2022-02-09 Nr. AB-3222-3-61-3-01364-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-998-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01364-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 23.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, VTEK) 2020 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. KS-38 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VTEK nustatė, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 12 straipsnio 2 dalies nuostatas. Sprendime nurodoma, kad jis, būdamas Jurbarko rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba) nariu, teikė Jurbarko rajono verslininkų organizacijos (toliau – ir Verslininkų organizacija) prašymą dėl 2020 m. nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo, 2020 m. žemės mokesčio bei 2019 m. žemės nuomos mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo ir dalyvavo svarstant klausimus bei priimant sprendimus Savivaldybės tarybos 2019 m. gegužės 30 d. ir Savivaldybės tarybos Ūkio, verslo, ekologijos ir kaimo reikalų komiteto (toliau – ir Komitetas) 2019 m. gegužės 29 d. posėdžiuose, todėl tokiais veiksmais pažeidė minėtas Įstatymo nuostatas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime konstatuota, jog jis 2019 m. balandžio 21 d. teiktoje privačių interesų deklaracijoje nurodė esąs Verslininkų organizacijos vienasmenio valdymo organo narys. Pareiškėjas deklaracijos dalyje „Ryšiai su juridiniais asmenimis“ nurodyti, jog jis yra Verslininkų organizacijos tarybos (duomenys neskelbtini), galėjo tik vieninteliu būdu – pasirinkdamas vienintelį variantą iš VTEK nustatytos klasifikatoriaus kodų lentelės. Tokiu būdu VTEK kuria vienasmenius valdymo organus ir šią dirbtinai sukurtą aplinkybę naudoja priimamuose sprendimuose. VTEK teigdama, kad Verslininkų organizacija, atstovaujama pareiškėjo, kaip tarybos (duomenys neskelbtini), teikė 2019 m. gegužės 8 d. raštą „Dėl nekilnojamojo turto, žemės ir žemės nuomos mokesčių tarifų“ (toliau – ir Raštas), nepagrindė to faktiniais duomenimis, nes Verslininkų organizacija ir jos taryba neįgaliojo pareiškėjo atstovauti Savivaldybės taryboje, sprendžiant Rašte nurodomus klausimus.

4. Pareiškėjas nurodė, kad VTEK konstatavo, jog Jurbarko rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) meras informavo pareiškėją apie tai, kad jis nėra kreipęsis nei į Savivaldybės merą, nei į Savivaldybės tarybą dėl išimties atstovauti Verslininkų organizacijai valstybės ar savivaldybių institucijose taikymo. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (toliau – ir VSĮ) nėra nustatyta mero teisė taikyti išimtį pareiškėjui atstovauti Verslininkų organizaciją savivaldybės institucijose. VSĮ nustato savivaldybės tarybos kompetenciją, kur taip pat nėra numatyta galimybė taikyti pareiškėjui minėtą išimtį. VSĮ nėra numatyta jokia savivaldybės tarybos nario galimybė atstovauti privačius asmenis ar jų grupes, todėl VTEK, remdamasi Įstatyme nustatytais draudimais ir tuo, kad pareiškėjui, kaip Savivaldybės tarybos nariui, reikėjo gauti leidimą atstovauti Verslininkų organizaciją, ignoruoja VSĮ reikalavimus. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui atstovauti privačius asmenis ir galimybę institucijų vadovams nustatyti išimtis, negali būti taikomi valstybės politikams, t. y. savivaldybės tarybos nariams, nes jų pareigos nereglamentuotos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje ir VSĮ 23 straipsnyje. Pareiškėjo įsitikinimu, jis nepažeidė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nustatytų ribojimų, nes jie jam, kaip Savivaldybės tarybos nariui, nėra taikomi, o VTEK šią Įstatymo nuostatą interpretavo netinkamai.

5. Pareiškėjas teigė, kad VTEK konstatuoja, jog pareiškėjo narystė ir einamos pareigos Verslininkų organizacijoje savaime yra laikytinos interesų konfliktą galinčia sukelti aplinkybe, tačiau to nepagrindžia. Tai yra neigiamos nuomonės apie verslą plėtojimas. Teikdamas paaiškinimą VTEK, pareiškėjas pridėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (17.19-40) RES-86719 „Dėl laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo“, kuriuo Verslininkų organizacija nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. atleista nuo mokesčių, susijusių su pajamų uždirbimu, deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimu, nes Verslininkų organizacija nevykdo ūkinės, finansinės veiklos, nerenka nario mokesčio. Ši aplinkybė rodo, kad Verslininkų organizacija neturi jokio suinteresuotumo teikti siūlymus dėl mokesčių nustatymo pavieniams ar daliai jos narių, tačiau VTEK dėl šio dokumento nepasisakė.

6. Pareiškėjas nurodė, kad paaiškinime VTEK pažymėjo, jog privačių interesų konfliktą gali sukelti ir jo individuali įmonė, nes ji moka nekilnojamojo turto mokestį, tačiau tai nepažymėta Sprendimo dalyje „G. S. paaiškinimas“. VTEK iš esmės nepasisakė dėl Verslininkų organizacijos Rašto, kuriame siūloma nustatyti vienodus mokesčių tarifus visiems Jurbarko rajono mokesčių mokėtojams. Verslininkų organizacija analogiškus raštus teikė 2017 m. ir 2018 m., pareiškėjui dar nebūnant Savivaldybės tarybos nariu.

7. Pareiškėjas teigė, kad VTEK 2016 m. kovo 30 d. priėmė rezoliuciją Nr. KS-27 „Dėl nusišalinimo savivaldybėse rengiant, svarstant ir priimant su mokesčių tarifų nustatymu (pakeitimu) susijusius sprendimus“, kurioje pateikė rekomendaciją. Rekomendacija buvo priimta remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012. Priimdama Sprendimą, VTEK rėmėsi tuo pačiu teismo sprendimu, tačiau jį interpretavo savo naudai, todėl atsakovas elgiasi nesąžiningai.

8. Pareiškėjas nurodė, kad paaiškinime Komisijai nurodė, jog jo ir jo įmonės mokamos nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių sumos yra nedidelės ir neturi įtakos apsisprendimui. Tačiau VTEK nurodė, kad prieš pradėdami svarstyti Komiteto 2019 m. gegužės 29 d. posėdyje nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo klausimą, Komiteto nariai dalyvavo diskusijose ir dėl nusišalinimo. Pareiškėjas teigia nurodęs, kad Savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėja, remdamasi VTEK 2016 m. kovo 30 d. rezoliucija, palaikė poziciją, kad nusišalinti reikia tada, kad mokama mokesčių suma viršija 3 000 Eur, bet VTEK šios aplinkybės nevertino ir dėl jos nepasisakė. Pareiškėjas paaiškinimuose nurodė, kad Savivaldybės tarybos 2019 m. gegužės 30 d. posėdyje, prieš pradedant svarstyti nekilnojamojo turto mokesčio nustatymo klausimą, tarybos narys D. J. kreipėsi į Savivaldybės merą, jog paaiškintų, kuriems Savivaldybės tarybos nariams reikia nusišalinti nuo sprendimų projektų, susijusių su nekilnojamojo turto, žemės ir žemės nuomos tarifų nustatymo klausimais, svarstymo. Šios aplinkybės VTEK taip pat nevertino ir dėl jos nepasisakė, nes Savivaldybės tarybos nariai nenusišalindami vadovavosi VTEK 2016 m. kovo 30 d. rezoliucija.

9. Atsakovas VTEK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. VTEK teigė, kad teisingai nurodė faktines aplinkybes, kurios buvo nurodytos pareiškėjo privačių interesų deklaracijoje. Verslininkų organizacijoje pareiškėjo einamos pareigos jokios įtakos neturėjo. Tyrimui buvo svarbu atskleisti pareiškėjo ir Verslininkų organizacijos ryšius bei aplinkybę, kad Įstatymas šiuos ryšius įpareigoja deklaruoti, o dėl deklaruojamų duomenų pareiškėjui gali kilti interesų konfliktas. Verslininkų organizacijos įstatai suteikia pareiškėjui, kaip šios asociacijos tarybos (duomenys neskelbtini), teisę atstovauti Verslininkų organizacijai valstybės ir savivaldybių valdymo organuose ir santykiuose su kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis be atskiro įgaliojimo. Sprendime nebuvo vertinamos aplinkybės, ar pareiškėjas turėjo teisę atstovauti Verslininkų organizacijai, ar ne. VTEK vertino faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas Verslininkų organizacijos vardu pateikė Savivaldybės tarybai nurodytus prašymą ir siūlymus. Pareiškėjas, Verslininkų organizacijos vardu teikdamas (pasirašydamas) Raštą Savivaldybės tarybai su siūlymais dėl nekilnojamojo turto, žemės ir žemės mokesčių tarifų ir lengvatų nustatymo, atstovavo šiai asociacijai, veikdamas ne kaip atstovas pagal įstatymą, bet pagal pavedimą, būdamas Verslininkų organizacijos tarybos (duomenys neskelbtini) (valdymo organo nariu), todėl nesilaikė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribojimų. Pareiškėjas yra Savivaldybės tarybos narys, t. y. valstybės politikas, todėl Įstatymo nuostatos pareiškėjui taikomos visa apimtimi ir tiesiogiai. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatos niekaip nesusijusios su 12 straipsnio 2 dalyje nustatytais atstovavimo apribojimais.

11. VTEK iš dalies sutiko su pareiškėjo teiginiu, jog Verslininkų organizacija neturi jokio suinteresuotumo teikti siūlymus dėl mokesčių nustatymo pavieniams ar daliai jos narių, nes pagal įstatus turi atstovauti visiems Verslininkų organizacijos nariams bei Jurbarko rajono verslininkams. Ši aplinkybė vis tik nepaneigia fakto, kad Verslininkų organizacijos tikslas yra atstovauti Jurbarko rajono verslininkų interesams, o teikdama Raštą su siūlymais Savivaldybės tarybai ji šių tikslų ir siekė. Pareiškėjas, būdamas Verslininkų organizacijos tarybos (duomenys neskelbtini), pateikė Savivaldybės tarybai Raštą, kuriame išdėstytus pasiūlymus vėliau svarstė ir už juos balsavo Savivaldybės tarybos posėdyje. Komisija pradėjo tyrimą siekdama išsiaiškinti, ar pareiškėjas nepažeidė Įstatymo nuostatų. Tyrimo objektas ir vertinimo dalykas buvo susijęs ne su pareiškėju, kaip privataus fizinio ar juridinio asmens savininko mokamais nekilnojamojo turto ar žemės mokesčiais, o jo Verslininkų organizacijos vardu teiktu Raštu su pasiūlymais, nustatant 2020 m. nekilnojamojo turto bei žemės ir 2019 m. žemės nuomos mokesčių tarifus ir lengvatas. Pareiškėjas, Verslininkų organizacijos vardu pateikęs Raštą su pasiūlymais konkrečiais klausimais, nebegali kaip Savivaldybės tarybos narys dalyvauti šiuos pasiūlymus svarstant ir priimant dėl jų sprendimus, nes tokiu atveju veiktų interesų konflikto situacijoje.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo G. S. skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Verslininkų organizacija, atstovaujama pareiškėjo, 2019 m. gegužės 8 d. raštu „Dėl nekilnojamojo turto žemės ir žemės nuomos mokesčių tarifo“ kreipėsi į Savivaldybės tarybą, prašydama 2020 m. nekilnojamam turtui, nurodytam Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose, nustatyti 0,3 procento mokestinės vertės tarifą. Rašte nurodoma, kad Verslininkų organizacija mano, jog 2020 m. žemės mokesčio ir žemės nuomos mokesčio tarifus 2019 m. tikslinga mažinti ne mažiau kaip 30–40 proc. (ar net daugiau), nei jie buvo nustatyti ankstesniais metais, nes žemės ir žemės nuomos mokestis rajono verslo subjektams bei gyventojams nepagrįstai išaugo ir sukėlė pagrįstą jų nepasitenkinimą. Rajono verslo subjektų ekonominė ir finansinė būklė ir toliau sudėtinga bei įtempta, nedidėja veikiančių ūkio subjektų skaičius, vidutinis atlyginimas gerokai atsilieka nuo Respublikos vidurkio ir pan. Prašymą pasirašė Verslininkų organizacijos tarybos (duomenys neskelbtini) G. S..

14. 2019 m. gegužės 29 d. Savivaldybės tarybos Ūkio, verslo, ekologijos ir kaimo reikalų komiteto posėdyje buvo svarstyti nekilnojamojo turto, žemės ir žemės mokesčių tarifai ir lengvatos. Pareiškėjas, kaip Komiteto narys, dalyvavo posėdyje ir pasisakė šiais klausimais: 1) svarstant sprendimo projektą „Dėl 2020 m. nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“, kuomet buvo pateikta informacija apie tai, kad gautas Verslininkų organizacijos Raštas, kuriuo prašoma palikti praėjusių metų tarifus; kadangi kvorumo nebuvo, dėl sprendimo nebalsuota; 2) svarstant sprendimo projektą „Dėl 2019 m. žemės nuomos mokesčių tarifų ir lengvatų nustatymo“, kuomet buvo pateikta informacija apie tai, kad gautas Verslininkų organizacijos Raštas 2019 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus nustatyti 30 – 40 proc. mažesnius, nei jie buvo ankstesniais metais; kadangi kvorumo ir šiuo klausimu nebuvo, dėl sprendimo nebalsuota; 3) svarstant sprendimo projektą „Dėl 2020 m. žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“, kuomet buvo pateikta informacija apie gautą Verslininkų organizacijos Raštą su siūlymais 2020 m. valstybinės žemės mokesčio tarifus nustatyti 30 – 40 proc. mažesnius, nei jie buvo ankstesniais metais; Komiteto nariai nusprendė siūlyti Savivaldybės tarybai sprendimo projekto pirmame punkte įrašyti žemės mokesčio tarifą 0,6 proc., o dėl kitų punktų tarifų apsispręsti taryboje.

15. 2019 m. gegužės 30 d. Jurbarko rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo svarstomi klausimai ir priimti sprendimai „Dėl 2020 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo (Nr. TSP-196)”, „Dėl 2019 metų žemės nuomos mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo (Nr. TSP-197)” ir „Dėl 2020 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo (Nr. TSP-198)”. Pareiškėjas dalyvavo šiame posėdyje ir balsavo už visus sprendimų projektus, taip pat aktyviai pasisakė svarstant žemės mokesčio tarifus ir teikė siūlymus, kuriems Savivaldybės tarybos posėdyje buvo pritarta.

16. Teismas nustatė, kad VTEK 2019 m. lapkričio 11 d. buvo gautas pranešimas (toliau – ir Pranešimas), kuriame nurodoma, kad 2019 m. gegužės 30 d. Savivaldybės tarybos posėdyje buvo svarstomi klausimai dėl 2020 m. nekilnojamojo turto mokesčio tarifų, 2019 m. žemės nuomos mokesčio tarifų ir lengvatų bei 2020 m. žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo, kuriuos pateikė ir juose pasirašė Verslininkų organizacijos tarybos (duomenys neskelbtini) G. S., kuris, priimant sprendimus minėtais klausimais, nenusišalino ir dėl jų balsavo. Pranešime VTEK buvo prašoma paaiškinti: ar Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narys G. S., būdamas Verslininkų organizacijos (duomenys neskelbtini), elgėsi teisingai, nenusišalindamas nuo minėtų klausimų svarstymo ir priėmimo; ar Savivaldybės tarybos narys G. S. galėjo svarstyti Verslininkų organizacijos teiktą prašymą, būdamas jos (duomenys neskelbtini); ar Savivaldybės tarybos narys G. S. pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų, kurios įpareigoja vengti interesų konflikto, o šiam iškilus – nusišalinti.

17. VTEK 2020 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. S-4110-(1.2) informavo pareiškėją apie gautą Pranešimą ir pradėtą tyrimą (toliau – ir Pranešimas apie pradėtą tyrimą) dėl jo elgesio atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalies bei 12 straipsnio 2 dalies nuostatoms pagal jame nurodytas aplinkybes. VTEK paprašė pareiškėjo iki 2020 m. gruodžio 4 d. raštu pateikti aplinkybių, dėl kurių pradėtas tyrimas, paaiškinimą. Pareiškėjo prašymu terminas paaiškinimams pateikti buvo pratęstas iki 2020 m. gruodžio 19 d. Pareiškėjas paaiškinimą (toliau – ir Paaiškinimas) VTEK pateikė 2020 m. gruodžio 18 d.

18. VTEK 2020 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. S-4187-(1.2) kreipėsi į Jurbarko rajono savivaldybės merą, prašydama pateikti informaciją apie tai, ar G. S. kreipėsi į merą ir Savivaldybės tarybą dėl išimties atstovauti Verslininkų organizacijai taikymo, taip pat pateikti nurodytą medžiagą. Jurbarko rajono savivaldybės meras 2020 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. T27-281 pranešė VTEK, kad G. S. į Savivaldybės merą ar Savivaldybės tarybą dėl išimties atstovauti Verslininkų organizaciją nei žodžiu, nei raštu nesikreipė bei pateikė prašytas 2019 m. gegužės 30 d. Savivaldybės tarybos posėdyje svarstytų tarybos sprendimų projektų protokolų ir balsavimo išklotinių kopijas. VTEK taip pat išreikalavo tyrimui atlikti reikalingus Verslininkų organizacijos įstatus bei 2002 m. gegužės 23 d. bendradarbiavimo sutartį, sudarytą tarp Jurbarko rajono savivaldybės ir Verslininkų organizacijos. VTEK 2020 m. vasario 5 d. posėdyje nusprendė pratęsti tyrimą dėl pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms terminą iki 2020 m. kovo 4 d. ir apie tai 2020 m. vasario 5 d. raštu Nr. S-373-(1.2) informavo pareiškėją.

19. VTEK 2020 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. KS-38 „Dėl G. S.“ nusprendė: 1) pripažinti, kad pareiškėjas, Jurbarko rajono verslininkų organizacijos vardu 2019 m. gegužės 8 d. teikęs Jurbarko rajono savivaldybės tarybai prašymą bei siūlymų dėl 2020 m. nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo, 2020 m. žemės mokesčio bei 2019 m. žemės nuomos mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo, pažeidė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas; 2) pripažinti, kad pareiškėjas dalyvaudamas Jurbarko rajono savivaldybės tarybos Komiteto 2019 m. gegužės 29 d. ir Jurbarko rajono savivaldybės 2019 m. gegužės 30 d. posėdžiuose svarstant klausimus ir priimant sprendimus, susijusius su šios savivaldybės tarybai Jurbarko rajono verslininkų organizacijos teiktu prašymu dėl 2020 m. nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių, 2019 m. žemės nuomos mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo, ir nuo jų nenusišalindamas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.

20. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo Nr. X-1666 pakeitimo įstatymo nuostatas, kad iki įstatymo Nr. XIII-2275 įsigaliojimo VTEK pradėti tyrimai baigiami pagal iki įstatymo Nr. XIII-2275 įsigaliojimo galiojusį teisinį reguliavimą, kadangi pareiškėjo veiksmai buvo atlikti iki 2019 m. gruodžio 31 d., ginčui taikė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo redakciją, galiojusią iki 2019 m. gruodžio 31 d.

21. Teismas, įvertinęs Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 1 punkto, 2 straipsnio 9 punkto, 12 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias valstybės politikų viešųjų ir privačių interesų derinimą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) nuostatas, reglamentuojančias, nurodė, kad VTEK, atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą, nustatė, jog pareiškėjas neveikė kaip atstovas pagal Įstatymą, todėl Įstatymo ribojimai jam turi būti taikomi. Teismas sutiko su šia VTEK išvada. Jurbarko rajono savivaldybės meras 2020 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. T27-281 pranešė Komisijai, kad G. S. į Savivaldybės merą ar Savivaldybės tarybą dėl išimties atstovauti Verslininkų organizaciją nei žodžiu, nei raštu nesikreipė. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje yra reglamentuotas imperatyvus draudimas valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ar savivaldybių institucijose.

22. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytų apribojimų, nes neturėdamas leidimo atstovauti Verslininkų organizacijai, teikė Verslininkų organizacijos vardu Raštą Savivaldybės tarybai su siūlymais dėl nekilnojamojo turto, žemės ir žemės mokesčių tarifų ir lengvatų nustatymo. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė minėtą imperatyvią Įstatymo nuostatą, kuri draudžia atstovauti toje institucijoje ar įstaigoje, kurioje valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo eina pareigas.

23. Teismas aptarė Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias interesų deklaravimą bei teismų praktiką šiuo aspektu. VSĮ 13 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad tarybos narys savivaldybės tarybos posėdyje prieš pradedant svarstyti klausimą, kuris jam sukelia interesų konfliktą, privalo informuoti savivaldybės tarybą apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą, ir, jeigu savivaldybės taryba nusišalinimą priima, jokia forma nedalyvauti toliau svarstant šį klausimą. Savivaldybės taryba gali motyvuotu sprendimu, vadovaudamasi VTEK patvirtintais kriterijais, pareikšto nusišalinimo nepriimti ir įpareigoti tarybos narį dalyvauti toliau svarstant šį klausimą. Balsavimas dėl tarybos nario nusišalinimo nepriėmimo vyksta prieš pradedant svarstyti klausimą, kuris tarybos nariui sukelia interesų konfliktą.

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo Komiteto ir Savivaldybės tarybos posėdžiuose, užduodamas klausimus pranešėjui, diskutuodamas ir teikdamas tuos pačius siūlymus, kuriuos Raštu pateikė Verslininkų organizacijos vardu dėl nekilnojamojo turto, žemės ir žemės nuomos mokesčių tarifų. VTEK skundžiamame Sprendime konstatavo, kad Savivaldybės taryboje svarstant klausimus, susijusius su Verslininkų organizacijos Raštu su pasiūlymais dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų bei pasiūlymais dėl žemės ir žemės nuomos mokesčių tarifų, pareiškėjui kilo interesų konfliktas ir jis privalėjo nusišalinti nuo dalyvavimo Komiteto 2019 m. gegužės 29 d. ir Savivaldybės tarybos 2019 m. gegužės 30 d. posėdžiuose, svarstant ir balsuojant dėl Verslininkų organizacijos Rašte pateiktų pasiūlymų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Savivaldybės specialistų buvo prašoma, kad Verslininkų organizacija, kaip suinteresuotas Rašto nagrinėjimu subjektas, pateiktų siūlymų dėl aptariamųjų sprendimų projektų, įrodo jos suinteresuotumą nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių bei žemės nuomos mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymu. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nesutikti su VTEK Sprendime padarytomis išvadomis, todėl pareiškėjo skundo argumentus atmetė.

25. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad VTEK dirbtinai sukūrė aplinkybę, jog jis yra Verslininkų organizacijos vienasmenio valdymo organo narys ir šią aplinkybe pasinaudojo priimant Sprendimą. VTEK teisingai nurodė faktines aplinkybes, kurios buvo nurodytos pareiškėjo privačių interesų deklaracijoje ir jas įvertino aktualaus teisinio reglamentavimo ir Verslininkų organizacijos įstatų kontekste. Svarbi vertintina aplinkybė buvo dėl pareiškėjo ir Verslininkų organizacijos ryšio bei aplinkybė, kad Įstatymas tokius ryšius įpareigoja ne tik deklaruoti, bet ir įvertinti, kad dėl deklaruojamų duomenų pareiškėjui gali kilti interesų konfliktas.

26. Teismas iš 2006 m. birželio 9 d. Juridinių asmenų registre įregistruotų Verslininkų organizacijos įstatų (toliau – ir Įstatai) nustatė, jog Verslininkų organizacija – tai viešasis juridinis asmuo, vienijantis Jurbarko verslininkus, kurios teisinė forma – asociacija (Įstatų 1 ir 2 punktai). Įstatuose įtvirtinti pagrindiniai Verslininkų organizacijos tikslai (7.1, 72. ir 7.4 p.). Pagal Įstatų 17 punktą Verslininkų organizacijos valdymo organai yra taryba ir tarybos pirmininkas. Tarybos darbui vadovauja tarybos pirmininkas, jam nesant – pavaduotojas, pastarųjų nesant – pirmininko įgaliotas tarybos narys (Įstatų 24.8 p.). Pagal Įstatus Verslininkų organizacijos tarybos pirmininkas: atstovauja organizacijai, jai vadovauja, pirmininkauja posėdžiams, pasirašo tarybos, susirinkimo protokolus, nutarimus ir kitus dokumentus; jos vardu sudaro sutartis su fiziniais ir juridiniais asmenimis; atstovauja jai teisme, valstybės ar savivaldybių valdymo bei atstovavimo organuose ir santykiuose su kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis (Įstatų 27.1, 27.3, 27.6 p.). Pagal Įstatų 10.3 papunktį Verslininkų organizacijai atstovauja taryba, tarybos pirmininkas, tarybos nariai – atstovai, patvirtinti susirinkime.

27. Teismas sprendė, kad G. S., kaip Verslininkų organizacijos tarybos (duomenys neskelbtini), yra suteikta teisė atstovauti minėtai asociacijai valstybės ir savivaldybių valdymo organuose ir santykiuose su kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis be atskiro įgaliojimo. Sprendime teisingai ir pagrįstai įvertinta, kad pareiškėjas, Verslininkų organizacijos vardu teikdamas (pasirašydamas) Raštą su konkrečiais siūlymais, atstovavo šiai asociacijai, veikė ne kaip atstovas pagal įstatymą, o kaip atstovas pagal pavedimą – būdamas Verslininkų organizacijos tarybos (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas šiais savo veiksmais nesilaikė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribojimų.

28. Teismas, remdamasis Verslininkų organizacijos įstatų 12 punktu bei 7.1 papunkčiu, sutiko su Komisijos pozicija, kad Verslininkų organizacija neturi jokio suinteresuotumo teikti siūlymus dėl mokesčių nustatymo pavieniams ar daliai jos narių, nes pagal savo Įstatus turi atstovauti visiems savo nariams bei Jurbarko rajono verslininkams. Teismas sutiko su Komisijos vertinimu, kad minėta aplinkybė nėra pakankama paneigti faktui, jog Verslininkų organizacijos tikslas yra atstovauti Jurbarko rajono verslininkų interesams, o teikdama Raštą Savivaldybės tarybai Verslininkų organizacija siekė minėtų tikslų.

29. Teismas sutiko su VTEK pozicija, kad ji, įvertinusi Pranešime išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi teisės aktais, pradėjo tyrimą siekdama išsiaiškinti, ar pareiškėjas, Verslininkų organizacijos vardu teikdamas Savivaldybės tarybai Raštą, nepažeidė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ar savivaldybių institucijose bei, dalyvaudamas Savivaldybės tarybos ir Komiteto posėdžiuose, svarstant ir priimant sprendimus dėl Rašte išdėstytų pasiūlymų, nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms, įpareigojančioms vengti interesų konflikto ir nusišalinti nuo interesų konfliktą sukeliančių sprendimų rengimo, svarstymo ir priėmimo, kuris buvo susijęs tik su Verslininkų organizacijos teiktu Raštu ir pasiūlymu. Kadangi VTEK tyrimo objektas ir vertinimo dalykas buvo susijęs ne su pareiškėjo, kaip, privataus fizinio asmens ar juridinio asmens savininko, mokamais nekilnojamojo turto ar žemės mokesčiais, o su jo, kaip asmens, veikusio Verslininkų organizacijos vardu, pateiktu Raštu su pasiūlymais, nustatant 2020 m. nekilnojamojo turto bei žemės ir 2019 m. žemės nuomos mokesčių tarifus ir lengvatas, VTEK neturėjo pareigos pasisakyti ir vertinti dėl pareiškėjo, kaip individualios įmonės savininko, mokančio nekilnojamojo turto mokestį, ir fizinio asmens, mokančio žemės mokestį, galimo asmeninio suinteresuotumo. Todėl VTEK Sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas, Verslininkų organizacijos vardu pateikęs Raštą su pasiūlymais tam tikrais klausimais, negali, kaip Savivaldybės tarybos narys, dalyvauti šiuos pasiūlymus svarstant ir priimant dėl jų sprendimus, kadangi jis veikia interesų konflikto situacijoje.

III. 30. Pareiškėjas G. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

31. Pareiškėjas nurodo, 2020 m. birželio 8 d. pareiškimu prašė nušalinti jo skundą nagrinėti paskirtą teisėją J. R., kuri 2000–2001 metais, dirbdama Jurbarko rajono apylinkės teismo teisėja, nagrinėjo civilines bylas, kuriose pareiškėjas buvo ieškovas. Teismo pirmininko pavaduotojo 2020 m. birželio 12 d. neskundžiama nutartimi pareiškėjo prašymas atmestas. Nutartyje nurodoma, kad teisėja pateikė žodinį paaiškinimą dėl pareikšto nušalinimo ir nurodė, jog pareiškėjo, taip pat nurodytų prieš dvidešimt metų inicijuotų civilinių bylų neprisimena, todėl nėra įstatyminio pagrindo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Pareiškėjo vertinimu, jo pareiškimas dėl nušalinimo netenkintas nepagrįstai, nes teisėjos nagrinėtos bylos dėl Jurbarko vartotojų kooperatyvo „Vienybė“ buvo rezonansinės, pareiškėjas teikė skundus dėl teisėjos veiksmų ir padarytų proceso pažeidimų. Be to, pati teisėja J. R., nusišalino nuo trijų civilinių bylų nagrinėjimo ir jose procesinių sprendimų nepriėmė, taigi iš esmės pripažino esanti šališka. Pareiškėjo vertinimu, teisėja nuo šios bylos nagrinėjimo nebuvo nušalinta nepagrįstai ir neteisėtai. Pareiškėjas įsitikinęs, kad teisėja jį prisimena ir skundžiamą teismo sprendimą priėmė turėdama išankstinį neigiamą nusistatymą, tai neleido jai būti objektyviai, t. y. teisėja buvo šališka.

32. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo veiksmus vertino pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Įstatymo nuostatas ir nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojančią Įstatymo redakciją. Teismo sprendime remiamasi naujai redaguotomis ir papildomai atsiradusiomis Įstatymo 12 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalimis. VTEK Sprendimo priėmimo metu Įstatymo 12 straipsnis turėjo kitos redakcijos 1, 2 ir 3 dalis. Tai taip pat yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą bei patvirtina, kad ir kiti teisėjų kolegijos nariai tinkamai bylos neišnagrinėjo.

33. Pareiškėjas pažymi, kad VTEK Sprendimu nustatė, jog pareiškėjas pažeidė ir Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, bet teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjo pateiktų argumentų ir dėl šių straipsnių pažeidimų nepasisakė.

34. Pareiškėjas teigia, kad VTEK Sprendime ne kartą pabrėžė, jog pareiškėjas, būdamas Verslininkų organizacijos tarybos (duomenys neskelbtini) ir jos vardu teikdamas Raštą bei dalyvaudamas Savivaldybės tarybos ir Komiteto posėdžiuose veikė organizacijos narių, t. y. grupės privačių asmenų naudai. Tačiau VTEK atsiliepime į skundą pripažino, kad Verslininkų organizacija neturi jokio suinteresuotumo teikti siūlymus dėl mokesčių nustatymo pavieniams ar daliai organizacijos narių, todėl atstovavo visiems rajono verslininkams. Teismas sutiko su tokiu VTEK vertinimu, o tai iš esmės keičia priimtą Sprendimą, jo nagrinėtas pažeidimo ribas ir yra pagrindas jį naikinti. Be to, pareiškėjas teigia, kad VTEK neturėjo pagrindo teigti, kad pareiškėjas atstovavo visiems rajono verslininkams, nes nėra aišku kokiais duomenimis VTEK rėmėsi, kad visi rajono verslininkai yra nekilnojamojo turto, žemės nuomos ir žemės mokesčio mokėtojai. Verslininkų organizacija Rašte nenurodė, kad pareiškėjas atstovaus ją savivaldos institucijoje, jai atstovaujama nebuvo ir 2017 bei 2018 metais, nors analogiški raštai su siūlymais buvo teikiami, tačiau teismas dėl šių argumentų nepasisakė.

35. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, nepagrįstai vadovaudamasis nauja Įstatymo redakcija, sutiko su VTEK vertinimu, jog pareiškėjas privalėjo vadovautis įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi ir dėl 3 dalyje numatytos išimties, t. y. atstovauti Verslininkų organizaciją, kreiptis į Savivaldybės merą arba Savivaldybės tarybą. VSĮ 20 ir 21 straipsniuose numatytas baigtinis mero įgaliojimų sąrašas ir jame nėra numatyta mero teisė taikyti išimtis atstovauti, t. y. pateikus prašymą leisti atstovauti Verslininkų organizaciją savivaldybės institucijose. VSĮ 16 straipsnyje taip pat nėra numatyta savivaldybės tarybai galimybė taikyti išimtis atstovavimui savivaldybės institucijose.

36. Pareiškėjas teigia, kad VTEK nuomonė, jog pareiškėjas veikė ne kaip atstovas pagal Įstatymą, bet pagal pavedimą, atsirado tik VTEK atsiliepime į skundą, o Sprendime tokio VTEK vertinimo nebuvo. Tai jau yra antra aplinkybė, keičianti VTEK priimtą Sprendimą, be to, pirmosios instancijos teismas išėjo už skundo nagrinėjimo ribų.

37. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad neveikė kaip Verslininkų organizacijos atstovas pagal pavedimą. Be to, teismas nevertino VMI rašto, patvirtinančio, kad Verslininkų organizacija neturi jokio suinteresuotumo teikti siūlymus dėl mokesčių nustatymo pavieniams ar daliai savo narių, todėl pareiškėjas nebuvau įgaliotas jokia forma jai atstovauti ir pagal įstatymą, nebuvau jos įgaliotas veikti kaip atstovas ir savivaldybės institucijoms nebuvo pateiktas joks prašymas ar nurodymas, kad pareiškėjas veiks kaip jos atstovas. Pareiškėjui Savivaldybės taryboje jokia forma neatstovaujant Verslininkų organizacijai, viešųjų ir privačių interesų konfliktą gali kelti jo individualios įmonės mokamas nekilnojamojo turto mokestis ir pareiškėjo, kaip fizinio asmens, mokamas žemės mokestis, kurių bendra per metus sumokama suma neviršija 300 Eur. Teismas nepagrįstai sutiko su VTEK nuomone, kad tyrimo objektas yra tik Verslininkų organizacijos teiktas raštas, o ne pareiškėjo ir jo individualios įmonės mokami mokesčiai.

38. Pareiškėjas pažymi, kad vadovavosi VTEK 2016 m. kovo 30 d. priimta rezoliucija Nr. KS-27 „Dėl nusišalinimo savivaldybėse rengiant, svarstant ir priimant su mokesčių tarifų nustatymu (pakeitimu) susijusius sprendimus“.

39. Pareiškėjas nurodo, kad VTEK 2020 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą dėl Jurbarko rajono savivaldybės tarybos nario Egidijaus Giedraičio, kuris, būdamas interesų konflikto situacijoje, bei būdamas Jurbarko rajono ūkininkų sąjungos nariu, 2019 m. gegužės 29 d. dalyvavo svarstant ir priimant sprendimus Komitete dėl žemės nuomos ir žemės mokesčio tarifų nustatymo bei Savivaldybės tarybos 2019 m. spalio 11 d. posėdyje, svarstant ir priimant sprendimą dėl žemės mokesčio tarifo sumažinimo. Šiuo atveju VTEK nustatė, kad Savivaldybės tarybos narys vadovavosi minėta rezoliucija, kurioje buvo rekomenduojama tarybos nariams rengiant, svarstant ir priimant visiems šių procedūrų dalyviams dėl vienodai taikomų mokesčių tarifų nustatymo nusišalinti tik tuo atveju, kai jų mokamų mokesčių suma yra reikšminga, t. y. viršija 3000 Eur. Tokiu būdu VTEK priėmė Savivaldybės tarybos narių atžvilgiu skirtingus sprendimus, nors situacijos yra analogiškos, t. y., formuojama skirtinga galimų pažeidimų vertinimo praktika.

40. Atsakovas VTEK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

41. Atsakovas nurodo, kad VTEK nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo pirmininko pavaduotojo priimto sprendimo nenušalinti teisėjos nuo pareiškėjo skundo nagrinėjimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau VTEK plačiau apie tai nepasisako, nes tai nepriskirta VTEK kompetencijai.

42. VTEK teigia, kad pareiškėjo ir kito Savivaldybės tarybos nario nagrinėti atvejai iš esmės skiriasi. Komisijos tyrimo objektas buvo pareiškėjo, Verslininkų organizacijos vardu pateikusio prašymą, bei vėliau dalyvavusio Savivaldybės tarybos bei Komiteto posėdžiuose svarstant šiuos pasiūlymus ir priimant dėl jų sprendimus, elgesio atitiktis Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ar savivaldybių institucijose bei 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms, įpareigojančioms vengti interesų konflikto ir nusišalinti nuo interesų konfliktą sukeliančių sprendimų rengimo, svarstymo ir priėmimo. Atsižvelgusi į tai, VTEK nepasisakė ir nenagrinėjo pareiškėjo elgesio VTEK 2016 m. kovo 30 d. priimtos rezoliucijos Nr. KS-27 „Dėl nusišalinimo savivaldybėse rengiant, svarstant ir priimant su mokesčių tarifų nustatymu (pakeitimu) susijusius sprendimus“ kontekste, nes tai nebuvo susiję su VTEK vertinimo dalyku.

43. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo elgesio teisiniam įvertinimui nebuvo svarbios aplinkybės, ar jis turėjo teisę atstovauti Verslininkų organizacijai, ar atstovavimas buvo oficialiai įformintas ir pan. Reikšmės turėjo tik aplinkybės – ar pareiškėjas Verslininkų organizacijai atstovavo Įstatymo ar kitais pagrindais, nustatymas. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies prasme tik atstovavimui pagal įstatymą taikoma išimtis, visais kitais atvejais – atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ar savivaldybių institucijose VTEK tyrimui aktualiu laikotarpiu buvo draudžiama, nebent būtų pasinaudota Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybe kreiptis dėl išimties atstovauti suteikimo. Tačiau tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo.

44. VTEK teigia, kad šiuo metu galiojančio Įstatymo redakcijoje išnyko draudimas atstovauti bet kurioje valstybės ar savivaldybės institucijoje, bet liko draudimas atstovauti toje institucijoje ar įstaigoje, kurioje valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo eina pareigas (arba bet kurioje tos įstaigų sistemos įstaigoje). Taip pat išliko ir nuostata dėl apribojimų išimties nustatymo kreipiantis į įstaigos vadovą ar kitus asmenis. Todėl naujosios Įstatymo redakcijos nuostatos nekeičia pareiškėjo elgesio teisinio vertinimo Įstatymo 12 straipsnio kontekste.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 45. Byloje kilo ginčas dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2020 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. KS-38, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas G. S. pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 1 ir 2 dalų nuostatas.

46. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytų apribojimų, pažeidė imperatyvią Įstatymo nuostatą, kuri draudžia atstovauti toje institucijoje ar įstaigoje, kurioje valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo eina pareigas. Teismas vertino, kad VTEK Sprendime pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas, Verslininkų organizacijos vardu pateikęs Raštą su pasiūlymais tam tikrais klausimais, negali, kaip Savivaldybės tarybos narys, dalyvauti šiuos pasiūlymus svarstant ir priimant dėl jų sprendimus, kadangi jis veikia interesų konflikto situacijoje, o skundžiamas VTEK Sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs bylą, buvo šališkas, teismas ginčui taikė netinkamą Įstatymo redakciją, pareiškėjas neatstovavo Verslininkų organizacijai Savivaldybės taryboje svarstant ir priimant sprendimus dėl jos, vadovavosi pačios VTEK pateiktomis rekomendacijomis, tiek VTEK, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir nepasisakė dėl visų su ginču susijusių aplinkybių, VTEK formuoja prieštaringą praktiką iš esmės analogiškose situacijose ir laikosi pozicijos, kad VTEK Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 str. 3 d.). Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Dėl šios priežasties nėra vertinami pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nepateikti įrodymai.

49. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo šališkumo, teisėjų kolegija pažymi, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

50. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.).

51. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar toks nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją).

52. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti skundžiamą teismo sprendimą priėmusios teisėjų kolegijos narės (pirmininkės ir pranešėjos) procesiniai veiksmai (priimti sprendimai kitose bylose), teisėjos anksčiau nagrinėtos kitos bylos, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo teisėja, turinti asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, išankstinį asmeninį nusistatymą ar būdama tendencinga, t. y. sprendimą priėmė šališkas teismas ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

53. Byloje aplinkybių, kurios duotų pagrįstą pagrindą išvadai, jog bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusi teisėja ar visa teisėjų kolegija galėjo būti suinteresuoti šios bylos baigtimi arba kad egzistavo aplinkybės, draudžiančios nagrinėti jiems šią bylą dėl anksčiau jų atliktų tam tikrų procesinių veiksmų kitose bylose, nėra surinkta. Pareiškėjas pasinaudojo įstatymu jam suteikta teise reikšti nušalinimą teisėjai, teisėjos nušalinimo klausimas buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojo 2020 m. birželio 12 d. nutartimi, kuria prašymas nušalinti teisėją nebuvo tenkintas. Teisėjų kolegija sutinka su išvada, kad teisėjos jurisdikcinė veikla civilinėse bylose, nagrinėtose prieš beveik dvidešimt metų, nors jose pareiškėjas ir buvo proceso šalis, savaime nepagrindžia teisėjos šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodomas teismo šališkumas nagrinėjant bylą grindžiamas iš esmės vien subjektyvaus pobūdžio argumentais, objektyvių teismo šališkumo įrodymų byloje nenustatyta.

54. Nors apeliantas teigė, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuos teiginius laiko nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismo sprendime buvo pasisakyta dėl visų pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų, jo 7-8 puslapiai skirti būtent Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimui aptarti.

55. Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ar savivaldybių institucijose, išskyrus atvejus, kai jis veikia kaip atstovas pagal įstatymą; skundų ir pareiškimų nagrinėjimas, tyrimas ir svarstymas nelaikomas atstovavimu privačioms grupėms ar asmenims. To paties straipsnio 3 dalyje, buvo nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje išvardytų apribojimų išimtis konkrečiu atveju gali nustatyti atitinkamos institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas; sprendimas apie išimties taikymą turi būti viešai paskelbtas.

56. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimas pareiškėjui inkriminuotas už tai, kad jis 2019 m. gegužės 8 d. pasirašė ir pateikė Jurbarko rajono verslininkų organizacijos vardu raštą „Dėl nekilnojamojo turto, žemės ir žemės nuomos mokesčių tarifų“ Savivaldybės tarybai. Pirmosios instancijos teismas nelaikė pareiškėjo atstovu pagal įstatymą Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo prasme ir taikymo kontekste.

57. Pats apeliantas nėra nuoseklus paaiškinimuose apie atstovavimą Verslininkų organizacijai, jis neneigia pateikęs tokį prašymą Savivaldybės tarybai, kurios nariu jis buvo, tačiau išsako nuomonę, kad tuo neatstovavo organizacijos nei pagal įstatymą, nei pagal pavedimą. Tačiau kiekvieną viešąjį ar privatų juridinį asmenį santykiuose su kitais asmenimis ar valstybės ir savivaldybių institucijomis, tame tarpe ir bendraujant raštu ar žodžiu atstovauja konkretūs fiziniai asmenys - atstovai pagal įstatymą arba pagal pavedimą.

58. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas aiškindamas atstovavimo pagal įstatymą sąvoką, ją nepagrįstai susiaurino. Pagal Lietuvos aukščiausiojo teismo praktiką, atstovavimu pagal įstatymą pripažįstamas atstovavimas, kurio pagrindas nustatytas įstatyme, t. y. tokio atstovavimo įgaliojimų apimtį lemia ne juridinio asmens pagal pavedimą išduotas įgaliojimas, o įstatymas. Atstovas pagal įstatymą veikia be atskiro įgaliojimo ar pavedimo sutarties ir turi visas atstovaujamojo juridinio asmens procesines teises bei pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-219/2020 16–17 punktus).

59. Pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 9 straipsnio 1 dalį, asociacijos valdymo organas veikia asociacijos vardu, kai yra santykių su kitais asmenimis, taip pat sudaro sandorius asociacijos vardu. Pareiškėjas, teikdamas prašymą Jurbarko savivaldybės tarybai, veikė kaip vienas iš Verslininkų organizacijos valdymo organų (tarybos (duomenys neskelbtini)). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas veikė kaip Verslininkų organizacijos atstovas pagal Asociacijų įstatymą. Panašios pozicijos, apibrėžiant juridinio asmens atstovavimą, laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ( žr. pvz. LVAT 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2128-789/2021).

60. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VTEK ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjo atsakomybe už šį pažeidimą, pripažintini pagrįstais ir ginčijamo VTEK Sprendimo 1 punktas naikintinas.

61. VTEK Sprendimo 2 punktu pareiškėjui inkriminuotas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1–2 dalių nuostatų pažeidimas dėl to, kad jis, būdamas Savivaldybės tarybos Ūkio, verslo, ekonomikos ir kaimo reikalų komiteto 2019 m. gegužės 29 d. ir Savivaldybės tarybos 2019 m. gegužės 30 d. posėdžiuose svarstant klausimus ir priimant sprendimus, susijusius su šios savivaldybės tarybai Verslininkų organizacijos teiktu prašymu dėl 2020 m. nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių bei dėl 2019 m. žemės nuomos mokesčių tarifų ir lengvatų nustatymo, ir nuo jų nenusišalino.

62. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą (Įstatymo 11 str. 2 d.).

63. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šio pobūdžio bylas, nuosekliai laikosi pozicijos, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o tam, kad būtų konstatuota, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti. Asmuo privalo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261–3154/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662–2728/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2044/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014; 2020 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-376-629/2020 ir kt.).

64. Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011; 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/07; 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011; 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012; 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, jog nėra reikšminga, ar priimtas sprendimas yra naudingas, nes net ir nenaudingas sprendimas asmeniui gali sukelti interesų konfliktą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011; 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 -30/2012 ir kt.).

65. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo Savivaldybės tarybos Ūkio, verslo, ekonomikos ir kaimo reikalų komiteto 2019 m. gegužės 29 d. ir Savivaldybės tarybos 2019 m. gegužės 30 d. posėdžiuose svarstant klausimus ir priimant sprendimus, dėl Savivaldybės tarybai Verslininkų organizacijos teikto prašymo dėl 2020 m. nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių bei dėl 2019 m. žemės nuomos mokesčių tarifų ir lengvatų nustatymo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė minėtas Įstatymo nuostatas nenusišalindamas nuo aptariamų klausimų, kuriuos pats, atstovaudamas Verslininkų organizacijai, pateikė Savivaldybės tarybai, svarstymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nesiėmė pakankamų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui išvengti.

66. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad VTEK kilusio ginčo kontekste taikė ar formavo nevienodą praktiką. Pareiškėjo nurodomos kilusio ginčo dėl kito savivaldybės tarybos nario ir nagrinėjamos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Teisėjų kolegijos vertinimu, VTEK teisingai apsibrėžė atliekamo tyrimo ribas, o pareiškėjo paaiškinime VTEK nurodyti argumentai, nesusiję su tyrimo apimtimi, neprivalėjo būti detaliai nurodyti Sprendime.

67. Teisėjų kolegija sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų detaliai nebekartoja. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo kontekste. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016 ir kt.).

68. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria VTEK Sprendimo 1 punktas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, panaikinama ir ši pareiškėjo skundo dalis tenkinama, kita pirmosios instancijos teismo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo G. S. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2020 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. KS-38 „Dėl G. S.“ 1 punktą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Rasa Ragulskytė-Markovienė