2024-02-14 Nr. AB-2736-3-61-3-02589-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-36-789/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02589-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Open Agency“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Open Agency“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Open Agency“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2021 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 19945 „Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui“ („Nutarimas juridiniam asmeniui UAB „Open Agency“) (toliau – ir 2021 m. liepos 7 d. nutarimas) ir nutraukti procedūrą; arba 2) pakeisti VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalį, kurioje pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nutraukti šią procedūros dalį. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas grindė skundą šiais argumentais ir aplinkybėmis:

2.1. pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. kovo 19 d. nuotoliniu būdu, atsižvelgdamas į epidemiologinę situaciją šalyje, įdarbino darbuotoją N. F. (toliau – ir Darbuotoja). Darbuotoja kalbėjo lietuvių kalba, nurodė savo asmens kodą, socialinio draudimo numerį. Darbuotoja dirbo daugiau nei du mėnesius, jai buvo sumokėtas darbo užmokestis, už jos darbo vietą buvo mokami mokesčiai. Nebuvo jokio pagrindo manyti, kad Darbuotoja nėra Lietuvos Respublikos (toliau – ir Lietuva) ar Europos Sąjungos narės valstybės pilietė. Tačiau VDI nustatė, kad Darbuotoja yra trečiosios šalies pilietė, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti ne UAB „Open Agency“, bet UAB „Rugedas ir Rojus“. VDI, nustačiusi, kad pareiškėjas nesikreipė į Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) dėl Darbuotojos leidimo dirbti pas pareiškėją, konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktus, 57 straipsnio 2 dalį, ir skyrė pareiškėjui subendrintą 868 Eur baudą;

2.2. VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimas priimtas, neatsižvelgus į visas reikšmingas faktines aplinkybes. Teisės aktai nenustato pareiškėjui pareigos, sudarant darbo sutartį, prašyti pateikti Lietuvos pasą ar jo kopiją, nustatyti, kokia yra darbuotojo pilietybė. Darbuotoja moka lietuvių kalbą, kalba be akcento, skaito, rašo. Visi su Darbuotoja susiję dokumentai buvo pasirašyti lietuvių kalba, Darbuotoja turėjo lietuvišką asmens kodą bei socialinio draudimo numerį. Todėl pareiškėjui nekilo jokių abejonių, kad Darbuotoja yra ne Lietuvos pilietė. Pareiškėjas nedelsdamas informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus teritorinį skyrių apie Darbuotojos įdarbinimą;

2.3. VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimas priimtas, neteisingai kvalifikavus pareiškėjo veiksmus kaip nelegalų darbą. Įstatymo leidėjas, nustatęs nelegalaus darbo draudimą, siekė užkirsti kelią mokestinių ir socialinių prievolių vykdymo vengimui. Todėl nelegalaus darbo sąvoka susieta su vengimu vykdyti nustatytas mokestines prievoles. Įstatymų leidėjas susiejo nelegalaus darbo sąvoką ir su darbdavio pareiga deklaruoti darbo santykių atsiradimo faktą. Atitinkamai įstatymų leidėjas, įgyvendindamas 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/52/EB, kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai (toliau – ir Direktyva), įtraukė į Įstatymą trečiųjų asmenų, neturinčių leidimo gyventi ir dirbti Lietuvoje, darbą. Tačiau Įstatyme ir Direktyvoje įtvirtinta „nelegalaus darbo“ sąvoka skiriasi. Direktyva draudžia formalų įdarbinimo tvarkos taisyklių pažeidimą, t y. nepranešimą apie teisėtai valstybėje narėje esantį užsienietį ir negavimą tokio užsieniečio įdarbinimui reikalingo leidimo;

2.4. siekdamas užkirsti nelegaliai Lietuvoje esančių asmenų darbą, o ne apsunkinti jau leidimus turinčių asmenų darbą, įstatymų leidėjas priėmė 2021 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 56 ir 57 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIV-379 (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 2021 m. birželio 15 d. Šiuo pakeitimu buvo pakeistas Įstatymo 57 straipsnis. Nuo 2021 m. birželio 15 d. užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis įdarbina trečiosios šalies pilietį, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir ĮUTP) 62 straipsnio 22 dalyje nustatytų sąlygų (t. y. užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi ĮUTP 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti). Pagal Įstatymo 57 straipsnio 2 dalį, tai pačiai užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvą užsieniečius tvarkos pažeidimų kategorijai priskirti ir tokie darbdavio veiksmai, kai nesilaikoma ĮUTP 62 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų (t. y. pateikti informaciją apie įdarbintą užsienietį VDI ir Užimtumo tarnybai per VSDFV informacinę sistemą). Todėl pareiškėjo veiksmai pagal aptartus Įstatymo pakeitimus turėjo būti kvalifikuojami ne kaip nelegalus darbas, o kaip užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvą užsieniečius tvarkos pažeidimas;

2.5. priėmus Įstatymo pakeitimo įstatymą, pareiškėjui bauda turėjo būti skiriama pagal aktualią Įstatymo redakciją. Todėl nutrauktina procedūra dėl pažeidimo pagal Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą;

2.6. pareiškėjo elgesyje nėra kaltės, dėl to procedūra taip pat nutrauktina. Pareiškėjas objektyviai nežinojo ir negalėjo suprasti, kad Darbuotoja, su kuria buvo sudaryta 2020 m. gruodžio 31 d. darbo sutartis Nr.138 (toliau – ir Darbo sutartis), yra ne Lietuvos ar Europos Sąjungos narės valstybės pilietė. Todėl pareiškėjas negalėjo numatyti, kad dėl jo veiksmų atsiras atitinkami neigiami padariniai;

2.7. pareiškėjo elgesyje nėra neatsargumo, nes jokie duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas, sudarydamas sutartį su Darbuotoja, numatė neigiamus padarinius ir lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti;

2.8. pareiškėjas neturėjo tikslo savo veiksmais pažeisti įstatymus ir (ar) nuslėpti savo veiksmus.

3. Atsakovas VDI atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą, nurodydamas, kad:

3.1. laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. kovo 19 d. Darbuotoja dirbo pas pareiškėją interneto planuotoja;

3.2. Užimtumo tarnyba informavo VDI, kad pareiškėjas nesikreipė dėl Darbuotojos leidimo dirbti pas jį;

3.3. Pagal Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. V-430 „Dėl Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašo pagal ekonominės veiklos rūšis 2021 metams patvirtinimo“, „interneto planuotojo“ profesija nepatenka į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2021 m. I pusmečiui;

3.4. VDI neturi duomenų, kad Darbuotoja buvo atleista nuo pareigos gauti leidimą dirbti pagal ĮUTP 58 straipsnio nuostatas. Todėl Darbuotoja, prieš pradėdama dirbti pas pareiškėją, privalėjo gauti leidimą dirbti iš Užimtumo tarnybos;

3.5. Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėjęs pareiškėjo direktoriaus A. K. (toliau – ir Direktorius) atsakomybės klausimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį, įvertinęs, be kita ko, tas pačias faktines aplinkybes, kurios šiuo atveju turi prejudicinę galią, priėmė 2021 m. birželio 18 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-1829-1078/2021 (toliau – ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nutarimas), kuriame nutarė pripažinti, kad pareiškėjo Direktorius kaltas dėl nelegalaus darbo;

3.6. pagal Įstatymo pakeitimo įstatymą, tik trečiųjų šalių piliečių įdarbinimas su kitos įmonės leidimu laikinai gyventi ir (ar) nacionaline viza bei pranešimų nepateikimas kvalifikuojami kaip užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimai (Įstatymo 57 str. 1 d. 5 p., 2 d.). Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) duomenimis, laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. kovo 19 d. Darbuotoja dirbo pas pareiškėją, ji turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą tarpininkaujant UAB „Rugedas ir Rojus“ darbo pagrindu. Įvertinusi tai, jog Darbuotoja buvo įdarbinta pas pareiškėją, neturėdama leidimo laikinai gyventi darbo pas pareiškėją pagrindu, VDI pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Atitinkamai VDI pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 57 straipsnio 2 dalį, nes pareiškėjas nepateikė pranešimo apie Lietuvoje dirbančią užsienietę (toliau – ir LDU pranešimas), t. y. Darbuotoją;

3.7. VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimas priimtas surinkus visus įrodymus, kurių visumos pakanka nustatyti pažeidimus ir padaryti išvadą dėl pareiškėjo kaltės;

3.8. vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 38 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui pagrįstai skirta subendrinta galutinė 868 Eur bauda.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 17 d. sprendime nusprendė tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies, panaikinti VDI 2021 m. liepos 1 d. nutarimo dalį, kuria pareiškėjui skirta 200 Eur bauda už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, panaikinti VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalį, kuria pareiškėjui skirta 200 Eur bauda už Įstatymo 57 straipsnio 2 dalies pažeidimą, atmesti kitą pareiškėjo skundo dalį, tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš dalies, priteisti pareiškėjui iš VDI 918,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atmesti kitą pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalį.

5. Teismas nustatė:

5.1. pareiškėjas, atstovaujamas Direktoriaus, ir Darbuotoja sudarė 2020 m. gruodžio 31 d. Darbo sutartį (valstybės įmonės Registrų centro juridinių asmenų registro išrašo duomenys);

5.2. Darbuotojos draudėjas laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. kovo 19 d. buvo pareiškėjas (VSDFV duomenys);

5.3. Darbuotoja 2021 m. sausio–kovo mėnesiais vykdė darbines funkcijas pareiškėjo naudai. Už dirbtą laiką pareiškėjas Darbuotojai mokėjo darbo užmokestį (Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai);

5.4. VDI 2021 m. kovo 31 d. gavo Migracijos departamento Vilniaus skyriaus 2021 m. kovo 31 d. raštą Nr. 10K-9568 „Dėl galimai nelegalaus darbo UAB „Rugedas ir Rojus““ (toliau – ir 2021 m. kovo 31 d. raštas), kuriame prašoma įvertinti, ar laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. kovo 19 d. pas pareiškėją legaliai dirbo trečiosios šalies, t. y. Baltarusijos Respublikos (toliau – ir Baltarusija), pilietė N. F.. Migracijos departamento nurodė, kad Darbuotoja turi leidimą laikinai gyventi, išduotą tarpininkaujant UAB „Rugedas ir Rojus“ darbo pagrindu (2019 m. balandžio 22 d. Tarpininkavimo raštas (prašymas) „Dėl leidimo laikinai gyventi“ Nr. 2 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas)); Darbuotojai išduotas leidimas laikinai gyventi ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu pagal ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, galioja iki 2021 m. gegužės 19 d.;

5.5. Užimtumo tarnybos 2021 m. balandžio 27 d. raštu „Dėl tarnybinės pagalbos“ VDI pateiktas Užimtumo tarnybos 2019 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. UD-685 „Dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams“ (toliau – ir 2019 m. gegužės 8 d. sprendimas), kuriame nurodyta, kad Darbuotojos darbdavys yra UAB „Rugedas ir Rojus“;

5.6. VDI 2021 m. birželio 4 d. protokole Nr. UĮPPJ 0897–0448 „Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas juridiniam asmeniui“ (toliau – ir 2021 m. birželio 4 d. protokolas) nustatyta: laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. kovo 19 d. Darbuotoja atliko pas pareiškėją interneto planuotojos pareigas; Darbuotoja yra Baltarusijos pilietė; pareiškėjas nesikreipė į Užimtumo tarnybą dėl Darbuotojos leidimo dirbti; interneto planuotojo profesija nepatenka į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2021 m. I pusmečiui; nenustatyti kiti duomenys, kad Darbuotoja būtų atleista nuo pareigos gauti leidimą dirbti pagal ĮUTP 58 straipsnio nuostatas. Šiame 2021 m. birželio 4 d. protokole konstatuota, kad, prieš Darbuotojai pradedant dirbti, pareiškėjas privalėjo gauti Užimtumo tarnybos išduodamus leidimus dirbti, todėl pareiškėjas pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą; pareiškėjas, pažeisdamas ĮUTP 62 straipsnio 22 dalį, vadovaujantis ANK 3 straipsnio 2 dalimi, 617 straipsnio 2 dalimi, pažeidė Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą; pareiškėjas, už tai, kad nepateikė pranešimo apie Lietuvoje dirbančią užsienietę, vadovaujantis ANK 3 straipsnio 2 dalimi, 617 straipsnio 2 dalimi, pažeidė Įstatymo 57 straipsnio 2 dalį;

5.7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 18 d. nutarime nutarė pripažinti, kad pareiškėjo Direktorius padarė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir už šį administracinį nusižengimą jam paskirtas įspėjimas (įsiteisėjo 2021 m. liepos 9 d. (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys)). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nutarime nustatyta:

5.7.1. Darbuotojai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 20 d. iki 2021 m. gegužės 19 d.; Darbuotojos leidimo išdavimui tarpininkavo ir ją įdarbinti įsipareigojo UAB „Rugedas ir Rojus“; nors pareiškėjas pranešė VSDFV apie Darbuotojos valstybinio socialinio draudimo pradžią ir įdarbinimą Lietuvoje nuo 2021 m. sausio 4 d., tačiau Darbuotoja nesikreipė į Migracijos departamentą su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo pas pareiškėją pagrindu;

5.7.2. iki įdarbinimo pas pareiškėją dienos, t. y. 2021 m. sausio 4 d., Darbuotoja galėjo dirbti tik pas tą darbdavį, kuriam tarpininkaujant buvo gautas leidimas dirbti ir laikinai gyventi Lietuvoje, t. y. pas UAB „Rugedas ir Rojus“;

5.7.3. sąlyga, jog Darbuotoja galėjo dirbti tik pas tą darbdavį, kuriam tarpininkaujant buvo gautas leidimas dirbti ir laikinai gyventi Lietuvoje, galiojo ir Darbuotojai, ir jos darbdaviui (šiuo atveju pareiškėjui);

5.7.4. Darbuotoja, norėdama pakeisti darbdavį, privalėjo laikytis ĮUTP 44 straipsnio 7 dalyje numatytos tvarkos, pagal kurią užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidaudamas pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Atitinkamai ĮUTP 40 straipsnio 5 dalis numato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Tik po šių procedūrų atlikimo Darbuotojos įdarbinimas pas pareiškėją būtų laikomas teisėtu;

5.7.5. pareiškėjo Direktorius, nepateikęs LDU pranešimo, pažeidė ĮUTP 62 straipsnio 7 dalį, VSDFV direktoriaus, VDI vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-401/EV-281/V-395 patvirtinto Informacijos apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius pateikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7 punktą;

5.7.6. pareiškėjo Direktorius nesilaikė trečiosios šalies piliečių įdarbinimo Lietuvoje tvarkos, neįvykdė Įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus nurodymo, pažeidė ĮUTP 62 straipsnio 22 dalyje numatytą reikalavimą, todėl nelegaliai įdarbino Baltarusijos pilietę;

5.7.7. pareiškėjo Direktorius įdarbino Darbuotoją, pažeisdamas ĮUTP 62 straipsnio 2, 22, 7 dalyse numatytus imperatyvius reikalavimus, todėl Darbuotojos darbas pas pareiškėją laikytinas nelegaliu, neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas sudarė su Darbuotoja 2020 m. gruodžio 31 d. Darbo sutartį ir pranešė VSDFV apie Darbuotojos įdarbinimą. Todėl pareiškėjo Direktorius padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje;

5.8. VDI priėmė 2021 m. liepos 7 d. nutarimą, kuriame pareiškėjui už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą skyrė 868 Eur baudą, už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą skyrė 200 Eur baudą, už Įstatymo 57 straipsnio 2 dalies pažeidimą skyrė 200 Eur baudą, ir, vadovaudamasi ANK 38 straipsnio 2 dalimi, skyrė galutinę subendrintą 858 Eur baudą.

6. Teismas vadovavosi Įstatymo normomis (56 str. 1 d. 2 p., 2 d. 1 p., 5 d. 4 p., 57 str., 60 str. 2 d.), ĮUTP normomis (40 str. 1 d. 4 p., 44 str. 1 d. 3 p., 2 d., 7 d., 57 str. 2 d., 3 d., 62 str. 2 d., 22 d., 7 d.).

7. Teismas, įvertinęs aptartą reglamentavimą, padarė išvadą, kad užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi Lietuvoje išduotas ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, Lietuvoje gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Teismo vertinimu, ĮUTP 44 straipsnio 7 dalyje nustatytas ribojimas reiškia, kad laikino leidimo gyventi Lietuvoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis. Teismas pažymėjo, kad šios teisės normos privalo laikytis ne tik užsienietis, bet ir darbdavys.

8. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas trečiosios šalies – Baltarusijos – pilietei Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Byloje nėra ginčo dėl šių aplinkybių.

9. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas, įdarbindamas Darbuotoją, pažeidė ĮUTP 62 straipsnio 2, 22, 7 dalyse numatytus imperatyvius reikalavimus, todėl Darbuotojos darbas pas pareiškėją negali būti laikomas legaliu, nepaisant to, kad pareiškėjas sudarė su Darbuotoja 2020 m. gruodžio 31 d. Darbo sutartį ir pranešė VSDFV apie Darbuotojos įdarbinimą.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo kalte, jos forma nepaneigia ir nepašalina pareiškėjo atsakomybės. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, prieš įdarbindamas asmenį, privalo įsitikinti, kokia yra to asmens tapatybė.

11. Teismas padarė išvadą, kad VDI, skirdama baudą pareiškėjui už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, atsižvelgė į nustatytų aplinkybių visumą, nustatydama baudos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į tai, kad nenustatytos pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, todėl skyrė teisingą ir proporcingą baudą. Teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą skirti pareiškėjui mažesnę baudą, nei sankcijoje nustatytas baudos minimumas.

12. Teismo vertinimu, pareiškėjo veiksmai atitinka Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte apibrėžtą nelegalaus darbo sąvoką. Byloje surinkti įrodymai ir jų visuma patvirtina Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą.

13. Teismas, sistemiškai įvertinęs Įstatymo 57 straipsnį, padarė išvadą, kad atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, kai užsienietis įmonėje dirba legaliai, tačiau įmonė pažeidžia užsieniečio įdarbinimo tvarką. Konstatavus, jog pareiškėjas įdarbino Darbuotoją, nesilaikydamas ĮUTP nustatytos tvarkos, pareiškėjo veikos papildomas kvalifikavimas pagal Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 2 dalį (teismo sprendime nurodyta 5 dalis laikoma rašymo apsirikimu) nepagrįstas.

14. Teismas konstatavo, kad aptartos VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalys naikintinos.

15. Teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (40 str. 5 d., 41 str. 1 d.), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis (98 str. 2 d.), Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

16. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, padarė išvadą, kad pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

17. Teismas, vadovaudamasis Rekomendacijų 7 punktu, 8.2 punktu, 8.19 p., 9 p., nusprendė priteisti pareiškėjui iš VDI 907,50 Eur (1 815 Eur x 50 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, 11,25 Eur sumokėtą žyminį mokestį.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pakeisti VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalį, kurioje pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ir nutraukti šią procedūros dalį.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kartodamas nustatytas bylos aplinkybes, tuos pačius argumentus ir aplinkybes, kuriais grindė savo reikalavimus pirmosios instancijos teisme, teismo motyvus, grindžia nesutikimą su skundžiama teismo sprendimo dalimi šiais argumentais ir aplinkybėmis:

19.1. pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas. Teismas neteisingai nusprendė, kad aplinkybė, jog Darbuotoja turėjo leidimą laikinai gyventi ir dirbti Lietuvoje, nors ir pas kitą darbdavį, nėra reikšminga. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Darbuotojai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 20 d. iki 2021 m. gegužės 19 d., Darbuotoja teisėtai gyveno Lietuvoje ir turėjo Migracijos departamento išduotą leidimą dirbti;

19.2. pirmosios instancijos teismas tinkamai neišanalizavo Įstatymo ir ĮUTP nuostatų ir nepasisakė dėl jų aiškinimo ir taikymo, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas kvalifikuotinas kaip Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas. Pareiškėjo padarytas pažeidimas turėjo būti kvalifikuojamas kaip Darbuotojos įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintą Darbuotoją tvarkos pažeidimai. Tai reiškia, kad šiuo atveju pareiškėjas nepadarė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo, o padarė Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies pažeidimus.

20. Atsakovas VDI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą ir palikti galioti VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimą.

21. VDI apeliaciniame skunde, kartodama nustatytas bylos aplinkybes, faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui, teismo motyvus, grindžia nesutikimą su teismo sprendimu šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

21.1. pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo normas, dėl to padarė nepagrįstas išvadas, kurių pagrindu nepagrįstai panaikino atitinkamas VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalis. Pagal 2021 m. birželio 4 d. protokolo surašymo metu galiojusią Įstatymo redakciją, visi nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai buvo vertinami kaip trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarkos pažeidimai, atsakomybė už juos buvo nustatyta Įstatyme. Nustačius nors vieną pažeidimą, įmonei kildavo atsakomybė pagal Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Priėmus Įstatymo pakeitimo įstatymą, tik trečiųjų šalių piliečių įdarbinimas su kitos įmonės leidimu laikinai gyventi ir (ar) nacionaline viza bei LDU pranešimo nepateikimas kvalifikuojami kaip Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies pažeidimai. Pareiškėjui skirta sankcija, taikant aktualią Įstatymo redakciją. Kadangi Įstatymo pakeitimo įstatymas sušvelnino atsakomybę už trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, VDI, priimdama 2021 m. liepos 7 d. nutarimą, perkvalifikavo pareiškėjo padarytus pažeidimus ir išskyrė atskirus pareiškėjo padarytus pažeidimus pagal aktualią Įstatymo redakciją;

21.2. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš dalies. Nėra aišku, kodėl, teismui priėmus sprendimą, pareiškėjo materialieji reikalavimai buvo tenkinti 50 proc. Šiuo atveju teismas nenutraukė procedūros, paliko galioti VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalį, nepakeitė už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą skirtos baudos dydžio. Teismo sprendimu pareiškėjo padėtis nebuvo niekaip pagerinta, nes buvo pripažinta, kad pareiškėjas padarė pagrindinį pažeidimą. Taigi nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

22. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo: 1) tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą; 2) priimti naują sprendimą – pakeisti VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalį, kurioje pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ir nutraukti šią procedūros dalį; 3) teismui nusprendus, kad VDI apeliacinis skundas pagrįstas iš dalies, taikyti pareiškėjui atsakomybę tik už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą kartoja tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė ankstesniuose procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjas sutinka su VDI apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija dėl aktualaus Įstatymo taikymo šiuo konkrečiu atveju. Tačiau pareiškėjas nesutinka su VDI apeliacinio skundo prašymu. VDI nepagrįstai prašo palikti galioti VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimą, nes tie patys pareiškėjo veiksmai yra kvalifikuojami ir kaip nelegalus darbas, ir kaip užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimai. Todėl VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalis, kurioje pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti naikinama, o VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalis, kurioje pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 2 dalį, palikta galioti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Byloje ginčas kilo dėl VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo, kuriame už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies pažeidimus pareiškėjui skirta subendrinta 868 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, panaikino VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalis, kuriose pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 2 dalį. Teismas paliko galioti VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalį, kurioje pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismas nenustatė pagrindų mažinti pareiškėjui skirtos 868 Eur baudos dydį. Teismas tenkino pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš dalies, priteisė pareiškėjui iš VDI 918,75 Eur išlaidų atlyginimą.

25. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas paliko galioti VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalį dėl Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo. Byloje neginčijama, kad pareiškėjas savo veiksmais padarė Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies pažeidimus.

26. Atsakovas VDI apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VDI nepagrįstai perkvalifikavo pareiškėjo padarytus pažeidimus pagal VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo priėmimo metu galiojusią Įstatymo redakciją, laikosi pozicijos, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė ne tik Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bet ir Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 2 dalį. VDI taip pat nesutiko su teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas tenkino pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš dalies.

27. VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimu pareiškėjui skirta subendrinta 868 Eur bauda už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto („Nelegaliu darbu laikomas fizinio asmens <...> pavaldžiam kitam asmeniui <...> ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.“) (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2341 redakcija), 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto („Užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis įdarbina trečiosios šalies pilietį nesilaikydamas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 62 straipsnio 22 dalyje nustatytų sąlygų.“) (2021 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. XIV-379 redakcija) ir 57 straipsnio 2 dalies („Informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimu laikomi tokie darbdavio arba įmonės, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, veiksmai, kai nesilaikoma įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 62 straipsnio 7 dalyje ar 103 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.“) (2021 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. XIV-379 redakcija) pažeidimus.

28. Nagrinėjamu atveju apeliacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių reikėtų peržengti pareiškėjo ir VDI apeliacinių skundų ribas (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Apeliacinės instancijos teisme nėra nėra ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas įdarbino Darbuotoją, kurią įsipareigojo įdarbinti ne pareiškėjas, o kitas darbdavys, t. y. UAB „Rugedas ir Rojus“, pareiškėjas nepateikė LDU pranešimo apie įdarbintą Darbuotoją.

30. Apeliacinės instancijos teisme ginčas kyla dėl pareiškėjo veiksmų tinkamo teisinio kvalifikavimo.

31. Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2341 redakcija) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Už šį pažeidimą nustatyta bauda darbdaviui siekia nuo 868 Eur iki 2 896 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį (Įstatymo 56 str. 5 d. 4 p.).

32. Pagal Įstatymo 56 straipsnio 2 dalį (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2341 redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.), darbdavys buvo nelaikomas pažeidusiu Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu jis, įdarbindamas trečiosios šalies pilietį, įvykdė šias sąlygas: 1) ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvoje, ir leidimas dirbti Lietuvoje, jeigu pagal ĮUTP trečiosios šalies pilietis nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvoje, arba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka pranešė Užimtumo tarnybai apie trečiosios šalies piliečio įdarbinimą jo teisėto buvimo Lietuvoje laikotarpiu, nurodytu ĮUTP 11 straipsnio 2–5 dalyse, kai jo profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis; 2) darbo Lietuvoje laikotarpiu saugo Įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų kopijas ir pateikia jas VDI, Migracijos departamentui ar kitai Įstatymo 55 straipsnyje nurodytai institucijai jų reikalavimu.

33. Nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 14 d. galiojusioje Įstatymo 56 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3164 redakcija) buvo patikslinta sąlyga, kada darbdavys nelaikomas pažeidusiu Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. jis privalo pranešti apie įdarbintą užsienietį, kaip nurodyta ĮUTP 62 straipsnio 7 dalyje. Ši sąlyga nebuvo numatyta nuo 2021 m. birželio 15 d. galiojančioje Įstatymo 56 straipsnio 2 dalies redakcijoje (Įstatymo pakeitimo įstatymo redakcija).

34. ĮUTP 62 straipsnio 22 dalyje (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus jeigu yra priimtas Migracijos departamento sprendimas leisti pakeisti darbdavį (ĮUTP 44 str. 7 d.).

35. Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. galiojančioje ĮUTP 62 straipsnio 7 dalyje (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad darbdavys teikia informaciją apie įdarbintą užsienietį VDI ir Užimtumo tarnybai per VSDFV informacinę sistemą VSDFV direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka. Nuo 2019 m. spalio 1 d. galiojančio VSDFV direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-401/EV-281/V-395 patvirtinto Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad darbdavys, įdarbinęs užsienietį, privalo užpildyti LDU pranešimą ir pateikti jį per VSDFV informacinę sistemą EDAS.

36. Pagal Įstatymo 57 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. birželio 14 d.), užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais buvo laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis: ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos nepareikalauja iš trečiosios šalies piliečio pateikti galiojantį leidimą gyventi Lietuvoje ar kitą dokumentą, suteikiantį teisę būti ar gyventi Lietuvoje, ir leidimą dirbti Lietuvoje; ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos nepareikalauja iš trečiosios šalies piliečio pateikti dokumento, įrodančio jo kvalifikaciją ir (ar) kompetenciją, ir (ar) turimą darbo patirtį; darbo Lietuvoje laikotarpiu nesaugo Įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų kopijų ir (ar) nepateikia jų VDI, Migracijos departamentui ar kitoms Įstatymo 55 straipsnyje nurodytoms institucijoms jų reikalavimu; įdarbina trečiosios šalies pilietį pagal laikinojo darbo sutartį taip, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Už šiuos pažeidimus buvo nustatyta bauda nuo 200 Eur iki 400 Eur už kiekvieną padarytą pažeidimą (Įstatymo 57 str. 2 d.).

37. 2021 m. birželio 15 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimo įstatymui, kuriuo Įstatymo 57 straipsnis buvo išdėstytas nauda redakcija, Įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje nustatytas užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimų sąrašas buvo papildytas pažeidimu, kuris nustatomas, kai darbdavys įdarbina trečiosios šalies pilietį, nesilaikydamas ĮUTP 62 straipsnio 22 dalyje nustatytų sąlygų (Įstatymo 57 str. 1 d. 5 p.); taip pat pažeidimu, kuris nustatomas, kai darbdavys, įdarbinęs trečiosios šalies pilietį, nesilaiko, be kita ko, ĮUTP 62 straipsnio 7 dalyje nustatyto reikalavimo pranešti apie įdarbintą užsienietį nustatyta tvarka ( Įstatymo 57 str. 2 d.). Už šiuos pažeidimus numatyta bauda nuo 200 Eur iki 400 Eur už kiekvieną padarytą pažeidimą (Įstatymo 57 str. 3 d.).

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad nuo 2021 m. birželio 15 d. ĮUTP 62 straipsnio 22 dalies pažeidimas nebelaikomas nelegaliu darbu Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, o kvalifikuojamas kaip užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimas Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme; už šį pažeidimą nustatyta švelnesnė atsakomybė (2023 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-682-624/2023), taip pat konstatuota, kad ĮUTP 62 straipsnio 7 dalies pažeidimas nebelaikomas nelegaliu darbu Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, o kvalifikuojamas kaip užsieniečių informavimo tvarkos pažeidimas Įstatymo 57 straipsnio 2 dalies prasme (2022 m. birželio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2776-492/2022). Taigi nuo 2021 m. birželio 15 d. darbdaviams, įdarbinusiems užsieniečius, taikoma švelnesnė atsakomybė už pažeidimus, kurie iki 2021 m. birželio 15 d. buvo laikomas nelegalaus darbo pažeidimais.

39. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju nekyla ginčas, kad pareiškėjas padarė ĮUTP 62 straipsnio 22 dalies ir 7 dalies pažeidimus.

40. Remiantis rašytine bylos medžiaga, nustatyta, kad VDI, nustačiusi, jog, priėmus Įstatymo pakeitimo įstatymą, trečiųjų šalių piliečių įdarbinimas su kitos įmonės leidimu laikinai gyventi bei LDU pranešimo nepateikimas nėra laikomas nelegalaus darbo pažeidimu (Įstatymo 56 str. 1 d. 2 p.), o yra laikomas užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimu (Įstatymo 57 str. 1 d. 5 p., 2 d.), vadovaudamasi, be kita ko, ANK 3 straipsnio 2 dalimi (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1869 redakcija), taikė 2021 m. liepos 7 d. nutarimo priėmimo metu galiojusią Įstatymo redakciją ir kvalifikavo atskirus pareiškėjo veiksmus kaip atskirus Įstatymo pažeidimus.

41. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VDI pagrįstai taikė 2021 m. liepos 7 d. nutarimo priėmimo metu galiojusią Įstatymo redakciją, nustatančią švelnesnę atsakomybę, ir pagrįstai kvalifikavo ĮUTP 62 straipsnio 22 ir 7 dalies pažeidimus kaip Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies pažeidimus. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad toks pareiškėjo veiksmų teisinis kvalifikavimas buvo nepagrįstas.

42. VDI, nustačiusi, jog pareiškėjas sudarė su Darbuotoja 2020 m. gruodžio 31 d. Darbo sutartį, tačiau jis nesikreipė į Užimtumo tarnybą dėl leidimo dirbti išdavimo, ir nenustačiusi, kad Darbuotoja būtų atleista nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti pagal ĮUTP 58 straipsnyje nustatytą tvarką, konstatavo, kad pareiškėjas, nesilaikydamas ĮUTP 62 straipsnio 2 dalies, pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pirmosios instancijos teismas pritarė šiai VDI išvadai.

43. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis grindžia nesutikimą dėl Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo padarymo, pažymėtina, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tais atvejais, kai užsienietis turi jam ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi, tačiau, nepasibaigus šio leidimo galiojimo terminui, užsienietį įdarbino kitas darbdavys, kuris netarpininkavo, išduodant užsieniečiui minėtą leidimą laikinai gyventi, taikoma ne ĮUTP 62 straipsnio 2 dalis, o ĮUTP 62 straipsnio 22 dalis, nustatanti pareigą, be kita ko, ne tik užsieniečiui, bet ir naujajam darbdaviui gauti Migracijos departamento sprendimą pakeisti darbdavį (žr., pvz., 2022 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-108-756/2022).

44. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju konstatuota, jog pareiškėjas nesilaikė ĮUTP 62 straipsnio 22 dalyje nustatytos pareigos gauti Migracijos departamento sprendimą pakeisti Darbuotojai darbdavį, ir už tai pareiškėjas 2021 m. liepos 7 d. nutarimu pagrįstai pripažintas pažeidusiu Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

45. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas, iki 2021 m. birželio 15 d. savo įmonėje įdarbinęs Darbuotoją, kuri turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą kitos įmonės tarpininkavimo pagrindu, padarė tuo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 56 straipsnio, reglamentuojančio nelegalų darbą ir atsakomybę už jį, 1 dalies 2 punkte (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2341 redakcija) numatytą pažeidimą (-us) (nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos), už kurio padarymą atsakomybė buvo nustatyta Įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje (2017 m. liepos 6 d. įstatymo Nr. XIII-416 redakcija).

46. Tačiau veikų, už kurias pareiškėjas nubaustas, ginčijamo Nutarimo priėmimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos teisinis reguliavimas, susijęs su nelegaliu darbu ir atsakomybe už jį, bei teisinis reguliavimas, susijęs su užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus arba komandiruojamus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimais ir atsakomybe, nustatyti skirtingose normose (Įstatymo 56 str. ir 57 str.), o pareiškėjo, savo įmonėje įdarbinusio Darbuotoją, kuri turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą kitos įmonės tarpininkavimo pagrindu, veika yra kvalifikuotina pagal Įstatymo 57 straipsnio 1 dalis 5 punktą (2021 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. XIV-379 redakcija).

47. Taigi pareiškėjo veikos tiek jų padarymo, tiek patraukimo atsakomybėn metu kvalifikuotinos kaip pažeidžiančios aptartas Įstatymo nuostatas, t. y. jų baudžiamumas nebuvo panaikintas, tačiau Įstatymo redakcijoje, galiojusioje pareiškėjo patraukimo atsakomybėn metu, nustatyta švelnesnė atsakomybė už jų padarymą, dėl to yra taikytinos Įstatymo 57 straipsnio nuostatos, galiojusios nuo 2021 m. birželio 15 d.

48. Taigi VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalis, kurioje pareiškėjo veika kvalifikuota kaip nelegalus darbas ir pripažinta, kad pažeistas Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas, bei skirta 868 Eur bauda už šį teisės pažeidimą, yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 2 dalį, taip pat nėra ginčo dėl VDI skirtų baudų už šiuos pažeidimus dydžio, siekdama užtikrinti proceso operatyvumą ir ekonomiškumą, iš esmės išsprendžia klausimą dėl pareiškėjui skirtinos baudos dydžio.

50. Įstatymo 60 straipsnis (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-416 redakcija) reglamentuoja baudų skyrimą. Šio straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Įstatymo 57 straipsnio pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) vadovaujantis ANK. Baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atitinkamai atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pagal tai nusprendžiama, ar baudos dydis bus mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, ar bus didinamas nuo vidurkio iki maksimumo (Įstatymo 60 str. 2 d.). Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, be kita ko, laikoma tai, kad darbdavys pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą (Įstatymo 60 str. 3 d.).

51. VDI atlikto tyrimo metu pareiškėjas pripažino padaręs pažeidimą ir padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, nenustatytos pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Taigi VDI padaryta išvada, kad už kiekvieną teisės pažeidimą, įtvirtintą Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 2 dalyje, pareiškėjui skirtinos minimalios baudos, t. y. po 200 Eur, yra teisėta ir pagrįsta. Vadovaujantis mutatis mutandis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui skirtina subendrinta 200 Eur bauda.

52. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šios teismo nutarties išdėstytų motyvų pagrindu pareiškėjo ir VDI apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, panaikinant VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalį, kurioje konstatuotas Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas ir už jį skirta 868 Eur bauda, pakeičiant VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo dalį, kurioje skirta subendrinta 868 Eur bauda, ir skiriant subendrintą 200 Eur baudą už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies pažeidimus.

53. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.).

54. Šia teismo nutartimi pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas, t. y. teismo nutartis priimta iš dalies pareiškėjo naudai. Įvertinus šia teismo nutartimi tenkintų pareiškėjo materialiųjų reikalavimų proporciją, darytina išvada, kad pareiškėjas įgijo teisę į 20 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

55. Pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas raštu su šių išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Iš pareiškėjo pateiktos 2021 m. spalio 11 d. ataskaitos Nr. GD2110-189, 2021 m. spalio 11 d. pridėtinės vertės mokesčio sąskaitos faktūros Nr. WINT2110-009, 2022 m. sausio 26 d. mokėjimo nurodymo Nr. D20944 matyti, kad pareiškėjas sumokėjo savo atstovui advokatui (2021 m. rugpjūčio 8 d. atstovavimo sutartis) 1 200 Eur už skundo parengimą ir 300 Eur už 2,5 val. atstovavimą.

56. Proceso šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos, laikantis Rekomendacijų (ABTĮ 41 str. 5 d.; CPK 98 str. 2 d.).

57. Pareiškėjo prašoma priteisti suma už skundo parengimą neviršija maksimalių dydžių (Rekomendacijų 7 p., 8.2 p.). Atsižvelgus į 2021 m. spalio 4 d. ir 2022 m. balandžio 4 d. vykusių teismo posėdžių trukmę, pareiškėjo prašoma priteisti suma už atstovavimą mažintina iki 200 Eur (Rekomendacijų 7 p., 8.19 p., 9 p.). Todėl pareiškėjui priteistina 280 Eur ((1 200 Eur + 200 Eur) * 20 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 6,75 Eur ((22,50 Eur + 11,25 Eur) * 20 proc.) sumokėto ir įskaityto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Open Agency“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Open Agency“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 19945 „Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui“ („Nutarimas juridiniam asmeniui UAB „Open Agency“) dalį, kurioje konstatuotas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas ir už šio pažeidimo padarymą skirta 868 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) bauda.

Pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 19945 „Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui“ („Nutarimas juridiniam asmeniui UAB „Open Agency“) dalį, kurioje skirta subendrinta 868 Eur bauda, skiriant subendrintą 200 Eur (dviejų šimtų eurų) baudą už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 2 dalyje numatytus teisės pažeidimus.

Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Open Agency“ skundo dalį atmesti.“

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Open Agency“ iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 280 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 6,75 Eur (šešis eurus septyniasdešimt penkis centus) sumokėto ir įskaityto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis