2023-04-05 Nr. AB-7399-3-62-3-00867-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-50-520/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00867-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vivatrans“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vivatrans“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vivatrans“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Teisės departamento Kauno administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus 2021 m. kovo 24 d. nutarimą dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. J2-38/J8-13 (toliau – ir Nutarimas) ir neskirti ekonominės sankcijos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarimu jam skirta 2 000 Eur dydžio ekonominė sankcija dėl Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 78 straipsnio 5 dalies pažeidimo, susijusio su Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 33 punkto pažeidimu. Nutarime pažeidimu pripažinta tai, kad Bendrovė 2018 ir 2019 metais Lietuvoje surinko ir vežė nepavojingąsias atliekas, pažymėtas kodais: 17 02 01 (medis), 15 01 03 (medinės pakuotės), 20 01 38 (mediena nenurodyta 20 01 37), 04 02 00 (perdirbtos tekstilės atliekos), iš viso 326,01 t, nors neturėjo teisės verstis atliekų, pažymėtų tokiais kodais, surinkimo ir (ar) vežimo veikla.

3. Pareiškėjas tvirtino, kad ekonominė sankcija jam buvo skirta pažeidžiant Aplinkos apsaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir principą non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą), nes Bendrovės darbuotojui S. U., atsakingam už jos tinkamą aplinkosaugos padėtį, dėl analogiškos veikos jau buvo pritaikyta teisinė atsakomybė, t. y. skirta administracinė bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 247 straipsnio 38 dalį; administracinis nurodymas yra įvykdytas. Pažeidimo padarymas yra susijęs su minėto administracinėn atsakomybėn patraukto darbuotojo darbu pareiškėjo naudai ir interesais, todėl laikytina, kad abiejų subjektų valia pažeidimo bei nubaudimo už jį požiūriu yra vieninga. Atsižvelgiant į tai, non bis in idem principo taikymo požiūriu, negali būti vertinama, kad už tą pačią veiką atsakomybėn yra traukiami skirtingi asmenys, ir todėl Nutarimo argumentai, kad non bis idem principas nedraudžia už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis, šiai situacijai nėra taikytini.

4. Pareiškėjo vertinimu, paskirta ekonominė sankcija yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga, atsižvelgiant į Aplinkos apsaugos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus principus (akcentuojamos VAĮ 38 str. ir 30 str. 1 d. 1 p. nuostatos). Pareiškėjas nurodė iš dalies nesutinkantis su Nutarime išdėstyta pozicija, jog jis neatitinka Atliekų tvarkymo įstatyme atliekas surenkančioms ir vežančioms įmonėms keliamų reikalavimų. Pažeidimas užfiksuotas tik dėl 4 rūšių nepavojingųjų atliekų tvarkymo (surinkimo ir vežimo), Atliekų tvarkytojų valstybės registre (toliau – ir ATVR) neįsiregistravus šių atliekų tvarkymo kodais 17 02 01, 15 01 03, 20 01 38, 04 02 00. Tačiau pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas vykdė atliekų surinkimo ir vežimo veiklas, tinkamai įregistravęs šių veiklų kategorijas ATVR: surinkimas (S1) ir vežimas (S2). Departamento 2021 m. vasario 9 d. juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokole Nr. J8-13 (toliau – ir Protokolas) nurodytos 4 rūšių nepavojingosios atliekos, kurių kodai nebuvo įregistruoti ATVR, visame Bendrovės vykdomos įregistruotos atliekų surinkimo ir vežimo veiklos kontekste sudaro nedidelę dalį. Be to, visos Protokole nurodytos ATVR neįregistruotos atliekos yra nepavojingosios atliekos, jų surinkimo ir vežimo veiklai vykdyti Bendrovė neturėjo atitikti jokių specialių papildomų sąlygų. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad dėl konstatuoto pažeidimo kilo žalingų padarinių aplinkai ar žmonėms, viešajam interesui, todėl pažeidimas gali būti laikomas formalaus pobūdžio. Protokole nurodytų atliekų surinkimo ir vežimo atvejai buvo registruoti Vieningoje gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinėje sistemoje (GPAIS), t. y. ši veikla buvo vykdoma laikantis skaidrumo principo ir atliekų tvarkymo apskaitos reikalavimų, o konstatuotas pažeidimas yra netyčinis, akivaizdi darbuotojo neatidumo pasekmė. Nutarime yra nustatyta tik atsakomybę lengvinanti aplinkybė – pagalba tyrimo metu.

5. Pareiškėjo teigimu, pažeidimas atitinka Departamento direktoriaus 2020 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. AD1-30 patvirtintame Departamento kriterijų, pagal kuriuos pažeidimai priskiriami mažareikšmiams, nustatymo tvarkos apraše ir Departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. AD1-165 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujantis administracinis nusižengimas laikomas mažai pavojingu, nustatymo“, nurodytus pažeidimų priskyrimo mažareikšmiams kriterijus, nes nebuvo nustatyti pažeidimo pakartotinumo, žalos padarymo faktai, atsakomybę sunkinančio aplinkybės, taip pat nenustatyti su pažeidimu susijusių skundų padavimo faktai, pažeidimas nėra susijęs su aplinkosauginių mokesčių sumokėjimu. Šiame kontekste pareiškėjas akcentavo Aplinkos apsaugos įstatymo 52 straipsnį, suteikiantį teisę bylą nagrinėjančiam teismui skirti mažesnę baudą nei įstatyme numatytoji minimali bauda.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

7. Atsakovas teigė, kad, skiriant pareiškėjui ekonominę sankciją, nebuvo pažeistas non bis in idem principas, nes pareiškėjui (juridiniam asmeniui) dėl to paties fakto joks kitas nutarimas nėra priimtas, jokia kita ekonominės sankcijos skyrimo teisena ar ikiteisminis tyrimas nėra pradėti, todėl, vadovaujantis teismų praktika, pareiškėjui galėjo būti Nutarimu skirta sankcija.

8. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjui paskirta sankcija yra proporcingo dydžio. Pareiškėjui buvo skirta Aplinkos apsaugos įstatymo 78 straipsnio 5 dalyje nurodyta minimali bauda ir atsakovas neturi teisės skirti dar mažesnę baudą arba jos visai neskirti. Be to, įstatymo leidėjas už tokios veikos padarymą, atsižvelgdamas į veikos mastą (neteisėtai surinktas ir vežtas didesnis nei 25 t nepavojingųjų atliekų kiekis), numatė gan griežtą sankciją, o pačią veiką, iš numatytųjų Aplinkos apsaugos įstatymo 78 straipsnio 1–5 dalyse, laikė pavojingiausia. Padarius pažeidimą, nurodytą Aplinkos apsaugos įstatymo 78 straipsnio 5 dalyje, įstatymo leidėjas nesuteikia galimybės asmeniui pašalinti pažeidimą ir taip išvengti atsakomybės. Iš 2019 m. gruodžio 19 d. patikrinimo akto Nr. PA5-134 turinio matyti, kad atliekant Bendrovės neplaninį patikrinimą nustatytas pažeidimas dėl 326,01 t atliekų surinkimo ir vežimo neįsiregistravus ATVR patikrinimą atlikusio pareigūno nebuvo pripažintas mažareikšmiu.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Vivatrans“ skundą.

10. Teismas nustatė, kad Departamento vyriausioji specialistė 2021 m. vasario 9 d. surašė Protokolą. Departamento Teisės departamento Kauno administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausioji specialistė 2021 m. kovo 24 d. priėmė Nutarimą, kuriuo pareiškėjui paskirta 2 000 Eur dydžio ekonominė sankcija pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 78 straipsnio 5 dalį. Nutarime nurodyta, kad ekonominė sankcija paskirta dėl to, kad, atlikus Bendrovės neplaninį patikrinimą (2019 m. gruodžio 19 d. patikrinimo aktas Nr. PA5-134), nustatyta, jog ji 2018 ir 2019 metais vykdė didesnio nei 25 t nepavojingųjų atliekų kiekio surinkimą, vežimą neturėdama tam teisės, t. y. neįsiregistravusi ATVR. Bendrovė 2018 ir 2019 metais Lietuvoje neteisėtai surinko ir vežė nepavojingąsias atliekas, pažymėtas kodais: 17 02 01 (medis), 15 01 03 (medinės pakuotės), 20 01 38 (mediena, nenurodyta 20 01 37), 04 02 22 (perdirbtos tekstilės atliekos), iš viso 326,01 t. Bendrovė neturėjo teisės verstis atliekų, pažymėtų kodais 17 02 01, 15 01 03, 20 01 38, 04 02 22, surinkimo ir (ar) vežimo veikla, nes ji neatitinka Atliekų tvarkymo įstatyme atliekas surenkančioms ir vežančioms įmonėms keliamų reikalavimų. Tokia veika Bendrovė pažeidė Taisyklių 33 punkto (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2018 m. gruodžio 6 d.) reikalavimus.

11. Teismas pareiškėjo pretenzijas dėl non bis in idem principo ir Aplinkos apsaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimo pripažino nepagrįstomis. Teismas nesutiko su skundo argumentais, kad pažeidimo padarymas yra susijęs su administracinėn atsakomybėn patraukto darbuotojo S. U. darbu pareiškėjo naudai ir interesais, kad abiejų subjektų (darbuotojo ir Bendrovės) valia pažeidimo bei nubaudimo už jį požiūriu yra vieninga, todėl non bis in idem principo taikymo požiūriu negali būti vertinama, kad už tą pačią veiką atsakomybėn yra traukiami skirtingi asmenys. Teismas pažymėjo, kad uždaroji akcinė bendrovė yra ribotos atsakomybės privatus juridinis asmuo. Tai reiškia, kad akcininkai savo turtu neatsako už jos neįvykdytas prievoles. Uždarųjų akcinių bendrovių veiklą reguliuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas ir kiti teisės aktai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad tarp patrauktų atsakomybėn fizinio asmens (darbuotojo) ir juridinio asmens (Bendrovės) yra valios tapatumas ir kad neigiami teisiniai sankcijų taikymo padariniai tenka vienam asmeniui. Pareiškėjui dėl to paties fakto – 326,01 t nepavojingųjų atliekų, pažymėtų kodais 17 02 01, 15 01 03, 20 01 38, 04 02 22, surinkimo ir vežimo, neturint tam teisės, kitas nutarimas, išskyrus Nutarimą, nėra priimtas, kita ekonominės sankcijos skyrimo teisena ar ikiteisminis tyrimas nėra pradėti. Nagrinėjamu atveju atsakovas už tą pačią neteisėtą veiką nubaudė du skirtingus asmenis – S. U. ir Bendrovę.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos proporcingumą, akcentavo, kad atsakovas, atsižvelgdamas į surinktą medžiagą ir tai, kad pareiškėjas atliekant tyrimą padėjo, teikė prašomą informaciją, paskyrė jam Aplinkos apsaugos įstatymo 78 straipsnio 5 dalyje numatytą minimalią baudą. Atsakovas, esant įrodytam pažeidimui, neturėjo teisės skirti mažesnę nei nurodytoji minimali baudą arba jos visai neskirti. Be to, teismas pabrėžė, kad įstatymo leidėjas už tokios veikos padarymą, atsižvelgdamas į veikos mastą (neteisėtai surinktas ir vežtas didesnis nei 25 t nepavojingųjų atliekų kiekis), nustatė gan griežtą sankciją, o pačią veiką laikė pavojingiausia iš numatytųjų Aplinkos apsaugos įstatymo 78 straipsnio 1–5 dalyse. Padarius pažeidimą, nurodytą Aplinkos apsaugos įstatymo 78 straipsnio 5 dalyje, įstatymo leidėjas nesuteikia galimybės asmeniui pašalinti pažeidimą ir taip išvengti atsakomybės.

13. Teismas pažymėjo ir tai, kad iš 2019 m. gruodžio 19 d. patikrinimo akto Nr. PA5-134 turinio matyti, jog, atliekant pareiškėjo neplaninį patikrinimą, nustatytas pažeidimas dėl 326,01 t atliekų surinkimo ir vežimo neįsiregistravus ATVR patikrinimą atlikusio pareigūno nebuvo pripažintas mažareikšmiu.

14. Teismas priėjo prie išvados, kad Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, o paskirta sankcija yra mažiausia galima sankcija, ji yra proporcinga padarytam pažeidimui.

III. 15. Pareiškėjas UAB „Vivatrans“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

16. Pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde nurodytus argumentus ir akcentuoja, jog teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011; 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005 ir 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1168/2010), netinkamai taikė Aplinkos apsaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas bei non bis in idem principą.

17. Pareiškėjo teigimu, teismas, spręsdamas dėl ekonominės sankcijos pagrįstumo, neatsižvelgė į Aplinkos apsaugos įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, VAĮ įtvirtintus principus ir nepagrįstai nesivadovavo Aplinkos apsaugos įstatymo 52 straipsnyje nurodytais principais. Teismas sprendime atsiribojo nuo pažeidimo pobūdžio, pavojingumo vertinimo ir tik formaliai konstatavo, jog įstatymo leidėjas už tokios veikos padarymą numato gan griežtą sankciją, o pačią veiką laiko pavojingiausia iš numatytųjų Aplinkos apsaugos įstatymo 78 straipsnio 1–5 dalyse, nesudaro galimybės išvengti atsakomybės. Teismas apsiribojo tik formaliu įstatymo taikymu, nepagrįstai netyrė individualių reikšmingų bylos aplinkybių ir nesivadovavo teisingumo samprata (skunde nurodyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. ir 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

18. Pareiškėjas nurodo, kad byloje nekilo ginčas dėl to, jog pažeidimas yra vien formalaus pobūdžio ir nesukėlė jokios realios žalos (tai patvirtina atsakovo atstovės pasisakymai teismo posėdyje). Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo teisės aktuose įtvirtintais kriterijais, pagal kuriuos padarytas pažeidimas gali būti pripažintas mažareikšmiu, ir priėmė vien formalų, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų neatitinkantį sprendimą, nepagrįstai neįvertino pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat neatsižvelgė į tai, kad panašioje administracinėje byloje buvo padaryta priešinga išvada (žr. Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3858-402/2018).

19. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

20. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu bei teigia, kad teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

21. Atsakovas, remdamasis ta aplinkybe, kad Aplinkos apsaugos įstatyme jam nenumatyta teisė pačiam skirti mažesnę nei nustatytoji minimali bauda (pagal šio įstatymo 52 str., tokią teisę turi tik teismas), nurodo, jog tuo atveju, jei Nutarimas būtų pripažintas teisėtu ir pagrįstu, tačiau teismas nuspręstų sumažinti paskirtos baudos dydį, t. y. iš dalies tenkintų apeliacinį skundą, pareiškėjui iš atsakovo neturėtų būti priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 22. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2021 m. kovo 24 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjui UAB „Vivatrans“ paskirta 2 000 Eur bauda pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 78 straipsnio 5 dalį (nepavojingųjų atliekų surinkimas, vežimas, laikymas, įvežimas ar importas į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvežimas ar eksportas iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir (ar) vežimas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją neturint tam teisės, kai neturint tam teisės surenkamas, vežamas, laikomas, įvežamas ar importuojamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, išvežamas ar eksportuojamas iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir (ar) vežamas tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją 25 t ir didesnis nepavojingųjų atliekų kiekis), pagrįstumas ir teisėtumas.

23. Byloje nustatyta, kad bauda pareiškėjui paskirta, nustačius, jog jis 2018 ir 2019 metais vykdė didesnio nei 25 t nepavojingųjų atliekų kiekio surinkimą, vežimą, neturėdamas tam teisės, t. y. neįsiregistravęs ATVR; pareiškėjas 2018 ir 2019 metais neteisėtai Lietuvoje surinko ir vežė nepavojingąsias atliekas, pažymėtas kodais: 17 02 01 (medis), 15 01 03 (medinės pakuotės), 20 01 38 (mediena, nenurodyta 20 01 37), 04 02 22 (perdirbtos tekstilės atliekos), iš viso 326,01 t., pareiškėjas neturėjo teisės verstis atliekų, pažymėtų kodais 17 02 01, 15 01 03, 20 01 38, 04 02 22, surinkimo ir (ar) vežimo veikla, nes jis neatitinka Atliekų tvarkymo įstatyme atliekas surenkančioms ir vežančioms įmonėms keliamų reikalavimų. Atsakovas, atsižvelgdamas į tyrimo metu surinktą medžiagą ir įvertinęs tai, jog pareiškėjas padėjo tyrimo metu, teikė prašomą informaciją, jam paskyrė sankcijoje numatytą minimalią 2 000 Eur baudą.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Nutarimas turėjo būti panaikintas dėl skunde nurodytų argumentų, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundas būtų patenkintas. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada dėl Nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo yra teisinga, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliacinio skundo motyvų.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad įstatymų leidėjas, už Aplinkos apsaugos įstatymo pažeidimus nustatydamas skirtingus baudų dydžius su skirtingais maksimalios ir minimalios baudų intervalais, jau sudarė prielaidas baudą skiriančiai institucijai kiekvienu konkrečiu atveju individualizuoti ekonominę sankciją, kaip tai nustatyta Aplinkos apsaugos įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, skiriant juridiniam asmeniui ekonominę sankciją, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, juridinio asmens atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Konkretus baudos dydis nustatomas pagal šio įstatymo straipsniuose, numatančiuose sankcijas už juridinių asmenų padarytus pažeidimus, nustatytą minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, įvertinus aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 1 dalyje. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą (Aplinkos apsaugos įstatymo 51 str. 4 d.). Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 51 straipsnio 2 dalį, atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padaręs pažeidimą juridinis asmuo savo noru ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekdamas užkirsti kelią žalingiems pažeidimo padariniams arba juos sumažinti ir likviduoti, atlygino padarytą žalą (nuostolius) aplinkai ir kitiems asmenims, padėjo tyrimo metu.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, siekiant dar didesnio atsakomybės individualizavimo kiekvieno konkretaus pažeidimo atveju, Aplinkos apsaugos įstatymo 52 straipsnyje skundą dėl nutarimo skirti ekonominę sankciją nagrinėjančiam teismui, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes (dėl kurių atitinkama bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga), vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, yra numatyta galimybė skirti mažesnę baudą, negu šio įstatymo nustatyta minimali bauda už juridinio asmens padarytą teisės pažeidimą (žr. 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1796-492/2021).

28. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 52 straipsnio nuostatą, ekonominė sankcija gali būti švelninama (skiriama mažesnė nei įstatymo nustatyta minimali bauda) tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje įtvirtintos minimalios baudos taikymas konkrečiam juridiniam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-117-502/2021).

29. Švelnesnės nei įstatymuose numatytos pagrindinės sankcijos skyrimas (arba jos neskyrimas) yra ne taisyklė, bet išimtis: kaip pabrėžiama konstitucinėje doktrinoje dėl teisinės atsakomybės, švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę teismas gali skirti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyta bausmė, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga. Teismas turi pareigą švelnesnės nei įstatymo nustatyta bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai. Kiekvienu konkrečiu atveju teismo sprendimas skirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę turi būti motyvuotas. Nepagrįstai ir (arba) nemotyvuotai paskyrus švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę teisingumas nebūtų įvykdytas. Tai prieštarautų teisingumui, konstituciniam teisinės valstybės principui (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl Nutarimu paskirtos ekonominės sankcijos sumažinimo, pirmosios instancijos teismui turėjo pateikti įrodymus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti faktą, kad pareiškėjui paskirta ekonominė sankcija yra per didelė ir dėl išskirtinių aplinkybių turi būti sumažinta. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

31. Akcentuotina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

32. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

33. Įvertinus šioje byloje pareiškėjo pateiktus įrodymus ir pirmosios instancijos teismo atliktą šių įrodymų vertinimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir tinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus šiai bylai išnagrinėti.

34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui paskirta minimali sankcija, išsamiai įvertinus aplinkybes, susijusias su padarytu pažeidimu (jo pobūdžiu), t. y. nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, dėl kurių pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjui turi būti skiriama minimali bauda už padarytą pažeidimą. Dėl šių atsakovo įvertintų aplinkybių nenustatytina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo sumažinti paskirtą minimalią baudą, vadovaudamasis Aplinkos apsaugos įstatymo 52 straipsniu, konstatuoti, kad pareiškėjui paskirta neproporcinga bei neadekvati padarytam pažeidimui bauda.

35. Įvertinus pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, tai, kad pareiškėjas, kuris yra atliekų surinkimo ir vežimo srities profesionalas ir kuriam turi būti žinomi ir suprantami teisės aktai, reglamentuojantys jo veiklą, privalo organizuoti savo veiklą taip, jog būtų užtikrintas jam taikomų teisės aktų reikalavimų laikymasis, tai, jog juridiniams asmenims skiriamos ekonominės sankcijos už aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, konstatuotina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog padarytas formalus ir mažareikšmis teisės aktų reikalavimų pažeidimas, už kurį pareiškėjui neturėjo būti skirta ekonominė sankcija.

36. Pareiškėjas, vadovaudamasis Aplinkos pasaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nurodo, kad bylos dėl ekonominės sankcijos skyrimo teisena turėtų būti nutraukta ir paskirta pareiškėjui ekonominė sankcija panaikinta, nes dėl to paties fakto pareiškėjo darbuotojui S. U., atsakingam už įmonės tinkamą aplinkosaugos padėtį, jau yra pritaikyta teisinė atsakomybė – paskirta administracinė nuobauda. Pareiškėjo teigimu, jam skiriant sankciją buvo nusižengta non bis in idem principui.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos argumentus, pirmiausia pažymi, kad Aplinkos pasaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog bylos dėl ekonominės sankcijos skyrimo teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai dėl to paties fakto dėl juridinio asmens yra priimtas nutarimas skirti ekonominę sankciją, taip pat jeigu dėl to juridinio asmens padaryto pažeidimo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

38. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjui (juridiniam asmeniui) dėl to paties fakto yra priimtas nutarimas skirti ekonominę sankciją ar dėl jo (juridinio asmens) padaryto pažeidimo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

39. Tai, kad pareiškėjo darbuotojas, kuris dirba pareiškėjo naudai ir veikia jo interesais, buvo nubaustas pagal ANK 247 straipsnio 38 dalį, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui skiriant sankciją buvo pažeistas non bis in idem principas.

40. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad konstitucinis principas non bis in idem nereiškia, jog už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai).

41. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad non bis in idem principas draudžia skirti kelias sankcijas už tą patį neteisėtą elgesį, jeigu įvykdytos trys sąlygos: identiškos faktinės aplinkybės, tas pats pažeidėjas ir tas pats saugomas teisinis interesas (2020 m. kovo 4 d. sprendimas byloje Mowi ASA, C-10/18 P, EU:C:2020:149, 72 p.).

42. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas negali būti baudžiama du kartus už tapatų pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį), konstatuota, kad Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad principu non bis in idem būtų draudžiama persekioti ir / arba bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas (2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14939/03)).

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas); šie kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2727/2012; kt.).

44. Teismų praktikoje dėl įmonės darbuotojų kaltės įtakos įmonės taikomoms sankcijoms yra nurodyta, kad juridinis asmuo savo teises ir pareigas įgyvendina per savo darbuotojus; juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos; juridinis asmuo visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011; kt.).

45. Nesant vieno iš būtinųjų požymių (asmens tapatumo), sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą, kai pagal specialųjį įstatymą bauda skiriama juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui, teismų praktikoje konstatuojama, jog skiriant sankciją juridiniam asmeniui non bis in idem principui nebuvo nusižengta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-162-438/2022; kt.). Byloje nustačius neteisėtos veikos, už kurios padarymą buvo taikytos sankcijos formaliai skirtingiems asmenims, tapatumo faktą, būtina patikrinti, ar atsakomybėn traukiamas fizinis ir juridinis asmenys realiai nėra tapatūs, t. y. ar skiriant nuobaudą juridiniam asmeniui, šios nuobaudos pasekmės neteks tam pačiam asmeniui, kuris už tą patį pažeidimą jau buvo nubaustas kaip fizinis asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2651/2011; kt.).

46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui (juridiniam asmeniui) buvo paskirta sankcija pagal Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatas, o S. U. sankcija paskirta pagal ANK nuostatas, analizuojamos bylos kontekste juridinis ir fizinis asmenys nėra vienas ir tas pats atsakomybės subjektas, sutapęs tiek pažeidimo (veiklos), tiek finansiniu požiūriu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo non bis in idem principo pažeidimo.

47. Teisėjų kolegija, bylos faktų vertinimo ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, remdamasi šioje nutartyje aptartomis bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl naikinti teismo sprendimą remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

48. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vivatrans“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė