2022-03-02 Nr. AB-5264-3-61-3-04515-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1448-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04515-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. H. H. H. (D. H. H. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. H. H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. H. H. H. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 21S33967 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6K-1581 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes yra (duomenys neskelbtini), ją persekioja teroristai, ji neturi namų, neturi kur gyventi, nori saugumo. (duomenys neskelbtini) pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, dirbo grožio salone. 2014 m. atvykus teroristinės organizacijos (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini)) kovotojams prieglobsčio prašytoja buvo priversta pabėgti į (duomenys neskelbtini), kur gyveno 3 metus. Kai gyvenvietę paliko (duomenys neskelbtini), prieglobsčio prašytoja sugrįžo, tačiau namai buvo sudeginti. Teigė, kad (duomenys neskelbtini) visi yra nusistatę prieš (duomenys neskelbtini), teroristai radikalai (duomenys neskelbtini) žudo, grobia moteris, jas pardavinėja, o vyrus žudo. (duomenys neskelbtini) yra priversti gyventi (duomenys neskelbtini) miestuose, nes bijo išvykti į kitas vietoves. Tvirtino, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju, ji bus nužudyta radikalių grupuočių.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. ataskaita (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme (pavyzdžiui, priekabiavimu, sulaikymu, fiziniai užpuolimais, seksualine prievarta, žmogžudystėmis, turto prievartavimu, savavališkais areštais, pagrobimais). Pareiškėjos teigimu, ji nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Remiantis informacija apie jos religiją ir padėtį jos gyvenamojoje vietoje, galima teigti, kad dėl vykstančio karinio konflikto ir jos religijos, lyties, jos sveikatai, laisvei ar gyvybei gresia pavojus, todėl pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jai turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1– 3 punktus.

4. Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento Sprendimo dalimi dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei draudimu atvykti. Nurodė, kad pareiškėja bendradarbiavo su institucijomis nagrinėjant jos prieglobsčio prašymą, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, byloje nepateikta duomenų apie jos padarytus pažeidimus, todėl nėra objektyvių prielaidų išvadai, jog pareiškėja savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pasak pareiškėjos, maksimalus draudimo atvykti terminas nustatytas neproporcingai.

5. Pareiškėja nurodė, kad jai nebuvo užtikrinta galimybė dalyvauti skundo nagrinėjime Komisijoje, kuri atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo jos skundo, teisingai neįvertino motyvų, argumentų dėl pareiškėjos išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo. Pareiškėjos skundas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, dėl to Komisijos sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

6. Pareiškėja pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos (toliau – JTVPK) parengtame Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadove (toliau – JTVPK vadovas) ir EPPB parengtose gairėse aiškiai išskiriama, kad (duomenys neskelbtini) atžvilgiu persekiojimo vykdytojai yra ir valstybiniai ir nevalstybiniai subjektai. JTVPK ir EPPB taip pat nurodė, dėl kokių pagrindų (kokiais motyvais) vykdomas persekiojimas (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) negali suteikti efektyvios apsaugos nuo nevalstybinių subjektų persekiojimo, vidaus persikėlimo galimybė taip pat nėra prieinama, nes tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) persekioja (duomenys neskelbtini). Teigė, kad Migracijos departamento atliktas prieglobsčio tyrimas neatitinka kilmės valstybės informacijos ir prieglobsčio teisėje nustatytų standartų. Pareiškėjos nuomone, tyrimas buvo atliktas neišsamiai, praleidus dalį svarbios informacijos, todėl Sprendimas turi būti panaikintas, o jos prašymas išnagrinėtas iš naujo.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją. Pažymėjo, kad kilmės valstybės informacija renkama atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo motyvus. Teigė, kad įvertinęs pareiškėjos individualią situaciją surinktos informacijos apie kilmės valstybę kontekste bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos pasakojimas neatskleidė jokių realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, atsakovas nenustatė realios rizikos pareiškėjai patirti persekiojimą kilmės valstybėje.

9. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Remiantis EPPB 2021 metų ataskaita, (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, tačiau ne visi šio profilio asmenys susidurtų su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma „visiškai pagrįsta“. Šiuo atveju nebuvo nustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Turimais kilmės valstybės duomenimis, pareiškėja gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gubernijoje, kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos, be to, ji nėra pažeidžiamas asmuo, paskutinė jos gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys. Akcentavo, kad pareiškėja yra darbingo amžiaus moteris ((duomenys neskelbtini) m.), visą gyvenimą praleidusi (duomenys neskelbtini), todėl pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra, gyveno regione, kur didžiąją dalį gyventojų sudaro būtent (duomenys neskelbtini). Į Lietuvą ji atvyko su savo broliu, todėl tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) ji turi vyrišką palaikymo tinklą.

10. Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtino, jog (duomenys neskelbtini) valstybėje šiuo metu persekiojami (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja (duomenys neskelbtini) jokių teritorijų. Migracijos departamento tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad tiek tarptautinė bendruomenė (Tarptautinė migracijos organizacija, Jungtinių Tautų vystymo programos atstovybė), tiek ir (duomenys neskelbtini) vyriausybė teikia pagalbą (duomenys neskelbtini): padeda nukentėjusiems nuo (duomenys neskelbtini) grįžti ir įsikurti savo prieš tai gyventose vietovėse, teikia humanitarinę, psichologinę pagalbą, (duomenys neskelbtini) vyriausybė yra priėmusi įstatymus, siekiant integruoti nukentėjusias (duomenys neskelbtini) į visuomenę, (duomenys neskelbtini) bendruomenė, kaip religinė grupė, pripažinta įstatymu ir užregistruota vyriausybėje, todėl (duomenys neskelbtini) valdžia imasi priemonių spręsti (duomenys neskelbtini) problemas ir nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjos, kaip (duomenys neskelbtini), nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos). Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime sprendė, jog pareiškėjos deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl jos išpažįstamos religijos yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina „visiškai pagrįsta“.

11. Atsakovo vertinimu, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo, pareiškėja gali pasislėpti, todėl, vadovaujantis Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), 33 punktu, bei atsižvelgiant į Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėjai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti.

12. Dėl draudimo atvykti atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pažymėjo, kad pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatyta draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

13. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėja savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.

14. Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos rašytinius paaiškinimus, kuriame nurodė, kad pareiškėjos pateikti papildomi paaiškinimai iš esmės yra grindžiami ne pareiškėjos individualia situacija, o teisės aktų nuostatomis ir bendra padėtimi pareiškėjos kilmės valstybėje, kurią Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, išsamiai ir visapusiškai įvertino.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjos D. H. H. H. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33967 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) pilietei D. H. H. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33967 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) pilietei D. H. H. H. pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 6K-1581 dalį; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė priklausymu (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei. Teismas pažymėjo, kad iš skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas ištyrė su pareiškėjos individualia situacija susijusias aplinkybes, buvo įvertinta, ar pareiškėjos paskutinė gyvenamoji vietovė nėra jai grėsmę didinantis veiksnys, įvertinta pareiškėjos šeiminė situacija ir potencialios grėsmės jai, kaip (duomenys neskelbtini), pagal pareiškėjos pateikto pasakojimo bei surinktos kilmės valstybės informacijos kontekstą. Teismas darė išvadą, jog tyrimas dėl pareiškėjos prieglobsčio prašymo buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai, t. y. laikantis teisės aktų normų reikalavimų, tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą prielaidai, kad pareiškėjai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikimų. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė bendro pobūdžio teiginiais, kad ji yra (duomenys neskelbtini) etninei-religinei grupei priklausantis asmuo, o (duomenys neskelbtini) iki šiol sudėtinga gyventi (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja neįvardijo jokių konkrečių sunkumų, su kuriais susiduria, ar asmeninės patirties, būnant (duomenys neskelbtini). Be to, remiantis Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) valstybė kartu su tarptautine bendruomene teikia pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini), kuri susijusi su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebevaldo jokių teritorijų šioje valstybėje ir neturi galimybių atvirai veikti teritorijoje.

17. Teismo nuomone, pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jai kyla ir / ar kiltų rimtas pavojus gyvybei ar sveikatai. Pareiškėja kaip pagrindinius patyrimus apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nuolat persekioja, vyksta (duomenys neskelbtini) naikinimas, tačiau teismas pažymėjo, jog pareiškėja rėmėsi įvykiais, vykusiais 2014 m. Teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo tai vertinti kaip jos individualų persekiojimą kilmės valstybėje, kas sudarytų pagrindą taikyti Įstatymo nuostatas dėl prieglobsčio suteikimo. Nors ir yra duomenų, kad 2014 m. vyko (duomenys neskelbtini) genocidas, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėja niekaip nesusiejo šio įvykio su asmeniniais išgyvenimais. Taigi, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra deklaratyvios, pateiktos kaip bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę, niekaip nesusiję su pareiškėjos asmeniniais konkrečiais išgyvenimais.

18. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad Migracijos departamentas jos skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas sutiko su atsakovu, jog pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas), 222 punkte įtvirtintą bendrąją taisyklę, sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktą prašymą jos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, padarė išvadą, kad nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis skundo nagrinėjimas. Pareiškėja neįvardino aplinkybių, dėl kurių žodinis jos skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Pareiškėja žodžiu buvo išklausyta pirminės apklausos metu, apklausos Migracijos departamente metu ir teismo posėdyje, visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjos pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Teismo nuomone, pareiškėjai buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, todėl jos teisė būti išklausytai nebuvo pažeista.

19. Įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

20. Teismas taip pat nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojai turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Duomenų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jai gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra, todėl teismas sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

21. Teismas sprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai nutarė įsigaliojus Sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių išsiuntimas, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sustabdomas, – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

22. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kuriais ji nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti laikotarpio nustatymo kriterijų, tačiau šioje situacijoje, teismo nuomone, 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos laikotarpis nėra proporcingas. Nagrinėjamu atveju, nors ir yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos dienos. Iš byloje esančių duomenų teismas nenustatė, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padariusi kokių nors teisės pažeidimų, todėl pareiškėjai taikė Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtintą taisyklę ir nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą.

23. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 24. Pareiškėja D. H. H. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Pareiškėjos teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

26. Pareiškėja nesutinka su teismo argumentais, kad jos prašymas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus. Pažymi, kad dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo ji negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą.

27. Pareiškėja nurodo, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog jai dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo (duomenys neskelbtini) yra nesaugu. Atsakovas šios grėsmės nepaneigė ir nepagrįstai teigė, jog yra sumažėjęs (duomenys neskelbtini) aktyvumas ir strateginis pajėgumas. Pareiškėja pažymi, kad (duomenys neskelbtini) įtaka (duomenys neskelbtini) tik sumažėjo, bet neišnyko, ką pripažįsta ir pats atsakovas. 2020 metų duomenimis, didžiąją dalį (duomenys neskelbtini) gubernijos kontroliuoja (duomenys neskelbtini) vyriausybė, likusią dalį – (duomenys neskelbtini) vyriausybė. Nepaisant to, 2019–2020 metais (duomenys neskelbtini) valstybė tęsė išpuolius (duomenys neskelbtini) gubernijoje, atakuodama (duomenys neskelbtini) pajėgas ir civilius. EPPB pateiktais duomenimis, 2020 metais (duomenys neskelbtini) veikla (duomenys neskelbtini) suaktyvėjo. Pasak pareiškėjos, aplinkybė, jog ji negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės (duomenys neskelbtini) tikėjimo moteriai (duomenys neskelbtini). Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai, kaip moteriai (duomenys neskelbtini), pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal EPBB nustatytus reikalavimus moterys ir (duomenys neskelbtini) yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei.

28. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas, darydamas išvadas dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, vadovavosi EPPB pateikiama informacija, jog šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tačiau ataskaitoje naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, todėl nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Akcentuoja, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjai kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informaciją iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjos galimybes apsisaugoti.

29. Pareiškėja mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Pabrėžia, kad panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

31. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog yra (duomenys neskelbtini), o jiems (duomenys neskelbtini) nėra saugu, tačiau jokių individualių persekiojimą pagrindžiančių aplinkybių nenurodė ir savo pasakojime neindividualizavo, kokia konkrečiai grėsmė kyla jai pačiai. Atsižvelgdamas į pareiškėjos pasakojimą, Migracijos departamentas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) valstybė šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsakovo nuomone, pareiškėja nepateikė jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų, o deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas netinkamai išnagrinėjo jos skundą, vertintini kaip jos pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad, jeigu teismas nuspręstų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prašo užtikrinti vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33967 ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 6K-1581 pagrįstumo ir teisėtumo.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33967 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) pilietei D. H. H. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33967 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) pilietei D. H. H. H. pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 6K-1581 dalį; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

37. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad jai dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo kilmės šalyje kyla individualios grėsmės pavojus. Pareiškėja negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos saugumui, gyvybei ir sveikatai. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) įtaka (duomenys neskelbtini) nėra išnykusi, o 2020 metais suaktyvėjo. Mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

38. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

40. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

41. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

42. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

43. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

44. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

45. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

46. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

47. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog ji yra (duomenys neskelbtini), o jiems kilmės šalyje nuolat kyla grėsmė. Teigė, kad kilmės šalį paliko dėl (duomenys neskelbtini) keliamos grėsmės (duomenys neskelbtini) bendruomenei, nes kyla grėsmė jos saugumui, gyvybei ir sveikatai.

48. Iš EPPB 2021 metų sausio mėnesio gairių „C. G. I. 2021“ (toliau – ir Gairės) matyti, kad ne visiems asmenims, priskiriamiems (duomenys neskelbtini) grupei, kyla tokio pobūdžio grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Grėsmę gali patvirtinti šios aplinkybės: regionas kilmės šalyje (pvz., vietovės, kuriose toliau veikia (duomenys neskelbtini)); asmens dokumentai (jų neturėjimas); lytis ir kt.

49. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą. Migracijos departamento Sprendime akcentuota, kad informacijos apie tai, jog (duomenys neskelbtini) vien priklausymas (duomenys neskelbtini) tikėjimui kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nerasta. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

50. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas nevertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, nes pareiškėja iš esmės atsakovui dėstė bendro pobūdžio argumentus dėl bendros situacijos šalyje (dėl netinkamo elgesio su (duomenys neskelbtini)), jų nesiedama su individualia situacija, nenurodydama, kada būtent pareiškėja susidūrė su grėsme, t. y. nepagrindė „visiškai pagrįstos baimės“ kriterijaus. Aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) valstybės grėsmė nėra visiškai išnykusi, atsakovas aptarė Sprendime, įvertinęs situaciją tiek pareiškėjos kilmės šalyje, tiek regione, kuriame gyveno pareiškėja. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

51. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad Gairių rengimo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

52. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į aplinkybes, nurodytas šios nutarties 48 punkte, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Nors pareiškėja teigia, kad atsakovas rėmėsi 2020 metais EPPB surinkta informacija, iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas vertino paskutinę 2021 metais pateiktą EPPB ataskaitą apie esamą situaciją (duomenys neskelbtini), o pareiškėja būtent 2021 metais išvyko iš kilmės šalies ir buvo sulaikyta neteisėtai kirtusi Lietuvos Respublikos sieną. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

53. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėja išsiųsta į (duomenys neskelbtini) ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

54. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

55. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

56. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. H. H. H. (D. H. H. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė