2021-01-13 Nr. AB-844-3-61-3-00290-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-41-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00290-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. (R.) J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. (R.) J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K teises ir pareigas perėmė Vilniaus pataisos namai), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam kalint Lukiškių TI-K minėtu laikotarpiu buvo pažeidžiamas jo privatumas, kadangi kamerose, kuriose gyveno, tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, kuri nuo bendro kameros ploto atskirta ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida. Pareiškėjas teigė, kad tokia sienelė neatitiko higienos normų, nes nebuvo jokios kabinos, nors kituose postuose (pvz., 7, 25, 26 ir t. t.) tualetai įrengti atskiroje kabinoje, todėl pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas. Taip pat teigė, kad privatumas nebuvo užtikrinamas ir duše, kadangi per kilnojamą durų angą buvo matomas visiems, privatumas dalinai užtikrinamas tik nuo kito besiprausiančio asmens, kadangi įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros, tačiau kitam asmeniui einant pasiimti šampūno, muilo, nusirengiant ar šluostantis pareiškėjas taip pat buvo matomas. Be to, pareiškėjas nurodė, kad jį į 5 ir 2 posto dušą praustis vedė prižiūrėtojos moterys.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jo reikalavimui dėl žalos taikyti trejų metų ieškinio senatį. Lukiškių TI-K pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, pateikė duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikytas ir kartu laikytų asmenų skaičių. Nurodė, kad nuteistųjų (suimtųjų) privatumui naudojantis tualetu užtikrinti kamerose, kuriose nebuvo techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinas, buvo įrengtos 1,5 m aukščio pertvaros su užuolaidomis, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros. Pertvaros aukštis buvo 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Atsakovo atstovo tvirtinimu, į dušo patalpas suimtieji ir nuteistieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo R. J. skundą tenkino iš dalies, ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 490 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą jo skundo dalį atmetė.

6. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl reikalavimo atlyginti žalą dėl pareiškėjo privatumo neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 21 d. iki 2016 m. sausio 21 d., vertino atsakovo atstovo prašymą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2018 m. sausio 21 d., todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2016 m. sausio 21 d. pareikšti praleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nebuvo duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. iki 2013 m. spalio 31 d. galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas (CK 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

7. Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. teismas nustatė, jog šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose kamerose Nr. 94, Nr. 100, Nr. 226, t. y.: laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. kameroje Nr. 94 (viso 89 dienas, iš jų 40 dienų – vienas pareiškėjas, likusias 49 dienas – su dar vienu asmeniu), laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. kameroje Nr. 100 (viso 378 dienos, iš jų 189 dienas – vienas pareiškėjas, likusias 189 dienų – su dar vienu asmeniu), laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. liepos 9 d. kameroje Nr. 226 (viso 39 dienas laikomas vienas), laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d. kameroje Nr. 100 (viso 508 dienas, iš jų 489 dienas – vienas pareiškėjas, likusias 19 dienų – su dar vienu asmeniu), 2018 m. lapkričio 30 d. išvyko į Vilniaus PN.

8. Teismas vertino Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime nurodytą informaciją, jog gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, patalpos matmenys – apie 0,7 kv. m, patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m), bei citavo Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Taisyklės) 16.5 punktą. Kai kuriose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio iki 2017 m. kovo kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengė matomumą iš kamerų vidus ir nuo apžiūros langelių duryse. Pažymėta, kad teisės aktai nenumatė, jog sanitariniame mazge turi būti įrengtos užuolaidos, jas Lukiškių TI-K įrengė gerindama suimtųjų ir nuteistųjų laikymo privatumo užtikrinimą, o užuolaidas turėjo užsitraukti patys suimtieji ar nuteistieji.

9. Teismas, iš minėto Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime pateiktų duomenų, byloje esančių fotografijų, nustatė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengė matomumą iš kamerų vidus ir nuo apžiūros langelių duryse. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokį sanitarinio mazgo įrengimą laikė tinkamu, todėl nustatė, kad pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, naudojantis užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nebuvo pagrindo konstatuoti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad iki 2016 m. gruodžio mėn. užuolaidų gyvenamosiose kamerose nebuvo, teismas vertino galimą pareiškėjo teisių pažeidimą privatumo aspektu ankstesniu laikotarpiu.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skirtingais laikotarpiais iki 2016 m. gruodžio 1 d. kamerose Nr. 94 ir Nr. 100, t. y. 172 dienas buvo laikomas vienas, tačiau sanitariniam mazge nesant pakabintos užtraukiamos užuolaidos, konstatavo, kad nuo prižiūrėtojų, galinčių žiūrėti per kameros duryse esantį langelį arba atidarančių duris, privatumas pareiškėjui nebuvo užtikrintas, todėl pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų. Likusį laiką (275 dienas) pareiškėjui būnant tose pačiose kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ne tik nuo prižiūrėtojų akių, tačiau ir nuo kameros viduje esančio kito nuteistojo, kadangi pareiškėjas skirtingais laikotarpiais iki 2016 m. gruodžio 1 d. kamerose Nr. 94 (49 dienas) ir Nr. 100 (226 dienas) buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui net 275 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

11. Dėl privatumo naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. teismas ginčijamais aspektais pažymėjo, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras bei atskirai nuo dušo patalpos įrengti persirengimo kambarius. Kadangi pertvarų dušo patalpose įrengimo ir persirengimo kambarių įrengimo atskirai nuo dušo patalpos teisės aktai nenumatė, todėl jų neįrengimas pats savaime nebuvo neteisėtas veiksmas. Tačiau, teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudarė pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrino visiško asmens privatumo buvimo. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų apie Lukiškių TI-K įrengtas dušo patalpas, atsiliepime nurodydamas, kad privatumui užtikrinti dušuose buvo įrengtos pertvaros, tačiau pats pareiškėjas ginčo dėl to nekėlė, nurodydamas, kad Lukiškių TI-K buvo įrengtos pertvaros duše, tačiau jo manymu, jos neužtikrino visiško pareiškėjo privatumo. Nagrinėjamu atveju teismas sutiko su tuo, kad vien tik pertvarų įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo jam naudojantis dušu.

12. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), 44 punktą, sprendė, kad per ginčo laikotarpį teisė nusiprausti po dušu pareiškėjui turėjo būti suteikta ne mažiau kaip 90 kartų. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

13. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad į dušą jį vesdavo moterys, tačiau teismas šį pareiškėjo teiginį atmetė kaip nepagrįstą, kadangi pareiškėjas nepakankami jį detalizavo, nenurodė nei kada, nei kiek kartų buvo vedamas kitos lyties, nei pats pareiškėjas, prižiūrėtojų, taip pat jų neįvardino. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pareiga pagrįsti ir pakankamai detalizuoti skundą priklausė būtent pareiškėjui.

14. Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju įvertinęs aplinkybių visumą, nustatęs, jog Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (275 dienas) ir dušu (apie 90 kartų),sprendė, kad šiuo atveju buvo pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti 7 000 Eur suma. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (275 dienos), į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 490 Eur.

III. 15. Pareiškėjas R. J. apeliaciniame skunde prašo jį tenkinti ir priteisti prašomą kompensacijos sumą. Apeliaciniame skunde nurodoma:

15.1. Dėl senaties termino taikymo pareiškėjas teigia, kad senaties terminas turi būti taikomas nuo tos dienos kai jis sužinojo iš žiniasklaidos, televizijos ir kitų laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų, jog jo atžvilgiu būnant Lukiškių TI-K buvo pažeisti teisės aktai, t. y. nuo 2019 m. sausio 10 d.

15.2. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi melagingais atsakovo atstovo teiginiais, jų nekvestionavo, netikrino, nelygino su pareiškėjo argumentais, o grindė jais skundžiamą sprendimą kaip įrodymais. Taip teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principą. Pareiškėjo nuomone, teismas, nepaneigęs jo skunde išdėstytų argumentų, neabejotinai buvo šališkas, kas yra pakankamu pagrindu skundžiamą teismo sprendimą pripažinti negaliojančiu dėl teismo šališkumo.

15.3. Nežmoniškas kalinimo sąlygas atsakovo atstovas kūrė veikdamas sąmoninga tyčia. Visose kamerose yra įrengti atviri sanitariniai mazgai, nors HN 76:2015 imperatyviai nustato, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė ar lentynėlė. Todėl, atsižvelgiant į minėtos higienos normos reikalavimą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, o nagrinėjamu atveju sanitarinis mazgas buvo tik atitvertas sienele, todėl teismas nepagrįstai nusprendė, kad tai nėra grubus pažeidimas ir pareiškėjo patirtus nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus įvertino tik 490 Eur.

15.4. Nesant objektyvių duomenų, visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai.

15.5. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės ir turtinės žalos dydžio nustatymo, turi būti atsižvelgta į kaltininko sąmoningą tyčią, į pakartotinį teisių pažeidimą, nukentėjusio asmens socialinį ir teisinį pažeidžiamumą, priklausomumą nuo kaltininko, pažeistų asmens teisių konstitucinį reikšmingumą. Kadangi, nagrinėjamoje byloje, asmeninių neturtinių ir turtinių teisių pažeidimai buvo tyčiniai, pareiškėjas tvirtina, kad piktybiškas piliečių teisių pažeidinėjimas Lukiškių TI-K negali būti toleruojamas ir netgi skatinamas, priteisiant tik 490 Eur, padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta priteisiant pakankamo (pareiškėjo prašomo) dydžio piniginę kompensaciją. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybė (atsakovas) nuolat pažeidinėja Konvenciją, būtų neteisinga priteisti neturtinę žalą, vadovaujantis tais pačiais žemais koeficientais, teismo sprendimas turi turėti pakankamą atgrasinamąjį poveikį nuo žmogaus teisių pažeidinėjimo ateityje. Be to, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, nenagrinėjo bylos iš esmės, nesivadovavo galiojančia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pateikė klaidingą teisės aiškinimą, skirtingai nuo taikomos tokio pobūdžio bylose.

15.6. Pagal nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pareiškėjas buvo kalinamas tokiose pačiose ir panašiose sąlygose, tačiau jo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis buvo nepagrįstai atmestas, nors atsižvelgiant į minėto teismo praktiką, pareiškėjo reikalavimas yra logiškas, proporcingas ir pagrįstas.

16. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma:

16.1. Atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovo atstovo tvirtinimu, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

16.2. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vilniaus PN pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., atlyginimo.

18. Teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 490 Eur neturtinės žalos už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K (dėl privatumo sanitariniame mazge ir duše trūkumo).

19. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jo skunde nurodytą neturtinės žalos atlyginimo dydį (7 000 Eur), nes pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti priteista per maža kompensacija. Be to, apelianto manymu, teismas nepagrįstai taikė senatį pareiškėjo reikalavimams.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribų, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų dėl ieškinio senaties taikymo, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

22. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, galima daryti išvadą, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. sausio 21 d., byloje nenustatyta pagrindų teismui ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 30 d iki iki 2016 m. sausio 21 d. ir, atsakovo atstovui prašant taikyti ieškinio senatį, ši pareiškėjo skundo dalis atmesta pagrįstai (CK 1.131 str. 1 d.).

23. Pasisakydama dėl pareiškėjo naudojimosi dušu atitikimo teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose nenustatyta, kad nuteistieji į dušą būtų vedami po vieną, ar kiekviena dušo vieta būtų įrengta atskiroje patalpoje. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nors ir dušo patalpų įrengimas atitiko formaliuosius teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas patyrė nepatogumų, susijusių su privatumo trūkumu, todėl konstatuoja, jog CK 6.271 straipsnio prasme buvo pagrindas minėtu aspektu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo privatumas visą kalinimo laikotarpį galėjo būti pažeistas, tačiau apskaičiuojant pažeidimo trukmę, šiuo atveju taip pat atsižvelgiama į aplinkybę, kad pareiškėjas buvo vedamas maudytis tik vieną kartą per savaitę po 15 min, kaip tai numato teisės aktų nuostatos. Pareiškėjas taip pat byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėją stebėjo pareigūnės, kai jis prausėsi duše. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nėra pateikęs tokio pobūdžio skundų ar pretenzijų Lukiškių TI-K administracijai.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl naudojimosi sanitariniu mazgu kameroje, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį 1,5 m aukščio sienele nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos, neatitinka teisės aktų reikalavimų, padarė išvadą, kad 275 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Be to, teismas pažymėjo, kad nors Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad sanitariniuose mazguose šiuo metu yra įrengtos užuolaidos, tačiau konkrečių duomenų, kada, kokioje kameroje buvo įrengtos užuolaidos, siekiant užtikrinti laikomų asmenų privatumą, nepateikė, tačiau pagal EŽTT praktiką užuolaidos įrengimas sanitariniame mazge neužtikrina visiško privatumo. Tokios pat pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1919-756-2020; kt.). Įrengti visose kamerose sanitarinius mazgus kaip atskiras patalpas nėra techninių galimybių, todėl apelianto argumentai nepagrįsti.

25. Apeliantas iš esmės kelia jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos adekvatumo patirtiems nepatogumams klausimą. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

26. Atsakant į klausimą, ar šioje byloje pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir dušu, atlyginimas (490 Eur) šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

27. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, į tai, kad pareiškėjas 172 paras buvo kalinamas kamerose vienas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 490 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

28. . Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad teismo nustatyti privatumo pažeidimai pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas jo nurodytas neturtinės žalos atlyginimas (7 000 Eur). Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo neigiamą įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti būtent pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

29. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. (R.) J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius