2018-02-21 Nr. AB-3674-3-61-3-01205-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-486-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01205-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto departamentas LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto departamentas LT“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui „Swedbank“, AB dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bankroto departamentas LT“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Bankroto departamentas LT“, administratorius) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. vasario 18 d. įsakymą Nr. V1-60 (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba, gavusi suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB 2015 m. lapkričio 13 d. skundą dėl bankrutavusios A. I. individualios įmonės (toliau – ir Įmonė) bankroto administratoriaus UAB „Bankroto departamentas LT“ veiksmų, atliko neplaninį pareiškėjo veiklos patikrinimą. 2016 m. vasario 11 d. surašyta Galutinė išvada dėl bankroto administratoriaus veiksmų administruojant bankrutavusios A. I. individualios įmonės bankroto procesą Nr. D4-184 (toliau – ir Išvada). Remdamasis Išvada, atsakovas 2016 m. vasario 18 d.

įsakymu Nr. V1-60 paskyrė nuobaudą – įspėjimą. Įsakymas yra nepagrįstas. A. I. individualios įmonės kreditorių susirinkimas, įvykęs 2014 m. sausio 28 d., nusprendė patvirtinti A. I. turto pardavimo tvarką. Atsakovas Išvadoje konstatuotą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 20 punkto bei Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887 (toliau – ir Kodeksas) 11.2 ir 11.4 punktų pažeidimus grindė nustatyta faktine aplinkybe, kad A.

I. individualios įmonės kreditorių sprendimas dėl turto pardavimo nebuvo ilgą laiką vykdomas be objektyvių priežasčių nuolat atšaukiant varžytynes. Siekiant išvengti niekinio sandorio pasekmių taikymo, pareiškėjas privalėjo veikti taip, kad 2014 m. sausio 28 d. Įmonės kreditorių sprendimas dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo nebūtų įvykdytas, kol nesuėjo naikinamasis terminas 2014 m. gruodžio 26 d. Įmonės kreditoriui R. N. pateikti kasacinį skundą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 345 str. 2 d.) ir per protingą terminą negautas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) pranešimas apie bylos įrašymą į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą (CPK 350 str. 7 d.).

Tai lemia, kad nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2015 m. sausio mėnesio administratoriaus neveikimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas. Trečiasis suinteresuotas asmuo, kuris yra pagrindinės 2014 m. sausio 28 d. kreditorių sprendimu nuspręstos pardavinėti turto dalies hipotekos kreditorius, 2015 m. kovo 4 d. raštu pateikė Įmonės kreditorių susirinkimui pasiūlymą pakeisti 2014 m. sausio 28 d. kreditorių sprendimu nustatytas turto pardavimo tvarką ir kainas, todėl administratorius taip pat nepradėjo turto pardavimo proceso. Tik 2015 m. kovo 31 d. kreditorių susirinkimui nepritarus trečiojo suinteresuoto asmens pasiūlymui dėl 2014 m. sausio 28 d. kreditorių sprendimu nustatytų turto pardavimo tvarkos ir kainų pakeitimo, administratorius tęsė turto pardavimo procedūrą, kurią nutraukė, kai kreditorius R.

N. inicijavo teisminį procesą dėl kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc kreditorinio reikalavimo sumažinimo. Administratorius, gindamas „Swedbank“, AB teises, nusprendė nutraukti 2014 m. sausio 28 d. kreditorių sprendimo pagrindu pradėtą turto pardavimo procesą, kol įsiteisės teismo sprendimas pagal kreditoriaus R. N. reikalavimą sumažinti Nordea Bank Finland Plc kreditorinį reikalavimą iki 1 232,04 Eur. Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1863-273/2015 R. N. ieškinį atmetė, ši teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1863-273/2015 R.

N. apeliaciniu skundu apskundė Lietuvos apeliaciniam skundui, byla neišnagrinėta. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2015 m. birželio 10 d. Įmonės kreditorių susirinkimui nusprendus vykdyti A. I. turto pardavimą pagal bankrutavusios individualios įmonės kreditorių 2014 m. sausio 28 d. susirinkimo protokolu Nr. 4 patvirtintą turto pardavimo tvarką ir kainas, administratorius nepradėjo pardavimo proceso, nes nusprendė palaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1475 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 321 „Dėl Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės, fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo įsigaliojimo (2015 m. rugsėjo 1 d.).

Administratoriaus nuomone, elektroniniu būdu interneto svetainėje www.evarzytynes.lt vykdomos varžytynės yra atviresnės ir pritraukia daugiau suinteresuotų pirkėjų nei varžytynės, vykdytos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 321 „Dėl Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės, fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta tvarka, todėl toks pardavimo būdas, kuris atitinka Įmonės kreditorių 2014 m. sausio 28 d. susirinkimo sprendimu patvirtintą turto pardavimo tvarką, labiau tenkina kreditorių interesus.

Atkreipė dėmesį, kad trečiojo suinteresuotojo asmens skundas dėl pareiškėjo veiksmų, vykdant 2014 m. sausio 28 d. Įmonės kreditorių sprendimą dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo, buvo netikėtas, nes „Swedbank“, AB 2015 m. kovo 4 d. raštu Nr. SR-15-5462 aiškiai išreiškė savo valią, kad 2014 m. kovo 28 d. Įmonės kreditorių sprendimo dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo vykdymas jo netenkina.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, jog atliko bankroto administratoriaus veiklos neplaninį patikrinimą, administruojant A. I. individualios įmonės, pagal 2015 m. lapkričio 19 d. Įmonių bankroto valdymo departamente prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) gautą „Swedbank“, AB 2015 m. lapkričio 13 d. raštą Nr. SRI/IT-28726. Tarnybos Išvadoje nustatyta, kad, administruodamas Įmonės bankroto procesą, bankroto administratorius pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punkto bei Kodekso 11.2, 11.4 punktuose įtvirtintus profesionalumo bei efektyvumo principus, kadangi kreditorių susirinkimo nutarimas ir turto pardavimas nevykdomas itin ilgą laiką ir varžytynės atšaukiamos nesant tokiems veiksmams pagrįsti jokių objektyvių aplinkybių.

Atsakovas pažymėjo, jog veiklos patikrinimo metu nustatyta, kad Įmonės 2014 m. sausio 28 d. kreditorių susirinkime dalyvavę kreditoriai 2 darbotvarkės klausimu nutarė patvirtinti turto pardavimo kainą ir tvarką. Minėto kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartimi, todėl bankroto administratoriaus privalomai turėtų būti vykdomas. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2015 m. kovo 4 d. rašte Nr. SR-15-5462 prašė UAB „Bankroto departamentas LT“ paaiškinti, dėl kokių priežasčių vilkinama bankroto procedūra, prašė iki 2015 m. kovo 31 d. sušaukti įmonės kreditorių susirinkimą.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo nuosekliai laikėsi pozicijos, kad administratorius vykdytų turto pardavimą, o ne vilkintų šią procedūrą. Tarnyba pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 321 patvirtintas tvarkos aprašas aiškiai ir išsamiai nustatė varžytynių vykdymo tvarką, todėl administratorius neturėjo jokio pagrindo laukti šio teisės akto pakeitimo įsigaliojimo. Administratoriaus delsimas pradėti turto pardavimo procesą laukiant, kol 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigalios nauja varžytynių tvarka, laikytinas visiškai nepagrįstu.

Trečiojo suinteresuotojo asmens manymu, neveikimas ir bankroto proceso vilkinimas tiesiogiai naudingas administratoriui, kadangi Įmonės bankroto byloje buvo nustatyta kasmėnesinė administravimo išlaidų sąmata. Didinamos administravimo išlaidos daro tiesioginę žalą įmonės kreditoriams ir mažina jų galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus. Bankas tiesioginę žalą patiria ir dėl to, kad nuo 2014 m. sausio 28 d. nepradėtas bankui įkeisto turto pardavimas ir jau beveik dvejus metus nepatenkinamas finansinis reikalavimas iš įkeisto turto.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl Tarnybos 2016 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. V1-60, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB pateikė 2015 m. lapkričio 13 d. skundą Departamentui, kuriame nurodė, jog Įmonei bankroto byla buvo iškelta 2012 m. rugpjūčio 30 d., nutartis likviduoti Įmonę buvo priimta 2013 m. sausio 22 d., tačiau įmonės turtas dėl bankroto administratoriaus neveiklumo nėra pradėtas realizuoti. Atsakovas Išvadoje konstatavo, kad veiklos patikrinimo metu nustatyta, jog Įmonės 2014 m. sausio 28 d. kreditorių susirinkime dalyvavę kreditoriai 2 darbotvarkės klausimu nutarė patvirtinti turto pardavimo kainą ir tvarką. Minėto kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartimi, todėl pareiškėjas privalomai turėjo vykdyti. Vadovaujantis CPK 331 straipsnio 6 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos, taigi nuo 2014 m. birželio 26 d. administratorius, nevykdydamas turto pardavimo, pažeidžia ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punkto nuostatas. Atsižvelgiant į Kodekso 11.2 punkto nuostatas, veiklos patikrinimo metu nustatyti administratoriaus teikti 2014 m. rugpjūčio 11 d., 2014 m. gruodžio 11 d., 2015 m. balandžio 21 d. prašymai dėl varžytynių atšaukimo, nesant tam jokių objektyvių ir tokius veiksmus pagrindžiančių aplinkybių (kasacinio skundo ar kitokio ieškinio pateikimas neprašant laikinųjų apsaugos priemonių tokiomis nelaikytinos), vertintini kaip Kodekso 11.2 punkto pažeidimas. Išvadoje taip pat nurodyta, kad veiklos patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, kai Įmonė nuo 2013 m. sausio 22 d. pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o turtas net nepradėtas pardavinėti nesant tam objektyvių aplinkybių, leidžia teigti, jog administratorius savo veiksmais/neveikimu pažeidė Kodekso 11.4 punkte įtvirtintą efektyvumo principą. Išvadoje nustatyta, kad administratorius pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punkto bei Kodekso 11.2, 11.4 punktuose nustatytą profesionalumo bei efektyvumo principus, kadangi kreditorių susirinkimo nutarimas ir turto pardavimas nevykdomas itin ilgą laiką ir varžytynės atšaukiamos nesant tokiems veiksmams pagrįsti jokių objektyvių aplinkybių.

8. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi ĮBĮ (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 5 dalies 20 punktu, Kodekso (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) 11.2, 11.4 punktais, CPK 7 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsniu, 331 straipsnio 6 dalimi, 345 straipsnio 1, 2 dalimis, 368 straipsnio 2 dalimi ir, atsižvelgęs į nurodytą reglamentavimą, nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, atsižvelgdamas į CPK normas ar į Lietuvos apeliacinio teismo poziciją išreikštą civilinėse bylose Nr. 2A-248/2014 ir Nr. 2A-320/2014, turėjo pareigą laukti kol baigsis kasacinio skundo padavimo terminas ir terminas per kurį gali būti atnaujintas kasacinio skundo padavimo terminas. Be to, kreditorių susirinkimo sprendimai vykdytini nuo jų priėmimo. Nors sprendimai ir buvo apskųsti teismui, tačiau jų vykdymas nebuvo sustabdytas (nebuvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės). Iš kitos pusės, bankroto administratorius turi elgtis profesionaliai (Kodekso 11.2 p.) ir teisingai (Kodekso 11.3 p.), kuris reikalauja susilaikyti nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Taigi, nors ir nenumatyta pareiga laukti kol pasibaigs kasacinio skundo padavimo terminas ir teismo teisę atnaujinti kasacinio skundo padavimo terminą, tačiau administratorius turi elgtis profesionaliai ir efektyviai. Kaip pats pareiškėjas atsiliepime į kreditoriaus skundą nurodė, net ir tenkinus kreditoriaus skundą, vis tiek bus vykdomas Įmonės 2014 m. sausio 28 d. kreditorių susirinkimo sprendimas. Taigi, nei iš pareiškėjo skundo teismui, nei iš pareiškėjo paaiškinimo neaišku kokios objektyvios aplinkybės sąlygojo jo pareigą laukti kol pasibaigs kasacinio skundo padavimo terminas ir jis nebegalės būti atnaujintas.

9. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad nuo 2015 m. kovo 31 d. nepritarus trečiojo suinteresuoto asmens siūlymui dėl turto pardavimo tvarkos pakeitimo, pareiškėjas toliau tęsė pardavimo procedūrą, kurią nutraukė R. N. inicijavus teisminį procesą, neatleidžia pareiškėjo nuo kreditorių susirinkimo sprendimų vykdymo, kadangi, net ir patenkinus R. N. reikalavimą, tai neturėtų įtakos 2014 m. sausio 28 d. kreditorių susirinkimo sprendimo vykdymui. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog, jei būtų priimtas palankus sprendimas, trečiasis suinteresuotas asmuo galėtų teikti naują siūlymą kreditorių susirinkimui ir galbūt būtų pakeistas 2014 m. sausio 28 d. kreditorių susirinkimo sprendimas, yra grindžiamas teisiškai nepagrįstomis prielaidomis. Be to, kreditorių susirinkimo sprendimas, kurio teisėtumas patikrintas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, yra vykdytinas (ĮBĮ 11 str. 5 d. 20 p.). Iš kitos pusės, nešališkumo principas (Kodekso 11.3 p.) reikalauja iš pareiškėjo veikti nešališkai, t. y. negali veikti vieno iš kreditorių interesais (šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens). Tuo labiau, kad byloje net ir nėra duomenų apie tai, kad „Swedbank“, AB turėjo interesą vilkinti turto pardavimo procedūras.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas argumentus dėl Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1475 įsigaliojimo (2015 m. rugsėjo 1 d.) ne byloje esančiais įrodymais, o abstrakčiais teiginiais. Byloje nėra duomenų, kad Įmonės kreditoriai būtų išreiškę valią laukti minėto nutarimo įsigaliojimo. Taigi minėti pareiškėjo teiginiai nepagrįsti byloje esančiais įrodymais, todėl atmestini. Tuo labiau, kad kreditoriai, negalėdami naudotis pinigais, kuriuos galėjo gauti realizavus turtą, patiria nuostolius. Toks neveikimas negali būti laikomas atitinkančiu kreditorių interesus, kadangi būtent didžiausias kreditorius, kurio, kaip nurodo pareiškėjas, interesais veikė, pateikė skundą Departamentui. Kas iš esmės reiškia, kad pareiškėjo neveikimas neatitiko kreditorių interesų. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo elgesys neatitiko Kodekso 11.2 punkto ir 11.4 punkto bei ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punkto reikalavimų. Įsakymas atitinka Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Tarnybos 2016 m. vasario 18 d. įsakymą Nr. V1-60. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Atsakovas tik formaliais Įsakymo argumentais grindė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punkto nustatytos administratoriaus pareigos vykdyti kreditorių susirinkimo sprendimus bei Kodekse nustatytų profesionalumo (11.2 p.) ir efektyvumo (11.4 p.) principų pažeidimus.

11.2. 2014 m. sausio 28 d. įvykęs A. I. individualios įmonės kreditorių susirinkimas sprendė tik dėl įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo kainos, o pareiškėjas, organizuodamas turto pardavimą, kreditorių nustatytos turto pardavimo kainos nekeitė, todėl Įsakymo ir teismo sprendimo faktiniai ir teisiniai argumentai dėl padaryto ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punkto pažeidimo yra nepagrįsti.

11.3. Kodekse reglamentuoti profesionalumo (11.2 p.) ir efektyvumo (11.4 p.) principai nagrinėjamoje ginčo faktinėje situacijoje koreliuoja ne su ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punkte nustatyta administratoriaus pareiga vykdyti kreditorių susirinkimo sprendimus, o su ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte nustatyta administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus. Toks teisinis reglamentavimas lemia, kad, profesionaliai ir efektyviai organizuodamas ir atlikdamas būtinus bankroto proceso darbus, administratorius sprendimus priima įvertinęs visų kreditorių ir įmonės teisių ir interesų apsaugą. Lingvistinis sąvokos „visi kreditoriai” aiškinimas turėtų būti toks, kad kreditorių teisės ir interesai giname ne kompleksiškai, o derinant visų kreditorių teises ir interesus, todėl pareiškėjas, žinodamas kreditoriaus R. N. valią visų instancijų teismuose ginčyti Įmonės 2014 m. sausio 28 d. kreditorių susirinkimo sprendimą dėl turto pardavimo ir galimo R. N. naudai priimto teismo sprendimo pasekmes, pagrįstai sprendė neorganizuoti turto pardavimo iki ginčo procesinės galimybės pabaigos, nes administratorius turi vengti turtinių restitucinių prievolių bankroto procese vykdymo, kas tikrai užvilkintų bankroto procesą ir taip pažeistų įmonės ir jos kreditorių teises.

11.4. Ginčijamame sprendime nurodytas teismo argumentas dėl pareiškėjo atsiliepime į kreditoriaus skundą pateikto nurodymo, kad, tenkinus kreditoriaus skundą, vis tiek bus vykdomas Įmonės 2014 m. sausio 28 d. kreditorių susirinkimo sprendimas, yra neteisingas, nes minėtas procesinis dokumentas pateiktas byloje pagal kreditoriaus skundą dėl 2015 m. birželio 10 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu „Vykdyti A. I. turto pardavimą pagal bankrutavusios A. I. individualios įmonės kreditorių 2014 m. sausio 28 d. kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 4 patvirtintą turto pardavimo tvarką ir kainas”, kuris neturi įtakos administratoriaus valiai ir veiksmų turiniui, vykdant 2014 m. sausio 28 d. atsakovo kreditorių susirinkimo nutarimą dėl turto pardavimo kainos nustatymo.

11.5. Vertinant lingvistinį ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalis 14 punkto nustatytoje teisės normoje pateiktos sąvokos „visi kreditoriai” aiškinimą, skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai konstatavo, kad stabdydamas turto pardavimo procedūrą pareiškėjas veikė tik trečiojo suinteresuoto asmens interesais. Teismas neargumentavo, kaip tokiais veiksmais buvo pažeisti kitų kreditorių ar įmonės teisės bei interesai. Akivaizdu, kad, pardavus turtą varžytynėse už kreditorių nustatytą minimalią kainą, visos gautos lėšos po kreditorių sprendimu fiksuotų administravimo išlaidų sumokėjimo ar kompensavimo (ĮBĮ 33 str. 6 d., 36 str. 1 d.) tektų trečiajam suinteresuotam asmeniui (ĮBĮ 34 str.), todėl visų kitų kreditorių /ne tik trečiojo suinteresuoto asmens interesai taip pat nebuvo pažeisti. Faktas, kad iki 2015 m. birželio 10 d. įvykusio kreditorių susirinkimo trečiojo suinteresuoto asmens suformuotos valios nevykdyti jam įkeisto turto pardavimo 2014 m. sausio 28 d. kreditorių susirinkimo sprendimo pagrindu pakeitimas pareiškėjui nebuvo žinomas, pareiškėjo neveikimas nepažeidė visų kreditorių teisių ir teisėtų interesų, kas lemia pareiškėjo veiksmų pagrįstumą ir Įsakymo bei teismo sprendimo nepagrįstumą.

11.6. Ginčijamame sprendime teismo konstatuotas faktas, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra didžiausias kreditorius, taip pat yra neteisingas, nes didžiausias A. I. individualios įmonės kreditorius yra Nordea Bank Finland Plc, kurio bankroto byloje patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydis yra 4 268 456,96 Eur.

12. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsisakyti priimti apeliacinį skundą ir grąžinti apeliantui; teismui nusprendus apeliacinį skundą priimti, pareiškėjo UAB „Bankroto departamentas LT“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovas nurodo, kad iš Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo duomenų matyti, jog pareiškėjo apeliacinis skundas pateiktas 2016 m. lapkričio 9 d., praleidus vieno mėnesio terminą apeliaciniam skundui paduoti. Atsakovas pažymi, kad teismas įvertino skundžiamo įsakymo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Be kita ko, pažeidimai, kuriuos administratorius padarė administruodamas įmonės bankroto procesą, nustatyti atlikto veiklos patikrinimo metu, nurodyti ne tik skundžiamame įsakyme, bet ir išsamiai aprašyti Išvadoje.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą (2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose) yra pasisakęs, kad lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama. Konstitucijos, taip pat ir žemesnės galios teisės aktų, negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant teisės aktus privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.

Vadinasi, turėtų būti atmestas pareiškėjo pateiktas sąvokos „visi kreditoriai“ ar kai kurių ĮBĮ nuostatų lingvistinis aiškinimas, kadangi bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos turėtų būti aiškinamos ne vien pažodžiui, bet ir sistemiškai bei naudojant kitus teisės aktų aiškinimo metodus. LAT praktikoje išaiškinta, kad iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą.

Visi administratoriaus veiksmai turi būti nukreipti šiems tikslams pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti (2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-393/2013). Taip pat kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai (LAT 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010).

Taigi bankroto administratorius savo veikloje vadovaujasi ne tik ĮBĮ nuostatomis, bet privalo efektyviai vykdyti visą bankroto procesą, kaip tą įpareigoja daryti ir Kodeksas, kuriame, be kita ko, įtvirtinti profesionalumo ir efektyvumo principai. Pažymi, kad pareiškėjui paskirta švelniausia iš galimų bankroto administratoriui pritaikyti nuobaudų pagal ĮBĮ 117 straipsnį. Nustatytas pažeidimas negali būti laikomas formaliu ar mažareikšmiu, kadangi turi įtakos tiek visam Įmonės bankroto procesui, tiek daro įtaką Įmonės kreditorių turtiniams interesams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. V1-60, kuriuo pareiškėjui UAB „Bankroto departamentas LT“ už Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 20 punkto bei Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Kodeksas), patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887 (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 4-951 redakcija), 11.2, 11.4 punktų pažeidimus, nes kreditorių susirinkimo nutarimas ir turto pardavimas nevykdomas itin ilgą laiką ir varžytynės atšaukiamos nesant tokiems veiksmams pagrįsti jokių objektyvių aplinkybių, paskirta nuobauda – įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirta nuobauda. Šio įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodyta Vyriausybės įgaliota institucija skiria šias nuobaudas: 1) įspėjimą; 2) viešą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos skelbiamas šio įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje.

16. Byloje nustatyta, kad A. I. individualiai įmonei (toliau – ir Įmonė) Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2012 m. rugsėjo 11 d., buvo iškelta bankroto byla, o 2013 m. sausio 22 d. Įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

17. Bankrutavusios Įmonės, kurios bankroto administratoriumi buvo paskirtas pareiškėjas, kreditorių susirinkimas 2014 m. sausio 28 d. nutarė patvirtinti minėtos bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainą ir tvarką.

18. Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 5 dalis nustato, kad kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą.

19. Įmonės kreditorių susirinkimo 2014 m. sausio 28 d. nutarimas buvo apskųstas teismui, tačiau Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi byloje Nr. B2-1611-273/2014 skundas dėl Įmonės 2014 m. sausio 28 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo buvo atmestas, o Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1175/2014 minėta Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis buvo palikta nepakeista. Byloje nėra duomenų apie tai, kad minėtas Įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo galiojimas būtų įstatymų nustatyta tvarka sustabdytas.

20. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 20 punkte nustatyta, kad administratorius vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus.

21. Kodekso 11.2 punkte buvo nustatyta, kad administratorius savo veikloje vadovaujasi profesionalumo principu – turėti pakankamai žinių ir nuolat tobulinti kvalifikaciją, gilinti profesines žinias, būti gerai susipažinęs su įstatymais ir kitais teisės aktais, kurių reikia administravimo paslaugoms teikti; tinkamai, rūpestingai, kvalifikuotai, atsakingai atlikti savo pareigas; visada veikti profesionaliai, aiškinti bankroto ir restruktūrizavimo procesų dalyviams proceso teisinį reguliavimą ir siekti, kad kreditorių susirinkimas priimtų teisėtus sprendimus.

22. Kodekso 11.4. buvo nustatyta, kad administratorius savo veikloje vadovaujasi efektyvumo principu – siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne dalimi, o nemokumo procesai užbaigti per galimai trumpiausią laiką; efektyviai naudoti žmogiškuosius ir materialinius išteklius; aktyviai talkinti teismo ir kreditorių susirinkimų darbui, nevilkinti proceso savo veiksmais ar neveikimu.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos Įmonės kreditorių susirinkimo 2014 m. sausio 28 d. nutarimo nevykdymo priežastys (kasacinio proceso galimybė, civiliniai ginčai, tiesiogiai nesusiję su minėto Įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo kvestionavimu, priimto Vyriausybės nutarimo įsigaliojimas) nėra teisiškai reikšmingos priežastys dėl kurių galėtų būti pripažintas pagrįstu šio Įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo nevykdymas.

24. Taigi pareiškėjas, nesant teisėto ir pagrįsto pagrindo, ilgą laiką nevykdydamas Įmonės kreditorių susirinkimo 2014 m. sausio 28 d. nutarimo dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainos ir tvarkos, net ir po to, kai įsiteisėjo teismo nutartis, kuria buvo atmestas skundas dėl šio kreditorių susirinkimo panaikinimo, pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 20 punkto nuostatas, toks pareiškėjo neveikimas taip pat prieštarauja Kodekse įtvirtintiems profesionalumo ir efektyvumo principams. Todėl atsakovas ginčijamu įsakymu pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai paskyrė nuobaudą – įspėjimą.

25. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto departamentas LT“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys