2021-10-27 Nr. AB-22624-3-61-3-01275-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3947-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01275-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. H. (O. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. H. (O. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. H. (O. H.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 3I-00124/4U- 387 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu atsakovas nusprendė: 1) atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, laiku neišvykus iš Lietuvos Respublikos, t. y., viršijus leistiną buvimo be vizos terminą Šengeno erdvėje ir priėmus sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę – nuo jo išvykimo per sprendime dėl jo grąžinimo nustatytą savanoriško išvykimo terminą, šio sprendimo neįvykdžius (per nustatytą savanoriško išvykimo terminą neišvykus į nurodytą užsienio valstybę) – nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3) įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis atsakovui kaip savo turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą pateikė Ukrainos Žitomiro profesinio mokymo centro (toliau – ir Mokymo centras) darbininkiškos profesijos kvalifikacijos suteikimo pažymėjimą KC Nr. 000755, kuriame nurodyta, kad 2012 m. gegužės 25 d. jis baigė Mokymo centrą ir jam suteikta tinkuotojo kvalifikacija (toliau – ir Pažymėjimas). Kilus įtarimams dėl pareiškėjo pateikto Pažymėjimo autentiškumo, Migracijos departamentas 2021 m. kovo 1 d. Mokymo centro tinklalapyje nurodytu elektroninio pašto adresu išsiuntė paklausimą dėl pareiškėjo įgyto Pažymėjimo autentiškumo ir jo skaitmeninę kopiją. 2021 m. kovo 15 d. Migracijos departamentas elektroniniu paštu gavo Mokymo centro oficialų raštą Nr. 124, kuriame informuojama, kad pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. studentų sąrašuose nebuvo, todėl Pažymėjimas gali būti laikomas negaliojančiu. Mokymo centras pažymėjo, kad Pažymėjimas pasirašytas direktoriaus M. M. P., kuris tuo metu nebuvo direktoriumi, o direktoriumi jis tapo tik nuo 2017 metų.

4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, nurodė, kad jo neklastojo. Paaiškino, kad jis pasamdė internete rastą konsultantą, kuris lydėjo pareiškėją pas atsakovą bei surinko visus reikiamus dokumentus. Pareiškėjas teigė nežinojęs apie Pažymėjimo egzistavimą. Būdamas užsienietis, nemokantis valstybinės kalbos, jis nesuprato konsultanto manipuliacijų, pamanė, kad gauna sutartą paslaugą – leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas nepateikė atsakovui Pažymėjimo, tai padarė pareiškėją lydėjęs asmuo. Pareiškėjas tik pasirašė ten, kur parodė pareigūnas. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas turi kreiptis į policiją dėl sukčiavimo ir dokumento klastojimo, o pareiškėjas turi būti pripažintas nukentėjusiuoju. Pareiškėjas neturėjo motyvų sukčiauti ir klastoti dokumentą, kadangi jis turi kvalifikaciją ir pakankamą stažą dirbti tinkuotoju, todėl galėjo gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir be Pažymėjimo. Dėl to, kas įvyko, kaltas konsultantas. Pareiškėjas buvo apgautas, jis neteko pinigų, leidimo laikinai gyventi bei buvo per griežtai nubaustas.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, jog 2021 m. sausio 28 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (tinkuotoju), Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pridėdamas reikiamų dokumentų skaitmenines kopijas. Kaip užsieniečio turimą tinkuotojo kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas buvo pateiktas Mokymo centro Pažymėjimas. Nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas pats klastojo pažymėjimą, ar tai padarė kitas asmuo, pareiškėjas buvo pats asmeniškai atsakingas už prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateiktos informacijos ir pridedamų dokumentų teisingumą ir tikrumą. Pareiškėjas privalėjo užtikrinti, kad Migracijos departamentui teikiama informacija apie jį būtų išsami bei teisinga, turėjo aktyviai domėtis savo teisėmis bei pareigomis, tačiau šiuo atveju elgėsi nesąžiningai ir neatsakingai.

7. Atsakovas teigė, kad nustatant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas, pagrindo neišduoti leidimo laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto (neteisėtai įgyto ar suklastoto dokumento pateikimo) konstatavimu, o tai, ar asmuo dokumentą suklastojo pats, ar asmuo žinojo, kad dokumentas buvo suklastotas, ir siekė tokį dokumentą pateikti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Tik pats pareiškėjas yra atsakingas už susiklosčiusią situaciją ir jam kilusias neigiamas pasekmes. Nors pareiškėjas teigia nemokantis valstybinės kalbos, nesupratęs konsultanto manipuliacijų, pamanęs, kad gauna sutartą paslaugą – leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau pareiškėjui turėjo bei galėjo būti žinoma, kad leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo klausimus sprendžia ne kažkokie konsultantai, o Migracijos departamentas, todėl, jeigu pareiškėjui buvo nežinoma ar nesuprantama prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikimo procedūra, reikalaujami dokumentai, su tuo susiję teisės aktų reikalavimai ar kt., jis galėjo konsultuotis su Migracijos departamentu. Įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turi tinkuotojo kvalifikaciją, pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė (pareiškėjo pateiktas Pažymėjimas yra suklastotas), todėl pagrįstai laikytina, kad pareiškėjas atitinkamos kvalifikacijos nėra įgijęs.

8. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje išaiškinta, kad tokio pobūdžio neteisėtą veiką, kai užsienietis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo kvalifikaciją, yra teisinis pagrindas vertinti kaip tyčinius pareiškėjo veiksmus, kuriais siekta įgyti teisę apgaulės būdu, o tai netoleruotinas teisinės tvarkos pažeidimas, tuo pačiu yra proporcingas ir pateisinamas tokios priemonės, kaip draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo Migracijos departamento sprendimo priėmimo dienos, taikymas (LVAT 2021 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2400-415/2021). Taip pat pareiškėjui pagrįstai ginčijamu sprendimu uždrausta 3 metus atvykti į Šengeno erdvės valstybes. Įvertindamas tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes pareiškėjas apgaulės būdu siekė pasilikti ir dirbti Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas priėjo išvados, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu vykti į kitas Šengeno valstybes ir piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, o draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad atsakovas įvertino pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą atsisakyti šiam užsieniečiui išduoti leidimą laikinai gyventi (prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu nustatyta, kad užsienietis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimą profesinę kvalifikaciją, kas pagrįstai leidžia manyti, kad jis apgaulės būdu siekė gauti leidimą laikinai gyventi ir tokiu nesąžiningu būdu siekė legalizuoti buvimą Šengeno erdvėje), tai, kad nors skundžiamo Sprendimo priėmimo metu ir nebuvo duomenų, kad pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių pakako konstatuoti, kad užsienietis savo tyčiniais nesąžiningais veiksmais siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis (pareiškėjas neturėjo tikrovę atitinkančio profesinę kvalifikaciją pagrindžiančio dokumento, tai suvokė ir žinojo). Įvertinus tai, kad užsieniečio su Lietuvos Respublika nesieja šeiminiai ryšiai, jis neturi ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių, vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – Tvarka) 12 punktu, pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šį nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį teismas vertino kaip proporcingą, atitinkantį Tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

11. Teismas pažymėjo, jog atsakovas pagrįstai pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką, nes sprendžiant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje buvo nustatyta, kad užsienietis apgaulės būdu siekė pasilikti ir dirbti Lietuvos Respublikoje, kas pagrįstai leidžia manyti, kad užsienietis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Pareiškėjo duomenys, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo pateikti C.SIS.

12. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijamas Sprendimas priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo Sprendimo motyvai yra nurodyti pačiame Sprendime). Sprendimas atitinka Lietuvos respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, yra aiškus ir suprantamas. Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismas, neatlikdamas savarankiško tyrimo, pakartojo atsakovo argumentus.

13.2. Sprendime nėra motyvuojamosios dalies, nėra išdėstyti motyvai, nenurodyta, kokiais nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) remdamasis atsakovas priėmė Sprendimą dėl leidimo panaikinimo. Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Neaišku, kodėl valstybinės kalbos nemokantis pareiškėjas atsakingas už susiklosčiusią situaciją.

13.3. Pareiškėjas nežinojo, kad Pažymėjimas yra suklastotas. Teismo teiginiai, kad pareiškėjas galėjo konsultuotis su Migracijos departamentu, nieko nepatvirtina ir nepaneigia bei yra deklaratyvūs. Pareiškėjui Migracijos departamentas visos jam reikiamos informacijos nesuteikė.

13.4. Pareiškėjo veiksmuose nebuvo kaltės ir priežastinio ryšio. Neteisėta veikla turėtų būti pagrįsta realiais įrodymais, o ne vien Mokymo centro Pažymėjimo pateikimo faktu.

13.5. Teismas be pagrindo nustatė, kad pareiškėjas apgaulės būdu siekė pasilikti ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Tokių duomenų nėra, todėl teismas prieštarauja pats sau.

13.6. Pareiškėjo nubaudimas yra per griežtas, nustatytas per ilgas draudimo atvykti į Europos Sąjungą terminas, būtų pakakę ir leidimo gyventi ir dirbti netekimo.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, be jo atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, nurodo, kad:

14.1. Sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, o ne panaikintas leidimas laikinai gyventi (Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas neturėjo leidimo laikinai gyventi). Tiek atsakovo Sprendimas, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuoti bei išsamūs. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nepateikia jokių konkrečių argumentų, jog tam tikri ginčijamo Sprendimo argumentai jam nėra aiškūs ar kad teisės normos pritaikytos netinkamai.

14.2. Pareiškėjas pats pripažino, kad Mokymo centre nesimokė ir Pažymėjimas jam nebuvo išduotas, todėl negalėjo nežinoti, jog prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikta informacija apie mokymo įstaigos pabaigimą neatitinka tikrovės, o Pažymėjimas – suklastotas.

14.3. Pareiškėjo teiginiai, kad jo veiksmuose nebuvo priežastinio ryšio ar kaltės, nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, kadangi ginčijamu teismo sprendimu buvo įvertintas Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėtumas ir pagrįstumas, o ne tai, ar pareiškėjas įvykdė nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 15. Ginčas šioje byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, uždrausti jam 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką bei į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis, teisėtumo bei pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad jo Migracijos departamentui pateiktas kvalifikaciją patvirtinantis Pažymėjimas yra suklastotas, už tikrovę atitinkančių duomenų pateikimą atsakovui yra atsakingas pareiškėjas, todėl skundžiamas atsakovo Sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

17. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą. Pareiškėjas iš esmės laikosi pozicijos, kad jis nežinojo, jog Pažymėjimas yra suklastotas, todėl nėra už tai atsakingas, pareiškėjo veiksmuose nebuvo kaltės ir priežastinio ryšio, Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, teismas be pagrindo nustatė, kad pareiškėjas apgaulės būdu siekė pasilikti ir dirbti Lietuvos Respublikoje.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis). Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šio ginčo atveju nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą nepaisyti apeliacinio skundo ribų, bei ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas neperžengiat jo ribų.

19. Skundžiamo Sprendimo turinys patvirtina, kad jis buvo priimtas vadovaujantis, be kita ko, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktais.

20. Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, <...>. Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 28 d. tuo pagrindu, kad ketina dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (tinkuotoju), Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikdamas reikiamų dokumentų skaitmenine kopijas (be kita ko, ir Pažymėjimą).

22. Skundžiamą Sprendimą Migracijos departamentas priėmė įvertinęs pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu surinktų duomenų visumą, padaręs išvadą, kad pareiškėjo pateiktas dokumentas, patvirtinantis jo turimą kvalifikaciją (Pažymėjimas), neatitinka tikrovės. Pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją, kas pagrįstai leidžia menyti, kad jis apgaulės būdu siekė gauti leidimą laikinai gyventi ir tokiu nesąžiningu būdu siekė legalizuoti buvimą Šengeno erdvėje. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas savo tyčiniais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Atsakovas taip pat įvertino tai, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja šeiminiai ryšiai, jis neturi ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių.

23. Teisėjų kolegija su aptartomis atsakovo Sprendime padarytomis išvadomis sutinka. Aplinkybę, kad pareiškėjo atsakovui pateiktas Pažymėjimas neatitinka tikrovės, patvirtina atsakovui Mokymo centro pateikta informacija, jog pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. studentų sąrašuose nebuvo, be to, Pažymėjimas pasirašytas direktoriaus M. M. P., kuris tuo metu nebuvo direktoriumi. Pažymėtina, kad šių aplinkybių neginčija ir pareiškėjas, tačiau jis teigia, kad jis Pažymėjimo neklastojo, tai padarė jo samdytas konsultantas ir pareiškėjas apie suklastotą dokumentą nieko nešinojo.

Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2412-556/2021), darytina išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nežinojo apie Pažymėjimo suklastojimą, šiuo atveju negali turėti lemiamos teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl tinkamo dokumentų, kurie nekeltų abejonių dėl užsieniečio ketinimų gyventi ir dirbti Lietuvoje, sutvarkymo ir jų pateikimo Migracijos departamentui yra atsakingas pats užsienietis (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2452-556/2021).

Pažymėtina, kad būtent pareiškėjas teikė prašymą jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl, būdamas sąžiningas ir atsakingas, turėjo žinoti, kokius dokumentus jis teikia atsakovui. Be to, argumentus apie nežinojimą, kad atsakovui pateiktas netikras Pažymėjimas, pareiškėjas grindžia deklaratyviais, jokiais įrodymais nepagrįstais teiginiais. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo atsakovui pateiktų ir atsakovo gautų duomenų apie pareiškėjo profesinės kvalifikacijos įgijimą visuma suponuoja išvadą, kad pareiškėjas Mokymo centre nesimokė ir reikiamos kvalifikacijos neįgijo.

Jokių šią išvadą paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktų pagrindu. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su Migracijos departamento padaryta išvada, kad pareiškėjas apgaulės būdu siekė gauti leidimą laikinai gyventi ir tokiu nesąžiningu būdu siekė legalizuoti buvimą Šengeno erdvėje bei piktnaudžiauti migracijos procedūromis.

24. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad valstybės ir visuomenės interesas, jog teisė gyventi Lietuvos Respublikoje būtų suteikiama tik tiems užsieniečiams, kurie pateikia tikrovę atitinkančius duomenis ir nekelia nelegalios migracijos grėsmės, yra svarbesnis už pareiškėjui galbūt kilsiančius nepatogumus. Teisėjų kolegijos nuomone, Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir su juo pateiktus dokumentus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Sprendimas pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, motyvų išdėstymas adekvatus ir suprantamas, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad Sprendimas nemotyvuotas ir neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

25. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Sprendimas yra per griežtas, nustatytas per ilgas draudimo atvykti į Europos Sąjungą terminas, būtų pakakę ir leidimo gyventi ir dirbti netekimo, teisėjų kolegija su tokia jo pozicija nesutinka.

26. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 nustatyti pavyzdiniai kriterijai, kurie turi būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį <...> (1 p.). Tvarkos antrasis skirsnis nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas (11 p.). Sprendžiant klausimą dėl uždraudimo užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atvykti į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamentas privalo atsižvelgti į pagrindą, dėl kurio pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ar jis buvo panaikintas (11.1 p.), esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 p.), tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 p.); užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 p.). Taigi, sprendimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki tam tikro laiko atsakovas turėjo priimti įvertinęs reikšmingų aplinkybių visumą bei atsižvelgęs į tai, ar draudimas pareiškėjui iki tam tikro laiko atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad draudimu atvykti užsieniečiams į Lietuvos Respubliką siekiama užkirsti kelią nesąžiningiems bei nepatikimiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką; į atsakovo nustatytas aplinkybes, dėl kurių atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktus, prieina prie išvados, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai atsižvelgė į Tvarkoje nustatytus kriterijus, o pareiškėjui taikomas draudimas 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.

28. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų kaip neturinčių reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.

29. Apibendrinant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. H. (O. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas