2024-04-17 Nr. AB-6388-3-61-3-09584-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1421-463/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09584-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas ) 2023 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 23S35040 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad prieglobsčio prašymą grindžia tuo, jog jis kilmės šalyje (duomenys neskelbtini). Sprendime akcentuojami pareiškėjo pasakojimo prieštaravimai yra mažareikšmiai ir nepaneigia bendro pareiškėjo pasakojimo konteksto bei esmės. Įvykiai vyko prieš kelis metus, dėl to atsiminti smulkmeniškas įvykių detales gali tapti neįmanoma. Atsakovas abejoja pareiškėjo pateiktu (duomenys neskelbtini), nes nepateikti šių dokumentų originalai, tačiau nustatoma neproporcingai aukšta ir neracionali įrodinėjimo kartelė, kadangi pareiškėjas neturi galimybės gauti dokumentus iš valstybės, iš kurios buvo priverstas trauktis dėl persekiojimo. Esant tariamiems prieštaravimams, Migracijos departamentas turėjo pareigą bendradarbiauti su pareiškėju ir dėti pastangas juos pašalinti, o prieštaravimų negalint pašalinti, atsakovas situaciją turėjo vertinti pareiškėjo naudai. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

3. Pareiškėjas nurodė, kad tuo atveju, jei teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjo pateikti duomenys vienareikšmiškai pagrindžia realią ir individualią grėsmę jo sveikatai ir net gyvybei jį sugrąžinus į kilmės valstybę. Pats atsakovas Sprendime konstatavo, kad (duomenys neskelbtini), tai pagrindžia papildomos apsaugos taikymo pareiškėjo atžvilgiu poreikį. Kadangi atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, Sprendimas naikintinas ir ta apimtimi, kuria nustatytos išvestinės priemonės dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, jog atsižvelgus į pareiškėjo pasakojimo trūkumus bei į surinktą informaciją, pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) įvertintas kaip bandymas susieti savo pasakojimą su viešai žinoma informacija, grindžiamas pramanytomis aplinkybėmis, o ne tikrąja patirtimi. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjas skirtingų apklausų metu nurodė ne tik skirtingas datas, bet skyrėsi ir aprašomų įvykių aplinkybės. Atsakovas nesutiko, kad iš pareiškėjo reikalaujant dokumentų originalų iš kilmės šalies yra nustatoma neproporcingai aukšta ir neracionali įrodinėjimo kartelė. (duomenys neskelbtini). Sprendime išsamiai įvertinta ne tik pareiškėjo pateikta, bet ir viešai prieinama informacija, pateikti išsamūs ir motyvuoti argumentai. Visais atvejais Migracijos departamentas privalo tikrinti pareiškėjo duotus paaiškinimus su viešumoje bei kilmės valstybėje esančia informacija, liudytojų parodymais ar kitais duomenimis. Grėsmė neturi būti tik hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog prieglobsčio prašytojo individualios aplinkybės lemtų persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atitinkamai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Pareiškėjo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai jį sulaikė ir pristatė į užkardą. Pareiškėjas sąmoningai atsikratė asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, prisistatė esąs (duomenys neskelbtini) pilietis. Šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, asmuo gali pasislėpti. Todėl šiuo atveju nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Asmuo kelia neteisėtos migracijos grėsmę, nes tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną bei, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 2 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Druskininkų pasienio užkardoje buvo sulaikytas kaip nelegaliai neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos sieną iš Baltarusijos Respublikos teritorijos asmuo. Sulaikymo metu pareiškėjas prisistatė (duomenys neskelbtini) piliečiu R. M., gimusiu (duomenys neskelbtini), vėliau apklausos metu nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis M. G., gimęs (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

9. Teismas nurodė, kad 2022 m. gruodžio 2 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

10. Teismas nustatė, kad Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

11. Teismas aptarė su ginču susijusias 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija dėl pabėgėlių statuso), Įstatymo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, teismų praktiką.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikrosios priežastys yra asmeninio ekonominio pobūdžio, o ne apsaugos nuo persekiojimo ar grėsmės ieškojimas. Tokį vertinimą pagrindžia ir aplinkybė, kad pareiškėjas, pateikęs prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, nesulaukęs priimto sprendimo, nelegaliai pasišalino iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini).

14. Teismo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie tariamai patirtą persekiojimą ir persekiojimo priežastis yra neišsamus, nedetalus ir prieštaringas, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo. Paprašius konkrečiai papasakoti apie (duomenys neskelbtini), prieglobsčio prašytojas į detales nesileido, vengė konkrečių atsakymų, jo atsakymai apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais. Pasakodamas apie (duomenys neskelbtini), jis vengė atsakymų, susijusių su asmenine patirtimi, nuolat nukrypdavo į bendro pobūdžio informaciją. Teismui paprašius konkrečiai paaiškinti, (duomenys neskelbtini).

15. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini), nėra nuoseklus, detalus, skyrėsi tam tikros pasakojimo detalės. Pareiškėjas skirtingų apklausų metu nurodė ne tik skirtingas datas, bet skyrėsi ir aprašomų įvykių aplinkybės. Pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini).

16. Teismas, įvertinęs pasakojimo prieštaringumus, sutiko su Migracijos departamento vertinimu, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) nėra autobiografine atmintimi paremtas asmeninės patirties perteikimas, todėl tiksliai (ir vienodai) nupasakoti detales, kurių atmintyje nėra, jam sunku. Šie požymiai, o ypač negalėjimas išeiti už „bazinės“ scheminės istorijos ribų, yra būdingi iš anksto paruoštam pasakojimui, skirtam prieglobsčio prašymui pagrįsti, o ne perteikti asmeninę patirtį. Teismas nesutiko su argumentais, kad pasakojimo prieštaravimai yra mažareikšmiai ir nepaneigia bendro pareiškėjo pasakojimo konteksto bei esmės, tai vertintina kaip deklaratyvus prieštaravimas Sprendimui. Pareiškėjui tenka pareiga įrodyti jam kylančias grėsmes ir jų realumą. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo pasakojimas savaime turi vidinių trūkumų, o pateikti įrodymai nepašalino abejonių dėl jo pasakojimo tikrumo.

17. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas Sprendime detaliai įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus – (duomenys neskelbtini).

18. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad prieglobsčio prašytojo pateikti dokumentai ((duomenys neskelbtini)), įvertinus kilmės valstybės informaciją bei užsieniečio pasakojimo ir esamus dokumentų trūkumus, nelaikytini autentiškais, todėl turi žemą įrodomąją galią.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė (duomenys neskelbtini). Pateiktos minėtų dokumentų nuotraukos, todėl Migracijos departamentas pagrįstai negalėjo jų visapusiškai ištirti. (duomenys neskelbtini). Nustatyti (duomenys neskelbtini) dokumentų trūkumai neleidžia jų vertinti kaip patikimų įrodymų.

20. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo pateiktas (duomenys neskelbtini).

21. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti, jog Sprendimas nepagrįstas. Vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu Sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, ji gauta iš keleto įvairių šaltinių.

22. Teismas vertino, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl jis taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

23. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas siekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją, prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas VSAT pareigūnų, todėl nelaikytina, jog pareiškėjas elgėsi teisėtai, rūpestingai ir atsakingai.

24. Teismas pažymėjo, kad priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio prašytojui prieglobsčio, užsienietis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir aptarė 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų Šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas. Prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, kaip nepagrįstas. Prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai jį sulaikė ir pristatė į užkardą, todėl, tikėtina, jis turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį. Tai neabejotinai patvirtino vėlesnis pareiškėjo pasitraukimas iš Lietuvos. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjui pagrįstai taikyta Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

25. Teismas nurodė, kad Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 33 punkte nustatyta, jog esant pagrindui manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, užsienietis, kuriam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.

26. Teismas nurodė, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas) neturi įtakos prieglobsčio prašytojo išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos, kadangi jis nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje bei neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, o Lietuvos Respublikoje buvo tik jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu. Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti prieglobsčio prašytoją iš Lietuvos Respublikos, taip pat nenustatyta.

27. Teismo vertinimu, pareiškėjui taikyta priemonė – išsiuntimas į kilmės valstybę, yra motyvuota, parinkta tinkamai pritaikius teisinį reglamentavimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

28. Teismas, aptaręs Įstatymo, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), 5 punkto nuostatas, sutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui.

29. Teismas nurodė, kad Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), 15 punkte įtvirtinta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

30. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis, todėl netenkinus reikalavimo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

32. Pareiškėjas pakartoja su ginču susijusias faktines aplinkybes ir laikosi pozicijos, kad esant abejonių dėl pareiškėjo pasakojimo apie (duomenys neskelbtini) detalių apklausų metu, pasakojimo nenuoseklumo, neišsamumo, turi būti vadovaujamasi Tvarkos aprašo 99 punktu ir Įstatymo 83 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai. Tokio principo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

33. Pareiškėjo vertinimu, jo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) buvo nuoseklus, detalus ir išsamus, o jo pateiktos esminės pasakojimo detalės nesiskyrė, t. y., abiejų apklausų, (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nurodė tapačias detales, (duomenys neskelbtini). Abiejų apklausų metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). 2021 m. spalio 15 d. apklausos protokolas buvo pildytas valstybės tarnautojo ranka, vietos pateikti atsakymams buvo limituotai, o apklausos garso įrašas nepateiktas. Todėl neaiškus tokio protokolo – apklausos transkripcijos pildymo tikslumas bei išsamumas, atitinkamai ir nurodytos apklausos transkripcijos gretinimo su 2022 m. apklausos transkripcija pagrįstumas. Nei atsakovo Sprendime, nei teismo sprendime nenurodoma, kokios pareiškėjo apklausos metu nurodytos aplinkybės pripažintos esminiais prieštaravimais. Todėl, vadovaujantis abejonės privilegijos taisykle, jo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) turėjo būti vertinamas pareiškėjo naudai – pripažintas nustatytu faktu.

34. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo pateiktus rašytinius įrodymus atmetė kaip nepatikimus arba jų apskritai nevertino, konstatavęs žemą jų įrodomąją galią. Atsakovas atmetė pareiškėjo pateiktą (duomenys neskelbtini), tačiau šie įrodymai liko teismo sprendime neįvertinti.

35. Pareiškėjas nesutinka su išvada, kad jo pateiktas vaizdo įrašas ir nuotrauka, (duomenys neskelbtini) prieštarauja tarpusavyje. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pateikti vaizdo įrašai, kurių pagrindu atsakovas konstatuoja prieštaravimą jo pateiktai nuotraukai, atsakovo nebuvo pateikti teismui – byloje pateiktas tuščias .doc formato dokumentas su vaizdo įrašų ikonomis, bet patys vaizdo įrašai nepateikti. Atsakovas pareiškėjo pateiktus (duomenys neskelbtini) atmetė dėl formos trūkumų, tačiau šie trūkumai yra improvizacinio pobūdžio – atsakovas juos identifikavo remdamasis savo subjektyviu vertinimu, užuot radęs kilmės valstybės informaciją (pvz., (duomenys neskelbtini)), kuri paneigtų (duomenys neskelbtini) neatitikimą. Atsakovas netinkami vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus, juos vertino izoliuotai nuo pareiškėjo pasakojimo, todėl net ir pasakojimui esant suderinamam su atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija, jo baimė patirti persekiojimo veiksmus nepagrįstai atmesta kaip neįrodyta. Pareiškėjo persekiojimą vykdo (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas atitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.

36. Pareiškėjas nesutinka su išvadomis, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Kadangi pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas formaliai ir neišsamiai, nėra pagrindo sutikti su išvada, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, kad grįžęs į kilmės valstybę jis patirs (duomenys neskelbtini). Šios priežastys turi būti pripažintos pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Atsakovas ir teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, reikšmingų tinkamam papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui klausimo išsprendimui. Todėl Sprendimas naikintinas visa apimtimi, o Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą bei priimti sprendimą iš naujo.

37. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

38. Atsakovas nurodo, kad tiek Sprendime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime yra aiškiai nurodyti pareiškėjo pasakojimų prieštaravimai ir trūkumai. Sprendime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini).

39. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl pareiškėjo pateikto (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas detaliai ir tinkamai įvertino visus pareiškėjo pateiktus įrodymus, tarp jų ir (duomenys neskelbtini).

40. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) nėra suderinamas su jo pateiktais įrodymais: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nenurodė kokių duomenų neįvertino Migracijos departamentas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nei Migracijos departamentas, nei teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, reikšmingų tinkamam papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui klausimo išsprendimu, tačiau nenurodo, kokie duomenys ar aplinkybės neįvertinti, todėl tokie teiginiai laikytini deklaratyviu nesutikimu. Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, tai teisingai ir teisėtai pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), teisėtumo ir pagrįstumo.

42. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų tyrimą, pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, pažymi, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir pareiškėjo argumentus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, laikosi pozicijos, jis atitinka Įstatymo nustatytus kriterijus pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti.

44. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-492/2022). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

45. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

46. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

47. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

48. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N.A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

50. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini).

51. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė, jo nuomone, jo teiginius pagrindžiančius įrodymus, kurie buvo vertinami kartu su jo apklausų metu pateiktais paaiškinimais, jie lyginami tarpusavyje, taip pat vertinami kilmės valstybės informacijos kontekste. Prieš priimant Sprendimą pareiškėjas atsakovo du kartus buvo apklaustas laikantis nustatytų procedūrų, jam užduoti patikslinamieji klausimai, todėl skundo argumentai, neva, Migracijos departamentas nebendradarbiavo ir nesiekė išsklaidyti abejonių dėl jo pasakojimo yra deklaratyvūs.

52. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nei pareiškėjo pateikti paaiškinimai apklausų metu, nei teismui pateiktame skunde bei teismo posėdžio metu išsakyti argumentai ir pateikti dokumentai, taip pat, nei apeliacinio skundo argumentai, nei atsakovo surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį neduoda pagrindo konstatuoti galimo pareiškėjo persekiojimo kilmės šalyje, kadangi pareiškėjo pasakojimai buvo prieštaringi, stokojo detalių, o pateikti įrodymai kelia pagrįstų abejonių jų tikrumu. Todėl pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų ir dėl to jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022 ir kt.).

53. Nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjo pasakojimas ir pateikti dokumentai dėl (duomenys neskelbtini). Atsakovas Sprendime išsamiai ištyrė pareiškėjo kilmės valstybės informaciją pareiškėjo prieglobsčio prašyme nurodomais aspektais ir išsamiai pasisakė dėl to Sprendime, nurodydamas aktualų reglamentavimą ir pateikdamas išsamią Sprendimo motyvaciją, įvertindamas nustatytas faktines aplinkybes bei pareiškėjo pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl darytina išvada, kad nurodytų bylos aplinkybių kontekste pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir nėra pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

54. Vertinant atsakovo Sprendimą dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, pažymėtina, Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

55. Taigi papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu. Tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kilmės valstybėje nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, kaip tai apibrėžta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų ir šiuo aspektu.

57. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

58. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo pasakojimą, pasisakė dėl jo pateiktų įrodymų vertinimo, analizavo pareiškėjo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, kuri, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, yra pakankama tinkamam bylos išnagrinėjimui, priėmė pagrįstą sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad priešingai, nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, atsakovas pateikė į bylą vaizdo įrašus, kuriuos galima peržiūrėti nukopijavus į kompiuterį pateiktas failų ikonas ir paleidus vaizdo įrašus per atitinkamą programą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

59. Dėl atsakovo sprendimo išsiųsti pareiškėją ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti pareiškėjas nepateikė jokių savarankiškų motyvų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis būtų neproporcingas ir turėtų būti sutrumpinamas.

60. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain).

61. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Ričardas Piličiauskas