2eb20d58-7649-46dd-8bec-d4e73c0dac7d · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr             Civilinė byla Nr. 2A-27-431/2016             Teisminio proceso Nr. 2-61-3-06706-2013-8                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.5.1.;                 (S)                                                                                      3.3.1.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASS P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. spalio 24 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Onos Gasiulytės, Henricho Jaglinskio,raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo Å . J. ir atsakovų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Å .

J. ieÅ¡kinį atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai dėl darbo užmokesčio priteisimo.Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė           IeÅ¡kovas prašė priteisti:

1) už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio l d. iki 2010 m. balandžio 2 d. iÅ¡ Valstybinės mokesčių inspekcijos 1 559,14 Lt darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčius) ir įpareigoti atsakovę iÅ¡ Å¡ios sumos 1 184,90 Lt pervesti į pareiÅ¡kėjo sÄ skaitÄ bei sumokėti 233,87 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 93,58 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 46,79 Lt socialinio draudimo įmokų; įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekcijÄ sumokėti darbdavio mokėtinus mokesčius: 483,02 Lt įmokų į VSDF bei 3,12 Lt įmokų į garantinį fondÄ ;

2) už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 5 d. iki 2011 m. gegužės 29 d. iÅ¡ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2 672,55 Lt darbo užmokesčio ir įpareigoti atsakovÄ iÅ¡ Å¡ios sumos 2 031,09 Lt pervesti į pareiÅ¡kėjo sÄ skaitÄ bei sumokėti 400,88 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 160,30 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 80,19 Lt socialinio draudimo įmokų, įpareigoti Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ sumokėti darbdavio mokėtinus mokesčius: 827,96 Lt įmokų į VSDF bei 5,35 Lt įmokų į garantinį fondÄ ;

3) už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. iÅ¡ Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos priteisti 1 401,65 Lt darbo užmokesčio ir įpareigoti atsakovę iÅ¡ Å¡ios sumos 1 065,19 Lt pervesti į pareiÅ¡kėjo sÄ skaitÄ bei sumokėti 210,24 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 84,08 Lt privalomo sveikatos draudimo įmokų, 42,14 Lt socialinio draudimo įmokų, įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijÄ sumokėti darbdavio mokėtinus mokesčius: 434,23 Lt įmokų į VSDF bei 2,80 Lt įmokų į garantinį fondÄ .

Taip pat prašė spręsti, kad byloje nėra praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas, o jeigu bÅ«tų nuspręsta, jog ieÅ¡kinio senaties terminas praleistas, terminÄ atnaujinti. Nurodė, kad valstybės tarnyboje pradėjo dirbti 2006 m. birželio 1 d. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. birželio 2 d. dirbo Valstybinės mokesčių inspekcijos (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis 13 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė, 3 procentai priedas už staÅ¾Ä valstybės tarnyboje). Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme dirbo nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. sausio 3 d. (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis 13 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė, 3 procentų priedas už staÅ¾Ä valstybės tarnyboje); nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis 13 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė, 3 procentų priedas už staÅ¾Ä valstybės tarnyboje); už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 8 d. iki 2011 m. gegužės 29 d. buvo iÅ¡mokėta vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinė iÅ¡moka.

Nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. ieÅ¡kovas dirbo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis 14 kategorija; iki 2012 m. birželio 30 d. - 3 procentų priedas už staÅ¾Ä , nuo 2012 m. liepos 1 d. - 6 procentų priedas už staÅ¾Ä valstybės tarnyboje). Sumažinus atskiros valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamosios dalies – priedo už kvalifikacinę klasę – dydį, sumažėjo dalies valstybės tarnautojų – turinčių kvalifikacines klases (aukÅ¡tesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojų) darbo užmokestis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad minėtu teisiniu reguliavimu pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu sumažinus valstybės tarnautojų darbo užmokestį, ieškovui nepagrįstai buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus DK 301 straipsnio nuostata byloje negali būti taikoma. Ieškinio senačiai apskaičiuoti yra aktuali ieškinio pateikimo teismui data, t.y. 2013 m. lapkričio 12 d. ir susižinojimo apie pažeistas teises data, t.y. 2013 m. spalio 1 d., kuomet oficialiai leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas.

Konstatavus, kad ieÅ¡kinio senaties terminas yra praleistas, yra visi pagrindai ieÅ¡kinio senaties terminÄ atnaujinti. Atsakovas Lietuvos vyriausias administracinis teismas nesutiko su ieÅ¡kiniu, prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį ir DK 301 straipsnį. Nurodė, kad atlyginimas ieÅ¡kovui buvo mokamas, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu valstybės tarnautojų darbo užmokestį reguliuojantys įstatymai buvo pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai tiek, kiek juose įtvirtintu teisiniu reguliavimu tarnautojų atlyginimai buvo sumažinti neproporcingai.

Ta apimtimi, kuria ieškovo atlyginimas buvo sumažintas proporcingai, atlyginimų mažinimas buvo teisėtas ir jo negalima priteisti. Bylos išsprendimui turi įtakos Konstitucinio Teismo išaiškinimas ar DK 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ir DK 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, 109 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nusprendus ieÅ¡kovui priteisti atitinkamas pinigų sumas, prašė teismo sprendimo vykdymo pradžiÄ atidėti iki kitų kalendorinių metų sausio 1 d. po sprendimo įsiteisėjimo, o suėjus pastarajam terminui – visos mokėtinos sumos iÅ¡mokėjimÄ iÅ¡dėstyti dar ketveriems metams. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu iÅ¡aiÅ¡kino, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintu teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį.

Å iuo metu Seimas nėra priėmęs neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmÄ nustatančio įstatymo. Todėl, teismas, spręsdamas dėl ieÅ¡kovo reikalavimo tenkinimo, turėtų įvertinti, ar atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymas Å¡iuo metu nėra teisėtai atidėtas protingam laikotarpiui. Bylos iÅ¡sprendimui taip pat turi reikÅ¡mės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos iÅ¡vados administracinėse bylose Nr. A-1327/2014 ir A-1403/2014, kur bus pasisakyta dėl galimybės priteisti darbo užmokestį už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo po to, kai Konstitucinis Teismas paskelbė 2014 m. balandžio 16 d. sprendimÄ .

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prašė ginÄÄ spręsti teismo nuožiÅ«ra. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu ir DK 27 straipsnio 2 dalimi yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, taip pat DK nuostata, pagal kuriÄ darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus (DK 301 straipsnis), įtvirtina naikinamÄ jį terminÄ , kurį virÅ¡ijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis nebegali bÅ«ti priteisiamas.

Dėl to ieÅ¡kovui neturėtų bÅ«ti priteista darbo užmokesčio nepriemoka, susidariusi anksčiau nei prieÅ¡ trejus metus iki ieÅ¡kinio padavimo teismui dienos. Mokėdama ieÅ¡kovui mažesnį darbo užmokestį, atsakovė vadovavosi tuo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai, todėl atsakovės veiksmuose nėra kaltės. PraÅ¡ymas dėl darbo užmokesčio priteisimo turi bÅ«ti reiÅ¡kiamas Lietuvos Respublikos Valstybei, nustačiusiai Konstitucijai prieÅ¡taraujantį teisinį reguliavimÄ .

     II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 1 384,10 Lt darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gegužės 29 d. (suma nurodyta neatskaičius mokėtinų mokesčių). Priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 1 447,98 Lt darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. (suma nurodyta neatskaičius mokėtinų mokesčių).

Kitus ieÅ¡kovo reikalavimus atmetė. Atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praÅ¡ymo atidėti sprendimo vykdymÄ netenkino. Priteisė iÅ¡ atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Lietuvos valstybei 72 Lt žyminio mokesčio. Priteisė iÅ¡ atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Lietuvos valstybei 72 Lt žyminio mokesčio. Priteisti iÅ¡ atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos lygiomis dalimis Lietuvos valstybei 48,48 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų procesinių dokumentų įteikimui.Teismas nustatė, kad priedui už kvalifikacinę klasę apskaičiuoti buvo taikomos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias priedas už trečiÄ kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrÄ kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmÄ kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir l priedo pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. įstatymas Nr. XI-363)  l straipsniu buvo pakeista Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis ir nustatyta, kad darbo užmokesčio dalis, t.y. priedas už trečiÄ kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos (iki pakeitimo buvo nustatyta 15 procentų), už antrÄ kvalifikacinę klasę - 20 procentų pareiginės algos (iki pakeitimo – 30 procentų), už pirmÄ kvalifikacinę klasę - 30 procentų pareiginės algos (iki pakeitimo – 50 procentų).

Atsižvelgiant į šį pakeitimÄ buvo sumažintas priedas už kvalifikacinę klasę. Å ia norma buvo faktiÅ¡kai sumažintas valstybės tarnautojų, turinčių tam tikrÄ kvalifikacinę klasę, darbo užmokestis, nors kitų (neturinčių kvalifikacinės klasės) valstybės tarnautojų darbo užmokestis atitinkamu dydžiu nebuvo mažinamas. Teismas sutiko su ieÅ¡kovo argumentais, kad tai pažeidžia visų asmenų lygybės principÄ ir ieÅ¡kovo teisę gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ , nes bÅ«tent tai konstatavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taip pat minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieÅ¡tarauja (prieÅ¡taravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Todėl teismas sutiko su ieÅ¡kovo argumentais, kad jam priklausantis darbo užmokestis (priedas už kvalifikacinę klasę) buvo sumažintas nepagrįstai ir buvo skaičiuojamas pagal prieÅ¡taraujantį Konstitucijai įstatymÄ .IeÅ¡kovo, kaip valstybės tarnautojo, užimančio 13 ir 14 kategorijos pareigybes, pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir l priedo pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. įstatymas Nr. XI-363) 3 straipsniu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.

Valstybės tarnautojo, užimančio 13 kategorijos pareigybę pareiginės algos koeficientas iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo 6,3, o po Å¡ios datos – 6,2. Valstybės tarnautojo, užimančio 14 kategorijos pareigybę, pareiginės algos koeficientas iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo 7, o po Å¡ios datos – 6,86. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11-20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio teismo sprendimas yra pagrįstas tuo, kad toks darbo užmokesčio mažinimas, tik valstybės tarnautojams, kurių pareigybių kategorijos yra 11-20, pažeidžia visų asmenų lygybės principÄ ir teisę gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ . Tokiu bÅ«du pažeistos teisės gali bÅ«ti atkurtos tik priteisiant ieÅ¡kovui diskriminacinę nepriemokÄ . Todėl teismas pripažino pagrįstais ieÅ¡kovo reikalavimus priteisti jam darbo užmokesčio nepriemokÄ .Darbo užmokestis valstybės tarnautojui yra mokamas kiekvienÄ mėnesį, todėl apie tai, kad yra pažeidžiamos jo teisės, ieÅ¡kovas galėjo suprasti negavęs viso jam priklausančio darbo užmokesčio už praeitÄ mėnesį.

Atsižvelgiant į DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ bendrÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , ieÅ¡kovas yra praleidęs senaties terminÄ reikalauti darbo užmokesčio nepriemokos, neiÅ¡mokėtos laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. Nepagrįsti ieÅ¡kovo argumentai, kad apie savo teisių pažeidimÄ jis sužinojo nuo 2013 m. spalio 1 d., kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas. RÅ«pestingas asmuo Å¡ioje situacijoje apie savo teisių pažeidimÄ galėjo suprasti tada, kai atsakovas realiai pradėjo netinkamai vykdyti prievolę, t.y. nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio, negavęs viso darbo užmokesčio už 2009 m. rugpjūčio mėnesį.

Nuo tada ieÅ¡kovas ir įgijo teisę kreiptis į teismÄ . Senaties terminui atnaujinti nėra svarbių priežasčių. Be to, ieÅ¡kovas yra teisininkas ir turėjo žinoti kaip ginamos darbo teisės. Todėl teismas atmetė ieÅ¡kovo reikalavimÄ priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. balandžio 2 d., remdamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi.  Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ieÅ¡kovas dirbo nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. gegužės 29 d.

Per šį laikotarpį ieÅ¡kovui buvo priskaičiuota ir iÅ¡mokėta 44 409,39 Lt darbo užmokesčio, o netaikant prieÅ¡taraujančių Konstitucijai įstatymo nuostatų, turėjo bÅ«ti iÅ¡mokėta 47 122,38 Lt. Nepriemoka yra 2 712,99 Lt. Atsakovas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašė taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Å is praÅ¡ymas yra pagrįstas, kadangi ieÅ¡kovas į teismÄ kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 12 d. IeÅ¡kovas yra praleidęs paminėtÄ senaties terminÄ iki 2010 m. lapkričio 1 d.

Terminui atnaujinti taip pat nėra svarbių priežasčių. Todėl teismas ieÅ¡kovo reikalavimÄ tenkino iÅ¡ dalies ir darbo užmokesčio nepriemokÄ priteisė už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gegužės 29 d. Pagal darbdavio pateiktÄ pažymÄ nepriemokos dydis Å¡iuo laikotarpiu yra 1 384,10 Lt (neatskaičius mokėtinų mokesčių). Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje ieÅ¡kovas dirbo nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. Per šį laikotarpį ieÅ¡kovui buvo priskaičiuota ir iÅ¡mokėta 68 724,05 Lt darbo užmokesčio, o netaikant prieÅ¡taraujančių Konstitucijai įstatymo nuostatų, turėjo bÅ«ti iÅ¡mokėta 70 172,03 Lt.

Nepriemoka yra 1 447,98 Lt. Teismas priteisė Å¡iÄ sumÄ ieÅ¡kovui.Teismas pažymėjo, jog atsakovų argumentai, kad valstybė nėra nustačiusi neteisėtai neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo mechanizmo, nereiÅ¡kia, kad ieÅ¡kovui yra kokių nors apribojimų ginti savo darbo teises teisme. Taip yra konstatuota ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 6 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų iÅ¡aiÅ¡kinimo“.

Teismas netenkino ieÅ¡kovo reikalavimo priteisti gyventojų pajamų mokesčio, socialinio ir sveikatos draudimo mokesčių ir įmokų į garantinį fondÄ , mokėtinų nuo priteisto darbo užmokesčio, nes ieÅ¡kovas neturi tokios reikalavimo teisės. IeÅ¡kovas nėra įgaliotas veikti Å¡iuos mokesčius administruojančių institucijų vardu ir reikÅ¡ti tokį reikalavimÄ už Å¡ias institucijas. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai   Atsakovas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį prieÅ¡ atsakovÄ Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ Â atmesti arba, neatmetus ieÅ¡kinio, teismo sprendimo vykdymo pradžiÄ atidėti iki kitų metų sausio 1 d.  Apeliacinį skundÄ atsakovas grindžia Å¡iais argumentais:          1) Vilniaus apygardos, Vilniaus miesto ir rajono apylinkės teismai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paprastai stabdo nagrinėjamas analogiÅ¡kas civilines ir administracines bylas, kuriose ieÅ¡kovais (pareiÅ¡kėjais) yra esami ar buvę valstybės tarnautojai, iki bus priimtas galutinis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėse bylose Nr. A-1327/2014 ir A‑1403/2014.

Todėl teismas netinkamai taikė Civilinio proceso kodekse įtvirtintus civilinės bylos sustabdymo pagrindus ir, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, priėmė neteisėtÄ sprendimÄ â€“ pagal suformuotÄ teismų praktikÄ teismas turėjo civilinę bylÄ sustabdyti.             2) Teismas netinkamai aiÅ¡kino Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimÄ ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimÄ bei jų teisinius padarinius.

Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas sudaro rimtÄ pagrindÄ manyti, kad įstatymų leidėjas gali atidėti atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymÄ protingam laikotarpiui. Be to, iki tol, kol atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymas yra teisėtai atidėtas protingam laikotarpiui, teismas negali priteisti neproporcingai sumažinto atlyginimo kompensacijos dėl to, kad nėra materialiųjų teisių pažeidimo – materialiosios teisės į neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimÄ pažeidimas gali atsirasti tik tokiu atveju, jei įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia nustatyti kompensavimo mechanizmÄ arba nustatomas neteisingas kompensavimo mechanizmas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 377 pasiÅ«lė Lietuvos Respublikos Seimui dar vieneriems metams atidėti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ reglamentuojančio įstatymo projekto parengimÄ .

Å iuo klausimu buvo priimtas įstatymas, kuris įsigaliojo 2014 m. rugsėjo 20 d. ir numato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2015 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ (kompensavimo sÄ lygas, mastÄ ir bÅ«dÄ , laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektÄ ir pateikia pagal jame nustatytÄ kompensavimo mechanizmÄ apskaičiuotÄ kompensacijoms reikalingÄ lėšų sumÄ .

Faktinė situacija Å¡iuo metu yra tokia, kad Lietuvos Respublikos Seimas nėra priėmęs neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmÄ nustatančio įstatymo ir yra priėmęs įstatymÄ , pagal kurį įstatymo projektas dėl atlyginimų kompensavimo turėtų bÅ«ti pateiktas Seimui tik iki 2015 m. gegužės 1 d. Todėl teismas turėjo įvertinti, ar atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymas Å¡iuo metu nėra teisėtai atidėtas protingam laikotarpiui. Nes tik nustačius, kad atlyginimų kompensavimo mechanizmÄ nustatyti yra nepagrįstai delsiama, galima konstatuoti teisinį pagrindÄ ieÅ¡kiniui patenkinti, t. y. ieÅ¡kovo materialiosios teisės į neproporcingai sumažinto atlyginimo kompensavimÄ pažeidimÄ .

         3) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra tinkamas atsakovas Å¡ioje byloje – ne teismas, bet įstatymų leidėjas turi nustatyti atlyginimų kompensavimo mechanizmÄ ir, atitinkamai, atlyginti žalÄ , jei neteisėtai minėto mechanizmo nenustato.           4) Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu valstybės tarnautojų darbo užmokestį reguliuojantys įstatymai buvo pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai tiek, kiek juose įtvirtintu teisiniu reguliavimu tarnautojų atlyginimai buvo sumažinti neproporcingai.

Norint nustatyti, kokia apimtimi atlyginimas ieškovui buvo sumažintas neproporcingai, turi būti nustatyta, kokiu vienodu procentiniu dydžiu visiems tarnautojams atlyginimas galėjo būti sumažintas. Tik mažinimo apimtis, viršijanti dydį, kuriuo atlyginimai galėjo būti mažinami visiems tarnautojams vienodai, gali būti laikoma neproporcingu atlyginimo sumažinimu. Dydžio, kuriuo tarnautojų atlyginimai galėjo būti sumažinti, apskaičiavimo metodika aprašyta Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nustatomosios dalies III skyriuje ir parodo, kad valstybės politikų, valstybės pareigūnų, teisėjų ir valstybės tarnautojų atlyginimus buvo galima tolygiai (nediferencijuotai) mažinti 2009 metais – 2 procentais ir 2010-2013 metais – 4,5 procentais.

Vadinasi, ieÅ¡kovas gali reikalauti, kad jam bÅ«tų kompensuotas tik didesnis kaip 4,5 procentų (2010-2011 m.) atlyginimo sumažinimas.           5) Teismas atmetė praÅ¡ymÄ atidėti ir iÅ¡dėstyti teismo sprendimo vykdymÄ , nurodydamas, kad priteista suma yra nedidelė. Teismas nepagrįstai neįvertino atsakovo nurodytos aplinkybės, kad tokio pobÅ«džio ieÅ¡kinių prieÅ¡ Lietuvos vyriausiÄ jį administracinį teismÄ yra žymiai daugiau. Todėl jei teismas vertins kiekvienÄ situacijÄ atskirai, t. y. kaip teismas padarė Å¡iuo atveju, ir dėl nedidelės sumos atsisakys atidėti ir iÅ¡dėstyti kitų sprendimų (jei jie bus palankÅ«s ieÅ¡kovams) vykdymÄ , bendra priteista iÅ¡ atsakovo suma gali pasiekti 440 000 Lt.

Tokio dydžio įpareigojimo teismas neturėtų galimybių įgyvendinti, nes valstybė neskiria biudžeto lėšų neproporcingai sumažintiems atlyginimams kompensuoti, todėl dėl tokios skolos, kuriÄ reikėtų nedelsiant po sprendimų įsiteisėjimo įvykdyti, atsiradusi finansinė naÅ¡ta bÅ«tų labai didelė atsakovui ir keltų rimtÄ grėsmę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kaip teisingumÄ vykdančios institucijos funkcionavimui bei teisingumo vykdymo administracinių teisinių santykių srityje veiklai apskritai.

   IeÅ¡kovas Å . J. apeliaciniu skundu praÅ¡o pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimÄ ir priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos 1 547,67 Lt darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. ir papildomai iÅ¡ atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 1 328,89 Lt darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2010 m. spalio 31 d., įpareigojant atsakovus priteistÄ darbo užmokestį pervesti į ieÅ¡kovo banko sÄ skaitÄ .  Apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas grindžia Å¡iais argumentais:          1) Teismas visiÅ¡kai nepagrįstai pritaikė Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ dėl dalies ieÅ¡kinio reikalavimų.

VMI nepateikė reikalavimo taikyti ieÅ¡kinio senaties termino, todėl teismas neturėjo teisės jo taikyti savo iniciatyva. Nors sprendime teismas nurodė, jog VMI prašė taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , tačiau VMI savo atsiliepime tik nurodė tam tikrÄ teisinį reglamentavimÄ Å¡iuo klausimu, bet nereikalavo taikyti senaties termino bei prašė ginÄÄ spręsti teismo nuožiÅ«ra.            2) Teismas nustatė netinkamÄ datÄ , nuo kurios turi bÅ«ti skaičiuojamas ieÅ¡kinio senaties terminas, kadangi visiÅ¡kai nepagristai pažeidimo padarymo momentÄ sutapatino su momentu, kada ieÅ¡kovas suvokė arba turėjo suvokti apie jo atžvilgiu daromÄ pažeidimÄ .

Faktinėmis aplinkybėmis panaÅ¡ioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pareiÅ¡kėjo teisių pažeidimas iÅ¡ esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, tai yra pareiÅ¡kėjo turtinių interesų pažeidimÄ sukėlė Kauno miesto savivaldybės administracijai mokant pareiÅ¡kėjui darbo užmokesti teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas bei Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo nuostatas (LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. A-520-1188/2013).

Å ioje nutartyje iÅ¡aiÅ¡kinta, jog pažeidimÄ padarė institucija, iÅ¡mokėjusi sumažintÄ atlyginimÄ , ir pažeidimas buvo padarytas be institucijos kaltės, t. y. pastarajai nežinant ir negalint žinoti, jog aktualiu laikotarpiu buvo daromas pažeidimas. Å ių iÅ¡aiÅ¡kinimų pagrindu darytina iÅ¡vada, jog jeigu institucija, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais bei mokėdama sumažintÄ darbo užmokestį, tuo metu elgėsi teisėtai ir nežinojo, jog daro pažeidimÄ , atitinkamai ne visÄ darbo užmokestį gavęs asmuo juo labiau negalėjo žinoti, suvokti ar nuspėti, jog jo atžvilgiu daromas pažeidimas.

Tai reiÅ¡kia, kad ir ieÅ¡kovas, kai jam buvo mokamas sumažintas atlyginimas, objektyviai negalėjo suvokti, jog jo atžvilgiu buvo daromi pažeidimai, kol to motyvuota nutartimi nekonstatavo Konstitucinis Teismas. IeÅ¡kovas apie savo teisių pažeidimÄ sužinojo tik 2013 m. spalio 1 d., kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas. Todėl apskritai nėra pagrindo konstatuoti, jog ieÅ¡kinio pateikimo terminas buvo praleistas, o jeigu ir buvo praleistas, jis neabejotinai turėtų bÅ«ti atnaujintas.

    Atsakovė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija apeliaciniu skundu praÅ¡o pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimÄ ir ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai atmesti.  Apeliacinį skundÄ atsakovė grindžia Å¡iais argumentais:          1) Konstitucinis Teismas įpareigojo įstatymų leidėjÄ nustatyti tvarkÄ , pagal kuriÄ per protingÄ laikotarpį bÅ«tų kompensuojamos dėl neteisėto sumažinimo neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalys.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į minėtas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo iÅ¡vadas, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės kraÅ¡to apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymÄ .

Todėl darytina iÅ¡vada, kad Å¡iuo metu dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų kompensacijos neturi (negali) bÅ«ti mokamos, - jos galės bÅ«ti mokamos tik leidėjui nustačius atitinkamÄ kompensavimo mechanizmÄ (tvarkÄ ), o kompensacijos turės bÅ«ti mokamos pagal specialų Seimo priimtÄ Ä¯statymÄ . Ä®statymų leidėjui nepagristai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ arba jį nustačius neteisingÄ (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiÅ«riu), asmenys, patyrę Å¡iuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti ir teismine tvarka.

Tokios nuostatos įtvirtintos ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime. Atsižvelgiant į ekonominę, finansinę situacijÄ , valstybės iÅ¡gales, bÅ«tinumÄ laikytis viešųjų finansų tvaraus gerinimo tikslų, iÅ¡laikyti stabilumÄ , nepažeisti fiskalines drausmės, Vyriausybė pasiÅ«lė Seimui atidėti sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimÄ iki 2015 m. gegužės 1 dienos. Seimas Å¡iam pasiÅ«lymui pritarė.             2) Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo informacijÄ , kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra sudarytos iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos administracinėse bylose Nr. A-1327/2014 ir A-1403/2014.

Å iose bylose galutiniu ir neskundžiamu sprendimu turėtų bÅ«ti pasisakyta dėl galimybės teismams Å¡iuo metu priteisti darbo užmokestį iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo. Teisės taikymo požiÅ«riu teismo sprendimai nurodytose administracinėse bylose turės autoritetingo precedento reikÅ¡mę, kurio pagrindu formuosis teismų praktika. Savo atsiliepime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašė apsvarstyti galimybę sustabdyti bylos nagrinėjimÄ iki bus priimtas galutinis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas minėtose bylose.

Teismo sprendimas galimai neatitinka teisingumo, sÄ Å¾iningumo ir protingumo principų, nes teismo nustatyta ieÅ¡kovo praradimų kompensavimo tvarka gali nesutapti su valstybės nustatytuoju, reguliuojant bendrÄ praradimų kompensavimo tvarkÄ . Tai atitinkamai apsunkintų asmenų, kuriems patirti praradimai bus kompensuojami bendra tvarka, padėtį.             3) Teismo sprendimas nevisiÅ¡kai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr.992 „Dėl atstovavimo valstybei (vyriausybei) bylose dėl neiÅ¡mokėtos socialinių iÅ¡mokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nuostatų.

Å io nutarimo 2 punkte numatyta, kad valstybei (Vyriausybei) Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose bylose dėl žalos, darbo užmokesčio dalies, neiÅ¡mokėtos pagal priimtus teisės aktus, siejamus su sunkia valstybės ekonomine, finansine padėtimi, kai pagal pareikÅ¡tus ieÅ¡kinius (skundus, praÅ¡ymus) atsakovu (trečiuoju asmeniu, trečiuoju suinteresuotu asmeniu) įtraukta valstybė (Vyriausybė), atstovauja valstybės institucijos (įstaigos), mokėjusios darbo užmokestį (atlyginimÄ ).

Darbo užmokestis ieÅ¡kovui sumažėjo dėl valstybės veiksmų, nes atitinkamus sprendimus priėmė Seimas, todėl atsakovu bylose dėl darbo užmokesčio nepriemokos turėtų bÅ«ti valstybė, atstovaujama valstybės institucijos, mokėjusios darbo užmokestį.             IeÅ¡kovas Å . J. atsiliepimu į atsakovų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinius skundus praÅ¡o skundus atmesti ir palikti galioti nepakeistÄ skundžiamÄ Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo dalį.

Taip pat praÅ¡o bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, jog aplinkybė, kad kitame teisme yra nagrinėjama savo esme panaÅ¡i byla, tačiau dalyvaujant visiÅ¡kai kitoms Å¡alims, nesudaro pagrindo daryti iÅ¡vados, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo sustabdyti bylos nagrinėjimÄ . Teismas tik galėjo sustabdyti bylos nagrinėjimÄ , tačiau tokiam procesiniam veiksmui pakankamų pagrindų nenustatė ir bylÄ iÅ¡nagrinėjo iÅ¡ esmės. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo konstatuota, kad pareigines algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagristai, nes minėtas įstatymas prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t. y. iÅ¡ esmės buvo nustatyti pažeidimai, kurie lėmė ieÅ¡kovo teisių pažeidimÄ â€“ dalies darbo užmokesčio nepagrįstÄ nesumokėjimÄ , Taigi Å¡is iÅ¡aiÅ¡kinimas reiÅ¡kia, jog skubus poreikis nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmÄ yra bÅ«tinas tam, kad bÅ«tų iÅ¡vengta natÅ«ralaus asmenų kreipimosi į teismus dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau Å¡is poreikis nustatyti tokį mechanizmÄ pats savaime negali bÅ«ti pagrindu, užkertančiu keliÄ asmens teisei savo pažeistas teises ginti teisme.

Analogiškai Lietuvos teismai yra pasisakę daugelyje kitų analogiškų arba panašių bylų. Be to, šiose bylose taip pat buvo nustatyta bei konstatuota, jog toks mechanizmas nebuvo sukurtas nepagrįstai ilgai. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo netiesioginis siūlymas laukti tik galimų įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmų, susijusių su specialaus kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančių teisės aktų priėmimu, reikštų ir tai, kad ieškinio pateikimo senaties termino pradžia taptų labai neapibrėžta ir galėtų būti interpretuota įvairiai, o ieškovas rizikuotų netiesiogiai būti apkaltintas delsimu ginti savo pažeistas teises bei dėl to ieškinio pateikimo senaties termino praleidimu.

          Atsakovė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija atsiliepimu į ieÅ¡kovo ir atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apeliacinius skundus nurodo, jog ginÄÄ praÅ¡o spręsti teismo nuožiÅ«ra.           Atsakovas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsiliepimu į ieÅ¡kovo ir atsakovės Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinius skundus praÅ¡o ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ , kiek jis susijęs su Lietuvos vyriausiuoju administraciniu teismu, atmesti kaip nepagrįstÄ .

Nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime, 2010 m. balandžio 20 d. sprendime yra pažymėjęs, kad konstitucinis proporcingumo principas reiÅ¡kia, jog, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iÅ¡kilus bÅ«tinybei laikinai mažinti valstybės tarnautojų atlyginimus, siekiant užtikrinti gyvybiÅ¡kai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį valstybės tarnautojų atlyginimo mažinimo mastÄ , kuriuo visoms valstybės tarnautojų kategorijoms (ir kitiems iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamiems darbuotojams) atlyginimai bÅ«tų mažinami taip, kad nebÅ«tų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų kategorijoms dydžių proporcijos; pagal KonstitucijÄ netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai sumažinami neproporcingai, taip, kad atliekančio sudėtingÄ darbÄ aukÅ¡tos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis bÅ«tų priartintas prie mažiau sudėtingÄ darbÄ dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodinamas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai sumažinami, atsižvelgiant ne į visÄ gaunamÄ darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis ir pan.; tokiais atvejais ne tik paneigiami konstituciniai proporcingumo, lygiateisiÅ¡kumo, teisingumo principai, bet ir nukrypstama nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ .

IÅ¡ minėtos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos citatos matyti, kad oficialioji konstitucinė doktrina, kurios pagrindu įstatymai, remiantis kuriais ieÅ¡kovui buvo mokamas atlyginimas, buvo pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai, egzistavo ir buvo paskelbta dar iki ieÅ¡kovui Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme iÅ¡mokant pirmÄ jį atlyginimÄ už 2010 m. balandžio mėnesį. IeÅ¡kovas, bÅ«damas kvalifikuotu teisininku, negalėjo nežinoti Å¡ių konstitucinės doktrinos nuostatų.

Pirmiau paminėtos aplinkybės dar labiau patvirtina, kad ieÅ¡kovas turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimÄ nė vėliau kaip pirmojo atlyginimo iÅ¡mokėjimo dienÄ , t. y. 2010 m. gegužės mėnesį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ieÅ¡kinio senaties terminas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susijusios su Konstitucijai prieÅ¡taraujančiu teisiniu reguliavimu, prasideda nuo pirmosios nepriemokos iÅ¡mokėjimo dienos. Atnaujinti senaties terminÄ , vadovaujantis vien ta aplinkybe, jog ieÅ¡kovui taikytos darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės buvo pripažintos prieÅ¡taraujančiomis Konstitucijai, nėra pagrindo.

            Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimais į ieÅ¡kovo ir atsakovų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos apeliacinius skundus praÅ¡o ieÅ¡kovo skundÄ atmesti, o atsakovų skundus spręsti teismo nuožiÅ«ra. Nurodo, jog pagal Konstitucinio Teismo nutarimÄ 2013 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės kraÅ¡to apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymÄ .

Ä®gyvendinimo įstatymo 2 straipsniu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiÅ«lyta, rengiant Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektÄ , numatyti reikalingas lėšas Ä®statymu įgyvendinamais įstatymais atkuriamai darbo užmokesčio (atlyginimo) daliai ir susijusioms iÅ¡mokoms bei kitoms iÅ¡mokoms, kurių dydis priklauso nuo darbo užmokesčio, taip pat teisės aktų nustatyto dydžio delspinigiams sumokėti, be to iki 2015 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ reglamentuojančio įstatymo projektÄ ir pateikti pagal jame nustatytÄ kompensavimo mechanizmÄ apskaičiuotÄ kompensacijoms reikalingÄ lėšų sumÄ .

Taigi jau yra numatyta, kad bus nustatytas neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, pagal kurį ir bÅ«tų kompensuojamas neiÅ¡mokėtas darbo užmokestis. Be to, Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutarime numatyta, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymÄ ir (ar) jo įgyvendinimÄ protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusiÄ ekonominę, finansinę padėti, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės iÅ¡gales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir iÅ¡laidų subalansavimo imperatyvu.

Taip pat minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pasakyta, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį.            IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).Byloje kilo ginčas dėl valstybės tarnautojo teisės reikalauti iÅ¡ valstybės institucijų įstatymu, kuris buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, sumažintos darbo užmokesčio dalies priteisimo.IeÅ¡kovas atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašė nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka.

CPK 321 straipsnis nustato bendrÄ taisyklę, jog apeliacinis procesas vyksta raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus CPK 322 straipsnyje nustatytas iÅ¡imtis. Pastarasis straipsnis nurodo, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas.

Taigi, apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė priimti galutinį sprendimÄ dėl proceso formos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, pirmos instancijos teisme vykusių teismo posėdžių protokolus, daro iÅ¡vadÄ , kad pagrindinis ginčas byloje yra kilęs dėl įstatymų normų bei teismų praktikos aiÅ¡kinimo ir taikymo, visi pagrindiniai apeliacinių skundų motyvai yra grindžiami teisės normų ir byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų aiÅ¡kinimu, todėl ieÅ¡kovo praÅ¡ymas netenkintinas ir byla nagrinėjama raÅ¡ytinio proceso tvarka.Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieÅ¡kovas:

1) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. dirbo Valstybinės mokesčių inspekcijos (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis, 13 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė);

2) nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. sausio 3 d. dirbo Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme dirbo (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis, 13 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė) ir nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. dirbo (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis 13 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė);

3) nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. dirbo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos (duomenys neskelbtini) pareigose (A lygis, 14 kategorija; kvalifikacinė klasė nesuteikta). IeÅ¡kovo, kaip valstybės tarnautojo darbo užmokestis ginčo metu buvo apskaičiuojamas taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybÄ Lietuvos valstybei ir kvalifikacinę klasę.

IeÅ¡kovui darbo užmokestis buvo sumažintas, priėmus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus, kuriais buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę klasę. Å iuos pakeitimus Konstitucinis Teismas pripažino prieÅ¡taraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentas dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo iki bus iÅ¡nagrinėtos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamos administracinės bylos Nr. A-602-1327/2014 ir Nr. A-602-1403/2014 (dabartiniai bylų Nr. A-668-602/2016 ir A-669-602/2016) yra pagrįstas ir 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi sustabdė bylÄ iki įsiteisės procesiniai sprendimai minėtose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. priėmė sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kuriais buvo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. ir 30 d. sprendimai ir priimti nauji sprendimai, kuriais pareiÅ¡kėjų skundai dėl neiÅ¡mokėtos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalies priteisimo buvo atmesti.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas Å¡iame nutarime konstatavo, kad iÅ¡ Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , t.y. tvarkÄ , kuria valstybė per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimÄ , 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės kraÅ¡to apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymÄ (toliau – ir Ä®gyvendinimo įstatymas).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė Å¡io įstatymo 2 straipsnio 2 punkte buvo įpareigota iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ (kompensavimo sÄ lygas, mastÄ ir bÅ«dÄ , laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektÄ ir pateikti pagal jame nustatytÄ kompensavimo mechanizmÄ apskaičiuotÄ kompensacijoms reikalingÄ lėšų sumÄ .

Seimas 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymu pakeitė Ä®gyvendinimo įstatymÄ , nustatydamas, kad Ä®gyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 punkte numatyti veiksmai turi bÅ«ti atlikti iki 2015 m. gegužės 1 d.  Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų iÅ¡aiÅ¡kinimo“ konstatavo, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Konstitucinis Teismas Å¡iame sprendime taip pat iÅ¡aiÅ¡kino, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymÄ ir (ar) jo įgyvendinimÄ protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusiÄ ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės iÅ¡gales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir iÅ¡laidų subalansavimo imperatyvu.

Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ arba jį nustačius neteisingÄ (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiÅ«riu), asmenys, patyrę Å¡iuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grÄ Å¾inimo įstatymÄ (toliau – ir GrÄ Å¾inimo įstatymas).

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pripažino, kad Ä®gyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieÅ¡tarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikÅ¡mingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimÄ teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiÅ«riu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus.

Kompensavimo mechanizmÄ reglamentuojančio įstatymo projekto parengimas, kai siekiama vien laikytis pirminio įstatyme nustatyto termino tam projektui parengti, t.y. iki 2014 m. gegužės 1 d. įvykdyti Seimo Vyriausybei nustatytÄ Ä¯pareigojimÄ , atsakingai nepagrindžiant siÅ«lomo nustatyti kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo realiomis dėl minėtų ekonominių, finansinių, geopolitinių aplinkybių kintančiomis valstybės iÅ¡galėmis, bÅ«tų buvęs savitikslis ir sudaręs prielaidas pažeisti praradimus patyrusių asmenų teisėtus lÅ«kesčius gauti teisingÄ patirtų praradimų kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį.

Be to, atsižvelgiant į iÅ¡ konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančiÄ pareigÄ svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetÄ iÅ¡ naujo įvertinti realiÄ valstybėje susiklosčiusiÄ ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Ä®gyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmÄ nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitomis esminėmis sÄ lygomis. Tokių praradimų kompensavimas pirmiausia yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Å iuo metu yra priimtas ir galioja GrÄ Å¾inimo įstatymas, kuriuo numatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas.

Tai reiÅ¡kia, kad įstatymų leidėjas įgyvendino savo konstitucinę pareigÄ ir nustatė asmenų, kuriems pagal GrÄ Å¾inimo įstatymÄ turi bÅ«ti sumokėta sumažintoji atlyginimo dalis, teisės gauti tÄ dalį įgyvendinimo bÅ«dÄ . Sprendžiant Å¡alių ginÄÄ pirmosios instancijos teisme, dar nebuvo priimtas GrÄ Å¾inimo įstatymas. Be to, nebuvo priimti ir Å¡iai bylai reikÅ¡mingas Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo praÅ¡ymÄ ir nesustabdė bylos nagrinėjimo iki kol bus iÅ¡nagrinėtos administracinės bylos Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kuriose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Ä®gyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieÅ¡tarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.

Taip pat pirmos instancijos teismas neatsižvelgė ir į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo iÅ¡aiÅ¡kinimÄ , jog įstatymų leidėjui kyla konstitucinė pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , tai yra tvarkÄ , kuria valstybė per protingÄ laikotarpį teisingai (tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi) juos kompensuos. Taigi, teismas visų pirma turėjo įvertinti, jog patirtų praradimų kompensavimas pirmiausia yra įstatymų leidėjo prerogatyva.

Skundžiamame sprendime nebuvo vertinama, ar įstatymų leidėjas nepagrįstai uždelsė nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmÄ , todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas iÅ¡ karto suteikia teismui pagrindÄ ieÅ¡kovo reikalavimÄ tenkinti.GrÄ Å¾inimo įstatymu yra nustatytas ieÅ¡kovo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, t.y. įstatymu nustatyta tvarka, pagal kuriÄ yra užtikrintos ieÅ¡kovo teisės, dėl kurių gynimo jis kreipėsi į teismÄ .

Ä®statymu užtikrinus ieÅ¡kovo teisę gauti nesumokėtÄ atlyginimo skirtumÄ , tokia teisė negali bÅ«ti pripažinta pažeista vien dėl fakto, kad per kitokį, negu nustatytÄ Ä¯statymu, laikotarpį ieÅ¡kovui nėra sumokėtas reikalaujamas atlyginimo skirtumas, atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovas neginčija įstatymu nustatytos mokėjimo tvarkos. Nesant ieÅ¡kovo nurodomo teisės gauti atlyginimÄ pažeidimo, Å¡i teisė negali bÅ«ti ginama teismine tvarka. Todėl atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas, o ieÅ¡kovo – atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, iÅ¡dėstytais argumentais ir iÅ¡vadomis, naikina skundžiamÄ sprendimÄ ir priima naujÄ sprendimÄ â€“ atmesti ieÅ¡kinį. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingų bylos nagrinėjimo. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ darbuotojai bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iÅ¡ darbo teisinių santykių yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Todėl pagal CPK 96 straipsnio 1-4 dalis atsakovams nepriteistinas iÅ¡ ieÅ¡kovo jų sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinius skundus.Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str., n u s p r e n d ž i a :

           Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovo Å . J. ieÅ¡kinį atmesti. Teisėjai                                                                                                                                                                                                                             Laima Gerasičkinienė                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                           Ona Gasiulytė                                                                                                                                   Henrichas Jaglinskis                                                                                                                                                                                                                       Â