2021-11-17 Nr. AB-24222-3-61-3-00124-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3200-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00124-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl raginimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 21R-b/n(AG-952/03-2020); 2) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. lapkričio 20 d. (skunde klaidingai nurodyta dokumento priėmimo data „2020 m. lapkričio 13 d.“ laikytina rašymo apsirikimu) raginimą Nr. (23.31-08)464-1281 (toliau – Raginimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad VMI Raginimu reikalauja iš pareiškėjo per 20 dienų nuo Raginimo įteikimo dienos sumokėti į VMI vieną iš nurodytų banko sąskaitų 108 526,20 Eur sumą. Raginimas sumokėti minėtą sumą yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes VMI neatsižvelgė į jo pateiktus dokumentus: UAB „ALMA LT“ 2015 m. balandžio 26 d. pažymą Nr. 04. VMI pateikti dokumentai nėra neteisėti ar pripažinti negaliojančiais, todėl VMI privalėjo į juos atsižvelgti. Be to, Raginimas yra nekorektiškas ir nepagrįstas, nes jokių papildomų pajamų faktiškai pareiškėjas negavo. Tai, pareiškėjo teigimu, patvirtina pridedami atitinkami dokumentai. Toks sprendimas, pareiškėjo vertinimu, nesiderina ir su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatomis, suteikiančiomis teisę į teisingą ir nepriklausomą teismą. Komisijos Sprendimu atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo skundą dėl VMI Raginimo, nors Raginime nurodyta jo apskundimo tvarka (t. y. pareiškėjo pasirinkimu Raginimas galėjo būti skundžiamas arba Komisijai, arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui).

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas (juo primenama apie mokestines nepriemokas ir jų dydį), pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. VMI 2018 m. liepos 5 d. pareiškėjo atžvilgiu atliko mokestinį patikrinimą. 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (21.131-31-05) FR0682-320 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pareiškėjui nurodyta sumokėti 54 909,92 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 37 143,30 Eur GPM delspinigių bei skirta 16 472,98 Eur GPM bauda. Dėl mokestinio patikrinimo rezultatų vyko mokestiniai ginčai, pasibaigę įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1923-556/2020, pagal kurią pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos sprendimo (toliau – ir MGK) 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. S-217(7-195/2018) ir VMI 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-320 atmestas, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1665-816/2019 paliktas nepakeistas. VMI, remdamasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1923-556/2020 ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2020 m. lapkričio 20 d. parengė Raginimą, kuriame nurodyta sumokėti 108 526,20 Eur GPM mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 17 d. Komisijai pateikė skundą dėl Raginimo panaikinimo, tačiau Komisija Sprendimu atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į tai, kad ginčai dėl patikrinimo metu priskaičiuotų mokesčių sumų yra pasibaigę, MGK ir teismų sprendimai yra teisingi ir pagrįsti, o VMI Raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl naikinti Raginimą nėra pagrindo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti Komisijos Sprendimą atmetė kaip nepagrįstą, o bylą pagal pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti VMI Raginimą nutraukė.

6. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl VMI Raginimo ir Komisijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Raginimo, teisėtumo.

7. Teismas nustatė, kad VMI 2020 m. lapkričio 20 d. parengė Raginimą, kuriuo ragino pareiškėją geruoju per 20 dienų nuo Raginimo įteikimo dienos sumokėti 108 526,20 Eur GPM mokestinę nepriemoką: 54 909,92 Eur GPM, 37 143,30 Eur GPM delspinigių bei 16 472,98 Eur GPM baudą. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 17 d. Komisijai pateikė skundą dėl VMI Raginimo panaikinimo, tačiau Komisija atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti, kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai. Komisija Sprendime konstatavo, kad Raginimas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, o yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas (primenama apie mokestines nepriemokas ir jų dydį), kuris pats savaime nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Komisija šią išvadą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnyje numatyta, kad Komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Komisija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų, esančių jos veiklos teritorijoje, priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Įstatymo 6 straipsnis nustato, kad į Komisiją ar jos teritorinį padalinį jų kompetencijai priskirtais klausimais turi teisę kreiptis asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai, manantys, kad jų teisės yra pažeistos. Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad Komisijos pirmininko (Komisijos pirmininko pavaduotojo teritoriniame padalinyje) ar Komisijos pirmininko (Komisijos pirmininko pavaduotojo teritoriniame padalinyje) paskirto kito administracinių ginčų komisijos nario sprendimu atsisakoma priimti skundą (prašymą) nagrinėti, jeigu skundo (prašymo) nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių ginčų komisijos kompetencijai. MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, jei įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis.

9. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011 pateikti išaiškinimai, iš kurių galima daryti išvadą, kad MAĮ 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą nėra absoliuti, o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis. Remiantis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, raginimas nelaikytinas savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas (primenama apie mokestines nepriemokas ir jų dydį), pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Teismui galėtų būti skundžiamas atsižvelgiant į raginimą jo nevykdymo atveju priimtas sprendimas (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p., 2 d.), dėl kurio atsirastų realūs teisiniai padariniai. Tuomet pareiškėjas ir galėtų pateikti savo nesutikimo argumentus (bet ne savarankišką reikalavimą) dėl raginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-828/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-145/2013, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-785-556/2016, 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-109-968/2020).

10. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neturi pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo ginčijamo Raginimo, nei kad nurodyta paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Pareiškėjo skundo argumentai, kad VMI Raginime nurodytas sumas apskaičiavo neatsižvelgdama į jo pateiktus dokumentus, yra susiję su sprendimo, kuriuo jam apskaičiuota mokestinė prievolė, teisėtumu ir nagrinėjamam ginčui reikšmės neturi, kadangi šioje byloje nėra ginčijamas tokio sprendimo teisėtumas. Sprendimas, kuriuo pareiškėjui apskaičiuota mokestinė prievolė, yra įsiteisėjęs, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. lapkričio 4 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-1923-556/2020. Pareiškėjo ginčijamas Raginimas iš esmės realių teisinių pasekmių jam nesukelia ir negali būti ginčo administracinėje byloje objektu, todėl darytina išvada, kad Komisija sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Raginimo, todėl jį panaikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundo dalis dėl Komisijos Sprendimo panaikinimo atmestina.

11. Teismas nurodė, kad šioje byloje konstatavus, jog Raginimas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, administracinė byla pagal pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti Raginimą nutrauktina kaip nenagrinėtina teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 103 str. 1 p.).

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad teismo sprendimą pageidauja gauti su vertimu į rusų kalbą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo ginčijamas Raginimas iš esmės realių teisinių pasekmių jam nesukelia ir negali būti ginčo administracinėje byloje objektu, kad Komisijos Sprendimas atsisakyti nagrinėti jo skundą atsakovui dėl Raginimo panaikinimo yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo, o skundo dalis dėl Komisijos Sprendimo panaikinimo atmestina. Tai konstatavęs teismas administracinę bylą turėjo užbaigti nutartimi su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis (ABTĮ 38 str. 1 d. 4 p., 103 str. 1 p.). Šiuo atveju teismas bylą užbaigė nagrinėti sprendimu. Bylą išnagrinėjęs iš esmės ir dėl to priėmęs sprendimą, teismas nebegalėjo jos nutraukti. Atsakovas pripažino pareiškėjo teisę apskųsti Raginimą bei nurodė institucijas, kurioms galima paduoti skundą. Todėl ginčą nagrinėjusios institucijos negalėjo „atimti“ („nepripažinti“) tos teisės. Kartu pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nurodė nesutikimo su Raginimu argumentus, kurių ginčą nagrinėjusios institucijos neanalizavo. Šis sprendimas nesiderina ir su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatomis, suteikiančiomis teisę į teisingą ir nepriklausomą teismą.

14. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju mokesčio mokėtojo pareiga įvykdyti mokestinę prievolę atsirado ne Raginimo pagrindu, o įsiteisėjus sprendimui dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose. Raginime yra nurodyti mokestinės prievolės išieškojimo pagrindai, mokestinės prievolės užginčijimo tvarka bei siūlymas per nustatytą terminą sumokėti nurodytas sumas. Tai leidžia spręsti, kad Raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas (primenama apie mokestines nepriemokas ir jų dydį), pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į tai, kad ginčai dėl patikrinimo metu priskaičiuotų mokesčių sumų yra pasibaigę, priimti MGK ir teismų sprendimai yra teisingi ir pagrįsti, o VMI Raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą panaikinti VMI Raginimą sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas, bei paties Raginimo teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Komisijos Sprendimą atmetė kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Raginimą nutraukė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

18. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad Raginimas pats savaime pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, tai yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėjas raginamas sumokėti VMI sprendimais apskaičiuotas GPM ir su juo susijusias sumas, kurių teisėtumas ir pagrįstumas yra patvirtintas ir įsiteisėjusiais MGK ir VMI sprendimais (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1923-556/2020). Taigi pagrįstai konstatuota, kad Raginimas negali būti administracinės bylos objektu (tokią išvadą pagrindžia ir skundžiamame teismo sprendime nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika), dėl to teismas skundžiamu sprendimu bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti Raginimą teisėtai ir pagrįstai nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 d.). Be to, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Raginime nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, t. y. nenurodyta pareiškėjo teisė skųsti Raginimą, nors Raginimas negalėtų būti administracinės bylos objektu, net jei tokia tvarka jame ir būtų numatyta. Vadovaujantis tais pačiais motyvais konstatuotina, kad ir Komisija Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą panaikinti Raginimą kaip nepriskirtiną jos kompetencijai (Įstatymo 10 str. 2 d. 1 p.). Todėl teismas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Komisijos Sprendimą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

19. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Komisijos Sprendimą atmesti kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Raginimą nutraukti. Šiuo atveju pagrįstai buvo priimtas sprendimas, o ne nutartis, nes nors dalis bylos buvo nutraukta, tačiau dalis pareiškėjo skundo buvo atmesta, o tokiu atveju priimtinas sprendimas, o ne nutartis. Niekuo nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad šioje byloje pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, garantuojantis asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde apskritai nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, dėl to šis prašymas atmetamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

20. Dėl pareiškėjo prašymo procesinį teismo sprendimą gauti išverstą į rusų kalbą pažymėtina, kad pagal ABTĮ 9 straipsnio 2 dalį tik tuo atveju, kai teismo procesiniai dokumentai turi būti siunčiami į užsienio valstybę, o proceso dalyvis nemoka lietuvių kalbos, teismas juo išverčia. Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų nustatyta, kad pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Taigi, vadovaujantis ABTĮ, šioje byloje nėra pagrindo priimto teismo procesinio sprendimo pareiškėjui išversti į užsienio kalbą. Todėl aptariamas pareiškėjo prašymas dėl teismo procesinio sprendimo išvertimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė