2017-12-13 Nr. AB-23672-3-64-3-01638-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3896-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01638-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. (D. Č.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č. (D. Č.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Č. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. liepos 13 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2016 m. birželio 22 d. buvo laikytas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis: kamerose nepakako ploto, buvo šalta, drėgna, ant sienų ir lubų pelėsis, remontas darytas seniai, nebuvo ventiliacijos, nesaugiai įrengtos apšvietimo lempos, nebuvo pakabos drabužiams, kamerose buvo aštrių metalinių kraštų. Kamerose su pareiškėju laikyti asmenys, sergantys užkrečiamomis, nepagydomomis infekcinėmis ligomis (ŽIV, hepatitu). Laikino sulaikymo ir karantino kamerose sanitarinis mazgas neatitvertas, iš jo sklido nemalonus kvapas, kamerose šalta ir drėgna, nuo lubų varvėjo vanduo, matėsi pelėsis, buvo tamsu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui Šiaulių TI kamerose teko nuo 2,38 kv. m iki 17,6 kv. m ploto. Kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nebuvo pastovus. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2016 m. balandžio 11 d. tikrino kamerą Nr. 64 ir nustatė, kad kameroje oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus. Šiaulių TI netaikytini reikalavimai, susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo D. Č. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 70 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2016 m. birželio 22 d.) minimali ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 7 dienas.

7. Teismas akcentavo, jog Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), galiojo iki 2015 m. spalio 31 d., o 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Šiaulių visuomenės sveikatos centras (vėliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento) laikino sulaikymo ir priėmimo paskirstymo kamerose bei kameroje Nr. 64 pažeidimų nenustatė. Byloje nebuvo duomenų apie kitų patalpų, kuriose laikytas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas nesikreipė. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose laikytas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitiko higienos normų reikalavimus, byloje nebuvo. Taigi neįrodyta, jog patalpos, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

8. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Toks sanitarinio mazgo įrengimas nebuvo tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio tualetu, privatumą, be to, tai patvirtino pareiškėjo teiginius, jog iš tualeto sklido blogas kvapas.

9. Dėl laikymo kartu su asmenimis, sergančiais užkrečiamomis, nepagydomomis infekcinėmis ligomis (ŽIV, hepatitu), teismas pastebėjo, jog, pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 9 punktą, suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes: asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Kitomis ligomis sergantys asmenys neišskirti. Pareiškėjo teiginiai apie laikymą kartu su sergančiais asmenimis buvo abstraktūs ir atmestini.

10. Teismas pažymėjo, kad nebuvo pagrindo nustatyti, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI ginčo laikotarpiu. Tačiau teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, jam tekęs kameros plotas nuolat kito. Pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertinta 70 Eur.

III. 11. Pareiškėjas D. Č. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

12. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo patirtos neturtinės žalos dydį. Sprendžiant dėl jam tekusio kameros ploto, neatsižvelgta į plotą, užimtą baldų ir kitų įrenginių (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-10060-790/2015). Prastas miegas esant mažam plotui kameroje tiesiogiai sietinas su kamerų ploto dydžiu. Be to, kai kurių kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Laikymo sąlygos Šiaulių TI pareiškėjui sukėlė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes. Nustatyti pažeidimai nebuvo sunkūs, pareiškėjas nenurodė patyręs žalą fizinei ar psichinei sveikatai, to nepatvirtino ir bylos duomenys. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip jo neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

17. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Ši pozicija išreikšta ir pareiškėjo nurodytame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-10060-790/2015.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2016 m. birželio 22 d.) pareiškėjas 7 dienas buvo laikytas Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. rugpjūčio 2 d. pažyma „Dėl D. Č.“, b. l. 24-27), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo teiginiai dėl iš tualeto sklidusio blogo kvapo buvo pagrįsti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Higienos normos HN 76:2010 2 punkte ir Higienos norma HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta iš esmės ta pati nuostata, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai sanitarinį mazgą įrengti atskirose patalpose bei jame įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, šie reikalavimai nagrinėjamu atveju Šiaulių TI nėra taikytini. Taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl blogo kvapo šiuo aspektu atmetamos.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų. Pareiškėjas aplinkybių arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

21. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs proceso pirmosios instancijos teisme metu, t. y. kad kai kurių kamerų, kuriose jis laikytas, sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), bei su tuo susijusius reikalavimus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo ribas. Kitoks Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui, kitai proceso šaliai neužtikrintų teisinio tikrumo ir aiškumo (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl šios aplinkybės nenurodė pirmosios instancijos teismui, ir neįvardijo jokių kliūčių apibūdinti galbūt neteisėtus Šiaulių TI veiksmus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenagrinėja minėtų apeliacinio skundo argumentų.

22. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 7 dienas iš eilės teko nuo 2,39 kv. m iki 3,18 kv. m ploto (2 iš jų – mažiau nei 3 kv. m, net ir įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą), jis laikytas su 5-7 asmenimis. Kitu metu pareiškėjui teko iki 17,62 kv. m kameros ploto. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 11-21) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, jis pats ne kartą nurodė esąs visiškai sveikas. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

24. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos ir privatumo naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

25. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs dideles dvasines kančias, baimę, pažeminimą ir kitus nepatogumus. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Šiaulių TI direktorių kreipėsi tik dėl pareigūnų triukšmavimo miegui skirtu laiku (Šiaulių TI 2016 m. balandžio 26 d. atsakymas į pareiškėjo skundą, b. l. 29; Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. liepos 27 d. pažyma „Dėl D. Č.“, b. l. 30; pareiškėjo 2016 m. balandžio 1 d. skundas, b. l. 31). Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

26. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 4 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 70 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Č. (D. Č.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė