2021-09-01 Nr. AB-17157-3-61-3-03829-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1991-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03829-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos:12.19; 14.4.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AR10“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „AR10“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, apeliantas) Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2019 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. AS-71 (toliau – ir Sprendimas) ir šiuo Sprendimu pareiškėjui patvirtintą mokestį sumažinti iki 972,80 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėju buvo patvirtinta 4 864,00 Eur dydžio mokesčio suma už 2017 m. III ketvirtyje nedeklaruotą išgautą valstybinių gamtos išteklių (žvyro) kiekį, konstatavus, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatas. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju yra visos sąlygos sumažinti ginčijamu Sprendimu patvirtintą koeficientą nuo 10 iki 2, t. y. iki 100 proc. nesumokėto mokesčio dydžio. Pareiškėjas pripažįsta, kad nedeklaravo visų iškastų naudingųjų iškasenų ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 486,40 Eur mokesčių, tačiau nesutinka su tuo, kad buhalterinės apskaitos klaidos buvo padarytos tyčia, turint siekį nuslėpti gautą naudą. Anot pareiškėjo, netikslumai deklaracijose buvo padaryti per aplaidumą (dėl neapsižiūrėjimo), t. y. nepiktybiškai. Pareiškėjas deklaracijose nurodė, kad išgavo 12 000,00 m3 naudingųjų iškasenų, tačiau tokį skaičių nurodė kaip preliminarų, o po to pamiršo patikslinti deklaracijų už 2017 m. II ir III ketvirčius, ir tai paaiškėjo tik atlikus patikrinimą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad netikslumai buvo padaryti tik dėl nedidelio žvyro kiekio ir buvo nustatyti tik viename iš kelių pareiškėjos eksploatuojamų karjerų, be to, klaidos padarytos pildant tik 2 deklaracijas ir tai, pareiškėjo teigimu, įrodo nesant sistemiškumo, darant pažeidimą. Nedeklaruotas naudingųjų iškasenų kiekis šiuo atveju buvo nedidelis, tuo tarpu bauda sudaro 10 kartų didesnė sumą, taigi pareiškėjui nebuvo protinga taip rizikuoti.

4. Pareiškėjas manė, kad nenustačius sistemingo mokesčių vengimo ir konstatavus tik neženklius deklaracijose užfiksuotus neatitikimus bei nepadarius didelės žalos valstybės biudžetui, būtų protinga pareiškėjo atžvilgiu sumažinti pritaikytą mokestį iki 972,80 Eur.

5. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindė šiais argumentais:

5.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 2 dalimi, Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius ir mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimo tvarka taip pat nustatoma pagal mokestį administruojančios institucijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatos netaikomos (MAĮ 16 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 6 straipsnį už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10, neatsižvelgiant į tai, ar tai buvo tyčinis veiksmas ar ne. Atsakovo teigimu, Įstatymas nenustato galimybės Departamentui atleisti mokesčio mokėtoją nuo paskaičiuoto mokesčio ar jį sumažinti, tai yra Valstybinės mokesčių inspekcijos instrumentas, nustatytas MAĮ.

5.2. Pabrėžė, kad pareiga teisingai registruoti, deklaruoti ir mokėti mokesčius už išgaunamus gamtos išteklius (žvyrą) yra nustatyta mokesčio mokėtojui. Įstatyme nedetalizuota mokesčio mokėtojo kaltės forma dėl nedeklaruoto mokesčio. Mokesčio mokėtojas privalo teisingai ir laiku registruoti išgaunamus gamtos išteklius, juos deklaruoti ir mokėti nustatytus mokesčius. Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Atsakovo pareiga taikyti didesnį mokesčio tarifą už nedeklaruotą arba deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį (Įstatymo 6 str. 2 d.).

5.3. Tvirtino, kad aplaidumas ir neapsižiūrėjimas, kaip skunde teigia pareiškėjas, negali būti lengvinanti aplinkybė ir tuo pačiu pagrindas nemokėti mokesčių. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas už 2017 m. II–III ketvirčius deklaravo mažesnį negu išgavo gamtos išteklių (žvyro) iš Kalniškių III žvyro telkinio kiekį ir šių deklaracijų nepatikslino nei 2017 m., nei 2018 m., nei 2019 m. kartu su kitomis ketvirčių deklaracijomis, nors tokią galimybę turėjo. Tai, atsakovo manymu, įrodo, jog, jeigu nebūtų atliktas mokestinis patikrinimas, tikėtina, kad pareiškėjas nebūtų deklaravęs minimo žvyro kiekio ir mokesčio už jį nebūtų sumokėjęs iki šiol. Skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti pagrindo nėra.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „AR10“ skundą tenkino iš dalies: pakeitė Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. AS-71 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, sumažinant sprendimu patvirtintą mokesčio didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį sumą iki 1 459,20 Eur.

7. Teismas konstatavo, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnai, atlikę pareiškėjos planinį teminį patikrinimą dėl mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius 2018 metais apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo nustatė, kad pagal pateiktus apskaitos dokumentus, t. y. duomenis apie žvyro išgavimą iš Kalniškių III žvyro telkinio, pareiškėjas už 2017 m. II–III ketvirčius Valstybinėje mokesčių inspekcijoje nedeklaravo 1 062 m3 išgauto žvyro. Pagal Kalniškių III žvyro telkinio markšeiderinį planą patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, vykdydamas žvyro gavybą per 2017 m. II–III ketvirčių (2017 m. balandžio 10 d.–2017 m. rugsėjo 28 d.) laikotarpį išgavo 13 062 m3 žvyro, tačiau pareiškėjas deklaravo, kad 2017 m. II ketvirtį išgavo 5 000 m3 ir 2017 m. III ketvirtį – 7 000 m3 žvyro, t. y. viso per 2017 m. II–III ketvirčių laikotarpį – 12 000 m3 žvyro. Pareiškėjui buvo surašytas 2019 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo aktas Nr. PA79-12, kuriame, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsniu, pareiškėjui apskaičiuotas mokėtinas mokesčio dydis už 2017 m. II–III ketvirčius nedeklaruotą išgautą valstybinių gamtos išteklių (žvyro) kiekį, yra 4 864,00 Eur.

8. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktorius 2019 m. spalio 17 d. skundžiamu Sprendimu patvirtino Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnų 2019 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo aktą Nr. PA79-12 ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 4 864,00 Eur mokestį.

9. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui skundžiamu Sprendimu priskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu proporcingumo.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 punkto, 6 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis, sutiko su atsakovu, kad pareiškėjo elgesys, kai deklaracijos už 2017 m. II ir III ketvirčius nebuvo patikslintos iki pat patikrinimo 2019 metais, nors tokią galimybę pareiškėjas turėjo, yra vertintinas kaip aplaidumas, ir sutiko su atsakovo vertinimu, jog neatlikus patikrinimo, mokesčio deklaracijos galėjo būti ir nepatikslintos.

11. Teismas konstatavo, kad tuo atveju, jeigu nedeklaruojama ar deklaruojamas mažesnis negu išgautas gamtos išteklių kiekis, atsiranda teisinis pagrindas taikyti anksčiau paminėtą Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį ir už išgautą, bet nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį ar deklaruotą mažesnį gamtos išteklių kiekį skaičiuoti didesnį mokesčio tarifą, padaugintą iš koeficiento 10. Teismas sutiko su atsakovo nustatytos pareiškėjui mokėtinos 4 864,00 eurų mokesčių sumos apskaičiavimu, paskaičiavus mokėtiną mokesčio sumą už per 2017 m. II ir II ketvirčius, kai buvo deklaruotas mažesnis gamtos išteklių kiekis nei išgautas, ir padauginus iš koeficiento 10.

12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos teismų praktikoje didesnio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifo taikymas laikomas sankcijos taikymu, ir teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.

13. Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl paskirtos pareiškėjui sankcijos proporcingumo, vertino, ar paskirta ekonominė sankcija, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje padidinto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifo taikymo mastą sieja su sąmoningo slėpimo aplinkybe. Laiku nedeklaruotas apmokestinamųjų gaminių kiekis ir, atitinkamai, mokesčio nesumokėjimas gali būti vertinami kaip apmokestinamųjų gaminių nuslėpimas. Mokesčio už aplinkos teršimą 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui, būtent – mokesčio mokėtojo elgesio modelio – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo fakto konstatavimui, būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo.

14. Teismas vertino, kad šioje byloje pareiškėjo kaltės forma yra netyčinė. Teismas konstatavo, kad bylos duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas būtų siekęs nuslėpti išgautą žvyro kiekį, .byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ir kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pripažįsta pažeidimą, kituose jo eksploatuojamuose karjeruose pažeidimų nenustatyta, patikrinimo metu bendradarbiavo, pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių nei žmonėms, nei aplinkai, t. y. padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo pavojingas. Nepaisant to, teismas sutiko su atsakovo vertinimu, jog pažeidimas buvo padarytas ir pareiškėjas tinkamai ir rūpestingai neatliko pareigos deklaruoti ir sumokėti mokestį pagal įstatymą. Pasak teismo, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kodėl deklaracijose pateikė būtent tokius, duomenis (pvz., rėmėsi apskaitos dokumentais), t. y. neįrodė pastangų, kad jo elgesys buvo orientuotas į klaidų išvengimą. Tokia veika buvo sukelta rizika, kad nepatikrinus mokesčio administratoriui, mokestis ir liks nesumokėtas, vėlesnio išieškojimo galimybės pasunkės.

15. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, kad Sprendimas, kuriuo patvirtintas patikrinimo aktas, naikintinas toje dalyje, kurioje pritaikytas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas už 2017 m. III ketvirtį, ir vietoje 10 kartų padidinto tarifo, taikytinas 300 proc. (3 kartus) padidintas tarifas, atitinkamai iš viso priskaičiuota mokesčio padidintu tarifu suma sumažintina nuo 4 864,00 Eur iki 1 459,20 Eur. Teismas sprendė, kad tokia sankcija būtų pakankama, kad pareiškėjas patirtų neigiamas pasekmes ir tuo būtų pasiekti atsakomybė taikymo tikslai.

III. 16. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: atmesti pareiškėjo UAB „AR10“ skundą kaip nepagrįstą.

17. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo tokius argumentus:

17.1. Teismas šioje byloje netinkamai taikė mokesčio proporcingumo principą, bei neatsižvelgė į tai, kad mokesčių surinkimo, deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolė yra valstybės interesas, kadangi mokesčių santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčio mokėtojų ir valstybės institucijų, šių priimti sprendimai (nurodymai) yra privalomi mokesčio mokėtojams. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į valstybėje suformuotą mokesčių politiką, teismas nepagrįstai sumažino paskaičiuotą mokestį už nedeklaruotą išgautą žvyro išteklių kiekį nuo 4 0864,00 Eur iki 1 459,20 Eur.

17.2. Atsakovas pažymi, kad UAB „AR10" ne vienerius metus užsiima veikla: statyba, stambios žemės darbų technikos, savivarčių nuoma ir inertinių medžiagų (smėlio, žvyro, skaldos) prekyba. Nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2020 m. spalio 2 d. įmonė socialinio draudimo įsiskolinimų neturėjo, taip pat nėra informacijos, kad įmonė yra bankrutuojanti ar pan. Atsakovo nuomone, teismas nevertino to, kad pareiškėjas nepateikė jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, kad Departamento paskaičiuota mokėtina suma už nedeklaruotą išgautą žvyro kiekį yra neproporcingai didelė, nepateikė jokių finansinių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie įmonės finansinę būklę bei pajėgumus, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas yra nepajėgus ir finansiškai nestabilus.

17.3. Atsakovas akcentuoja, kad teisės teorijoje ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad teisingumo principas reikalauja, jog asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų ir atsakomybės, o sprendžiant dėl proporcingumo principo taikymo, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį; nustatant mažesnį mokestį, turi būti siekiama, kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva, kad nepadarytų poveikio pažeidimą padariusiam asmeniui bei padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenims, paliktas galioti mokesčio dydis būtų pakankamai svarus, tačiau nevaržytų asmens, nei būtina tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas.

17.4. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2850-624/2020 jau yra pasisakęs analogiškoje administracinėje byloje, dėl neproporcingai sumažinto apskaičiuoto mokesčio už nedeklaruotus valstybinius gamtinius išteklius, kurioje Departamento apeliacinį skundą tenkino ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimą toje dalyje.

17.5. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai, t. y. byloje nesant duomenų, jog dėl itin svarbių finansinių ar kitų aplinkybių pareiškėjui sprendimu patvirtinta paskaičiuota 4 864,00 Eur suma yra akivaizdžiai neadekvati, sumažino pareiškėjui paskaičiuotą mokestį padidintu tarifu už nedeklaruotus išgautus gamtos išteklius iki 1 459,20 Eur. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog paskaičiuotos sumos sumažinimas sudaro išskirtines sąlygas pareiškėjui piktnaudžiauti pareiga deklaruoti išgaunamus valstybinius gamtos išteklius ir taip tikėtis palankių sprendimų ateityje, taip padarant žalą valstybės biudžetui.

18. Pareiškėjas UAB „AR10“ atsiliepime į apeliacinį skundą parašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, bei nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

18.1. Nagrinėdamas pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atskleidė ginčo esmę, tinkamai taikė aktualius teisės aktus ir nenukrypo nuo eilę metų nuosekliai formuojamos teismų praktikos, jis atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, teisingumo pusiausvyros svarbą.

18.2. Pareiškėjo nuomone, apeliantas į ginčo situaciją žiūri ne per teisingumo, sąžiningumo ar protingumo, bet per išimtinai aritmetinę prizmę, siekdamas taikyti pažeidėjui pačią didžiausią iš įmanomų mokestinių sankcijų, kaip vienintelį argumentą, svarbų sprendžiant mokestinių poveikio priemonių dydžio mažinimo klausimą, nurodydamas teisės pažeidėjo finansinę padėtį. Pareiškėjo nuomone, teismo galimybės vertinti situaciją yra kur kas platesnės, nei apsiribojimas teisės pažeidėjo balanso analize, nes vien finansinių pajėgumų vertinimas sukurtų diskriminacines sąlygas, kai už analogiško dydžio mokestinę nepriemoką tokie patys ūkio subjektai patirtų labai ženklaus skirtumo sankcijas. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismų praktikoje yra kalbama ne apie mokestinių poveikio priemonių adekvatumą teisės pažeidėjo finansinei būklei, bet įvykdytam teisės pažeidimui, kurį sudaro objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, tarp jų ir pažeidėjo kaltės klausimas.

18.3. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas už 2017 m. II-III ketvirčius Valstybinėje mokesčių inspekcijoje nedeklaravo 1 062 m3 išgauto žvyro, bei pažymi, jog už šį deklaruoto ir realiai iškasto žvyro tūrio skirtumą, jeigu savo pareigą deklaruoti naudingąsias iškasenas pareiškėjas būtų realizavęs laiku ir tinkamai, mokestinė prievolė sudarytų 486,40 eurus.

18.4. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo kaltės formos vertinimu, pažeidimo sistemiškumo įvertinimu, ir kt., bei pažymi, jog teismo išvados objektyvios ir pagrįstos bylos medžiaga, ir šių išvadų atsakovas neginčija. Pareiškėjas pažymi, jo atsakovas kritikuoja teismo sprendimą dėl to, kad nebuvo vertintas mokestinės poveikio priemonės santykis su pareiškėjo turtine padėtimi, jam sukeliamų finansinių nuotolių mastas.

18.5. Pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamame teismo sprendime nebuvo atsižvelgta į tai, jog mokesčių surinkimo, deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolė yra valstybės interesas, bei pažymi, jog šis interesas buvo užtikrintas bei įgyvendintas, nes mokestinė nepriemoka buvo nustatyta, užfiksuota bei įvykdyta. Pareiškėjo nuomone, atsakovo siekis gauti septynis kartus didesnę pinigų sumą nei valstybė galėjo tikėtis už parduotas naudingąsias iškasenas yra ne mokesčių surinkimo, bet daugiau mokestinių poveikio priemonių už mokestinės teisės pažeidimą taikymo klausimas, todėl pirmosios instancijos teismas absoliučiai jokių mokestinių principų nepažeidė, o apeliantas nesąžiningai ignoruoja šio ginčo dalyko teisinę prigimtį.

18.6. Pareiškėjas pažymi, jog teismo sprendimo neteisėtumą apeliantas nepagrįstai iš esmės sieja su teisės pažeidėjo finansine padėtimi, apeliaciniame skunde padarydamas išvadą, kad pareiškėjas yra pajėgus ir finansiškai stabilus. Pareiškėjas nesutinka su apelianto pasirinkta situacijos vertinimo pozicija, nes ji pernelyg siaura. Pareiškėjas sutinka, kad jis neįrodinėjo fakto, jog 4 864,00 eurų sumokėjimas priverstų bendrovę bankrutuoti ar pardavinėti turimą turtą, bet atkreipia dėmesį, jog šiuo argumentu pareiškėjas nesirėmė, neįvardino jo kaip nustatytos mokestinės poveikio priemonės mažinimo pagrindo, todėl mano, kad apelianto išsakytas argumentas dėl tam tikrų aplinkybių neįrodinėjimo ir jų neanalizavimo motyvuojant teismo sprendimą nėra reikšmingas.

18.7. Pareiškėjas akcentuoja, kad teisiniu požiūriu reikšminga, jog mokestinės poveikio priemonės adekvatumo požymis nėra siejamas vien tik su teisės pažeidėjo finansine padėtimi, ką primygtinai bando akcentuoti apeliantas, bei pažymi, kad priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi teisingam bylos išnagrinėjimų reikšmingų aplinkybių visuma, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o ne natūraliai tendencingu ginčo šalių požiūriu ir jų lūkesčiais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui UAB „AR10“ Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento 2019 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. AS-71 priskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu proporcingumo.

20. Byloje nustatyta, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnai, atlikę pareiškėjo UAB „AR10“ planinį teminį patikrinimą dėl mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius 2018 metais apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo nustatė, kad pagal pateiktus apskaitos dokumentus, t. y. duomenis apie žvyro išgavimą iš Kalniškių III žvyro telkinio, pareiškėja už 2017 m. II–III ketvirčius Valstybinėje mokesčių inspekcijoje nedeklaravo 1 062 m3 išgauto žvyro.

21. Pareiškėjui UAB „AR10“ buvo surašytas 2019 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo aktas Nr. PA79-12, kuriame pareiškėjui apskaičiuotas mokėtinas mokesčio dydis už 2017 m. II–III ketvirčius nedeklaruotą išgautą valstybinių gamtos išteklių (žvyro) kiekį. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktorius 2019 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. AS-71 patvirtino 2019 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo aktą Nr. PA79-12 ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 4 864,00 Eur mokestį.

22. Pirmosios instancijos teismas pakeitė skundžiamą atsakovo Sprendimą ir vietoje 10 kartų padidinto mokesčio tarifo, taikė 300 proc. (3 kartus) padidintą tarifą, iš viso priskaičiuotą mokesčio padidintu tarifu sumą sumažino nuo 4 864,00 Eur iki 1 459,20 Eur.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

V. 24. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.), 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Šio Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad mokesčio objektas yra naudingosios iškasenos, nurodytos šio įstatymo 1 priede (tarp jų – ir smėlis ir žvyras). Pagal Įstatymo 7 straipsnio nuostatas, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose, o pagal 2 dalį –už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 dalis Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas; 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015; 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019). Proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes.

27. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

VI. 28. Nagrinėjamu atveju atsakovas apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną 4 864,00 Eur mokestį padidintu tarifu už nedeklaruotą išgautą valstybinių gamtos išteklių (žvyro) kiekį, kurį pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sumažino iki 1 459,20 Eur. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio dydį, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta tyčinių pareiškėjo veiksmų, siekio nuslėpti išgautą žvyro kiekį ar sistemingo teisės aktų pažeidinėjimo, bei į tai, kad pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių nei žmonėms, nei aplinkai, t. y. padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo pavojingas, ir padarė išvadą, kad Įstatymo nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 300 proc. didesnio mokesčio nustatymo.

29. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog, sumažinus sankciją, buvo pažeistas proporcingumo principas, nes mokesčių surinkimo, deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolė yra valstybės interesas, o nesumokėjus mokesčių, valstybės biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo finansinės būklės, bei ar paskirta sankcija adekvati įmonės finansiniams pajėgumams.

30. Teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymas nenumato, kad mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus pažeidimo padarymo aplinkybes, galėtų atitinkamai koreguoti sankcijos, šiuo atveju – mokesčio tarifo – dydį. Tačiau teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali mažinti, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

31. Teisėjų kolegija, pripažindama pirmosios instancijos teismo galimybę koreguoti padidinto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydį, pritaria sprendime atliktiems reikšmingų konkrečiam pažeidimui faktinių aplinkybių vertinimams ir pareiškėjui paskirtos sankcijos dydžio parinkimui. Teismas atsižvelgė į Įstatymo 2 straipsnyje nustatytą šio įstatymo tikslą – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui ir kokybei išsaugoti valstybines išlaidas, bei sprendė, kad nustatoma šios teisinės sankcijos išraiška piniginių lėšų suma būtų pakankamai svari ir turėtų atgrasantį bei užkardomąjį poveikį pažeidimą padariusiai bendrovei, tačiau nevaržytų šio ūkio subjekto daugiau, nei būtina tikslams pasiekti, taip pat užtikrino, kad teismo sprendimas būtų ne formalus, bet teisingas.

32. Pirmosios instancijos teismas, šiuo individualiu atveju pasirinkta apimtimi sumažindamas mokėtiną mokestį, surado tinkamą pusiausvyrą tarp pareiškėjo padaryto pažeidimo ir jam taikytos poveikio priemonės dydžio. Teismas, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertinęs byloje esančią medžiagą, priėjo pagrįstos išvados, kad pažeidimo pripažinimas nepašalina pareiškėjo veiksmų (neveikimo) priešingumo teisei. Antra vertus, jis deramai atsižvelgė į pareiškėjo elgesį iki ir po pažeidimo išaiškinimo, atkreipė dėmesį į bendrovės vykdomos ūkinės veiklos pobūdį, bei konstatavo, jog nurodymas sumokėti 1 459,20 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius pareiškėjas patirtų neigiamas pasekmes ir tuo būtų pasiekti atsakomybės taikymo tikslai. Pažymėtina, jog atsakovas, apeliaciniame skunde teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas byloje nevertino pareiškėjo finansinių pajėgumų, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjo apyvartą, turimus finansinius įsipareigojimus, ir pan., kurie leistų spręsti, jog teismas nepagrįstai sumažino pareiškėjui skirtą ekonominę sankciją.

33. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi Nr. A-2850-624/2020, t. y. palikti galioti skundžiamu atsakovo Sprendimu padidintu tarifu apskaičiuotą mokestį, kadangi minėtoje byloje buvo konstatuota, kad pareiškėjas, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti telkinių (vandenviečių) gėlo geriamojo ir gamybinio požeminio vandens išteklius, 5 ketvirčius (2015 m. IV ketvirtį ir visus 2016 metus) iš viso nepateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų, ir tai nebuvo vienkartinis veiksmas, t. y. minėtos bylos faktinės aplinkybės buvo kitokios, nei nagrinėjamoje administracinėje byloje.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė