2016-05-27 Nr. AB-11541-3-61-3-02019-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1131-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02019-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.7; 17.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Ž. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno I teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. Ž. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu, kurį patikslino, į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno I teritorinio skyriaus (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, NDNT Kauno I teritorinis skyrius) 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. R-4816 „Dėl nenustatytų bendrųjų pirminių specialiųjų poreikių“, atsakovo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, NDNT) Sprendimų kontrolės skyriaus 2015 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. SS-5 „Dėl T. S. specialiųjų poreikių“ ir Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2015 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. S-83 „Dėl specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo T. S.“; 2) įpareigoti atsakovą jos sūnui T. S. neterminuotai nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį.

Pareiškėja nurodė, kad jos sūnui T. S., gimusiam (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. spalio 29 d. nustatytas sunkus neįgalumo lygis, 2014 m. lapkričio 21 d. jam nustatyta diagnozė: (duomenys neskelbtini). Pareiškėja kreipėsi į NDNT Kauno I teritorinį skyrių dėl bendrųjų pirminių specialiųjų poreikių nustatymo. NDNT Kauno I teritorinis skyrius 2014 m. lapkričio 14 d. raštu pranešė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d.

įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtintu Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), bendrieji pirminiai specialieji poreikiai T. S. nenustatyti. Pareiškėja, nesutikdama su NDNT teritorinio skyriaus priimtu sprendimu, 2014 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į NDNT direktorių dėl pakartotinio specialiųjų poreikių vertinimo. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2015 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. SS-5 NDNT Kauno I teritorinio skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d.

Bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo aktą Nr. SP-4043 paliko nepakeistą. Su tokiu sprendimu pareiškėja kategoriškai nesutiko, todėl 2015 m. vasario 5 d. kreipėsi į Ginčų komisiją. Ginčų komisija 2015 m. kovo 12 d. skundą atmetė. Pareiškėja nurodė, jog Ginčų komisija, priimdama sprendimą, rėmėsi tik tuo, kad jos sūnaus T. S. sveikatos būklė neatitinka Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtinto Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo (toliau – ir Kriterijų sąrašas) 2.20 punkto taikymo sąlygų.

Kriterijų sąrašo 2.20 punkte įtvirtinta, jog specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatomas asmenims, kuriems nustatyti dažni generalizuoti epilepsijos priepuoliai, pasikartojantys kiekvieną dieną, ir demencija, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinis amnezinis sindromas (F04), arba organinis asmenybės sutrikimas (F07.0) (pateikta gydytojo neurologo ir gydytojo psichiatro išvada). Ginčų komisijos aiškinimu, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatomas asmenims, kurie atitinka abi šio Kriterijų sąrašo punkto taikymui būtinas sąlygas:

1) asmeniui turi būti diagnozuoti dažni generalizuoti epilepsijos priepuoliai, pasikartojantys kiekvieną dieną, ir 2) demencija, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinis amnezinis sindromas (F04), arba organinis asmenybės sutrikimas (F07.0) (pateikta gydytojo neurologo ir gydytojo psichiatro išvada). Kadangi nagrinėjamu atveju iš medicininių dokumentų nustatyta, jog jos sūnui yra diagnozuota (duomenys neskelbtini), tačiau asmens byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra duomenų, jog jos sūnui būtų nustatyta demencija, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinis amnezijos sindromas (F04) arba organinis asmenybės sutrikimas (F07.0), Ginčų komisija padarė išvadą, jog jos sūnaus sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.20 punkto taikymo sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti šį punktą ir nustatyti jam specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį.

Pareiškėja, nesutikdama su paminėta išvada, teigė, kad Kriterijų sąrašo 2 punktas įtvirtina tik pagrindinius kriterijus, bet tai nėra baigtinis sąrašas. Teigiant priešingai, Kriterijų sąrašo nuostatos konkuruoja su Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu (toliau – ir Įstatymas, NSIĮ), pagal kurį specialusis poreikis nustatomas visiems neįgaliesiems, kurie turi sunkumų įgyvendinant lygias galimybes buityje ir visuomenės gyvenime. Atkreipė dėmesį, kad nei NDNT, nei Ginčų komisija išsamiai nesidomėjo jos sūnaus sveikatos būkle, rėmėsi tik NDNT Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo duomenų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančiais duomenimis. Pareiškėjos nuomone, nei viena institucija nevertino, ar pagal gydytojų nustatytas diagnozes jos sūnui reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra, vertino tik atitikmenį teisės aktams. Ginčų komisija netyrė, ar NDNT, priimdama sprendimą, nepažeidė procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, netyrė, ar NDNT sprendimas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Pareiškėja nurodė, kad be specialiojo nuolatinės priežiūros poreikio jos sūnus susiduria su sunkumais buityje, negauna kompensacijos vaistams ir specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis jos sūnui yra būtinas. Vien tai, kad sūnaus sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.20 punkto taikymo sąlygų, tiksliau vienos iš jų, t. y. nėra nustatyta demencija, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinis amnezijos sindromas (F04) arba organinis asmenybės sutrikimas (F07.0), tai nereiškia, kad vaikui nėra reikalinga nuolatinė priežiūra (pagalba). Paaiškino, kad jos sūnui (duomenys neskelbtini), vaistai vartojami tris kartus per dieną, berniuką reikia nuolat vežti reabilitaciniam gydymui. Be kita ko, jos sūnaus būklė skiriasi nuo jo bendraamžių, nes jam reikalinga 24 valandų per parą, 7 dienų per savaitę priežiūra bei rūpinimasis, (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad Kriterijų sąrašo 2.20 punkte numatyta sąlyga – demencija, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinis amnezinis sindromas (F04), arba organinis asmenybės sutrikimas (F07.0) (pateikta gydytojo neurologo ir gydytojo psichiatro išvada), gali būti nustatyta tik suaugusiam asmeniui. Specialių žinių, kuriomis galėtų pagrįsti šį teiginį, ji neturi, tačiau specialistai, turintys medicinos srityje žinių, tai galėtų patvirtinti. Pareiškėjos nuomone, reikalingos specialios žinios, kurios galėtų patvirtinti arba paneigti Kriterijų sąrašo 2.20 punkto taikymo sąlygų tinkamumą visų amžiaus grupių pacientams. Tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad demencija, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinis amnezinis sindromas (F04), arba organinis asmenybės sutrikimas nustatomas tik suaugusiems arba vyresnio amžiaus vaikams, tuomet Kriterijų sąrašo 2.20 punkte numatyta taikymo sąlyga yra diskriminuojanti tam tikro amžiaus ar tam tikromis ligomis sergančių ar nesergančių asmenų atžvilgiu, o tai reiškia, kad Kriterijų sąrašas yra keistinas. Pažymėjo, kad 2015 m. vasario 5 d. Ginčų komisijai pateiktame skunde šią aplinkybę ji nurodė, tačiau Ginčų komisija šiuo klausimu nepasisakė. Dėl šių aplinkybių teigė, kad Ginčų komisija priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis jos sūnui nenustatytas nepagrįstai. Nurodė, kad Kriterijų sąrašo 2 punktas yra bendroji teisės norma, reglamentuojanti, kokiai būklei esant yra nustatomas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Įstatymų leidėjas, siekdamas konkretizuoti 2 punktą, nustatė išsamų ir baigtinį kriterijų sąrašą, nurodydamas sveikatos funkcinius sutrikimus, dėl kurių asmeniui yra nustatomas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

Teisės akte išvardytas kriterijų sąrašas, atsižvelgiant į teisės normų formuluotę ir struktūrą, negali būti aiškinamas plečiamai, nes įstatymų leidėjas aiškiai nurodo konkrečius sveikatos funkcinius sutrikimus, kuriems esant gali būti nustatytas specialusis poreikis. Tik tais atvejais, kai asmens sveikatos būklė visiškai atitinka teisės akte išvardytus kriterijus, nustatomas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Nurodė ir tai, kad pagal galiojančią tvarką NDNT specialistai, atlikdami specialiųjų poreikių vertinimą, remiasi įstaigai pateiktais medicininiais dokumentais: siuntimu į NDNT, išrašais iš ligos istorijos, gydytojų specialistų konsultacijų išvadomis ir atliktų tyrimų duomenimis, už kurių teisingumą atsako asmenį gydantis gydytojas.

T. S. byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad vaikui yra diagnozuota (duomenys neskelbtini), todėl, sprendžiant dėl jo specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, buvo vadovaujamasi Kriterijų sąrašo 2.20 papunkčiu, kuriame nurodytos dvi sąlygos, kurioms esant gali būti nustatytas specialusis poreikis:

a) dažni generalizuoti epilepsijos priepuoliai, pasikartojantys kiekvieną dieną, b) ir demencija, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinis amnezinis sindromas (F04), arba organinis asmenybės sutrikimas (F07.0). Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas abi šias sąlygas nustato kaip būtinas specialiojo poreikio nustatymui, nesant bent vienos iš jų, teisės norma negali būti taikoma. Išimčių, taikomų skirtingo amžiaus asmenų grupėms, šios nuostatos taikymui nėra. Įvertinus tai, kad T. S. nediagnozuota demencija, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinis amnezinis sindromas (F04), arba organinis asmenybės sutrikimas (F07.0), specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis vaikui nenustatytas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl to, ar NDNT pagrįstai pareiškėjos sūnui nenustatė specialaus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 10 punktu, 18, 23 straipsniais, 24 straipsnio 1, 2 dalimis, Tvarkos aprašo 5, 6, 9 punktais. Pažymėjo, jog specialių mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas (diagnozių teisingumas ir pan.) į administracinio teismo kompetencijos ribas nepatenka. NDNT ir Ginčų komisijai suteikta kompetencija spręsti klausimus, reikalaujančius specialiųjų (medicininių) žinių, grindžiamus medicininiais tyrimais ir dokumentų duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2122/2010, 2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-328/2012). Taigi teismas, vadovaudamasis Kriterijų sąraše ir Tvarkos apraše nustatytu teisiniu reguliavimu, šiuo atveju vertino, ar skundžiamais aktais įformintas pareiškėjos sūnaus specialiųjų poreikių vertinimas bei ginčo ikiteisminėje institucijoje nagrinėjimas buvo atlikti ir sprendimai priimti laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjos prašyme ir skunduose nurodytas aplinkybes, ar skundžiami sprendimai priimti pagal kompetenciją, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Teismas nurodė, kad, pagal Tvarkos aprašo nuostatas, gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad taikant gydymą ir (ar) reabilitacijos priemones išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, parengia ir pateikia asmeniui reikalingus dokumentus ir siuntimą į NDNT. Už pateiktų asmens medicininių duomenų teisingumą atsako asmenį gydantis gydytojas. Specialieji poreikiai nustatomi: 1) asmeniui dalyvaujant NDNT teritoriniame skyriuje arba apžiūrint jį namuose tais atvejais, kai prognozuojama, kad jam gali būti nustatytas nuolatinės slaugos poreikis ir jis negali atvykti į NDNT teritorinį skyrių; 2) asmeniui nedalyvaujant, kai iš pateiktų medicininių dokumentų nekyla abejonių, kad jam gali būti nustatytas nuolatinės slaugos poreikis. NDNT teritoriniai skyriai per 3 darbo dienas nuo dokumentų gavimo dienos: 1) esant reikalui, kreipiasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kuri išdavė siuntimą, į kitas įstaigas ar institucijas dėl papildomų medicininių dokumentų (informacijos) pateikimo, jei gauti medicininiai dokumentai yra neišsamūs ar jų nepakanka; 2) sprendžia dėl asmens apžiūros poreikio, jos vietos, laiko ir apie tai informuoja asmenį. Tuo atveju, kai kviečiamas asmuo be pateisinamų priežasčių neatvyksta į NDNT, jo specialieji poreikiai nevertinami.

Teismas nustatė, kad tiek NDNT teritorinis skyrius, tiek NDNT, tiek Ginčų komisija, spręsdami specialiojo poreikio nustatymo klausimą, rėmėsi pareiškėjos sūnų gydančio gydytojo 2014 m. lapkričio 12 d. siuntimo Nr. 14/92, ligos istorijos, konsultantų ir specialistų išvadų duomenimis. Teismas išanalizavo siuntime užfiksuotus duomenis, jame nurodytas aplinkybes patvirtinančius kitus medicininius dokumentus, taip pat NDNT Kauno I teritorinio skyriaus Bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo akte Nr. SP-4043 (vertinta iš pateiktų dokumentų) nurodytus duomenis ir kitus medicininius duomenis. Šiame akte nurodytos šios diagnozės: pagrindinės diagnozės: (duomenys neskelbtini); gretutinės diagnozės nenurodytos. Ginčo dėl T. S. nustatytos diagnozės nėra.

Teismas vadovavosi Kriterijų sąrašo (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. A1-214/V-655 redakcija) 2 punktu. Remdamasis NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimu, teismas nustatė, kad, sprendžiant specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo T. S. klausimą, buvo vertinama, ar vaiko sveikatos būklė atitinka Kriterijų sąrašo 1.6 papunkčio dispoziciją, kuri taikoma, kai vaikams iki 5 metų amžiaus nustatytas sunkus neįgalumo lygis ir reikalinga viena iš šių medicininės pagalbos bei slaugos priemonių: ilgalaikis enterinis maitinimas per zondą ar gastrostomą, tracheostomos priežiūra, ilgalaikė kateterizacija.

Remiantis siuntimu ir medicininiais dokumentais, nustatyta, kad T. S. nereikalingas ilgalaikis enterinis maitinimas per zondą ar gastrostomą, tracheostomos priežiūra ar ilgalaikė kateterizacija. Taip pat buvo vertinama, ar pareiškėjos sūnaus sveikatos būklė atitinka Kriterijų sąrašo 2.16 papunkčio dispozicijos, kuri taikoma, kai vaiko iki 5 metų amžiaus raidos koeficientas, vertinant pagal vaiko raidos vertinimo skalės (DISC) metodiką, bent trijose raidos srityse ne didesnis kaip 40 procentų, reikalavimus. 2014 m. birželio 19 d. išrašo iš medicininių dokumentų Nr. 14-1PS-5477 duomenys patvirtino, kad T.

S. raida pagal DISC metodiką visose srityse įvertinta daugiau nei 40 procentų, todėl nuspręsta, kad T. S. sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.16 punkto reikalavimų. Pareiškėja jokių argumentų, kad Kriterijų sąrašo 1.6 ir 2.16 papunkčiai netaikyti nepagrįstai, nenurodė, ir dėl jų ginčas nekyla, tačiau pareiškėja nesutiko, kad jos sūnaus sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.20 papunkčio sąlygų. Tiek NDNT, tiek Ginčų komisijos nuomone, nustatant asmeniui specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį pagal Kriterijų sąrašo 2.20 punkto nuostatas, turi būti taikomos dvi sąlygos:

1) dažni generalizuoti epilepsijos priepuoliai, pasikartojantys kiekvieną dieną, ir 2) demencija, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinis amnezinis sindromas (F04), arba organinis asmenybės sutrikimas (F07.0). Pareiškėjos įsitikinimu, mažamečiam vaikui specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis turėtų būti nustatomas esant kasdieniams generalizuotiems epilepsijos priepuoliams, nors ir nėra diagnozuota demencija, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinis amnezinis sindromas (F04), arba organinis asmenybės sutrikimas (F07.0), nes vaikui reikalinga nuolatinė, speciali priežiūra, kuri skiriasi nuo bendraamžių priežiūros. Teigė, kad antroji Kriterijų sąrašo 2.20 punkto sąlyga gali būti taikoma tik suaugusiam žmogui. Reikalavimą atitikti abi Kriterijų sąrašo 2.20 punkto sąlygas pareiškėja laikė diskriminaciniu ir kėlė klausimą dėl šios normos teisėtumo.

Teismas pažymėjo, jog specialiosios pagalbos reikmės poreikis atsiranda dėl tam tikrų sveikatos sutrikimų ir aplinkos veiksnių (NSIĮ 2 str. 10 d.). Kriterijų sąrašo 2 punktas įtvirtina pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos nustatomas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Atsižvelgiant į ginčo specifiką, galbūt tam tikri, Kriterijų sąraše neįvardyti, veiksniai, vertinant juos kaip papildomus, galėtų sustiprinti pagrindinių faktorių įtaką specialiosios pagalbos poreikiui atsirasti, tačiau ši išvada nepaneigia reikalavimo atitikti bent vieną iš Kriterijų sąrašo 2 punkte nurodytų pagrindinių kriterijų. Nagrinėjamu atveju aktualaus Kriterijų sąrašo 2.20 papunkčio taikymui būtinos dvi sąlygos: 1) asmeniui turi būti diagnozuoti dažni generalizuoti epilepsijos priepuoliai, pasikartojantys kiekvieną dieną, ir 2) demencija, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinis amnezinis sindromas (F04), arba organinis asmenybės sutrikimas (F07.0) (pateikta gydytojo neurologo ir gydytojo psichiatro išvada). Remdamasis byloje esančiais medicininiais dokumentais, teismas nurodė, jog T. S. nėra nustatyta demencija, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinis amnezinis sindromas (F04), arba organinis asmenybės sutrikimas (F07.0), to neneigė ir pareiškėja. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad T. S. sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.20 punkto taikymo sąlygų, todėl tiek NDNT teritorinis skyrius, NDNT ir Ginčų komisija pagrįstai nusprendė, kad jo atžvilgiu nėra teisinio pagrindo taikyti šį punktą ir nustatyti jam specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį.

Teismas dėl pareiškėjos argumento, kad Kriterijų sąrašo 2.20 punktas galbūt diskriminuoja asmenis amžiaus prasme, pažymėjo, kad šioje normoje jokių išimčių dėl jos taikymo tam tikrai asmenų amžiaus grupei nenustatyta. Tiriant, ar šioje normoje nurodytos ligos gali būti diagnozuojamos tik tam tikro amžiaus grupei, būtina vertinti medicininius kriterijus, o, kaip paminėta, medicinos srities klausimų sprendimas į administracinio teismo kompetencijos ribas nepatenka. Įvertinus ginčui aktualaus Kriterijų sąrašo 2.20 punkto turinį, teismui nekilo abejonių dėl jo teisėtumo.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pareiškėjos sūnui T. S. specialusis poreikis buvo nenustatytas pagrįstai, remiantis atsakovui pateiktais medicininiais dokumentais ir kitais duomenimis, kurie buvo išnagrinėti ir įvertinti. Tiek NDNT Kauno I teritorinis skyrius, tiek NDNT, tiek Ginčų komisija pareiškėjos prašymus ir skundą išnagrinėjo išsamiai, visapusiškai ir argumentuotai, nepažeidžiant specialiuosius poreikius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, todėl panaikinti ginčijamus sprendimus ir patenkinti pareiškėjos skundą teismas neturėjo teisinio pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, išaiškino pareiškėjai, kad, remiantis Tvarkos aprašo 27.2 punktu, specialieji poreikiai yra vertinami pakartotinai, pasikeitus asmens sveikatos būklei. Be to, pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, vaikams, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumas, skiriamos priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos nepaisant to, ar jiems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, ar ne. Siekdama pasinaudoti šia finansinės pagalbos priemone, pareiškėja turi teisę kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos teisinei pagalbai apmokėti.

Pareiškėja nurodo, kad tiek NDNT Kauno I teritoriniam skyriui, NDNT, Ginčų komisijai, tiek teismui nurodė, jog be specialiojo nuolatinės priežiūros poreikio jos sūnus susiduria su sunkumais buityje, negauna kompensacijos vaistams ir specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis jos sūnui būtinas, kadangi sūnui (duomenys neskelbtini). Skundą grindė būtent tuo, kad ikiteisminėje institucijoje, nagrinėjant jos prašymus bei skundus, nebuvo atsižvelgta į prašyme ir skunduose nurodytas aplinkybes, ar skundžiami sprendimai buvo priimti pagal kompetenciją. Vaikui reikalinga nuolatinė priežiūra, (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, jog vien tai, kad pareiškėjos sūnaus susirgimas neatitinka Kriterijų sąrašo 2.20 papunktyje nurodytų sąlygų, dar nereiškia, kad jam nėra reikalinga speciali nuolatinė priežiūra (pagalba). Teismas nevertino, ar NDNT ir Ginčų komisija atsižvelgė į pareiškėjos prašyme ir skunduose nurodytas aplinkybes, priimdamas sprendimą, tik patikrino, ar NDNT ir Ginčų komisija laikėsi pagrindinių procedūrų ir taisyklių, tai reiškia, kad teismas nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė neteisėtą sprendimą. Pažymi, jog šioje byloje buvo skirtina ekspertizė, kuri galėtų patvirtinti arba paneigti Kriterijų sąrašo 2.20 punkto taikymo sąlygų tinkamumą visų amžiaus grupių pacientams, tačiau teismas nesprendė ekspertizės klausimo. Be to, teismas, pažeisdamas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, t. y. padarydamas išvadą, jog atsakovas pagrįstai nenustatė pareiškėjos sūnui specialiųjų nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikių, rėmėsi vien rašytiniais įrodymais. Neturėdamas specialių žinių, teismas privalėjo skirti ekspertizę. Nepaskyrus teismo psichiatrinės ekspertizės, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nebuvo išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Šis procesinės teisės normų pažeidimas yra esminis. Pareiškėja pabrėžia, kad teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles, ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, nepašalino byloje iškilusių neaiškumų. Esant nurodytiems proceso teisės normų pažeidimams, teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl yra naikintinas.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nors T. S. nustatyti sunkaus pobūdžio sveikatos funkciniai sutrikimai, jo sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.20 papunkčio reikalavimo. Jokių išimčių atsižvelgiant į galimą ligų atsiradimo laiką ir susirgimo tikimybę pagal amžių įstatymų leidėjas nenustatė. Dėl šios priežasties vaikui pagrįstai nenustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Kadangi vaikui yra nustatytas sunkus neįgalumo lygis, vadovaujantis Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, jam turėtų būti skirta tikslinė priežiūros (pagalbos) išlaidų kompensacija, nepaisant to, kad poreikis nenustatytas. Pažymi, jog T. S. sveikatos būklė yra patvirtinta išsamiais medicininiais dokumentais, kuriuose nėra nurodyta šių diagnozių: demencija, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinis amnezinis sindromas (F04), arba organinis asmenybės sutrikimas (F07.0). Nėra abejonės, kad vaiko sveikatos funkciniai sutrikimai yra sunkaus pobūdžio (nustatytas sunkus neįgalumo lygis), tačiau vaiko sveikatos būklė neatitinka reikalavimų, keliamų specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymui. Remiantis teismo proceso ekonomiškumo bei efektyvumo principais, skirti T. S. medicininę ekspertizę nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjos mažamečio (gimusio (duomenys neskelbtini)) sūnaus T. S. specialiojo nuolatinės priežiūros poreikio (kaip jį apibūdina Įstatymo 2 str. 10 d.) nenustatymo, kuris buvo konstatuotas trečiojo suinteresuoto asmens Bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo 2014 m. lapkričio 14 d. aktu Nr. SP-4043 ir buvo patvirtintas (paliekant šį aktą nepakeistu) pareiškėjos šioje administracinėje byloje skundžiamais atsakovo Sprendimų kontrolės skyriaus 2015 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. SS-5 ir Ginčų komisijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. S-83.

Byloje nėra kvestionuojamas būtinumas taikyti byloje nagrinėjamai situacijai Kriterijų sąrašo 2 punktą, kuriame yra nustatyti (atskiruose papunkčiuose išvardyti) pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos asmenims, kuriems dėl labai didelių organizmo funkcijos sutrikimų reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra (pagalba) namuose, tvarkant asmeninį ir socialinį gyvenimą, nustatomas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Konkrečiai imant, nėra kvestionuojamas būtinumas taikyti byloje nagrinėjamoje situacijoje Kriterijų sąrašo 2.20 papunktį. Taip pat nėra kvestionuojama paminėtus (kolegijos išvardytus) dokumentus priėmusių asmenų (institucijų) kompetencija priimti tokio pobūdžio sprendimus. Todėl šiais klausimais kolegija toliau nepasisako.

Pasisakydama dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, jog bylos šalys taip pat iš esmės nekvestionuoja faktinės šiai bylai reikšmingos aplinkybės, kad pareiškėjos sūnaus sveikatos būklė formaliai neatitinka Kriterijų sąrašo 2.20 papunkčio reikalavimo ta prasme, kad neatitinka šioje teisės normoje nustatytos vienos iš dviejų (šios teisės normos taikymo požiūriu) būtinųjų sąlygų: demencijos, sergant kitomis kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), organinio amnezinio sindromo (F04), arba organinio asmenybės sutrikimo (F07.0) (pateikta gydytojo neurologo ir gydytojo psichiatro išvada), nustatymo. Tai reiškia, kad Kriterijų sąrašo 2.20 papunktyje nustatytų kriterijų formalaus taikymo požiūriu pareiškėjos sūnaus sveikatos būklė nėra tokia, kad jam būtų nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

Pareiškėja, nesutikdama su jos skundžiamais sprendimais, iškelia du tokio nesutikimo aspektus: pirma, jos teigimu, faktinė (jos aprašyta) sūnaus sveikatos būklė reikalauja paminėto poreikio, ir tai galėtų patvirtinti specialias medicinines žinias turintys ekspertai; antra, ji iškėlė abejones, kad Kriterijų sąrašo 2.20 papunkčio reikalavimo dėl paminėtos demencijos nustatymo būtinumo taikymas ir situacija, kai paminėtas poreikis nustatytinas mažamečiui asmeniui, t. y. mažamečio asmens organizmo vystymosi ypatumai, jos manymu, nebūtinai turi atitikti aptariamą su paminėtos demencijos nustatymu siejamą sąlygą.

Pasisakydama pirmuoju iš pareiškėjos nurodytų aspektu, kolegija pažymi, kad teisės (aptariamo Kriterijų sąrašo 2.20 papunkčio) taikymo požiūriu asmens faktinė sveikatos būklė negali būti vertinama atsietinai nuo specialiųjų teisės nustatytų reikalavimų, t. y. tokį vertinimą atliekantys specialistai negali nepaisyti teisės aktuose nustatytų reikalavimų (sąlygų), su kuriais (kuriomis) tam tikra specialioji teisės norma (šiuo atveju Kriterijų sąrašo 2.20 papunktis) sieja specialiojo poreikio nustatymą. Šiame kontekste pažymėtina, kad (kaip jau buvo pasakyta pirmiau) pareiškėja nekvestionuoja aplinkybės, kad jos sūnaus sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.20 papunktyje nurodytos kaip būtinos su paminėtos demencijos nustatymu sietinos sąlygos. Todėl (kalbant apie aptariamą pirmąjį iš pareiškėjos nurodytų aspektą) papildomas pareiškėjos sūnaus sveikatos būklės ištyrimas, panaudojant specialias medicinines žinias, Kriterijų sąrašo 2.20 papunkčio taikymo požiūriu netenka prasmės.

Pasisakydama dėl antrojo iš pareiškėjos nurodytų aspekto, kolegija pažymi, kad, nurodydama jį, pareiškėja iš esmės kelia Kriterijų sąrašo 2.20 papunkčio teisėtumo klausimą, kuris ABTĮ taikymo požiūriu gali būti išspręstas šią (individualią) bylą nagrinėjančio teismo iškeltoje norminėje administracinėje byloje (ABTĮ 112 str.). Kalbant apie ABTĮ 112 straipsnio taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, kad norminės administracinės bylos iškėlimas yra individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Tai reiškia, kad individualią bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas norminės bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju turi nurodyti tam tikras abejones dėl byloje taikytinos teisės normos galbūt neatitikimo aukštesnę galią turintiems teisės aktams arba teisės taikymo principams, pagrįsti šias abejones, pateikiant tam tikrą palyginamąją skirtingą galią turinčių teisės normų analizę, taip pat (reikalui esant) nuorodomis į faktines individualiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurios galėtų patvirtinti norminės administracinės bylos iškėlimo pagrįstumą. Panašūs aspektai gali (turi) būti nurodyti ir individualios administracinės byloje šalies, kuri yra suinteresuota norminės bylos iškėlimu, prašyme bylą nagrinėjančiam teismui. Taikydama išvardytus kriterijus byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pažymi, kad pareiškėjos išsakytos abejonės dėl Kriterijų sąrašo 2.20 papunkčio teisėtumo iš esmės grindžiamos tik jos nurodytais prielaidinio pobūdžio argumentais bei asmeniniu sūnaus sveikatos būklės vertinimu. Byloje nėra specialiosiomis žiniomis paremtų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos teiginį dėl mažamečio asmens (jos sūnaus) vystymosi ypatumų, galinčių turėti įtakos Kriterijų sąrašo 2.20 papunkčio taikymo prasme. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, pritaria teismo išvadai, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pakankamo pagrindo pradėti spręsti Kriterijų sąrašo 2.20 papunkčio teisėtumo klausimą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjos skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė