2022-11-23 Nr. AB-28578-3-61-3-02560-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1020-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02560-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. G. (I. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. G. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), neturtinės žalos atlyginimą – 3 000 Eur už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2019 m. balandžio 11 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo pažeidžiamos teisės aktų nuostatos – sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo kito kameros ploto, todėl sanitariniu mazgu buvo priverstas naudotis stebint kitiems asmenims. Pareiškėjo teigimu, jis buvo stebimas ne tik kartu suimto ir kalinamo asmens, tačiau ir Lukiškių TI-K darbuotojų, kurie dažnai užeidavo į kamerą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl šių Lukiškių TI-K veiksmų jis patyrė žalą, nepatogumus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjo teigimu, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6 punktu ir pažymėjo, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 445 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2019 m. balandžio 11 d. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

6. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad į Lukiškių TI-K buvo pristatytas 2018 m. birželio 8 d., teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. birželio 11 d., todėl ginčo laikotarpiu laikė nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2019 m. balandžio 11 d.

7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Teismas vadovavosi Taisyklių 14.5 punktu ir nustatė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.

8. Teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad nei pareiškėjas, nei atsakovas teismui nepateikė duomenų apie kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtus sanitarinius mazgus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), sprendė, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjo privatumas ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas.

9. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas kamerose Nr. 158, Nr. 348, Nr. 151 ir Nr. 46 tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas vienas, o šių kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros posto bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas (kai kuriose kamerose yra įrengtos ir durys). Aplinkybių, kad sanitarinis mazgas buvo atskirta užuolaida, skunde neneigė ir pareiškėjas. Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista tuomet, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 297 paras.

10. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Nors teismas pripažino, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau teismas vertino, kad nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 445 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

12. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitiko tuo metu galiojusių nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Dėl Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų konstrukcinių ypatybių bei pareigos užtikrinti nuolatinę nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinių mazgų kabinų nebuvo techninių galimybių, o papildomo finansavimo šių problemų išsprendimui rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant gyvenamąsias kameras nebuvo skiriama. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K, nebūdamas asignavimų valdytoju ir neturėdamas galimybės laisvai disponuoti valstybės biudžeto asignavimais, buvo visiškai priklausomas nuo įstaigos, centralizuotai skirstančios valstybės biudžeto asignavimus, todėl trūkumai buvo taisomi palaipsniui pagal turimas finansines galimybes. Atsižvelgiant į šias priežastis ši problema egzistavo tęstinį laiką, buvo ieškoma visų įmanomų būdų užtikrinti kiek įmanomą didesnį privatumą asmenims, laikomiems gyvenamosiose kamerose (visose gyvenamosiose kamerose nuo bendro kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvaromis, o asmenų didesniam privatumui užtikrinti buvo įrengtos tam tikros užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse). Atsakovo teigimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2019 m. balandžio 11 d. buvusiame Lukiškių TI-K.

14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) ir priteisė pareiškėjui 445 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

17. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Alekasndr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir kt.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

18. Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios visiškai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-932-822/2021, 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1260-624/2021, 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-50-602/2022), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog kai kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, nebuvo pagrindo konstatuoti jo teisės į privatumą pažeidimo. Visgi Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios patalpos erdvės apie 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, nes sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis buvo matomas kitam asmeniui, esančiam kameros viduje, ir tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo pažeista, t. y. buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis ir Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantys asmens teisę į privatumą.

19. Nustačius, kad, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) (pažeisti Konvencijos 8 str. ir Konstitucijos 22 str.), konstatuotina, kad Lukiškių TI-K (kuris vėliau buvo prijungtas prie Vilniaus PN) neveikė taip, kaip turėjo veikti, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo tokios, kad viršytų kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

20. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismo priteista suma pareiškėjui nėra per didelė, pažymi, kad pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) pažeidimas vertintinas kaip sunkaus pobūdžio pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė adekvataus dydžio sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo atstovas pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas daryti kitokią išvadą, nenurodė.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius