. 2020 m. spalio 12 d. skundas dėl Užimtumo tarnybos veiksmų (savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo) atmestinas.

III. 18. Pareiškėjas D. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 2 d. paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo.

19. Pareiškėjas nurodo, kad nei Užimtumo tarnyba, nei pirmosios instancijos teismas neišaiškino paties darbo vietos steigimo sau fakto, taip pat įstatyme nėra nurodyta, kada yra laikoma, jog darbo vieta yra steigiama sau.

20. Pareiškėjas akcentuoja, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ įsteigta 2010 m. kovo 16 d. ir patį faktą, kad pareiškėjas steigė įmonę su tikslu sukurti darbo vietą sau paneigia tiek tai, kad įmonė įsteigta 2010 m. kovo 16 d., o darbo sutartis Nr. 68, sudaryta 2013 m. lapkričio 5 d., tiek tai, kad sutartyje darbdavys – įstaigos vadovas – direktorius, kuris, pagal įstaigos įstatų 5 dalies 5.2. punktus, veikia vienvaldiškai įstaigos vardu, o darbuotojas – pareiškėjas, priimamas į darbą asmuo, kuriam sukuriama darbo vieta.

21. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

21.1 Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad darbo vietos sau steigimo faktą paneigia tai, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta 2010 m. kovo 16 d., o darbo sutartis Nr. 68 sudaryta 2013 m. lapkričio 5 d., taip pat tai, kad sutartyje darbdavys – įstaigos vadovas – Direktorius, kuris, pagal įstaigos įstatų 5 dalies 5.2 papunktį veikia vienvaldiškai įstaigos vardu, o darbuotojas – jis pats, priimamas į darbą asmuo, kuriam sukuriama darbo vieta, yra prieštaringi. Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 3 dalies 1 punkte nurodyta sąlyga, kurią turi atitikti savarankiško užimtumo rėmimo paraiškas teikiantys asmenys, yra siejama su darbo vietos labai mažoje įmonėje, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, steigimu sau pirmą kartą.

21.2 Pareiškėjas Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 3 dalies 1 punkte nurodytos sąlygos neatitinka. Pareiškėjas yra VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ steigėjas, todėl nėra laikomas darbo vietą sau steigiančiu pirmą kartą labai mažoje įmonėje.

21.3 Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad savarankiško užimtumo rėmimo paraiškas teikiantys asmenys turi darbo vietas sau steigti pirmą kartą labai mažose įmonėse, kaip jos apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad įmonė – tai ekonominę veiklą vykdantis juridinis asmuo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 3 straipsnio 4 dalimi, viešoji įstaiga − tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas − tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Viešoji įstaiga turi teisę verstis įstatymų nedraudžiama ūkine komercine veikla, kuri yra neatsiejamai susijusi su jos veiklos tikslais.

21.4 Visas nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino.

21.5 Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 3 dalies 1 punkte numatytu reguliavimu siekiama valstybės paramą savarankiško užimtumo rėmimui naudoti efektyviai, t. y. aktyvios darbo rinkos politikos priemonės teikiamos optimaliausiomis finansinėmis sąnaudomis derinant darbo pasiūlą ir paklausą bei ekonomiškai naudojant priemonėms teikti skirtą finansavimą. Minėtu reguliavimu siekiama skirti paramą savarankiško užimtumo rėmimui tiems asmenims, kuriems minėta pagalba yra neišvengiama grąžinant juos į darbo rinką. Tuo tarpu, asmenims, kurie jau buvo įsteigę sau darbo vietą labai mažose įmonėse, kaip šiuo atveju pareiškėjas, savarankiško užimtumo rėmimo parama nėra skiriama.

21.6 Priimdama individualų administracinį aktą, Užimtumo tarnyba įvykdė visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – tiksliai, aiškiai, pakankamai ir išsamiai nurodydama faktus, argumentus, teisinį pagrindą, apskundimo tvarką, informuodama pareiškėją apie priimtą sprendimą pridėjo reikiamus priedus, todėl Užimtumo tarnybos sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas ir neturėtų būti naikinamas.

21.7 Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra prielaidų Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 8 punkto ir 47 straipsnio 1–3 dalių nuostatas aiškinti taip, kad asmenų, kuriems subsidija darbo vietai steigti mokama, ratas būtų išplėstas.

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos atsisakymo pareiškėjui D. G. suteikti išmoką pagal savarankiško užimtumo rėmimo paraišką.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Užimtumo taryba, priimdama Įsakymą atmesti pareiškėjo paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo bei Raštą, veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, todėl naikinti skundžiamus Užimtumo tarnybos sprendimus nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgęs į tai, teismas panaikino Sprendimą ir pareiškėjo D. G. 2020 m. spalio 12 d. skundą „Dėl Užimtumo tarnybos veiksmų (savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo)“ atmetė.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neišaiškino paties darbo vietos steigimo sau fakto, taip pat neatsižvelgė į tai, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ įsteigta 2010 m. kovo 16 d., o darbo sutartis Nr. 68 su pareiškėju sudaryta 2013 m. lapkričio 5 d.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

26. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

27. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: ginčui aktualios redakcijos Užimtumo įstatymo 47 straipsnis, reglamentuojantis savarankiško užimtumo rėmimą, nustato: savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims, siekiant paremti darbo vietų steigimą sau (Užimtumo įstatymo 47 str. 1 d.); savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia labai mažose įmonėse, kaip jos apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (Užimtumo įstatymo 47 str. 2 d. 1 p.); subsidija darbo vietai steigti mokama, kai darbo vietą sau pirmą kartą steigia šio įstatymo 25 straipsnio 1, 2, 3, 6 ir 8 punktuose nurodyti bedarbiai (Užimtumo įstatymo 47 str. 3 d. 1 p.).

28. Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 1–16 punktuose nurodyti darbo rinkoje papildomai remiamais laikomi asmenys, iš jų – ir 8 punkte nurodyti bedarbiai iki 29 metų.

29. Taigi, pagal ginčui reikšmingas Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 8 punkto ir 47 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, subsidija darbo vietai steigti mokama, kai darbo vietą sau Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse pirmą kartą steigia bedarbis iki 29 metų. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas paraiškos pateikimo metu atitiko Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 8 punkte įtvirtintą sąlygą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje taip pat nėra ginčo dėl to, jog VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atitinka labai mažos įmonės sąvoką, kaip tai suprantama pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymą.

30. Taigi, nagrinėjamu atveju, siekiant įvertinti, ar pareiškėjas atitinka visas sąlygas Užimtumo įstatyme nustatytas sąlygas savarankiško užimtumo rėmimui gauti, būtina įvertinti, ar pareiškėjas atitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad paraiškos pateikimo metu pareiškėjas jau buvo įsteigęs darbo vietą sau (įsteigdamas viešąją įstaigą „(duomenys neskelbtini)“ ir joje dirbdamas), o tai reiškia, jog pareiškėjas negali būti laikomas darbo vietą sau steigiančiu pirmą kartą. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ įsteigta 2010 m. kovo 16 d., o darbo sutartis su pareiškėju sudaryta 2013 m. lapkričio 5 d., nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra prielaidų Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 8 punkto ir 47 straipsnio 1–3 dalių nuostatas aiškinti taip, kad asmenų ratas, kuriems mokama subsidija darbo vietai steigti, būtų išplėstas.

31. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė