2K-591/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-591/2012

Teisminio proceso Nr. 1-96-2-00014-2004-9

Procesinio sprendimo kategorijos

1.1.12.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį 90 MGL (11 700 Lt) bauda.

Be to, iš L. J. priteista civiliniam ieškovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmams 199 300 Lt turtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl A. P., kaltinamo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,

n u s t a t ė :

L. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su A. P., apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: būdamas žemės ūkio kooperatyvo (toliau – ŽŪK) „R“ direktoriumi, pažadėjo ŽŪK „R“ darbuotojui A. P. neišskaičiuoti iš atlyginimo žalos už dėl A. P. kaltės sugadintus mėsos gaminius su sąlyga, jog jis sutiks būti jo kuriamo ŽŪK „S“ valdytoju. A. P. sutikus eiti ŽŪK „S“ valdytojo pareigas, paruošė dokumentus, reikalingus sutarčiai su Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmais sudaryti, turėdamas tikslą gauti 263 290 Lt negrąžinamos paramos.

Po to 2000 m. gruodžio 19 d. A. P., kaip ŽŪK „S“ valdytojui, ir L. K., kaip Žemės ūkio rūmų direktoriui, pasirašius sutartį, o A. P. pateikus Žemės ūkio rūmams su L. J. paruoštus suklastotus dokumentus – notariškai patvirtintą 2000 m. gruodžio 22 d. sutartį, pagal kurią ŽŪK „S“ fiktyviai įgijo iš A. M. dirbtuves–karvidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kasos išlaidų orderį Nr. 21, pagal kurį sumokėjo pardavėjui 2000 m. gruodžio 29 d. 160 350 Lt (pinigai A. M. neišmokėti), ŽŪK „S“ verslo planą, kuriame melagingai nurodyta, jog lėšas ketina skolintis iš Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio J.

H. bei už skolintas lėšas įsigyti žemės ūkio technikos iš ūkininkų už 1 077 259 Lt (duomenų apie Vokietijos Federacinės Respublikos pilietį J. H. nėra), pažymą apie ŽŪK „S“ narius, kurioje melagingai nurodytos 32 narių pavardės (realiai žmonės į kooperatyvo narius nebuvo priimti); Žemės ūkio rūmų darbuotojams patikėjus pateiktų dokumentų tikrumu, pervedus lėšas į ŽŪK „S“ sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini), esančią AB „DnB NORD“ banke, nuo 2001 m. sausio 17 d. iki 2001 m. kovo 6 d. A. P. keturis kartus pagal čekius Nr. (duomenys neskelbtini) iš ŽŪK „S“ sąskaitos paėmus 69 900 Lt ir neįnešus jų į ŽŪK „S“ kasą bei paimtus pinigus be jokių pateisinamų dokumentų perdavus L.

J., pastarasis įgijo Žemės ūkio rūmams priklausančius 96 900 Lt. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2001 m. lapkričio 23 d. L. J. pranešė ŽŪK „S“ valdytojui A. T. melagingą informaciją apie tai, kad Žemės ūkio rūmai pervedė į ŽŪK „S“ sąskaitą, esančią AB „NORD/LB Lietuva“ paramą už tariamai iš jo lėšų ŽŪK „S“ įsigytus pastatus ir žemės ūkio techniką. A. T. patikėjus šia melaginga informacija nuo 2001 m. lapkričio 23 d. iki 2001 m. gruodžio 22 d. per du kartus pagal čekius Nr. (duomenys neskelbtini) iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „NORD/LB Lietuva“ Šiaulių skyriuje, paėmus 102 400 Lt, neįnešus jų į ŽŪK „S“ kasą, bei nuimtus pinigus be jokių pateisinamų dokumentų perdavus L.

J., pastarasis įgijo Žemės ūkio rūmams priklausančius 102 400 Lt. Iš viso tokiais veiksmais L. J. įgijo Žemės ūkio rūmams priklausančius 199 300 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. J. prašo dėl jo priimtą Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartį panaikinti ir bylą jam nutraukti.

Nuteistasis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami, jog jis 2008 m. spalio 3 d. padarė naują nusikalstamą veiką, nors dėl to nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, pažeidė nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o tai reiškia, kad kol nėra apkaltinamojo nuosprendžio, asmuo negali būti laikomas padariusiu nusikalstamą veiką. Jis buvo kaltinamas 2008 m. spalio 3 d. padaręs nusikalstamą veiką, tačiau Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi byla buvo nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Skundžiamais sprendimais jam inkriminuota, neva 2008 m. spalio 3 d. buvo padaryta nusikalstama veika, tačiau ji buvo nurodyta tik kaltinamajame akte. Minėtoje nutartyje teismas ją įvardijo kaip „galimai“ padarytą nusikalstamą veiką. Kasatorius pažymi, kad, jo nuomone, prokurorai neretai surašo kaltinamuosius aktus, tačiau tik teismas gali pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką. Šioje byloje teismai nusprendė, kad asmuo laikomas kaltu, kol dėl jo nėra priimtas išteisinamasis nuosprendis. Tai prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui. Kasatorius teigia, kad teismai neturėjo jokio teisinio pagrindo laikyti, jog jis 2008 m. spalio 3 d. padarė nusikalstamą veiką ir dėl to nutrūko patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino eiga už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, todėl teismai netinkamai pritaikė BK 95 straipsnio nuostatas.

Kasatorius pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo apeliacinį skundą, priimtoje nutartyje nurodė, jog tai, kad jis padarė nusikalstamą veiką, atitinkančią nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 3 dalyje, požymius, buvo konstatuota Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendyje. Kasatorius teigia, kad su šiuo nuosprendžiu jis nebuvo supažindintas, galimybė gintis šiame procese jam nebuvo suteikta, be to, pagal įstatymą jis net neturėjo teisės apskųsti priimtą nuosprendį. Kasatoriaus nuomone, šio nuosprendžio traktavimas jo nusikalstamą veiką patvirtinančiu dokumentu pažeidžia jo teisės į gynybą principus (Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis). Be to, kasatorius nurodo, kad jo teisę į gynybą pažeidžia ir tai, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nesuprantama, nes kai kurie apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies sakiniai yra itin ilgi, sudaryti iš viena kitai prieštaraujančių dalių, o kai kurie pernelyg abstraktūs, nors jais daromos labai konkrečios išvados dėl reikšmingų bylos aplinkybių.

Reziumuodamas kasatorius teigia, kad teismai, be jokio teisinio pagrindo konstatavę, jog jis padarė BK 227 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pažeidė jo nekaltumo prezumpciją bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 95 straipsnį.

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras D. Baraniūnas prašo nuteistojo L. J. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad teismas tinkamai taikė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutą. BK 95 straipsnio 7 dalis nustato, kad jeigu asmuo iki BK 95 straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Nors nutraukiant procesą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, taikymo teismų praktikoje (Teismų praktika Nr.

33) nurodoma, jog tai, kad nutraukiant procesą asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, dar nereiškia, jog tam tikrais atvejais nustačius, kad suėjo senaties terminai, teismas negali konstatuoti kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių ar vertinti jų atitikties baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikoma, kad jeigu nustatoma, jog asmuo iki BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto termino pabaigos padarė nusikalstamą veiką, tačiau jam dėl šios veikos negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tai negali būti laikoma kliūtimi tęsti bylos nagrinėjimą, nes BK 95 straipsnio 4 dalies taikymas nesusietas tik su apkaltinamojo nuosprendžio už naują nusikalstamą veiką priėmimu.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendžiu nustatyta, kad P. G. 2008 m. spalio 3 d., apie 10.28 val., savo darbo kabinete už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus priėmė iš L. J. maišelį su materialinėmis vertybėmis. Minėtu nuosprendžiu P. G. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 225 straipsnio 1 dalį ir perduota pagal laidavimą. Šiaulių rajono apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad L. J. 2008 m. spalio 3 d. veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, nes dėl nusikalstamos veikos padarymo yra pripažintas kaltu tiesiogiai su L.

J. susijęs asmuo, o dėl L. J. baudžiamasis procesas buvo nutrauktas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Be to, nei P. G., nei L. J. nebuvo priimti išteisinamieji nuosprendžiai. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės leidžia sutikti su išvada, kad 2008 m. spalio 3 d. L. J. padarė tyčinę nusikalstamą veiką ir kad Šiaulių rajono apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu tinkamai pritaikė apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminą L. J. Pastebėtina, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog naujos nusikalstamos veikos padarymas BK 95 straipsnio prasme būtų nustatytas įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Skundžiamu nuosprendžiu ir nutartimi L. J. kaltės klausimas dėl 2008 m. spalio 3 d. veikos nesprendžiamas, nes neįmanoma asmens pripažinti kaltu neišsprendus klausimo dėl bausmės paskyrimo. Šiuo atveju 2008 m. spalio 3 d. veikos padarymo faktinės aplinkybės buvo konstatuotos Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendyje ir sprendžiant klausimą dėl senaties skaičiavimo minėtos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti L. J. veikoje buvus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kasatoriaus teiginiai dėl nesuvokiamai išdėstytos Šiaulių apygardos teismo nutarties, teisės į gynybą pažeidimo yra nepagrįsti, nes apskųsdamas minėto teismo nutartį savo teise į gynybą kasatorius pasinaudojo, ši jo teisė nebuvo apribota, o vien ilga sakinio struktūra, kuria aprašomos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, negali būti laikoma apeliacinės instancijos teismo nutarties trūkumu, pažeidžiančiu proceso dalyvių teises ir pripažintinu esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

Kasatoriaus nesutikimas su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendyje nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, kuriomis rėmėsi Šiaulių apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nėra šios bylos nagrinėjimo ir šio skundo dalykas.

Civilinio ieškovo Žemės ūkio rūmų atstovas advokatas V. V. prašo L. J. kasacinį skundą atmesti.

Civilinio ieškovo atstovas nurodo, jog nesutinka su kasatoriaus siūlomu BK 95 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) aiškinimu, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga nutrūksta tik tada, kai apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažįstama, jog asmuo kaltas dėl naujos nusikalstamos veikos padarymo, ir, kad kitoks BK 95 straipsnio 4 dalies aiškinimas prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui. Jo nuomone, kasatoriaus siūlomas BK 95 straipsnio 4 dalies aiškinimas yra negalimas, nes taip nepagrįstai sutapatinamos dvi skirtingos baudžiamosios teisės sąvokos – „asmuo, pripažintas kaltu“ ir „asmuo, padaręs nusikalstamą veiką“.

BK 95 straipsnio 4 dalyje apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eigos nutrūkimo pagrindui apibūdinti vartojama sąvoka „asmuo, padaręs nusikalstamą veiką“, todėl nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neginčijama, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Svarbu ir tai, kad nagrinėjamoje byloje faktiškai ir nebuvo sprendžiamas joks L. J. kaltės už 2008 m. spalio 3 d. įvykdytą veiką klausimas, nes jis dėl šios veikos nebuvo pripažintas kaltu, jam nebuvo taikyta bausmė ar kitokia poveikio priemonė.

Civilinio ieškovo atstovas nurodo, kad kasatoriaus siūlomas BK 95 straipsnio 4 dalies aiškinimas prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią BK 95 straipsnio 4 dalies sąvokos „asmuo, padaręs nusikalstamą veiką“ aiškinimas turi būti siejamas ne su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, bet su teismo procesiniu sprendimu, kuriam esant nustatoma, kad padaryta nusikalstama veika (kasacinė byla Nr. 2K-P-100/2008). Be to, pažymėtina, kad kasatorius skunde nepaaiškina, kodėl būtina nukrypti nuo teismų praktikos, nors pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą nukrypti nuo teismų praktikos galima, kai tai neišvengiamai būtina, išdėstant tokio sprendimo argumentus.

Civilinio ieškovo atstovo teigimu, nepagrįsti kasatoriaus argumentai susiję su tuo, kad teismo sprendimu nėra nuspręsta dėl jo kaltės padarius 2008 m. spalio 3 d. veiką, nes, kaip matyti iš vėliau pateikiamos teismų praktikos, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi ir negalėjo nuspręsti dėl jo kaltės. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (Valuch prieš Rusiją (Valukh and others v. Russia, no. 33468/03, judgment of 10 January 2012); Kazmierčak prieš Lenkiją (Kaźmierczak v. Poland, no. 4317/04, judgment 10 of March 2009);

Voicechovki prieš Lenkiją (Wojciechowski v. Poland, no. 5422/04, judgment of 9 December 2008); Del Late prieš Nyderlandus (Del Latte v. the Netherlands, no. 44760/98, judgment of 9 November 2004); Y. prieš Norvegiją (Y. v. Norway, no. 56568/00, judgment of 11 February 2003); Bars prieš Nyderlandus (Baars v. the Netherlands, no. 44320/98, judgment of 28 October 2003) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinė byla Nr. 2K-P-9/2012) praktikos matyti, kad tada, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, teismo sprendimas negali būti grindžiamas tvirtinimais, išreiškiančiais asmens kaltumą dėl veikos padarymo, tačiau pripažįstama, kad teismo sprendime galimas atliktos veikos faktinių aplinkybių nustatymas, neperžengiant asmeniui suteikiamo „įtariamojo padėties“ aprašymo.

Civilinio ieškovo atstovas nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nesuprantama ir tai pažeidžia jo teisę į gynybą, nes apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys yra aiškus bei išsamus, sakinių konstrukcija ir dėstymo stilius yra būdingi teisiniams tekstams ir suprantami. Apie tai, kad skundžiami nuosprendis ir nutartis kasatoriui buvo suprantami, leidžia spręsti ir kasacinio skundo argumentų išsamumas, apimtis, logiški ir argumentuoti prieštaravimai teismų išvadoms. Pažymėtina ir tai, kad pagrindą nuosprendžio ar nutarties panaikinimui sudaro tik esminis BPK pažeidimas, tuo tarpu kasatoriaus nurodomas pažeidimas vargu ar laikytinas esminiu.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 95 straipsnio 4 dalies taikymo

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis dėl L. J. padaryto sukčiavimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, negali būti taikoma, nes iki senaties termino pabaigos (skaičiuojamo pagal BK 95 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 29 d.) jis padarė naują tyčinę nusikalstamą veiką, dėl kurios senaties termino eiga dėl sukčiavimo nutrūko, todėl, taikant BK 95 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. skaičiuojant jos terminą nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, senaties terminas nėra pasibaigęs.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, pagal kurį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.

Pagal BK 95 straipsnio 4 dalį (pagal įstatymo redakciją, įsigaliojusią 2010 m. birželio 29 d., ir šiuo metu galiojančią redakciją – 7 dalį) senaties eiga nutrūksta, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką (naują tyčinę nusikalstamą veiką (pagal įstatymo redakciją, įsigaliojusią 2010 m. birželio 29 d., ir šiuo metu galiojančią redakciją)). Tokia baudžiamojo įstatymo formuluotė tiesiogiai nereikalauja formalaus kaltumo konstatavimo, tačiau rodo, kad, siekiant taikyti šią nuostatą, asmens nekaltumo prezumpcija dėl naujos nusikalstamos veikos vis dėlto turi būti paneigta. Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir atsižvelgiant į ją formuojamą Lietuvos teismų praktiką nekaltumo prezumpcijos pažeidimu laikomi atvejai, kai teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, „kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu“, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2012; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Çelik (Bozkurt) prieš Turkiją (Çelik (Bozkurt) v. Turkey, no. 34388/05, judgment of 12 April 2011).

Tai, ar kaltinamasis padarė, ar nepadarė nusikalstamas veikas, gali konstatuoti tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylą teismas. Priešingu atveju konstatuojant, kad kaltinamasis padarė nusikalstamas veikas, nutraukiančias senaties eigą, būtų pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-100/2008, 2K-143/2008, nutartis Nr. 2A-7-15/2009). Juolab kad pripažinus, jog jis padarė naują nusikalstamą veiką, pagal BK 95 straipsnio 4 dalį kyla neigiami baudžiamieji teisiniai padariniai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad asmens naujos nusikalstamos veikos padarymas BK 95 straipsnio 4 dalies prasme nustatomas tik teismo sprendimu šio asmens byloje, priimtu suteikus jam visas teisingo proceso garantijas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas BK 95 straipsnio 4 dalies taikymą L. J. motyvavo tuo, kad dėl jo buvo pradėtas baudžiamasis procesas pagal BK 227 straipsnio 3 dalį dėl 2008 m. spalio 3 d. veikos, kuris nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, o ne užbaigtas priimant išteisinamąjį nuosprendį; be to, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendžiu nustatyta, kad kitas asmuo, tiesiogiai sietinas su L. J. veika, padarė nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas L. J. argumentus dėl BK 95 straipsnio 4 dalies taikymo, iš esmės atsižvelgė į tai, kad P. G. įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažinta kalta pagal BK 225 straipsnio 1 dalį dėl to, jog 2008 m. spalio 3 d. tiesiogiai priėmė iš L. J. mažesnį nei 1 MGL vertės kyšį, o L. J. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi baudžiamasis procesas pagal BK 227 straipsnio 3 dalį dėl to paties įvykio (kyšio davimo) buvo nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors nutraukiant baudžiamąjį procesą dėl senaties nebuvo konstatuota, jog L. J. padarė nusikalstamą veiką, nutraukiančią senaties eigą, šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir jų atitiktis baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams buvo konstatuotos 2011 m. vasario 10 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendyje, todėl, apeliacinio teismo nuomone, teigti, kad 2008 m. spalio 3 d. nebuvo padaryta nusikalstama veika, atitinkanti kyšininkavimo ir papirkimo požymius, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant tokioms aplinkybėms sprendimas taikyti L. J. BK 95 straipsnio 4 dalį ir šio sprendimo motyvai prieštarauja kasatoriaus nekaltumo prezumpcijai bei pirmiau nurodytai teismų praktikai. Nustatyta, kad nors L. J. buvo kaltinamas padaręs naują nusikalstamą veiką, kuri būtų nutraukusi senaties eigą, baudžiamąją bylą dėl jos nagrinėjęs teismas nutraukė baudžiamąjį procesą nepadaręs jokių išvadų dėl jam pareikšto kaltinimo esmės. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje vadovaujantis BPK 254 straipsnio 4 dalimi, pasisakyta, kad dėl L. J. inkriminuojamos „galimai“ padarytos nusikalstamos veikos, t. y. baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 227 straipsnio 3 dalyje, suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, todėl baudžiamasis procesas nutrauktinas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi L. J. nekaltumo prezumpcija dėl šio kaltinimo įstatymo nustatyta tvarka nepaneigta ir jis negali būti laikomas padariusiu šią (2008 m. spalio 3 d.) nusikalstamą veiką nei BK 95 straipsnio 4 dalies, nei bet kuriame kitame kontekste.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai teismas, sprendžiantis BK 95 straipsnio 4 dalies taikymo klausimą, nenagrinėja baudžiamosios bylos, kurioje asmuo kaltinamas dėl tariamai padarytos nusikalstamos veikos, šis teismas negali prisiimti tokią bylą nagrinėjančio teismo vaidmens savarankiškai nustatydamas, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką (nutartis Nr. 2A-7-15/2009). Taigi išvada, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, juolab negali būti daroma remiantis nuosprendžiu, priimtu kito, nors ir dėl to paties įvykio kaltinamo, asmens baudžiamojoje byloje, kurią nagrinėjant, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, L. J. nedalyvavo, neturėjo kaltinamojo statuso ir galimybės įgyvendinti savo gynybos teises (žr., be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bylose Minelli prieš Šveicariją (Minelli v. Switzerland, no. 8660/79, judgment of 25 March 1983); Yushchenko ir kiti prieš Ukrainą (Yushchenko and Others v. Ukraine, nos. 73990/01, 7364/02, 15185/02 and 11117/05, judgment of 15 July 2010). Priešingo aiškinimo atveju būtų paneigiamos pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir baudžiamojo proceso įstatymą kaltinamajam suteikiamos teisingo proceso garantijos, kurias įgyvendinti Lietuva yra įsipareigojusi ir tarptautiniu lygmeniu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje L. J. BK 95 straipsnio 4 dalis pritaikyta netinkamai, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principus.

Skundžiamu nuosprendžiu L. J. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už sukčiavimą, padarytą 2001 metais. Baudžiamosios atsakomybės dėl šios veikos senaties terminas buvo suėjęs iki nuosprendžio priėmimo, pagal BK 95 straipsnio nuostatas apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimamas, todėl nuosprendžio dalis, kuria L. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bei paskesnė apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintinos ir ši bylos dalis nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Kadangi byla nutrauktina, Žemės ūkio rūmų civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (kasacinė nutartis Nr. 2K-260/2006).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. nuosprendžio dalį, kuria L. J. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bei paskesnę Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartį panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Civilinio ieškovo Žemės ūkio rūmų civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė