A-438-1558-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1558/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01574-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotasis asmuo Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Telšių AVMI) 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. N163-2;

2) panaikinti Telšių AVMI 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (6.1)R16-3764;

3) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2011 m. liepos 11 d. sprendimą;

4) priimti naują sprendimą, kuriame būtų panaikinta S. V. mokestinė nepriemoka laikotarpiu nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2001 m. sausio 1 d., ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažinti visos mokestinės prievolės (672 810,96 Lt) dydį bei pripažinti beviltiška, o nepripažinus – atleisti nuo delspinigių sumokėjimo.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su priimtais sprendimais, mano, kad tiek Telšių AVMI, tiek VMI prie FM netinkamai ir nevisapusiškai išnagrinėjo prie prašymo pridėtus dokumentus, neįsigilino į esamą situaciją, o vadovavosi ankstesniu paduotu prašymu dėl atleidimo nuo delspinigių ir jame nurodytomis aplinkybėmis, nors nuo pirminio prašymo padavimo datos iki 2011 m. balandžio 18 d. prašymo pareiškėjo finansinė padėtis iš esmės pasikeitė. Anot pareiškėjo, tam tikrų klausimų, kurie buvo nurodyti pareiškėjo prašyme, vietos mokesčių administratorius iš viso nenagrinėjo. Skunde pareiškėjas paaiškino ir tai, kad šiuo metu jo finansinė padėtis iš esmės pablogėjo, tapo kritinė: iš keturių šeimos narių dirba tik jis vienas, o darbo užmokestis yra labai mažas, atskaičius mokesčius lieka tik 350 Lt. Iš šių pajamų, anot pareiškėjo, jis turi išlaikyti šeimą: žmoną, kuri yra bedarbė, pilnamečius vaikus, kurie šiuo metu studijuoja, niekur nedirba. Dukra A. V. yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dieninio skyriaus 3 kurso studentė ir nors jos studijos yra visiškai finansuojamos valstybės, pareiškėjas apmoka būtinas dukros pragyvenimo kitame mieste išlaidas: maistą, kelionės išlaidas, ir kt., kurių dydis yra 500 Lt per mėnesį. Mokestį už bendrabučio nuomą dukra sumoka iš gaunamos stipendijos, kurią sudaro 125 Lt per mėnesį. S. T. V. studijuoja Lietuvos žemės ūkio universitete Ekonomikos ir vadybos fakultete, jo būtinoms pragyvenimo išlaidoms yra skiriama 660 Lt per mėnesį (500 Lt maistui, aprangai, kelionės išlaidoms ir pan., 160 Lt mokestis už bendrabutį). Taip pat už sūnaus studijas per metus moka 1 040 Lt. Pareiškėjas paaiškino, jog be šių išlaidų turi išlaikyti butą, mokėti komunalinius mokesčius, taip pat turi kreditorinių įsipareigojimų „DnB Nord“ bankui – 192 000 Lt kreditą pagal kreditavimo sutartį Nr. 64, kurį privalo padengti iki 2026 m. vasario 28 d. Anot pareiškėjo, didesnė dalis jam priklausančio nekilnojamojo turto yra įkeista bankui, siekiant užtikrinti kredito grąžinimą. Teigė, kad jam priklausančio turto vertė šiuo metu sumažėjo tiek, kad jo užtektų tik įvykdyti kreditorinį įsipareigojimą pagal kredito sutartį, o už likusią dalį kurį laiką tenkinti bent būtiniausius jo šeimos poreikius.

Pareiškėjas nurodė, kad vietos ir centrinis mokesčių administratoriai, priimdami skundžiamus sprendimus, vadovavosi ne paskutiniu pareiškėjo prašymu, o 2010 m. sausio 15 d. pateiktu prašymu ir jame nurodytomis aplinkybėmis. Sprendimus priėmusios institucijos, spręsdamos dėl jo turtinės padėties, vadovavosi 2007–2008 metais nustatyta turto verte, tačiau, kaip buvo nurodyta 2011 m. balandžio 18 d. prašyme, dėl ekonominės krizės pasaulyje ir Lietuvoje nekilnojamojo turto vertė nukrito beveik per pusę. Paaiškino, kad mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2006 m. lapkričio 14 d., todėl mokesčių administratorius jį turėjo teisę atlikti ne nuo 1998 m. sausio 1 d., bet nuo 2001 m. sausio 1 d. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį mokestinio patikrinimo metu daugiau kaip už 5 metus, pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) normas (68 str.) ir pareigą laikytis teisės aktų reikalavimų ir jų nepažeisti. Pareiškėjo manymu, dėl nurodytų priežasčių laikotarpio nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2001 m. sausio 1 d. mokestinė nepriemoka turi būti panaikinta kaip neteisėta ir nepagrįsta ir šia dalimi sumažintas visos mokestinės nepriemokos dydis. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad MAĮ 113 straipsnis suteikia teisę mokesčių mokėtojui esant šiame straipsnyje nurodytiems pagrindams kreiptis į vietos mokesčių administratorių su prašymu pripažinti jo mokestinę nepriemoką beviltiška. Pareiškėjo manymu, tai, kad išieškoti iš jo mokestinę nepriemoką yra netikslinga ekonominiu ir socialiniu pažiūriu, patvirtina ne tik kritinė finansinė padėtis, bet ir tai, kad mokestinė nepriemoka yra labai didelė, atsižvelgus į tai, kad jis turi pareigą mokėti kredito įmokas, išlaikyti šeimą. Pradėjus vykdyti mokestinę prievolę, atsiras dar daugiau prievolių ir kreditorių, nes jis bus priverstas skolintis pinigų savo šeimai išlaikyti, teks kreiptis į valstybės institucijas dėl valstybės paramos suteikimo. Anot pareiškėjo, taip bus pažeisti ne tik jo šeimos, bet ir valstybės interesai.

Pareiškėjo teigimu, tam, kad būtų pagrindas pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška, būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.). Pareiškėjas akcentavo, kad pagal suformuotą teismų praktiką beviltiškais gali būti pripažintos jam priteistos bauda ir delspinigiai. Mokesčių administratoriui nepripažinus pareiškėjo mokestinės nepriemokos beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnį, turi būti taikomas MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį jis turi būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo, kadangi atsižvelgus į ypač sunkią jo ir šeimos finansinę padėtį, būtų netikslinga tiek ekonominiu, tiek socialiniu požiūriu išieškoti 273 649,91 Lt delspinigių. Pareiškėjas pažymėjo, kad, atsižvelgus į tai, jog jo pajamos nesiekia net 400 Lt per mėnesį, delspinigių suma yra labai didelė, be to, neprotinga, nes sudaro apie 90 proc. (89,49 proc.) viso laiku nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM). Pareiškėjo manymu, jis yra dvigubai baudžiamas už laiku nesumokėtą GPM, nes turi mokėti beveik dvigubai daugiau negu turėtų, be to, už laiku nesumokėtą GPM yra priteista ir 93 387,00 Lt bauda. Delspinigiai turi būti proporcingi pačiai nesumokėtai sumai. Pareiškėjas akcentavo tai, kad tokia didelė delspinigių suma atsirado ir dėl netinkamų mokesčių administratoriaus veiksmų. Mokestinis patikrinimas užsitęsė 2 metus, t. y. kelis kartus buvo stabdomas, vėliau vėl atnaujinamas, taigi dėl to pareiškėjui delspinigiai buvo skaičiuojami už laikotarpį, kuris nepriklausė nuo jo valios, o vien nuo mokesčių administratoriaus delsimo kuo greičiau užbaigti mokestinį patikrinimą.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Atsiliepime dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška nurodė, kad ginčas, kilęs tarp pareiškėjo ir Telšių AVMI dėl atsisakymo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, nepriskirtinas nei mokestinių ginčų, nei MAĮ nustatyta ikiteismine tvarka nagrinėjamų ginčų kategorijai, todėl nepriklauso centrinio mokesčių administratoriaus kompetencijai, o turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Taigi, anot atsakovo, pareiškėjas, nesutikdamas su Telšių AVMI 2011 m. gegužės 18 d. raštu, kuriame jis informuojamas, jog mokestinė nepriemoka negali būti pripažinta beviltiška, minėtą raštą turėjo teisę apskųsti Šiaulių apygardos administraciniam teismui. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui GPM ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos nuo pajamų, gautų 2004 metais, GPM ir su juo susijusios sumos patvirtintos neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi, taigi pareiškėjo skundo teiginiai apie mokesčio apskaičiavimą už 1998–2001 metus nepagrįsti. Atsakovas rėmėsi MAĮ nuostatomis ir nurodė, kad sustabdžius priverstinį mokesčio išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Kadangi mokestinis ginčas baigėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas, delspinigiai pagrįstai apskaičiuoti priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo laikotarpiu. Nurodė, kad pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, prieš pateikdamas skundą centriniam mokesčių administratoriui, t. y. prieš inicijuodamas mokestinio ginčo procedūrą, galėjo sumokėti patikrinimo akte papildomai apskaičiuotus mokesčius ir taip išvengti papildomų delspinigių mokėjimo pralaimėjus mokestinį ginčą.

Atsakovas teigė, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutarties turinio matyti, jog pareiškėjas, siekdamas mokestinės naudos, iškreipė ir slėpė tikrąsias aplinkybes, su kuriomis GPM įstatymas sieja apmokestinimą, taigi jis pats yra kaltas dėl padaryto pažeidimo ir turėjo pareigą mokėti GPM. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad MAĮ aiškiai apibrėžia pagrindus, kuriems esant mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo. Anot atsakovo, iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo vaikai yra pilnamečiai, 2010 metais gavę su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų bei didelę pajamų sumą iš vertybinių popierių pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, o pačiam pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, pastatai, butas, ūkinis pastatas ir kitas nekilnojamasis turtas. Atsakovo manymu, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo ekonominė padėtis yra sunki, kaip tai suprantama pagal MAĮ. Atsakovas pabrėžė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog delspinigių dydį lėmė netinkami mokesčių administratoriaus veiksmai. Jeigu pareiškėjas įstatymo nustatytu terminu būtų sumokėjęs GPM, jam apskritai nebūtų skaičiuojami delspinigiai. Pasak atsakovo, neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi patvirtinta, jog pareiškėjas, siekdamas mokestinės naudos, iškreipė ir slėpė tikrąsias aplinkybes, su kuriomis GPM įstatymas sieja apmokestinimą. Be to, mokestinio patikrinimo trukmę lėmė objektyvios priežastys. Pareiškėjas buvo supažindintas su visais mokestinio patikrinimo sustabdymo atvejais ir jo priežastimis ir jų neskundė, vadinasi, sutiko. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo skunde nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje byloje Nr. A39-92/2009 nenagrinėjamas atleidimo nuo delspinigių klausimas, taip pat yra skirtingos faktinės aplinkybės. Atsakovo vertinimu, MAĮ nenustato galimybės atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo dėl patikrinimo trukmės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių AVMI atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Telšių AVMI 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (6.1)-R16-3764 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Kitą pareiškėjo S. V. skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl 1998 m. sausio 1 d. – 2001 m. sausio 1 d. laikotarpiu apskaičiuotos mokestinės nepriemokos panaikinimo ir šia dalimi visos mokestinės prievolės sumažinimo

Remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. balandžio 26 d. Telšių AVMI pateikė prašymą panaikinti 1998 m. sausio 1 d. – 2001 m. sausio 1 d. laikotarpio apskaičiuotą mokestinę nepriemoką, kurią sudaro nesumokėtas GPM, bauda ir delspinigiai, ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažinti visos mokestinės prievolės, t. y. 672 810,96 Lt, dydį bei pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška, o nepripažinus – atleisti jį nuo delspinigių. Telšių AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2011 m. gegužės 17 d. priėmė sprendimą Nr. N163-2 netenkinti pareiškėjo prašymo ir neatleisti jo nuo 273 649,91 Lt delspinigių, o 2011 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą Nr. (6.1)-R16-3764 atsisakyti pripažinti pareiškėjo mokestinę nepriemoką beviltiška. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiais vietos mokesčių administratoriaus sprendimais, 2011 m. birželio 4 d. apskundė juos centriniam mokesčių administratoriui. VMI prie FM 2011 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 68-95 S. V. skundo netenkino ir paliko galioti Telšių AVMI 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. N163-2.

Teismo vertinimu, iš byloje esančio Telšių apskrities VMI 2008 m. sausio 16 d. patikrinimo akto Nr. ()PA5.5-5-07-32 matyti, kad pakartotinis pareiškėjo mokestinis patikrinimas atliktas už 2001 m. sausio 1 d. – 2004 m. gruodžio 31 d. laikotarpį ir jo metu nuo pareiškėjo 2004 m. gautų pajamų apskaičiuota 311 289 Lt GPM bei 106 772 delspinigių. Šis patikrinimo aktas patvirtintas 2008 m. kovo 5 d. Telšių AVMI sprendimu Nr. A6-4 ir juo papildomai paskirta 93 387 Lt dydžio GPM bauda. Teismas akcentavo, jog remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1417/2009 pripažinta, jog pareiškėjui GPM, šio mokesčio delspinigiai ir bauda apskaičiuoti nuo 2004 m. jo gautų 943 301 Lt pajamų. Teismas vadovavosi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi padarė išvadą, kad faktai dėl pareiškėjui apskaičiuotos mokestinės prievolės sumos (311 289 Lt GPM, 106 772 Lt GPM delspinigių ir 93 387 Lt baudos) ir to, kad ji apskaičiuota už 2004 m., šioje byloje iš naujo nebenustatytini, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis turi prejudicinę galią šioje byloje. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad buvo pažeistas MAĮ 68 straipsnis ir jam mokestinė nepriemoka nepagrįstai priskaičiuota už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2001 m. sausio 1 d., kadangi įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi konstatuota, kad nepriemoka apskaičiuota už 2004 m. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikinta laikotarpio nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2001 m. sausio 1 d. mokestinė nepriemoka ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažintas visos mokestinės prievolės (672 810,96 Lt) dydis.

Dėl visos mokestinės nepriemokos (672 810,96 Lt) pripažinimo beviltiška

Teismas rėmėsi MAĮ 2 straipsnio 20 punkto, 150 straipsnio, 145 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir padarė išvadą, kad VMI prie FM pagrįstai ginčijamame 2011 m. liepos 11 d. sprendime nurodė, jog ginčas tarp pareiškėjo ir Telšių AVMI dėl atsisakymo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška nepriskirtinas nei mokestinių ginčų, nei MAĮ nustatyta ikiteismine tvarka nagrinėjamų ginčų kategorijai, todėl nepriklauso centrinio mokesčių administratoriaus kompetencijai, o turi būti nagrinėjamas ABTĮ nustatyta tvarka, skundžiant 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Šiaulių apygardos administraciniam teismui.

Tačiau pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė ne Šiaulių apygardos administraciniam teismui, o Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šiuo klausimu įvertinęs ABTĮ 17 straipsnio 3 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai panaikinti Telšių AVMI 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. N163-2, panaikinti VMI prie FM 2011 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikinta laikotarpio nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2001 m. sausio 1 d. mokestinė nepriemoka, ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažinti visos mokestinės prievolės (672 810,96 Lt) dydį bei atleisti nuo delspinigių sumokėjimo priskirtini Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 15 str. 1 d. 4 p. ir 19 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl pareiškėjo reikalavimo pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška.

Teismas rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr. 1(11), p. 127–141; nutartys administracinėse bylose Nr. AS-2-382-05, Nr. AS5-8/2006, Nr. A11-863/2007, Nr. AS502-95/2008) ir nustatė, kad Telšių AVMI 2011 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. (6.1)-R16-3764, kurį ginčija pareiškėjas, buvo priimtas 2011 m. gegužės 18 d., o advokatų profesinėje bendrijoje „Legal.lt“, kurioje dirba pareiškėjui atstovaujantis advokatas M. B., gautas 2011 m. gegužės 23 d. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2011 m. liepos 18 d., teisme jis gautas 2011 m. liepos 21 d. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad pareiškėjas skundą teismui dėl Telšių AVMI 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (6.1)-R16-3764 (I t., b. l. 6–7) panaikinimo pateikė tik 2011 m. liepos 18 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo sužinojimo apie skundžiamą aktą momento, vadinasi, praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą.

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi ir atkreipė dėmesį į tai, jog šiuo atveju pareiškėjas neprašo atnaujinti praleisto skundo padavimo termino, be to, teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, daro išvadą, kad termino kreiptis su skundu į teismą praleidimą iš esmės lėmė pareiškėjo (jo atstovo) subjektyviai pasirinktas netinkamas elgesio būdas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556 –2444/2011). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą ir įvertinęs aplinkybę, kad šioje byloje prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą dėl reikalavimo panaikinti Telšių AVMI 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (6.1)-R16-3764 paduota nėra, bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti minėtą sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, nutraukė.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priimti sprendimą atleisti jį nuo delspinigių pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog atleidimo nuo delspinigių klausimą reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis bei VMI prie FM viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintos Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklės, kur įtvirtinti atleidimo nuo delspinigių pagrindai. Teismas taip pat rėmėsi MAĮ 113 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir atkreipė dėmesį į tai, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog jis prašo taikyti atleidimo nuo delspinigių mokėjimo pagrindą, nustatytą MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. tais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Nagrinėdamas šį klausimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442–807/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010 m.)) ir nurodė, jog, remiantis pareiškėjo paaiškinimais, jis vienas išlaiko 4 asmenų šeimą, gauna nedideles pajamas (apie 350 Lt), taigi išieškoti delspinigius yra socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu netikslinga. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo vaikai T. V. ir A. V. yra pilnamečiai, 2010 metais gavę su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų bei pajamų iš vertybinių popierių pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ne vienas pareiškėjas šeimoje gauna pajamų.

Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, padarė išvadą, kad pareiškėjas turi jam nuosavybės teise priklausančio turto – 14 žemės sklypų, 2 butus, kitų pastatų, dvi transporto priemones. Įvertinęs pareiškėjo nuosavybės teise valdomą turtą bei tai, kad pareiškėjo vaikai patys taip pat gavo pajamų, teismas konstatavo, kad pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis nėra pagrindas atleisti jį nuo delspinigių (MAĮ 100 str. 1 d. 3 p. nustatytas atleidimo nuo delspinigių atvejis netaikytinas). Teismas nurodė, jog iš turimos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nėra pensinio amžiaus, duomenų apie neįgalumą nepateikta, nėra įrodymų apie jam reikalingą gydymą, medicininę profilaktiką ir reabilitaciją. Teismas akcentavo, jog sprendžiant pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių klausimą, jis dirbo, socialinės pašalpos negavo. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuomone, jis neatitiko ir neatitinka nė vienos iš sąlygų, įvardytų MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl negalėjo būti ir negali būti atleistas nuo delspinigių.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentas, kad mokesčių mokėtojas nevertino pasikeitusios jo finansinės padėties, o rėmėsi su ankstesniu prašymu atleisti nuo delspinigių pateiktais dokumentais, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tiek vietos, tiek centrinis mokesčių administratorius teisingai įvertino pareiškėjo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į jo turimą nekilnojamąjį turtą, 2 transporto priemones, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki ir nėra pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad analogiškai teigia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., administracinė byla Nr. A556–254/2011). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, kitų atleidimo nuo delspinigių pagrindų nenustatė.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi bei pažymėjo, kad, iš bylos duomenų matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi pareiškėjo skundas buvo atmestas, taigi darytina išvada, kad delspinigiai pagrįstai apskaičiuoti priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo laikotarpiu. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentas, jog didelė delspinigių suma atsirado ir dėl netinkamų mokesčių administratoriaus veiksmų, atmestinas kaip nepagrįstas

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad MAĮ yra apibrėžtas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo. MAĮ nenustato galimybės atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo dėl patikrinimo trukmės, taigi pareiškėjo argumentas, kad nuo delspinigių jis turi būti atleidžiamas dėl to, kad ilgai truko mokestinis patikrinimas, atmestinas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A39-92/2009 nagrinėjamu atveju netaikytina, nes joje apskritai nenagrinėjamas atleidimo nuo delspinigių klausimas, taip pat yra skirtingos faktinės aplinkybės (nurodytoje byloje spręstas klausimas dėl teisės į PVM atskaitą, PVM sąskaitų faktūrų, neatitinkančių įstatymo reikalavimų, juridinės galios ir pan.). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos aplinkybių visetą, padarė išvadą, kad Telšių AVMI 2011 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. N163-2 ir VMI prie FM 2011 m. liepos 11 d. sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Telšių AVMI 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (6.1)-R16-3764 nutrauktina, o reikalavimai panaikinti Telšių AVMI 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. N163-2 ir VMI prie FM 2011 m. liepos 11 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikinta laikotarpio nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2001 m. sausio 1 d. S. V. mokestinė nepriemoka, ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažintas visos mokestinės prievolės (672 810,96 Lt) dydis, o pareiškėjas atleistas nuo delspinigių sumokėjimo, atmestini kaip nepagrįsti.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą:

1) panaikinti pareiškėjo mokestinę nepriemoką, kurią sudaro nesumokėtas gyventojų pajamų mokestis, bauda ir delspinigiai, skaičiuojamą už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2001 m. sausio 1 d., kaip neteisėtą ir nepagrįstą, pažeidžiančią MAĮ 68 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažinti visos mokestinės prievolės, t. y. 672810,96 Lt dydį bei S. V. mokestinę nepriemoką, kurią sudaro nesumokėtas gyventojų pajamų mokestis, bauda ir delspinigiai pripažinti beviltiška, o nepripažinus – atleisti S. V. nuo delspinigių mokėjimo;

2) iš atsakovų priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, ir teismo išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai, formaliai įvertino bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, tam tikrų aplinkybių iš viso nevertino ir dėl jų nepasisakė. Pareiškėjas pažymi ir tai, jog teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas – o tai, savo ruožtu, yra absoliutus jo negaliojimo pagrindas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas priėmė spendimą kitą S. V. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą ir bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Telšių AVMI 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr.(6.1)-Rl 6-3764 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, nutraukti. Tačiau, anot pareiškėjo, teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi atspindėti teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, nes teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas pasisakė tik dėl bylos dalies dėl reikalavimo panaikinti Telšių AVMI 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr.(6.1)-R16-3764 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Kokias pagrindais, motyvais ir argumentas yra atmetami kiti S. V. skunde keliami reikalavimai, teismas visiškai nepasisakė. Tai, anot pareiškėjo, leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, t. y. neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

2. Pirmosios instancijos teismas atsisakė vadovautis pareiškėjo skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodydamas, jog nurodytose teismo nutartyje nėra nagrinėjama analogiška situacija. Pareiškėjas akcentuoja, jog savo skunde ir nenurodė, kad cituojamojoje nutartyje yra nagrinėjama analogiška situacija ir, kad vadovaujantis ta nutartimi, teismas turi pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo įtraukta į pareiškėjo skundą, siekiant nurodyti, kaip pastarasis teismas, pirmiausia, aiškina konkrečias MAĮ įtvirtintas teisės normas, ar jos aiškinamos formaliai ar atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir pan., bei, antra, šių teisės normų taikymą. Pareiškėjo nuomone, jis argumentuotai nurodė, jog mokesčių administratorius formaliai taikė MAĮ nuostatas, neatsižvelgdamas į kitas reikšmingas aplinkybes, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog būtent aiškinant konkrečios teisės normos, įtvirtintos MAĮ, turinį ir jos taikymą, pastaroji nėra taikoma formaliai nurodytais pagrindais, kitaip asmuo pasinaudotų jam suteiktomis garantijomis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju vertinamos atskirai konkrečios bylos aplinkybės, mokesčio mokėtojo ekonominė padėtis ir kitos aplinkybės. Tai, jog būtent toks teisės normos išaiškinimas yra nurodytas nagrinėjant bylą, esant toms bylos aplinkybėms nereiškia, jog tą pačią teisės normą, teismai, vėliau nagrinėjantys analogiškas situacijas, privalės taikyti ir aiškinti skirtingai. Pareiškėjo vertinimu, toks teisės normos aiškinimas ir taikymas iškraipytų visą teisinę sistemą, pažeistų ne tik teisingumo, protingumo, bet ir teisėtų lūkesčių, stabilumo ir teisinės valstybės principus.

Kiti apeliacinio skundo argumentai analogiški skunde pirmosios instancijos teismui nurodytiems argumentams.

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat ryšium su procesinių teisių ir pareigų perėmimu, pakeisti, kaip proceso šalį, Telšių AVMI į VMI prie FM.

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo VMI prie FM 2011 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 68-95, bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl yra vertintini tik kaip gynybinė pareiškėjo pozicija, susidedanti iš nieko nenustatančių, neįrodančių ir/ar nepaneigiančių formuluočių visumos, t. y. nesudaranti pagrindo naikinti ginčijamų mokesčių administratoriaus sprendimų, kurie yra pagrįsti ir teisingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje kyla ginčas dėl Telšių AVMI 2011 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. N163-2, 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (6.1)R16-3764 ir VMI prie FM 2011 m. liepos 11 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia 3 pagrindinius reikalavimus: 1) dėl laikotarpio nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2001 m. sausio 1 d. apskaičiuotos mokestinės nepriemokos, kurią sudaro nesumokėtas GPM, bauda ir delspinigiai, panaikinimo ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi visos mokestinės prievolės (672 810,96 Lt) dydžio sumažinimo; 2) dėl visos mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška; 3) dėl atleidimo nuo delspinigių sumokėjimo. Tuo pačiu reikalauja iš atsakovų priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, ir teismo išlaidas.

Apeliaciniame skunde S. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir nemotyvuota, todėl turi būti naikintina.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio dispozicijos taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Dėl 1998 m. sausio 1 d. – 2001 m. sausio 1 d. laikotarpiu apskaičiuotos mokestinės nepriemokos panaikinimo ir šia dalimi visos mokestinės prievolės sumažinimo

MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio Įstatymo nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad įvertinus aplinkybę, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 12 d. įsiteisėjusia nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1417/2009 (I t., b. l. 126-137) pripažinta, kad pareiškėjui GPM, šio mokesčio delspinigiai ir bauda apskaičiuoti nuo 2004 m. jo gautų 943 301 Lt pajamų, šios aplinkybės byloje iš naujo nebenustatinėtinos, o pareiškėjo argumentai, kad buvo pažeistas MAĮ 68 straipsnis ir jam mokestinė nepriemoka nepagrįstai priskaičiuota už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2001 m. sausio 1 d., atmestini. Dėl paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, S. V. prašymas priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikinta laikotarpio nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2001 m. sausio 1 d. mokestinė nepriemoka ir šia panaikinta mokestinės nepriemokos dalimi sumažintas visas mokestinės prievolės (672810,96 Lt) dydis, buvo pagrįstai netenkintas pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Dėl visos mokestinės nepriemokos (672 810,96 Lt) pripažinimo beviltiška

Bylos duomenimis nustatyta, kad Telšių AVMI 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (6.1)-R16-3764 (I t., b. l. 6-7) netenkino pareiškėjo 2011 m. balandžio 26 d. prašymo pripažinti mokestinę priemoką beviltiška.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos motyvais dėl ginčo tarp pareiškėjo ir Telšių AVMI dėl atsisakymo pripažinti mokestinę prievolę beviltiška priskyrimo ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėjamų ginčų kategorijai bei su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl termino skundui dėl Telšių AVMI 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (6.1)-R16-3764 (II t. b. l. 117-118) paduoti praleidimo ir jų nekartoja. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir įvertinusi aplinkybę, kad prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą paduotas nebuvo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Telšių AVMI 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (6.1)-R16-3764 ir pripažinti pareiškėjo mokestinę nepriemoką beviltiška.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priimti sprendimą atleisti jį nuo delspinigių

MAĮ 100 straipsnyje ir VMI prie FM viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintose Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklėse yra nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies: 1) jeigu yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 2) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis prašo jį atleisti nuo delspinigių mokėjimo, vadovaudamasis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame numatyta, kad atleidžiama nuo delspinigių gali būti tais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą apie pareiškėjo turimą nekilnojamąjį turtą (I t., b. l. 53-90, 95-97, 99-101), turimas dvi transporto priemones, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjo vaikai yra pilnamečiai ir 2010 m. yra gavę su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų bei pajamų iš vertybinių popierių pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn (I t., b. l. 42-51), kad pareiškėjas turi kreditorinių įsipareigojimų ir išlaiko bedarbę žmoną, apeliacinės instancijos teismas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis nėra pagrindas jį atleisti nuo delspinigių mokėjimo. Taip pat pažymėtina, jog byloje pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas nėra pensinio amžiaus, kad duomenų apie neįgalumą ar jam reikalingą gydymą, medicininę profilaktiką ir reabilitaciją byloje nėra, todėl neegzistuoja nė viena iš sąlygų, numatytų MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių. Dėl paminėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimus panaikinti Telšių AVMI 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. N163-2 ir VMI prie FM 2011 m. liepos 11 d. sprendimą.

Apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, todėl turi būti naikintinas yra atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas jokiais įrodymais ir konkrečiais argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo skunde keltų reikalavimų ir skundo argumentų, todėl tokia pareiškėjo pozicija, vertintina kaip gynybinė pozicija, atmestina.

Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos netaikymo pagrįstumo pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime jau pasisakė, todėl teisėjų kolegija, su pirmosios instancijos teismo argumentais sutikdama, jų nekartoja ir su tuo susijusį apeliacinio skundo argumentą atmeta.

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus įvertino laikydamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies reikalavimų, materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas. Dėl paminėtų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas yra paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnyje įtvirtintu principu, teisę gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi tik bylą laimėjusi šalis, todėl pareiškėjo S. V. prašymas priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, ir teismo išlaidas, netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas