2019-02-13 Nr. AB-4052-3-61-3-02116-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3605-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02116-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.3; 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–8, 67–71), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – ir Ministras) 2018 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. K-477 „Dėl A. S. skyrimo į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigas, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą“ (toliau – ir 2018 m. birželio 8 d. Įsakymas) 1 punkto dalį, kuria pareiškėjas grąžintas į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK, Valstybinė ligonių kasa) direktoriaus pareigas likusiam antrosios ketverių metų kadencijos laikui, t. y. iki 2018 m. birželio 30 d., arba panaikinti 2018 m. birželio 8 d. Įsakymo 1 punkto dalį, kuria pareiškėjas grąžintas į VLK direktoriaus pareigas likusiam antrosios ketverių metų kadencijos laikui, t. y. iki 2018 m. birželio 30 d. (dalį, kuria nustatytas laikotarpis); 2) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Sveikatos apsaugos ministerija) antrąją kadenciją pratęsti laikotarpiu (išskaityti laikotarpį), kuriuo pareiškėjas buvo nušalintas nuo VLK direktoriaus pareigų (laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d.) ir atleistas iš VLK direktoriaus pareigų (laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2018 m. gegužės 24 d.); 3) panaikinti Ministro 2018 m. birželio 29 d. įsakymą „Dėl A. S. atleidimo iš pareigų“ Nr. K-559 (toliau – ir 2018 m. birželio 29 d. Įsakymas); 4) grąžinti pareiškėją į VLK direktoriaus pareigas; 5) priteisti iš Sveikatos apsaugos ministerijos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 6) priteisti iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 7) priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Ministro 2014 m. birželio 30 d. įsakymu „Dėl A. S. skyrimo į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigas“ Nr. K-425 (toliau – ir 2014 m. birželio 30 d. Įsakymas) buvo paskirtas antrajai ketverių metų kadencijai į VLK direktoriaus pareigas nuo 2014 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos teismui priėmus 2014 m. lapkričio 17 d. apkaltinamąjį nuosprendį pareiškėjo atžvilgiu, Ministro 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu „Dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus A. S. laikino nušalinimo nuo pareigų“ Nr. K-629 (toliau – ir 2014 m. lapkričio 19 d. Įsakymas) buvo nušalintas nuo VLK direktoriaus pareigų nuo 2014 m. lapkričio 20 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2016 m. liepos 15 d. nuosprendį, kuriuo buvo paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendis, Ministro 2016 m. liepos 18 d. įsakymu „Dėl A. S. atleidimo iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų“ Nr. K-481 (toliau – ir 2016 m. liepos 18 d. Įsakymas) pareiškėjas buvo atleistas iš VLK direktoriaus pareigų. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendį ir bylą perdavus nagrinėti apeliacine tvarka, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT) dėl 2016 m. liepos 18 d. Įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į VLK direktoriaus pareigas. Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. kovo 26 d. nuosprendžiu pareiškėją išteisinus, VAAT 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino 2016 m. liepos 18 d. Įsakymą bei grąžino į VLK direktoriaus pareigas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad VAAT sprendimo dalyje dėl grąžinimo į pareigas buvo nurodyta sprendimą vykdyti skubiai, tačiau Ministras tik 2018 m. birželio 8 d. priėmė įsakymą „Dėl A. S. grąžinimo į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigas, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą“, t. y. nepateisinamai pradelsus 14 dienų terminą, grąžino į VLK direktoriaus pareigas likusiam antrosios ketverių metų kadencijos laikui, t. y. iki 2018 m. birželio 30 d. Ministro 2018 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. K-482 (toliau – ir 2018 m. birželio 15 d. Įsakymas) buvo pakeistas 2018 m. birželio 8 d. Įsakymo 2 punktas, o 2018 m. birželio 8 d. Įsakymo 1 punktas dėl grąžinimo į VLK direktoriaus pareigas likusiam antrosios ketverių metų kadencijos laikui, t. y. iki 2018 m. birželio 30 d., nepakeistas.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. liepos 18 d. Įsakymu atleidus iš VLK direktoriaus pareigų, laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2018 m. gegužės 24 d., nėjo direktoriaus pareigų, todėl manė, jog šis laikotarpis turi būti išskaitytas iš 2014 m. birželio 30 d. Įsakymu nustatytos antrosios kadencijos arba šiuo laikotarpiu turi būti pratęsta antroji kadencija. Iš antrosios kadencijos turi būti išskaitytas ir laikotarpis nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d., kuriuo buvo nušalintas nuo VLK direktoriaus pareigų, arba šiuo laikotarpiu turi būti pratęsta antroji kadencija. Pažymėjo, kad laikotarpis, kai pareiškėjas šių pareigų neužėmė, neturėtų būti įskaitomas į kadencijos trukmę. Teigė, kad 2018 m. birželio 8 d. Įsakymu buvo netinkamai įvykdytas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimas ir nepagrįstai pareiškėjas grąžintas į VLK pareigas su apribojimais (kadencijomis, trukme).

5. Pareiškėjas nurodė, kad įstatymų leidėjas draudžia vienam asmeniui vadovauti įstaigai prie ministerijos, kuri yra biudžetinė įstaiga, ilgiau negu aštuonerius metus iš eilės (be pertraukos) bei leidžia vienam asmeniui vadovauti daugiau negu aštuonerius metus (neribotą metų skaičių), tačiau ne iš eilės, o padarius pertrauką, kurios metu įstaigai vadovautų kitas asmuo. Pažymėjo, kad Ministras, priimdamas 2018 m. birželio 29 d. Įsakymą, žinojo apie Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VTD) 2018 m. birželio 4 d. raštą Nr. 27D-1148, kuriame buvo nurodyta, jog laikotarpis nuo pareiškėjo atleidimo iš pareigų iki jo grąžinimo į eitas pareigas teismo sprendimu, t. y. kai šių pareigų jis nėjo, į kadencijos trukmę neturėtų būti įskaitomas, tačiau Ministras sąmoningai priėmė priešingą sprendimą.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad laikotarpiai nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d. ir nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. turi būti pratęsti kaip antroji kadencija, todėl pareiškėjo antroji kadencija baigiasi 2022 m. sausio 5 d. Paaiškino, kad Ministras 2018 m. birželio 29 d. Įsakymu nepagrįstai ir neteisėtai atleido iš VLK direktoriaus pareigų nuo 2018 m. liepos 3 d., nes jo kadencija nėra pasibaigusi.

7. Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundus (b. l. 46–50, 95–100) su jais nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstus.

8. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis 2010 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 3, 6, 22, 24, 26, 29, 30, 311, 35, 38, 45 straipsnių, aštuntojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, įstatymo papildymo 28-1, 29-1 straipsniais ir 33 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XI-863 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 17 straipsnio 1 dalimi, daugumos Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžių įstaigų vadovų kadencijos turėjo baigtis 2014 m. birželio 30 d., todėl Sveikatos apsaugos ministerija, siekdama įsitikinti, ar tikrai turi teisę ir diskreciją spręsti dėl jai pavaldžių įstaigų vadovų paskyrimo be konkurso antrai kadencijai, 2014 m. sausio 24 d. raštu Nr. (3.26-16)10-952 kreipėsi į VTD, kuris 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. 27D-349 „Dėl įstaigų prie ministerijų vadovų kadencijų išaiškinimo“ pateikė motyvuotą nuomonę ir paaiškino, kad Ministras turi teisę nuspręsti kaip elgtis – skirti įstaigos vadovą eiti tos pačios įstaigos vadovo pareigas antrą kadenciją iš eilės ar neskirti. Taip pat VTD nurodė, kad Ministrui nusprendus įstaigos prie ministerijos vadovo neskirti į pareigas antrajai kadencijai, toks įstaigos vadovas, pasibaigus jo kadencijai, turės būti atleistas iš pareigų vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktu, t. y. kai pasibaigia įstaigos vadovo kadencija. Pažymėjo, kad pareiškėjas iš VLK vadovo pareigų 2014 metais nebuvo atleistas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktu tik dėl to, kad tuomečio Ministro valia buvo nuspręsta be konkurso skirti pareiškėją VLK vadovu antrai ketverių metų kadencijai iš eilės, todėl buvo priimtas 2014 m. birželio 30 d. Įsakymas. Joks įstatymas nereglamentuoja kitokios VLK vadovų priėmimo į darbą tvarkos, kadencijų trukmės ar kitų sąlygų. Įstaigų prie ministerijų vadovų priėmimą į darbą, jų kadencijų trukmę ir skaičių reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas ir Valstybės tarnybos įstatymas.

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas su Ministro 2014 m. birželio 30 d. Įsakymu buvo supažindintas pasirašytinai jo priėmimo dieną, todėl apie jo priėmimą ir turinį pareiškėjui buvo žinoma nuo minėto įsakymo priėmimo dienos. Pareiškėjas 2014 m. birželio 30 d. Įsakymo neginčijo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas ir jo pakeitimai, susiję su įstaigų prie ministerijų vadovų kadencijomis, jų trukme ir skaičiumi, įsigaliojo nuo 2010 m. liepos 1 d., todėl pareiškėjui turėjo būti žinomi.

10. Atsakovas nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministerija neturi diskrecijos nustatyti savo kriterijus, kuriais vadovaujantis ketverių metų laikotarpis galėtų būti kokiu nors būdu koreguojamas, t. y. trumpinamas ar ilginamas. Atsakovas nesutiko su VTD 2018 m. birželio 4 d. raštu Nr. 27D-1148 „Dėl įstaigos vadovo grąžinimo į pareigas“, kadangi VTD pateikta nuomonė nepagrįsta jokiomis teisės aktų nuostatomis dėl įstaigos vadovų kadencijos trukmės siejimo su laikotarpiu, kai asmuo faktiškai ėjo pareigas. VTD taip pat pateikė nepagrįstą nuomonę, kad laikotarpis nuo pareiškėjo atleidimo iš pareigų (2016 m.) iki jo grąžinimo į darbą teismo sprendimu neturėtų būti įskaitomas į jo kadencijos trukmę. Pažymėjo, kad VTD nepaaiškino, kokiu pagrindu ir tvarka atsakovas galėjo įgyvendinti minėtą siūlymą. 2018 m. birželio 8 d. Įsakymu atkurta iki atleidimo buvusi padėtis, pareiškėjas grąžintas į tas pačias pareigas ir tomis pačiomis sąlygomis, kurios buvo nustatytos 2014 m. birželio 30 d. Įsakyme. Be to, VAAT 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu grąžinti pareiškėją į pareigas jam už atleidimo laikotarpį buvo priteista ir išmokėta piniginė kompensacija dėl negauto darbo užmokesčio, t. y. nors pareiškėjas faktiškai funkcijų nevykdė 2 metus, jam buvo priteista ir išmokėta piniginė kompensacija, tarsi jis būtų tas funkcijas vykdęs. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais siektų įrodyti atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie galėjo sukelti jo nurodomą žalą, buvimą ar patvirtintų patį žalos padarymo faktą.

11. Trečiasis suinteresuotasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 110–112) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

12. Nurodė, kad pareiškėjas iš VLK direktoriaus pareigų buvo atleistas ir darbo sutartis su juo buvo nutraukta teisėtai bei vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų ar kitaip pažeistos jo teisės. Be to, pats pareiškėjas skunde nepateikė jokių duomenų bei nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kuriomis vadovaujantis būtų galima teigti, kad jam buvo padaryti ar galėjo kilti neigiami padariniai, dėl kurių būtų pagrindas atlyginti neturtinę žalą.

13. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės ligonių kasos atstovė ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl 2018 m. birželio 8 d. Įsakymo dalies, kuria pareiškėjas grąžintas į VLK direktoriaus pareigas likusiam antrosios ketverių metų kadencijos laikui, t. y. iki 2018 m. birželio 30 d., bei dėl 2018 m. birželio 29 d. Įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš VLK direktoriaus pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas reiškė su tuo susijusius išvestinius reikalavimus: grąžinti jį į VLK direktoriaus pareigas ir priteisti jam iš Ministerijos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą už neteisėtą atleidimą.

16. Byloje nustatyta, kad 2014 m. birželio 30 d. Įsakymo pagrindu pareiškėjas buvo paskirtas antrajai ketverių metų kadencijai į VLK direktoriaus (įstaigos vadovo, A lygio, 19 kategorijos) pareigas, paliekant jam suteiktą pirmą kvalifikacinę klasę, nuo 2014 m. liepos 1 d. (b. l. 10).

17. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo atžvilgiu priėmė 2014 m. lapkričio 17 d. apkaltinamąjį nuosprendį, Ministras 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu nušalino pareiškėją nuo VLK direktoriaus pareigų nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki tol, kol įsiteisės Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendis arba, kol įsiteisės Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas (b. l. 11–12). Lietuvos apeliaciniam teismui 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu palikus galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį, Ministras 2016 m. liepos 18 d. įsakymu atleido pareiškėją iš VLK direktoriaus pareigų nuo 2016 m. liepos 15 d. (b. l. 13). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 26 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir pareiškėją išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-246-968/2018 tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino 2016 m. liepos 18 d. Įsakymą bei grąžino pareiškėją į VLK direktoriaus pareigas bei priteisė pareiškėjui iš Sveikatos apsaugos ministerijos 44 992,01 Eur vidutinio darbo užmokesčio iki mokesčių (bruto) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2018 m. gegužės 24 d.) bei po 118,11 Eur iki mokesčių (bruto) už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos.

18. 2018 m. birželio 8 d. Įsakymo 1 punktu nutarta grąžinti pareiškėją į VLK direktoriaus pareigas likusiam antrosios ketverių metų kadencijos laikui, tai yra iki 2018 m. birželio 30 d. (b. l. 14). 2018 m. birželio 29 d. Įsakymu buvo nutarta pareiškėją atleisti iš VLK direktoriaus pareigų, pasibaigus antrajai kadencijai (b. l. 79).

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiamu 2018 m. birželio 8 d. Įsakymu buvo grąžintas į VLK direktoriaus pareigas likusiam keturių metų kadencijos laikotarpiui, tai yra iki 2018 m. birželio 30 d., atsižvelgiant į 2014 m. birželio 30 d. Įsakyme nustatytą antros kadencijos trukmę – 4 metai, bei antros kadencijos pradžią – 2014 m. liepos 1 d. 2018 m. birželio 8 d. Įsakymas buvo priimtas įgyvendinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą.

20. Dėl pareiškėjo teiginio, kad iš antrosios kadencijos turi būti išskaitytas laikotarpis nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d., kuriuo pareiškėjas buvo nušalintas nuo VLK direktoriaus pareigų, bei laikotarpis, kada 2016 m. liepos 18 d. Įsakymu jis buvo atleistas iš VLK direktoriaus pareigų nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2018 m. gegužės 24 d., teismas vadovavosi Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 5 d.) 5 dalimi, 26 straipsnio 3 dalies 14 punktu, Pakeitimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, Ministro 2003 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. V-35 patvirtintų Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9 punktu, Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Vyriausybės įstatymu nustatyta įstaigų vadovams valstybės tarnyboje 4 metų trukmės kadencija, apibrėžiant, kad tas pats asmuo gali eiti įstaigos vadovo pareigas ne daugiau kaip dvi kadencijas, suteikiant teisę kitais įstatymais nustatyti tik kitokią kadencijos trukmę. Visų išvardintų teisės normų pagrindu teismas darė išvadą, kad VLK direktoriaus kadencijai taikoma Vyriausybės įstatyme nustatyta 4 metų kadencijos trukmė, kadangi Sveikatos draudimo įstatymas nenustato kitokios kadencijos trukmės.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 30 d. Įsakymo pagrindu buvo paskirtas ne konkurso tvarka antrajai ketverių metų kadencijai į VLK direktoriaus pareigas nuo 2014 m. liepos 1 d., minėtas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies pagrindu. 2014 m. birželio 30 d. Įsakymas nėra nuginčytas, todėl teismas traktavo, kad pareiškėjo, kaip VLK direktoriaus, antroji ketverių metų kadencija pasibaigė 2018 m. birželio 30 d.

22. Teismo vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad jo antrosios kadencijos trukmė turėtų būti koreguojama, atsižvelgiant į realiai vykdytas įstaigos vadovo pareigas, bei prailginama laikotarpiu, kada pareiškėjas šių pareigų nevykdė dėl jo neteisėto nušalinimo nuo pareigų bei neteisėto atleidimo iš pareigų. Toks pareiškėjo reikalavimas, anot teismo, neturi jokio teisinio pagrindimo. Sveikatos apsaugos ministerijai joks teisės aktas nesuteikia įgaliojimų koreguoti įstaigos vadovo kadencijos laikotarpį, jį prailginant. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad tokiu atveju būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai bei asmenų, siekiančių įgyti valstybės tarnautojo – įstaigos vadovo, statusą, teisėti lūkesčiai. Ministras, pratęsdamas kadencijos laikotarpį nesant tam įstatyminio pagrindo, pažeistų teisės teorijoje pripažįstamą viešojo administravimo subjektams taikomą taisyklę – leidžiama tai, kas nustatyta įstatyme, bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymų viršenybės principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

23. Vyriausybės įstatyme imperatyviai įtvirtintas įstaigos vadovo ketverių metų kadencijos terminas, nesuteikiant galimybės jo koregavimui. Privalomojo sveikatos draudimo įstatymas nenustato kitokios įstaigos vadovo kadencijos trukmės, todėl VLK direktoriui tiesiogiai taikytina Vyriausybės įstatyme apibrėžta kadencijos trukmė. Pareiškėjui, paskiriant jį įstaigos vadovo pareigoms antrajai kadencijai ketverių metų laikotarpiui, buvo neabejotinai žinoma, kad jo įgaliojimai baigsis 2018 m. birželio 30 d. ir kad joks teisės aktas nenustato galimybės pratęsti antrosios kadencijos laikotarpį, netgi tais atvejais, kai jis, ne dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių, negali vykdyti jo pareigybei priskirtų funkcijų. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įstatymų nustatytais atvejais pasibaigia įstaigos vadovo kadencija. Garantijų dėl kadencijos pratęsimo Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatyta jokiais atvejais. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir buvo priimtas ginčijamas 2018 m. birželio 29 d. Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš VLK direktoriaus pareigų, pasibaigus kadencijos terminui.

24. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-246-968/2018, spręsdamas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo, taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalį ir grąžino pareiškėją į eitas VLK direktoriaus pareigas bei pareiškėjui priteisė vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. nuo 2016 m. liepos 18 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 6 straipsnio 7 dalies nuostata, kad jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, jie yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš tarnybos ir kreipėsi į teismą dar galiojant 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 patvirtintam Darbo kodeksui (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), todėl būtent šio kodekso nuostatas ir taikė neteisėto pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisinėms pasekmėms.

25. Teismas vadovavosi Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo buvo panaikintas atsakovo 2016 m. liepos 18 d. Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš VLK direktoriaus pareigų, buvo atkurta iki šio įsakymo priėmimo buvusi padėtis, t. y. pareiškėjas faktiškai buvo grąžintas į tarnybą tokiomis pat sąlygomis, kokios egzistavo iki jo atleidimo, tai yra į terminuotą ketverių metų įstaigos vadovo kadenciją, kuri buvo prasidėjusi 2014 m. birželio 30 d. ir turėjo pasibaigti 2018 m. birželio 30 d. Teismo sprendimu nebuvo modifikuoti pareiškėjo tarnybos VLK teisiniai santykiai, nustatant, kad jo kadencija turi būti pratęsta pareiškėjo nurodomais laikotarpiais, o priešingai – atstatyta iki pažeidimo buvusi padėtis.

26. Teismas sutiko su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, kad 2018 m. birželio 8 d. Įsakymas yra reikalingas tik vidiniam administravimui, įforminantis teismo jau atkurtą teisinį santykį. Tačiau teismas pažymėjo, kad šis įsakymas nesuteikė pareiškėjui mažiau teisių negu įsakymas, kuriuo pareiškėjui buvo nustatyta jo antrosios kadencijos trukmė, kuris yra nenuginčytas ir galiojantis, todėl nėra jokio teisinio pagrindo minėtą įsakymą pripažinti negaliojančiu.

27. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs teisės aktų normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Ministrui priimant 2018 m. birželio 8 d. Įsakymą bei 2018 m. birželio 29 d. Įsakymą nebuvo pažeisti teisės norminiai aktai, reglamentuojantys įstaigos vadovo tarnybos santykius, todėl sprendė, kad skundžiami įsakymai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti.

28. Teismui pripažinus ginčo įsakymą teisėtu ir pagrįstu, teismas nurodė, jog nėra pagrindo grąžinti pareiškėją į VLK direktoriaus pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisakė, kadangi laikė, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

III. 29. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 161–166), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

29.1. Pareiškėjas valstybės tarnybos teisiniais santykiais su VLK buvo susijęs 2 metus ir 2 savaites. Taigi grąžinus pareiškėją į VLK direktoriaus pareigas, jam dar buvo likę 1 metai 11 mėnesių 2 savaitės antrosios kadencijos, o ne 1 mėnuo ir 1 savaitė, kaip nusprendė Ministras skundžiamais įsakymais. Atleidus pareiškėją iš VLK direktoriaus pareigų nuo 2016 m. liepos 15 d., jis ne tik neteko direktoriaus statuso, bet ir prarado bet kokį ryšį su VLK. Šiuo laikotarpiu į VLK direktoriaus pareigas konkurso būdu buvo paskirtas naujas asmuo – J. S. Pareiškėjas akcentuoja, kad 2014 m. birželio 30 d. Įsakymu antrosios kadencijos terminas yra apibrėžtas 4 metų laikotarpiu, o ne kalendorine data. Nei teisės norminiai aktai, nei minėtas įsakymas nenustatė kadencijos laikotarpio pabaigos kalendorine data, todėl nustatyta 4 metų kadencija turėtų baigtis 2018 m. birželio 30 d., nebent atsirastų aplinkybės, kurios lemia vieno ar kito laikotarpio neįskaitymą į kadencijos trukmę.

29.2. Tai, kad teisės aktuose nėra nuostatų, reguliuojančių kadencijos trukmės koregavimą, prailginimą, nereiškia, jog teismas, konkrečioje byloje vykdydamas teisingumą, gali (turi) apsiriboti tik įstatymo raide. Anot pareiškėjo, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi teisingumo principu ir pirmenybė teikiama teisingumui, o ne formaliam teisėtumui. Teisingumas reikalauja realiai, o ne iliuziškai grąžinti pareiškėją į teisinę padėtį, kuri buvo iki jo atleidimo iš VLK direktoriaus pareigų – neskaičiuoti (neįskaityti, pratęsti) jo antrosios kadencijos jo atleidimo iš VLK direktoriaus pareigų laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. Minėtos išvados nekeičia tai, kad teismas sprendimu pareiškėjui priteisė vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, nes vidutinio darbo užmokesčio priteisimo prigimtis yra kompensacinė ir baudinė, todėl skiriasi šio instituto ir asmens grąžinimo į darbą (tarnybą) tiek prigimtis, tiek laikotarpis. Pareiškėjo vertinimu, vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už priverstinės pravaikštos laiką niekaip nesusijęs su kadencijos trukme.

29.3. Vadovavimas įstaigai Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 5 dalies prasme yra sietinas ne su nominaliu vadovo statusu, o su faktiniu vadovavimu įstaigai. Nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d. pareiškėjas faktiškai nevadovavo VLK, todėl šis laikotarpis turi būti išskaitytas iš antrosios kadencijos laikotarpio. Tokios pozicijos laikosi ir VTD 2018 m. birželio 4 d. rašte Nr. 27D-1148. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo nurodyti atvejai dėl atostogų ir ligos laikotarpių savo prigimtimi ir pobūdžiu yra iš esmės skirtingi nuo šioje byloje nagrinėjamų, nes pareiškėjo negalėjimas eiti pareigų šiuo atveju kilo dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių ir yra susijęs su viešojo intereso užtikrinimu.

30. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

31. Atsiliepime atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo nei materialinės, nei proceso teisės normų pažeidimų, iš esmės sutinka, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas formaliai atitinka įstatymų reikalavimus. Atsakovas akcentuoja, kad Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje yra numatyta įstaigos prie ministerijos vadovo 4 metų kadencija. 2014 m. birželio 30 d. Įsakyme buvo pasirinktas termino (kadencijos) apibrėžimo būdas – tam tikru laikotarpiu (pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 14 str. 1 d.), tuo tarpu metais skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą metų dieną (Darbo kodekso 14 str. 3 d.). Ministras, pratęsdamas kadencijos laikotarpį, nesant tam įstatyminio pagrindo, pažeistų viešojo administravimo subjektams taikomą taisyklę – leidžiama tai, kas numatyta įstatyme. Be to, nepriklausomai nuo to, ar 2018 m. birželio 8 d. Įsakymo 1 dalyje būtų ar nebūtų nurodyta kadencijos pabaiga, pareiškėjas vis tiek būtų atleistas iš pareigų, vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

32. Atsakovas pažymi, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo grąžinimo į darbą, sprendė ir dėl darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį priteisimo. Pareiškėjui yra kompensuotas negautas darbo užmokestis, darant prielaidą, jog visą tą laiką jis būtų galėjęs dirbti. Pareiškėjas negalėjo turėti lūkesčių eiti VLK direktoriaus pareigas ir gauti darbo užmokestį ilgiau nei 4 metus, nes tik tokios trukmės kadencijai be konkurso jis buvo paskirtas į minėtas pareigas 2014 metais. Atsakovas akcentuoja, jog įstatymų leidėjas nėra suteikęs diskrecijos atsakovui ir kitai viešojo administravimo institucijai spręsti, kokiais atvejais ir apimtimis įstaigos vadovų kadencija, numatyta Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje, gali būti tęsiama ar trumpinama. Mano, jog VTD 2018 m. birželio 4 d. rašte Nr. 27D-1148 išdėstyta jokiomis teisės normomis nepagrįsta nuomonė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 2018 m. birželio 8 d. Įsakymo dalies, kuria pareiškėjas grąžintas į VLK direktoriaus pareigas likusiam antrosios ketverių metų kadencijos laikui, t. y. iki 2018 m. birželio 30 d., bei dėl 2018 m. birželio 29 d. Įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš VLK direktoriaus pareigų, pasibaigus kadencijos laikui, bei išvestinių reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismui pareiškėjo atžvilgiu priėmus 2014 m. lapkričio 17 d. apkaltinamąjį nuosprendį, Ministras 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu nušalino pareiškėją nuo VLK direktoriaus pareigų nuo 2014 m. lapkričio 20 d. (b. l. 11–12). Lietuvos apeliaciniam teismui 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu palikus galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį, Ministras 2016 m. liepos 18 d. įsakymu atleido pareiškėją iš VLK direktoriaus pareigų nuo 2016 m. liepos 15 d. (b. l. 13). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 26 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir pareiškėją išteisino.

35. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-246-968/2018 tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino 2016 m. liepos 18 d. Įsakymą bei grąžino pareiškėją į VLK direktoriaus pareigas bei priteisė pareiškėjui iš Sveikatos apsaugos ministerijos 44 992,01 Eur vidutinio darbo užmokesčio iki mokesčių (bruto) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2018 m. gegužės 24 d.) bei po 118,11 Eur iki mokesčių (bruto) už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos.

36. 2018 m. birželio 8 d. Įsakymo 1 punktu nutarta grąžinti pareiškėją į VLK direktoriaus pareigas likusiam antrosios ketverių metų kadencijos laikui, tai yra iki 2018 m. birželio 30 d. (b. l. 14). 2018 m. birželio 29 d. Įsakymu buvo nutarta pareiškėją atleisti iš VLK direktoriaus pareigų, pasibaigus antrajai kadencijai (b. l. 79).

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog Vyriausybės įstatyme imperatyviai įtvirtintas įstaigos vadovo ketverių metų kadencijos terminas, nesuteikiant galimybės jo koregavimui.

38. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde mano, jog laikotarpiai, kai jis buvo nušalintas nuo VLK direktoriaus pareigų (nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d.) ir atleistas iš minėtų pareigų (nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2018 m. gegužės 24 d.), turi būti išskaityti iš 2014 m. birželio 30 d. Įsakymu nustatytos antrosios kadencijos arba šiuo laikotarpiu turi būti pratęsta antroji kadencija.

39. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio (2010 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XI-863 redakcija) 5 dalyje numatyta, kad įstaigos prie ministerijos vadovą ketverių metų kadencijai Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka (ne politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) priima į pareigas ir atleidžia iš jų atitinkamos valdymo srities ministras. Įstaigos prie ministerijos vadovas gali būti skiriamas eiti tos pačios įstaigos vadovo pareigas ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Įstaigos prie ministerijos vadovas yra tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas atitinkamos valdymo srities ministrui. Įstatymai gali nustatyti kitokį įstaigų prie ministerijų vadovų priėmimą, kadencijos trukmę, pavaldumą ir atskaitomybę.

41. Pagal Valstybės tarybos įstatymo 44 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) 1 dalies 5 punktą valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įstatymų nustatytais atvejais pasibaigia įstaigos vadovo kadencija.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju kiti įstatymai nenustatė kitokios įstaigos prie ministerijos (VLK) vadovo kadencijos, todėl turėjo būti taikomos būtent Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 5 dalies nuostatos ir jose numatyta 4 metų kadencija. Šio fakto iš esmės neginčija ir pareiškėjas, tačiau jis mano, jog teismas neteisingai apskaičiavo kadencijos trukmę, nepratęsdamas jos laikotarpiais, kuriais pareiškėjas nėjo VLK direktoriaus pareigų.

43. Pagal bylos aplinkybes neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 30 d. Įsakymo pagrindu buvo paskirtas antrajai ketverių metų kadencijai į VLK direktoriaus (įstaigos vadovo, A lygio, 19 kategorijos) pareigas. Kadangi pareiškėjo kadencija prasidėjo 2014 m. birželio 30 d., ji turėjo pasibaigti 2018 m. birželio 30 d. Minėto vertinimo negali pakeisti aplinkybė, kad pareiškėjas tam tikrą laikotarpį šių pareigų nėjo, nes teisės aktuose nėra numatyta galimybė pratęsti Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kadenciją. Pareiškėjas teismo sprendimu nebuvo paskirtas naujai kadencijai, o tik grąžintas į pareigas likusiam antrosios kadencijos laikotarpiui. Šios išvados nekeičia ir VTD 2018 m. birželio 4 d. rašte Nr. 27D-1148 išdėstyta pozicija, kuri teismui nėra privaloma ir atspindi tik šios institucijos poziciją.

44. Pažymėtina, kad pareiškėjas negalėtų būti grąžintas į pareigas, jeigu faktinis kadencijos laikas būtų pasibaigęs. Šiuo atveju pareiškėjas grąžintas likusiam antrosios kadencijos laikotarpiui, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-246-968/2018 priteisė vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Taigi pareiškėjui už visą priverstinės pravaikštos laiką yra tinkamai kompensuota, t. y. apmokėta taip, lyg jis būtų ėjęs VLK direktoriaus pareigas. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jo ketverių metų kadencija turėtų būti pratęsiama minėtu priverstinės pravaikštos laikotarpiu, atmestini kaip nepagrįsti.

45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

46. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, atmestinas ir pareiškėjo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius