2016-09-27 Nr. AB-18304-3-61-3-01854-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1200-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01854-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas:

1) atnaujinti skundo padavimo terminą;

2) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 tiek, kiek jame įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 metams, taip pat ar 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2013 metams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;

3) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 1D-5153(11);

4) priteisti iš Lietuvos valstybės nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį;

5) priteisti bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 1–16);

6) įpareigoti VRM pateikti atsakymą į pareiškėjo 2013 m. gegužės 7 d. skundą dėl pensijos grąžinimo ir diskriminavimo (I t., b. l. 59–68).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. jam mokama sumažinta valstybinė pensija. Nurodė, kad 2013 m. gegužės 7 d. su skundu kreipėsi į VRM dėl neišmokėtos valstybinės pensijos grąžinimo, tačiau VRM 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 1D-5153(11) atsisakė skundą nagrinėti, nes pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą. Pareiškėjas nesutinka su tokiu sprendimu, nes valstybinių pensijų gavėjų diskriminacija yra tęstinio pobūdžio, pareiškėjo atžvilgiu daromas pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, t. y. pensijos nepriemoka kas dieną neišmokama iki šiol. Be to, teisė į laiku neišmokėtą pensijos dalį turi būti ginama kaip teisė į nuosavybę, todėl taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas. Kita vertus, pareiškėjas apie teisių pažeidimą sužinojo 2013 m. kovo 2 d., kai buvo pranešta, kad sumažintų pensijų nesirengiama grąžinti. Remiasi Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimais ir mano, kad valstybinės pensijos mažinimas ginčo laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – VPĮ) 3 straipsnio 3 dalį pažeidžia jo teises, jo teisės ir toliau pažeidžiamos, nes Laikinojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių valstybinių pensijų perskaičiavimą, galiojimas vis pratęsiamas, o toks pratęsimas yra diskriminacinio pobūdžio, nes vienai socialinei grupei pensijos atstatomos, o kitai pratęsiamos, toks pratęsimas prieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams. Pareiškėjas mano, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Laikinojo įstatymo pratęsimo įstatymą, nevertino ir negrindė valstybinių pensijų sumažinimo tikslo ir jį lemiančio būtinumo. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuota, kad asmuo, atitinkantis įstatymo nustatytas sąlygas pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę.

Atsakovas VRM atsiliepime į skundą su juo nesutiko (I t., b. l. 118–119).

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui VPĮ 3 straipsnio 3 dalis nebuvo taikoma (pareiškėjo pensija nesiekė 1,3 VDU ir jis nėra valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjas, nėra sulaukęs senatvės pensijos amžiaus). Nurodė, kad pareiškėjo skundas VRM pateiktas tik 2013 m. gegužės 7 d., t. y. praleidus Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų terminą, skaičiuojamą nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo (nuo 2010 m. vasario 26 d.).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius, atstovaudamas Lietuvos valstybę, (toliau – VSDFV Utenos skyrius) atsiliepime pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 191–196). Taip pat prašė pakeisti VSDFV Utenos skyriaus procesinę padėtį ir nagrinėjamoje byloje jį laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Nurodė, kad pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai mokama sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, neprieštaraujančias Konstitucijai. Taip pat, kad įsigaliojus 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, pareiškėjui paskirta pensija Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nebemažinama. Pažymėjo, kad neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą valstybinių pensijų dalių priteisimas sukeltų papildomą finansinę naštą Lietuvos valstybės biudžetui. Skundo tenkinimo atveju prašo atidėti sprendimo vykdymą iki 2016 m. gruodžio 31 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą tenkino iš dalies: nutraukė bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. 1D-5153(11) „Dėl pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ panaikinimo; priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus, pareiškėjo A. Š. naudai 4 573,03 Eur (15 789,76 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.; likusią dalį pareiškėjo skundo atmetė. Sprendimo įvykdymą atidėjo kitiems biudžetiniams metams (iki 2016 m. gruodžio 31 d.).

Teismas atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), padarė išvadą, kad pareiškėjui VRM 2013 m. gegužės 20 d. rašto nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Ginčijamas VRM raštas realių pasekmių pareiškėjui nesukelia (nesukuria teisių, nenustato pareigų), todėl teismas, net ir priėmęs sprendimą panaikinti skundžiamą VRM raštą, pareiškėjo galimai pažeistų teisių tokiu būdu neapgintų (LVAT 2015 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-577-520/2015). Atsižvelgiant į tai, VRM 2013 m. gegužės 20 d. rašto teisėtumas ir pagrįstumas nenagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka, todėl byla šioje dalyje nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 p.).

Atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo prašymas priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, teismas pareiškėjo prašymą įpareigoti VRM išnagrinėti jo 2013 m. gegužės 7 d. skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, atmetė, pažymėjęs, kad pareiškėjo apsisprendimas ginti savo galimai pažeistas teises teismine tvarka reiškia, kad VRM įpareigojimas spręsti tą patį ginčą būtų iš esmės beprasmis, todėl toks pareiškėjo skundo reikalavimas yra teisiškai nepagrįstas.

Teismas pažymėjo, kad pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio. Nustatyta, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius VRM veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario 26 d., kai gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2013 m. gegužės 31 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2013 m. gegužės 31 d. dar nebuvo pasibaigęs.

Dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodo apie savo teisių pažeidimą sužinojęs tada, kai buvo pranešta, kad sumažintų pensijų nesirengiama grąžinti. Šį pranešimą pareiškėjas sieja su 2013 m. kovo 2 d. vykusiu Vidaus reikalų sistemos pensininkų sąjungos tarybos posėdžiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes apie savo galimai pažeidžiamas teises pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) tada, kai gavo pirmąją sumažintą pensiją, t. y. 2010 m. vasario 26 d. Pareiškėjas, siekdamas pateisinti praleistą terminą, per atstovą advokatą A. M., 2013 m. spalio 14 d. teismui pateikė Policijos departamento prie VRM Personalo valdybos pažymą apie tai, kad pareiškėjas nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo deleguotas į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos centrą Biškeke (Kirgizijoje), t. y. beveik 1,5 metų nebuvo Lietuvoje.

Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014). Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju skundo padavimas, praėjus šiek tiek daugiau nei dviem mėnesiams nuo pirmosios LVAT nutarties, kurioje buvo pateiktas išaiškinimas dėl taikomų procesinių terminų tokio pobūdžio ginčuose, priėmimo laikytinas atitinkančius visus minėtus sąžiningumo, rūpestingumo, atidumo ir operatyvumo reikalavimus, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą yra pagrįstas ir tenkintinas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl prašo priteisti pensijos nepriemoką, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad dėl valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį iš esmės ginčo nėra, tačiau pareiškėjas nesutinka su Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymu. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi nagrinėjama byla buvo sustabdyta ir buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. KT15-N9/2015 byloje Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-1/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas) konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas skirtingoms socialinėms grupėms reiškė tiesioginį diskriminavimą, kuriems pagrįsti pareiškėjas pateikė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su pareiškėjo diskriminavimu, yra nepagrįsti.

Nustatyta, kad pareiškėjas skunde taip pat ginčija ir VPĮ 3 straipsnio nuostatų taikymą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2012 m. vasario 6 d. nutarimas), be kita ko, konstatavo, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), tiek, kiek ji apima VPĮ 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijai. VRM atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui VPĮ 3 straipsnio 3 dalis nebuvo taikyta, tai patvirtina ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM pateikta Pažyma. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su VPĮ 3 straipsnio pagrindu taikytu pensijos mažinimu, teismo pripažinti nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde taip pat ginčijo pensijos sumažinimą, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kurioje buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d. ir neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Pažymos duomenimis nustatyta, kad būtent šiuo laikotarpiu buvo taikytas Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pareiškėjo pensijos skaičiavimui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios Valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“ (2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjo valstybinė pensija, perskaičiavus pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, buvo iš viso sumažinta 15 789,76 Lt. Pažymėjo, kad vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu.

Vadovaudamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kitose analogiškose bylose, teismas padarė išvadą, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Taigi, pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal ginčo laikotarpiu galiojusį Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turi būti išmokėta. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėta pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės.

Nustatyta, kad pagal nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (2014 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. XII-996 redakcija), VRM paskirtas pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV arba Fondo valdyba) įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mokėjimo funkcija yra pavesta VSDFV Utenos skyriui (VSDFV direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. V-464). 2014 m. liepos 10 d. įstatymo XII-996 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybines pensijas, Vidaus reikalų ministerijos paskirtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, moka VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Nurodytų teisės normų nustatytas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo administravimas reiškia, kad šių pensijų mokėjimo administravimo funkcija be jokių išimčių perėjo VSDFV Utenos skyriui, taigi būtent ši institucija nurodytai pensijai mokėti valstybės skiriamo finansavimo prasme tampa atsakinga už jo panaudojimą pagal paskirtį nepriklausomai nuo to, ar toks finansavimas bus nukreiptas į dar nemokėtų pensijų mokėjimą, ar bus (pagal teismų priimtus sprendimus – turės būti) nukreiptas į iki 2015 m. sausio 1 d. susidariusių neišmokėtų pensijų įsiskolinimų padengimą (LVAT 2014 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-177/2014 ir kt.), todėl neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus. Atsižvelgdama į Lietuvos valstybės biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką, teisėjų kolegija patenkino VSDFV Utenos skyriaus prašymą teismo sprendimo įvykdymą atidėti iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui prašomos priteisti išlaidų sumos, išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl jam išaiškinta, kad toks prašymas gali būti teismui pateiktas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Pareiškėjas A. Š. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 20–31), prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamą sprendimo dalį paliko be tinkamos motyvacijos ir faktinių aplinkybių išdėstymo, nenurodomi teisiniai sprendimo pagrindai, netinkamai kvalifikuoti tarp ginčo šalių esantys santykiai ir klaidingai nurodytos jiems taikytinos teisės normos. Anot pareiškėjo, teismas klaidingai taikė įstatymo analogiją motyvuojamojoje sprendimo dalyje ir klaidingai argumentavo, kodėl vertino, kad ginčo santykių nereglamentuoja teisės normos, ir kad įstatymų nesureguliuotas visuomeninis santykis teisiniu atžvilgiu panašus. Teismo sprendime yra sutrumpinti motyvai, teismas nevertino administracinėje byloje esančių įrodymų. Teismas nemotyvavo savo išvadų dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo ir dėl valstybės atstovavimo bei pensijos nepriemokos išmokėjimo atidėjimo iki 2016 m. gruodžio 31 d., nenurodė teisinių argumentų (įstatymų), kurių pagrindu jis darė atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.) teismo sprendimo dalyje. Teismas netinkamai rėmėsi Konstitucija, įstatymais, Vyriausybės aktais ir kitais galiojančiais teisės aktais ir vadovavosi teisės principais, netinkamai išsiaiškino taikomų įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimą ginčo teisiniams santykiams ir todėl šio sprendimo dalis yra klaidingai motyvuota (ABTĮ 86 str. 1 d., 2 d., 87 str. 4 d.), nes teismas neatsakė į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ir pareiškėjo bylos nagrinėjimo metu iškeltus klausimus. Teismas neištyrė visų faktinių bylos aplinkybių ir jų teisiškai neįvertino.

Pareiškėjas nesutinka su jam priteistu pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dydžiu. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu priteisė 4 573,03 Eur (15 789,76 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos sumą, nurodyta Sveikatos priežiūros tarnybos pažymoje. Tačiau pareiškėjo teigimu, tokio dydžio pensija per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo jam jau išmokėta. Negauta pensijos dalis – 36 843,20 Lt (10 670,53 Eur), kurią pareiškėjas ir prašė priteisti Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje, iš Vidaus reikalų ministerijos ir valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarytas išvadas, apeliaciniame skunde nereiškia jokių pretenzijų atsakovui dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsniu nuostatų taikymo.

Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, mano, kad VSDFV Utenos skyriaus prašymas atidėti teismo sprendimo vykdymą kitiems biudžetiniams metams yra neargumentuotas. Pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime jau buvo įvertinta, kad valstybės finansinių įsipareigojimų asmenims, kuriems pagal Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas perskaičiuotos (sumažintos) paskirtos valstybinės pensijos, vykdymas yra susijęs su atitinkamu valstybės finansinių išteklių perskirstymu, todėl nutarimo paskelbimas atidėtas 2012 m. rugsėjo 21 dienai. Nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo iki šio ginčo išnagrinėjimo praėjo daugiau kaip 3 metai, kas laikytina pakankamu laiko tarpu pasirengti tinkamam neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies kompensavimui. Pareiškėjas pažymi, kad jo šeimos finansinė būklė yra sunki, todėl yra priverstas dirbti. Sprendime nebuvo jokių argumentų, rodančių, kad realiai sprendimo įvykdyti negalima, nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms. Pareiškėjui priteista neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis yra pakankamai nedidelė ir tokio įpareigojimo vykdymas nereikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, todėl, įvertinus valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, mano, kad nebuvo teisinio pagrindo atidėti sprendimo vykdymą iki 2016 m. gruodžio 31 d. Be to nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad kituose Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtuose sprendimuose nebuvo išvis sprendžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo klausimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos 2015 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtino įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui dėl teismo sprendimų vykdymo yra skirtos. Remiasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai įtraukė VSDFV Utenos skyrių atstovauti Lietuvos valstybę (Vyriausybę). Pažymi, kad pagal gyvenamąją vietą jam paskirta pensija turėtų būti mokama VSDFV Vilniaus skyriuje, o ne Utenoje. Be to, jo teisių pažeidimas kyla dėl to; kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus ir pažeidė jo turtinius interesus. Atsižvelgus į tai, atsakovu šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė (žr. LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis priteistina už 2010–2013 metus iš Lietuvos valstybės, kuri turi būti atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, o ne VSDFV Utenos skyriaus, kuris tuomet neturėjo jokio ryšio su valstybinių pensijų mokėjimu vidaus reikalų sistemos pensininkams. Pažymi, kad tokia praktika yra formuojama LVAT nutartyse administracinės bylose dėl pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo.

Pareiškėjo nuomone, VRM 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. ID-5153(11) dalis turėjo būti panaikinta. Pažymi, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo teisinį pagrindą panaikinti tą Vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 1D-5153(11) dalį, kuria atsisakyta grąžinti jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, o dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatų taikymo nutraukti.

VSDFV Utenos skyrius, atstovaudamas byloje atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimais nesutinka iš dalies (II t., b. l. 48–54). Prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, išdėstant jį taip: „Pareiškėjo A. Š. skundą tenkinti iš dalies. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. 1D-5153 (11) „Dėl pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ panaikinimo. Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjo A. Š. naudai 10 670,53 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Socialinio išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti. Sprendimo įvykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams (iki 2016 m. gruodžio 31 d.)“.

VSDFV Utenos skyrius išnagrinėjęs Sveikatos priežiūros tarnybos pažymą, sutinka su pareiškėju, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priteisė pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dydį, kuris jau buvo išmokėtas. Pažymoje aiškiai yra parašyta, kad 4 573,03 Eur suma yra jau išmokėta. Pareiškėjui priteistina suma turėtų būti pareigūnų ir karių valstybės pensijos skirtumas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., t. y. 10 670,53 Eur.

VSDFV Utenos skyrius nesutinka su pareiškėjo pozicija dėl sprendimo vykdymo atidėjimo. Pažymi, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dydžio klausimas yra nagrinėtas ne viename Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, kuriame irgi buvo teismo sprendimo vykdymas atidėtas iki 2016 m. gruodžio 31 d. Neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų papildomą finansinę naštą Lietuvos valstybės biudžetui, todėl mokant priteistas neišmokėtas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų dalies sumas, gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Lietuvos valstybės finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taip pažeidžiant ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir jų pusiausvyrą. Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jo daliai sunkumų. Šiuo aspektu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

VSDFV Utenos skyrius nesutinka su pareiškėjo išvada, kad valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui dėl teismo sprendimų vykdymo yra skirtos, asignavimų poreikis šiam tikslui buvo įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2015 metų valstybės biudžetą. Nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543, 19 punktu, sudarydami programų sąmatas, valstybės biudžeto asignavimų valdytojai turi užtikrinti, kad jų ir jiems pavaldžių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų praėjusių metų įsiskolinimai pagal jų įsipareigojimus būtų numatyti padengti planuojamais metais, neviršijant tiems metams skirtų valstybės biudžeto asignavimų. Asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir nustatytą priedą skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Valstybė negali suplanuoti planuojamiems metams biudžeto asignavimų dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų, nes negali žinoti, kiek kitais metais bus priteista teismo sprendimais pareigūnų ir valstybinių pensijų nepriemokos dydžių, kiek pagaliau asmenų kreipsis dėl savo pažeistų teisių bei ar nebus pritaikytas senaties terminas ir bus ne už visą laikotarpį teismo sprendimu priteista pareigūnų ir karių valstybinė pensijos nepriemoka.

VSDFV Utenos skyrius sutinka su pareiškėju dėl nepagrįsto Utenos skyriaus įtraukimo atstovauti Lietuvos valstybei. Pažymi, kad pagal 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaikomos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Nuo 2014 m. sausio 1 d. nebetaikomas ir valstybinių pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ Utenos skyrius nuo 2015 m. sausio 1 d. perėmė pareiškėjo pensijos mokėjimo funkciją ir pareiškėjui moka tokią pensiją, kokia buvo paskirta, be jokio mažinimo, o pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Atsižvelgiant į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui mokėjo ne Utenos skyrius, todėl ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalis pareiškėjui neturėtų būti priteista iš Utenos skyriaus.

Be to, pažymėtina, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalies nuostatas, įsigaliojusias nuo 2013 m. sausio 1 d., jei asmuo nesutinka su Fondo valdybos teritorinio skyriaus, mokančio jam pensiją, sprendimu, jis turi teisę šį sprendimą apskųsti Fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi nuo 2013 m. sausio 1 d. teisės aktuose sprendimams dėl pareigūnų ir karių pensijų mokėjimo yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šiuo atveju pareiškėjas neprideda dokumentų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Fondo valdybą.

Minėto Fondo valdybos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-464 1.1 punkte nustatytą reikalavimą dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkcijos vykdymo, Utenos skyrius perima iš Vidaus reikalų ministerijos įsiteisėjusiais teismų sprendimais pagal Laikinojo įstatymo nuostatas priteistų neišmokėtų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalių vykdymą (mokėjimo funkciją), t. y. Utenos skyrius nagrinėjamojoje byloje gali būti tik trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Jokių sprendimų dėl minėtų valstybinių pensijų skyrimo/neskyrimo Utenos skyrius nepriiminėjo ir neturi teisės priimti. Teismui patraukus į nagrinėjamą bylą Utenos skyrių atsakovu, jam pagal ABTĮ nuostatas atsirastų galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjui prievolė (kaip yra šiuo atveju). Tuo tarpu bylinėjimosi išlaidos yra išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu, t. y. jos nėra pareigūnų ir karių valstybinių pensijų išmokos. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Fondo valdybos 2014 m. gruodžio 29 d. sutarties Nr. F1-0-151/D4-406 8.3 punktą, Fondo valdyba įsipareigoja gautas valstybės biudžeto lėšas naudoti tik pagal paskirtį sutarties 2 punkte nurodytoms priemonėms vykdyti, tarp kurių nėra numatytas bylinėjimosi išlaidų mokėjimas. Sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo/neskyrimo priėmė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija paskyrė ir mokėjo Vidaus reikalų ministerija. Pagal pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, įsigaliojusias nuo 2013 m. sausio 1 d., pareiškėjui pensiją skyrė Vidaus reikalų ministerija, o mokėjo Fondo valdybos Vilniaus skyrius. Taigi priteistas bylinėjimosi išlaidas turi mokėti VRM iš savo lėšų.

VSDFV Utenos skyriaus nuomone, teismas šioje byloje priteisė pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką iš proceso dalyvio, kuris byloje niekaip nesusijęs su skundžiamo sprendimo priėmimu, t. y. nubaudė skundžiamą neteisėtą individualų teisės aktą nepriėmusią, neteisėtų skundžiamų veiksmų neatlikusią instituciją, o instituciją, kurios neteisėti veiksmai, aktai buvo skundžiami ir pažeidė pareiškėjo teisėtus interesus, atleido nuo bet kokios atsakomybės. Taip teismas pažeidė administracinių bylų teisenos pamatinius principus.

Atsakovas VRM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad reikalavimas įpareigoti VRM išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 7 d. skundą atmestinas, nes reikalavimas dėl pensijos nepriemokos įsiteisėjus teismo sprendimui ar/ir nutarčiai jau bus išnagrinėtas teismo (Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d.). Ginčo metu įvykus atsakovo pasikeitimui – pensijos mokėjimo funkciją perdavus iš VSDFV į VRM, nepagrįstas apelianto reikalavimas priteisti iš atsakovo pagal skundo padavimo momentą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir VRM 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. 1D-5153(11) „Dėl pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VRM išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies: nutraukė bylos dalį dėl VRM 2013 m. gegužės 20 d. rašto Nr. 1D-5153(11) panaikinimo; priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus, pareiškėjo naudai 4 573,03 Eur (15 789,76 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.; likusią dalį pareiškėjo skundo atmetė. Sprendimo įvykdymą atidėjo kitiems biudžetiniams metams (iki 2016 m. gruodžio 31 d.).

Apeliantas iš esmės sutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria pasisakyta dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsniu nuostatų taikymo. Šiuo aspektu sprendimo neginčija ir kitos proceso šalys, todėl teisėjų kolegija, bylą nagrinėdama apeliacine tvarka, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šios sprendimo dalies papildomai nepasisakys.

Teisėjų kolegija, siekdama nepažeisti teisminį procesą inicijavusio asmens teisių, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pateikto apeliacinio skundo ribose.

Pareiškėjas teigia, kad teismas nemotyvavo savo išvadų dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas vertino VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1013 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d., 2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nustatytą teisinį reglamentavimą, taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), tiek, kiek ji apima VPĮ 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijai. Tačiau teismas taip pat nustatė, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalis pareiškėjui nebuvo taikyta – tai nurodyta VRM atsiliepime (I t., b. l. 119) ir patvirtinta Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM pateiktoje Pažymoje (I t., b. l. 114). Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su VPĮ 3 straipsnio pagrindu taikytu pensijos mažinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, kad pareiškėjo pensija nebuvo mažinama pagal VPĮ 3 straipsnį, neturi pagrindo daryti kitokią išvadą ir sutikti su pareiškėjo pozicija, kad teismo išvados nemotyvuotos.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str.1 d.) ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. A756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir į teismo sprendimo motyvus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, teismo sprendimas aiškus ir pakankamai motyvuotas, todėl apelianto argumentai dėl nemotyvavimo ar jo nepakankamumo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nesutinka su jam priteistu pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dydžiu. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priteisė 4 573,03 Eur (15 789,76 Lt) sumą, nurodyta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymoje. Būtent tokio dydžio pensija per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo jam jau išmokėta. Tačiau jo negauta pensijos dalis yra 36 843,20 Lt (10 670,53 Eur). VSDFV Utenos skyrius sutinka su pareiškėju ir atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti šį apeliacinio skundo reikalavimą ir pareiškėjui priteisti 10 670,53 Eur.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2013 m. gegužės 21 d. pažymos Nr. 11PP(P)-3444 „Apie 2010–2012 m. pensijos dydį“ (I t., b. l. 114) matyti, kad perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjui išmokėta suma – 52 632,96 Lt, perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjui išmokėta suma – 15 789,76 Lt (4 573,03 Eur), pensijos skirtumas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 36 843,20 Lt (10 670,53 Eur). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas sprendime nurodė klaidingą pareiškėjui priteistiną sumą ir ši klaida turi būti ištaisyta, pareiškėjui priteisiant 10 670,53 Eur dydžio už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pareigūnų ir karių valstybės pensijos nepriemoką.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai įtraukė VSDFV Utenos skyrių atstovauti Lietuvos valstybę (Vyriausybę). Mano, kad neišmokėtos pensijos dalis už 2010–2013 metus priteistina iš Lietuvos valstybės, kuri turi būti atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos. VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą tokiai apelianto pozicijai pritaria. Pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui mokėjo ne Utenos skyrius, todėl ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalis pareiškėjui neturėtų būti priteista iš Utenos skyriaus. Jokių sprendimų dėl minėtų valstybinių pensijų Utenos skyrius nepriiminėjo ir neturi teisės priimti. Pagal pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, įsigaliojusias nuo 2013 m. sausio 1 d., pareiškėjui pensiją skyrė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, o mokėjo VSDFV Vilniaus skyrius. VSDFV Utenos skyrius taip pat pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos yra išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu, t. y. jos nėra pareigūnų ir karių valstybinių pensijų išmokos, todėl jas turi mokėti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija iš savo lėšų.

Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad 2014 m. liepos 10 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3, 12, 15, 16 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 15 straipsniu ir 11 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu Nr. XII-996 buvo pakeista Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis ir nustatyta, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. Vidaus reikalų ministerijos asmenims iki tol paskirtas pensijas moka Fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos (2014 m. liepos 10 d. įstatymo XII-996 7 straipsnio 3 dalis). Pagal Valdybos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. V-464 pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mokėjimo ir mokėjimo administravimo funkcija yra pavesta VSDFV Utenos skyriui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent ši institucija nurodytai pensijai mokėti valstybės skiriamo finansavimo prasme tampa atsakinga už jo panaudojimą pagal paskirtį nepriklausomai nuo to, ar toks finansavimas bus nukreiptas į dar nemokėtų pensijų mokėjimą, ar bus (pagal teismų priimtus sprendimus turės būti) nukreiptas į iki 2015 m. sausio 1 d. susidariusių neišmokėtų pensijų įsiskolinimų padengimą. Todėl neišmokėta valstybinės pensijos dalis pagrįstai priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus (žr. LVAT 2014 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-177/2014 ir kt.).

Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovu yra ir Lietuvos valstybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1054 numato, kad Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose civilinėse ir administracinėse bylose, kai pagal pareikštus ieškinius (skundus, prašymus) atsakovu (trečiuoju asmeniu, trečiuoju suinteresuotu asmeniu) įtraukta valstybė, valstybei atstovauja ministerijos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ ministrams pavestas valdymo sritis ir vadovaudamosi ministerijų nuostatais, jeigu šiuo nutarimu ar kitais teisės aktais neįgaliota kita valstybės institucija (įstaiga). Šio nutarimo 3.31.1 punktas tiesiogiai įgalioja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą atstovauti bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams, rentų buvusiems sportininkams mokėjimo. Tuo tarpu nutarimo 3.32.1 punktas įgalioja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją atstovauti valstybę bylose dėl pareigūnų ir karių, kuriems ši institucija skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas, valstybinių pensijų. Kadangi nuo 2015 m. sausio 1 d. VRM nemoka valstybinių pensijų, tai ir nebeturi teisės atstovauti valstybei tokiose bylose. Pensijos nepriemoką pareiškėjui teismo sprendimu įpareigota išmokėti ne VSDFV ar VSDFV Utenos skyrius, o Lietuvos valstybė.

Pažymėtina ir tai, kad VSDFV Utenos skyrius byloje atstovavo ne VSDFV, o Lietuvos valstybę. Buvusiems vidaus reikalų sistemos pareigūnams pareigūnų ir karių valstybines pensijas skiria ir moka Fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų, todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai perdavus valstybės biudžeto asignavimus, skirtus pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms mokėti, iš šių lėšų turėtų būti mokami tiek neišmokėtų valstybinių pensijų įsiskolinimai, tiek pareiškėjų patirtos ir teismo sprendimais priteistos bylinėjimosi išlaidos (tokios pozicijos nuosekliai laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose, žr., pvz. 2016 m. liepos 12 d. nutartį a. b. Nr. A-944-552/2016, 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį a. b. Nr. A-1612-756/2016).

Pareiškėjo nuomone, VRM 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. ID-5153(11) dalis turėjo būti panaikinta, todėl teismas nepagrįstai bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi skundžiamo rašto turinį ir jo reikšmę, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Tačiau kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo. Šiuo atveju VRM 2013 m. gegužės 20 d. sprendimas pagrindžia tokį pareiškėjo kreipimąsi ir jo reikalavimų atmetimą, tačiau esminės įtakos nagrinėjamo ginčo baigčiai neturi. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė pagrįstai.

Pareiškėjas nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo iki 2016 m. gruodžio 31 d., mano, kad VSDFV Utenos skyriaus prašymas atidėti teismo sprendimo vykdymą kitiems biudžetiniams metams yra neargumentuotas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (LVAT 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad spręsdama dėl sprendimo vykdymo atidėjimo teisėjų kolegija atsakovo prašymą tenkino atsižvelgusi į Lietuvos valstybės biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543, 19 punktu, sudarydami programų sąmatas, valstybės biudžeto asignavimų valdytojai turi užtikrinti, kad jų ir jiems pavaldžių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų praėjusių metų įsiskolinimai pagal jų įsipareigojimus būtų numatyti padengti planuojamais metais, neviršijant tiems metams skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

Atsižvelgiant į tai, kad tiksliai suplanuoti biudžeto asignavimus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų, išmokamų pagal teismo sprendimus, planuojamiems metams yra gana sudėtinga, yra didelė tikimybė, kad neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų papildomą finansinę naštą Lietuvos valstybės biudžetui, gali kilti grėsmė tinkamam Lietuvos valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui visiems išmokų gavėjams, taip pažeidžiant ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir jų pusiausvyrą. Įvertinus išdėstytus argumentus bei pareiškėjui priteistos sumos dydį, teisėjų kolegijos nuomone, teismo sprendimo vykdymas šioje byloje atidėtas pagrįstai.

Apeliantas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėtinas prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Šiuo atveju išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme sumos pareiškėjas nenurodė, išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, nepateikė, todėl šis procesinis prašymas paliekamas nenagrinėtas. Pažymėtina, kad patikslintas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo gali būti paduotas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d., 2 d.).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, tačiau klaidingai nurodė pareiškėjui priteistiną neišmokėtos valstybinės pensijos sumą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus, priteista pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinės dalies 3 pastraipą išdėstant taip:

„Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, pareiškėjo A. Š. naudai 10 670,53 Eur (dešimt tūkstančių šešis šimtus septyniasdešimt eurų penkiasdešimt tris centus) (36 843,20 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė