2025-06-11 Nr. AB-10299-3-61-3-02396-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-655-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02396-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Y. N. (Y. N.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. N. (Y. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Y. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 22 d. (pareiškėjo nurodyta data – 2025 m. balandžio 30 d. – laikytina rašymo apsirikimo klaida) sprendimą Nr. 25S97196 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo. Pareiškėjas, be kita ko, cituodamas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 127 straipsnio 2 dalį, 128 straipsnio 2 ir 3 dalis, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-778-815/2024, kurioje teismas, atsižvelgęs į tai, kad Migracijos departamento sprendimu pavesta Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, konstatavo, kad nesustabdžius sprendimo vykdymo, pareiškėjas bus išsiųstas iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, taigi išsiuntimas iš šalies yra realus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, kad laikinai sustabdžius sprendimo vykdymą būtų pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai.

Pareiškėjas akcentavo, jog pareiškėjo byloje dėl sprendimo, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti panaikinimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m lapkričio 6 d. nutartimi Nr. eAS-780-968/2024, atsisakydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodė, jog „tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl UTPĮ 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (UTPĮ 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (UTPĮ 128 str. 2 d. 2–4 p.). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į užsienio valstybę“. Tuo tarpu apskundus pareiškėjo atžvilgiu priimtą ankstesnį Migracijos departamento 2024 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 24S238095 pareiškėją išsiųsti, Regionų administracinis teismas 2024 m lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-18712-641/2024 reikalavimo užtikrinimo priemonę taikė ir atsakovo sprendimo vykdymą sustabdė.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jam išvykus į kilmės valstybę, t. y. Baltarusijos Respubliką, pareiškėjui gresia nepataisoma žala, prilygstanti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnio pažeidimui.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 5 d. nutartimi priėmė pareiškėjo Y. N. skundą, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, sprendė, kad pareiškėjo teiginiai apie galimą žalą paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais. Teismo vertinimu, iš pareiškėjo prašymo turinio buvo matyti, kad jis iš esmės siekė ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o to, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą ir įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus, sprendė, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog egzistavo pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

III. Pareiškėjas Y. N. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutartį ir sustabdyti atsakovo Sprendimo vykdymą iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas pareiškėjo administracinėje byloje.

Pareiškėjas atskirajame skunde remiasi pirmosios instancijos teismui nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-778-815/2024, ir vertina, kad bylose dėl sprendimo išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, išsiuntimo grėsmė vertinama kaip reali, todėl tokio sprendimo vykdymo sustabdymas pripažįstamas pagrįstu ir proporcingu. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir įvykdžius pareiškėjo išsiuntimą, tolimesnis administracinės bylos svarstymas prarastų prasmę, kadangi pareiškėjas nebebūtų apsaugotas nuo EŽTK 3 straipsnio pažeidimo bei jį patirtų.

Pareiškėjas vertina, kad teismas neatliko vertinimo dėl grėsmės pareiškėjui patirti EŽTK 3 straipsniui priešingus veiksmus, jei Sprendimas būtų įvykdytas iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo – analogiškos praktikos buvo laikomasi ir ankstesnėse pareiškėjo bylose, kuomet reikalavimo užtikrinimo priemonės buvo taikytos po to, kai neįvykdžius įpareigojimo išvykti, Migracijos departamentas priėmė sprendimą pareiškėją priverstinai išsiųsti.

Pareiškėjas, pakartodamas pirmosios instancijos teismui pateiktus jo atžvilgiu priimtus teismų sprendimus, teigia, jog jo atveju jau buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, taigi, buvo vertinama, kad jo individualios aplinkybės ir kilmės valstybės informacija apie sisteminius žmogaus teisių pažeidimus Baltarusijoje yra pagrįsta konkrečiomis aplinkybėmis, kurios parodo, kad jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo individualios aplinkybės nepakito, be to, naujausia kilmės valstybės informacija patvirtina, kad situacija Baltarusijoje negerėja, priešingai – protestuose dalyvavusių asmenų persekiojimas tęsiasi ir agresyvėja.

Pareiškėjas pažymi, kad teismo vertinimas, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos ir gali būti vertinama kaip neatitinkanti teisingumo principo. Teismas nevertino nei pareiškėjo profilio, nei kilmės valstybės informacijos. Skunde pareiškėjas pateikė gausią ir išsamią kilmės valstybės informaciją, kuri patvirtina, kad Baltarusijos opozicijos aktyvistai, režimo kritikai, 2020 m. protestų dalyviai ir grįžtantys Baltarusijos piliečiai yra sistemingai persekiojami, o baudžiamasis persekiojimas taikomas už bet kokius ryšius su „ekstremistinėmis“ organizacijomis. Ši sistemingai persekiojama grupė Baltarusijoje susiduria su kankinimais, skiriamos laisvės atėmimo bausmės, kalinimo sąlygos prilygsta kankinimams, žeminamas orumas, t. y. pažeidžiamos fundamentalios žmogaus teisių saugomos vertybės. Pareiškėjas pateikė įrodymus apie sistemingą kankinimų praktiką ar šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus kilmės valstybėje, kaip to reikalauja EŽTT jurisprudencija.

Pareiškėjas teigia, kad grįžimas į Baltarusiją keltų riziką būti sulaikytam pasienyje, nes jis jau ilgą laiką gyvena už Baltarusijos ribų, jo pasas greitai nebegalios. 2020 m. rugsėjį jis atvyko į Lietuvą po to, kai gavo šaukimą atvykti pas pareigūnus ir pats padavė skundą dėl OMON veiksmų, kas leidžia jį identifikuoti kaip protestų dalyvį. Tikėtina, jog pareigūnai klaus apie jo buvimą Lietuvoje be leidimo, o tai privers atskleisti prieglobsčio prašymo faktą. Be to, jis pagal šaukimą neatvyko, o tai fiksuota teisėsaugos sistemose ir gali lemti jo nubaudimą, dažnai lydimą kankinimų ar žmogaus orumą žeminančio elgesio. Kilusį pavojų patvirtina ir kilmės valstybės informacija, rodanti, kad gali būti renkama pareiškėjo, kaip protestuotojo, dosjė. Pareiškėjas remiasi Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos ataskaitos A/HRC/55/61 duomenimis (48, 49, 58 p.) ir vertina, jog jo kilmės valstybės informacija atskleidžia sistemingą kankinimų ir represijų taikymą. Tokie asmenys, kaip pareiškėjas, pasienyje patiria sustiprintą patikrą, jų duomenys tikrinami teisėsaugos sistemose, jie gali būti sulaikomi, tardomi ir baudžiami. Atsižvelgiant į pateiktas aplinkybes, pareiškėjo išsiuntimas keltų realią persekiojimo riziką ir galėtų pažeisti EŽTK 3 straipsnį.

Pareiškėjas nurodo, jog remiantis EŽTT praktika, taikant EŽTK 13 straipsnį, kai asmuo turi pakankamai pagrįstą reikalavimą, kad dėl jo išsiuntimo jam kiltų realus pavojus, kad su juo bus elgiamasi pažeidžiant EŽTK 3 straipsnį, jis turi turėti galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemone, turinčia „automatinį“ stabdomąjį poveikį. Remiantis Lietuvoje galiojančiu teisiniu reglamentavimu, asmens atžvilgiu priimtam sprendimui dėl išsiuntimo, net pateikus skundą dėl tokio sprendimo, nėra taikomas automatinis suspensyvinis poveikis. Siekiant išvengti šio sprendimo generuojamų pasekmių, pirmiausia – grąžinimo į Baltarusiją, pareiškėjui turi būti užtikrinta galimybė pasinaudoti veiksminga teisių gynimo priemone, kaip to reikalauja EŽTK 13 straipsnis. Praktika, kai pirmosios instancijos teismas atsisako tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės (Migracijos departamento sprendimo dėl išsiuntimo vykdymo sustabdymo), prieštarauja EŽTK 13 straipsniui, nes tokiu atveju neužtikrinama prieiga prie veiksmingos pareiškėjo teisių gynimo priemonės. Pareiškėjas, remdamasis EŽTT praktika, vertina, jog teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, įmanoma situacija, kuomet pareiškėjas, kurio skundas galutiniu teismo sprendimu ateityje gali būtų pripažintas pagrįstu, gali būti išsiųstas iš šalies nepatenkinus jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės. Ši situacija nesuderinama su EŽTK 13 straipsniu, kuriuo siekiama suteikti asmeniui veiksmingas įstatymu įtvirtintas garantijas nuo grąžinimo į šalį, kurioje egzistuoja realus pavojus patirti EŽTK draudžiamus veiksmus. Teismas neanalizavo bei netaikė EŽTK ir padarė priešingą EŽTT jurisprudencijai išvadą, jog nesiims prevenciškai ginti pareiškėjo teisių, kas faktiškai reiškia teismo atsisakymą taikyti veiksmingą gynybos priemonę, iki klausimas dėl EŽTK 3 straipsnio galimo pažeidimo byloje bus išnagrinėtas iš esmės.

Pareiškėjo vertinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonių (ne)taikymas nagrinėjamoje byloje, kaip automatinio suspensyvinio efekto klausimas išsiuntimo procedūroje, tiesiogiai susijęs su EŽTK 3ir 13 straipsnių taikymu ir aiškinimu – nagrinėjamoje byloje būtina išsiaiškinti, ar nėra pažeidžiami minėti straipsniai, kilus situacijai, kai pareiškėjas skundžia sprendimą dėl išsiuntimo, argumentuojant tuo, kad jo grįžimo į kilmės valstybę atveju jis patirtų kankinimus, nežmonišką ir orumą žeminantį elgesį, t. y. EŽTK 3 straipsniu draudžiamus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kilus abejonių dėl suspensyvinio efekto taikymo pareiškėjo atveju, pareiškėjas prašo kreiptis į EŽTT dėl konsultacinės išvados

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Migracijos departamentas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vertina, jog pareiškėjo skundo teiginiai nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti – pareiškėjas savo skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo bei nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kokia jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-778-815/2024 ir jo paties atžvilgiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtą 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį Nr. eAS-780-968/2024, nes šiuo metu esanti pareiškėjo situacija nėra analogiška: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-778-815/2024 pareiškėjas buvo prieglobsčio prašytojas (Migracijos departamentas 2024 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. 24S89499 nesuteikti jam prieglobsčio, o visų instancijų teismai užsieniečio skundus atmetė – pareiškėjas šiuo metu nėra prieglobsčio prašytojas ir Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai); vertindamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį Nr. eAS-780-968/2024, kuri susijusi su pačiu pareiškėju, atsakovas nurodo, kad tuo metu pareiškėjui buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas įpareigojantis pareiškėją savanoriškai išvykti ir buvo teigiama, kad jam nebuvo suteikta galimybė savanoriškai išvykti, nes akivaizdu, jog atsakovo nustatytas 14 dienų savanoriško išvykimo terminas pasibaigs greičiau, nei truks teisminis procesas. Šiuo metu ginčas vyksta dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjas grąžinamas į kilmės valstybę motyvuotu sprendimu, kurio motyvų ir argumentų pareiškėjas savo skundu nepaneigė.

Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų pažeisti EŽTK 3 ir 13 straipsniai bei 16 protokolo 1 straipsnis. Pareiškėjas pateikia tik bendrą kilmės valstybės informaciją, bet naujų individualių aplinkybių, dėl kurių būtų draudžiama jį grąžinti į užsienio valstybę, nepateikė. Vien tik jo pateiktas subjektyvus vertinimas ir pateikiamas jo manymas, Migracijos departamento nuomone, nepatvirtina, jog pareiškėjas susidurs su persekiojimu, kuris sąlygos EŽTK 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas, cituodamas EŽTK 13 straipsnį selektyviai išskiria tik jam aktualią straipsnio dalį. Atsakovas mano, kad pareiškėjas pakankamai nepagrindė savo reikalavimo, todėl pareiškėjo teiginys, kad teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pažeistas EŽTK 13 straipsnis yra deklaratyvus. Pažymėtina, kad pareiškėjas ignoruoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, t. y., kad reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma tik esant dviem kumuliatyvioms ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintoms reikalavimo užtikinimo priemonių taikymo sąlygoms, kurių pareiškėjas nepagrindė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo Y. N. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nustatęs, jog pareiškėjo teiginiai apie galimą žalą paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir laikydamasis pozicijos, kad jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti patenkintas, atskirajame skunde teigia, jo išsiuntimas į kilmės valstybę keltų pareiškėjui realią persekiojimo riziką ir galėtų pažeisti EŽTK 3 straipsnį, be to, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir įvykdžius pareiškėjo išsiuntimą, tolimesnis administracinės bylos svarstymas prarastų prasmę.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (lot. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) pareiškėjui nesuteikimo, jis prarado teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje bei nebendradarbiavo sprendžiant jo savanoriško išvykimo į užsienio valstybę klausimą. Kadangi užsienietis nesutiko savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, buvo priimtas Sprendimas, kuriuo nuspręsta: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 3) įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius, jog jam kilmės valstybėje gali kilti pavojus, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; kt.). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-822/2023 ir kt.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjas nepagrindė, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo galinčių atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyta pozicija, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms, todėl vadovautis šia praktika nėra teisinio pagrindo.

Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, jog galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina, jog iš esmės panašios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-492/2024; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-221-525/2024; 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-475-815/2024; 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-535-525/2024).

Apibendrindama, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, jog nesiėmus užtikrinimo priemonės pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į EŽTT, prašant pateikti konsultacinę išvadą dėl suspensyvinio efekto taikymo.

ABTĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į EŽTT su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su EŽTK ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. EŽTK protokolo Nr. 16 1 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad aukščiausieji teismai ir tribunolai, nurodyti vadovaujantis 10 straipsniu, gali prašyti EŽTT pateikti konsultacines išvadas dėl principinių klausimų, susijusių su EŽTK ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Prašantysis teismas ar tribunolas gali prašyti konsultacinės išvados tik tada, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje pateiktus duomenis, susijusius su pareiškėjo buvimu Lietuvos Respublikoje, jo teiktais prašymais dėl prieglobsčio suteikimo ir priimtais sprendimais dėl šių prašymų, nėra pagrindo manyti esant principinių klausimų, susijusių su EŽTK ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu: šiuo aspektu primintina, kad pareiškėjas visu tiek jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo, tiek paskesnio prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo laikotarpiu, t. y. iki galutinių sprendimų šiose procedūrose priėmimo, buvo šalyje, šiose procedūrose ir ginčų dėl jose priimtų sprendimų teisėtumo procesuose buvo įvertinti pareiškėjo argumentai dėl galimų grėsmių jį grąžinus į kilmės šalį, dėl ko argumentai, jog priėmus sprendimą dėl išsiuntimo, jis turi turėti galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemone, turinčia „automatinį“ stabdomąjį poveikį, stokoja pagrindimo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Y. N. (Y. N.) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

Virginija Volskienė