2019-07-31 Nr. AB-14901-3-61-3-00156-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1679-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00156-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. pabaigos. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo nedidelio ploto, užstatytos baldais ir jose laikomų asmenų asmeniniais daiktais, kamerose pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, todėl jam teko per mažas, teisės aktų reikalavimų neatitinkantis gyvenamosios patalpos plotas. Kameros nebuvo suremontuotos, jų sienos nelygios, su nutrupėjusiais dažais, dėl ventiliacijos stokos sienos ir lubos buvo padengtos pelėsiu ir grybeliais. Langai buvo nešvarūs ir jų nebuvo įmanoma išvalyti dėl įrengtų grotų. Kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, buvo tamsu. Sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti tik ne aukštesne kaip 1 m sienele, šalia jų pastatytos lovos, todėl nebuvo apsaugotas juose esančių asmenų privatumas, be to, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengta atskira ventiliavimo sistema. Kamerose nebuvo atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ar deratizacija, todėl jose buvo parazitų ir graužikų. Pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais asmenimis, jam nebuvo užtikrinta galimybė kartą per savaitę nusimaudyti po šiltu dušu, nes į dušą tuo pačiu metu buvo vedami visi viename korpuso aukšte gyvenantys asmenys ir šilto vandens neužtekdavo. Dėl nurodytų pažeidimų ne kartą kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją, skelbė bado akcijas, tačiau atsakovas pažeidimų nešalino, bet perkeldavo pareiškėją į kitas kameras. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė nepatogumų, jautė stresą, jam išsivystė nemiga.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, jų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į materialinius, finansinius, darbo resursus ir gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Už švaros kamerose palaikymą atsako patys kamerose esantys nuteistieji ir suimtieji, kuriems yra išduodamas visas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Be to, siekiant palaikyti švarą, įstaiga sudaro paslaugų teikimo sutartis su vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus atliekančiomis bendrovėmis. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per vėdinimui pritaikytus langus, langų angoje įstatytos metalinės grotos, langų stiklas aptrauktas metaliniu tinklu, tai neprieštarauja galiojančių teisės aktų nuostatoms ir nepažeidžia kameroje laikomų asmenų teisių. Kamerose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti sienele, juose įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, įstaigoje laikomiems asmenims suteikiama teisė vieną kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti šiltame duše. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 11 d., todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų senaties terminą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą pateikė 2018 m. sausio 12 d., todėl jis praleido trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2015 m. sausio 12 d. Pareiškėjas šią aplinkybę pripažino ir prašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, grįsdamas tuo, kad pažeidimų atlikimo metu jam nebuvo žinoma, jog jo teisės yra pažeidžiamos, nes tuo metu jis neturėjo teisinių žinių, nebuvo susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus pareiškėjas sužinojo tik 2018 m. pradžioje iš televizijos laidų. Teismo vertinimu, pareiškėjui apie jo atžvilgiu galimai atliekamus neteisėtus veiksmus (neveikimą) turėjo būti žinoma nuo šių aplinkybių atsiradimo momento, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo už netinkamas sąlygas nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. sausio 12 d. teismas atmetė kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.

7. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 91 (7,94 kv. m), Nr. 92 (7,94 kv. m) ir Nr. 202 (6,90 kv. m), kuriose jis buvo laikomas vienas arba su 1–2 kitais asmenimis. Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m. Vadovaudamasis atsakovo pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. balandžio 21 d., nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. ir nuo 2015 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 2,65 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – 2,46 kv. m. Vadinasi, iš viso 160 parų pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), tiek ir nacionalinės teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto. Kitais laikotarpiais pareiškėjui tekęs Lukiškių TI-K kamerų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

8. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, žiemą būdavo labai šalta, nes visose kamerose buvo tik po vieną nedidelį radiatorių, kuris buvo įrengtas toli nuo miegamųjų vietų, kampe prie durų, o langai nebuvo sandarūs. Tačiau pareiškėjas skunde nenurodė tikslių laikotarpių, nenurodė konkrečių kamerų, kuriose nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, nepateikė kontroliuojančių įstaigų patikrinimo aktų, kuriuose būtų nustatyta, kad oro temperatūra kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo žemesnė ar viršijo higienos normose nustatytas vertes, todėl šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikė pernelyg abstrakčiomis ir neįrodytomis.

9. Pareiškėjas taip pat abstrakčiai nurodė, kad kamerose buvo tamsu ir nebuvo ventiliacijos, tačiau nepateikė jokių papildomų argumentų, pagrindžiančių nurodytų pažeidimų egzistavimo. Teismo vertinimu, nepaisant to, jog pareiškėjui dėl jo specifinio statuso, yra apribota galimybė teikti įrodymus dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvimo, vis dėlto, įrodinėjimo paskirstymo taisyklės numato pareiškėjui pareigą aiškiai apibūdinti kalinimo sąlygas bloginusias aplinkybes, ir nagrinėjamu atveju pareiškėjas šios pareigos neįvykdė. Be to, atsakovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl kameros gali būti vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, bei pažymėjo, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, o pareiškėjas nei pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, nei teismo posėdžio metu šių atsakovo išdėstytų aplinkybių nekvestionavo. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė neįrodytais pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo ir netinkamos temperatūros Lukiškių TI-K kamerose. Taip pat teismas nenustatė pažeidimų dėl kamerose esančio pelėsio, nutrupėjusių sienų, įrengtų grotų.

10. Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu teismas pažymėjo, jog atsakovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantys sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atskirti ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos reikalavimus, tačiau atsakovas nepateikė duomenų ar įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais buvo užtikrinta. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo – pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas su kitais asmenims ir buvo stebimas pareigūnų.

11. Teismas, išnagrinėjęs kitus pareiškėjo teiginius (dėl maudymosi duše vieną kartą per savaitę, rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais, atliekamos dezinfekcijos), juos laikė abstrakčiais ir neįrodytais.

III. 12. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, jog jis praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, ir nenagrinėjo skundo reikalavimų nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. sausio 12 d. Jis, remdamasis EŽTT jurisprudencija, prašo nagrinėti visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį. Be to, teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius, jog atsakovas pažeidė Higienos normos HN 134:2015 14 punktą, nes nenurodė tikslaus laikotarpio. Pareiškėjas skunde nurodė tikslų laikotarpį, t. y. nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. sausio 12 d. ir tai, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas. Dėl kamerose daryto remonto, pareiškėjas pažymi, jog atsakovas nepateikė duomenų, kada paskutinį kartą jo nurodytose kamerose buvo darytas remontas. Taip pat atsakovas nepateikė duomenų apie sanitariniuose mazguose esančią ventiliaciją, vykdomą kenkėjų naikinimą ir rūkančiųjų laikymą kartu su nerūkančiais.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujam Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovo teigimu, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą. Neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Atsakovas mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui A. D., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, priteisimo.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl taikė trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. sausio 12 d. Teismas vertino, kad 160 dienų pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos Konvencijos ir nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti ploto, taip pat jis buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo teises į privatumą naudojantis sanitariniu įrenginiu, todėl priteisė iš atsakovo Lukiškių TI-K 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.

18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes, jo teigimu, teismas nepagrįstai pritaikė senaties terminą jo atžvilgiu, taip pat teismas nepagrįstai atmetė jo teiginius dėl higienos reikalavimų pažeidimų.

19. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.

20. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisinimo nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. sausio 12 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą, o pagrindo jam atnaujinti nėra.

21. Dėl ieškinio senaties termino pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

22. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos išvadas dėl ieškinio senaties taikymo, konstatuoja, kad teismo išvados dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstos ir teisėtos, todėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su senaties termino taikymu, iš naujo neanalizuoja ir dėl jų atskirai nepasisako.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė jo teiginius dėl higienos reikalavimų pažeidimų. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog pareiškėjui dėl jo specifinio statuso, yra apribota galimybė teikti įrodymus dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvimo, vis dėlto, įrodinėjimo paskirstymo taisyklės numato pareiškėjui pareigą aiškiai apibūdinti kalinimo sąlygas bloginusias aplinkybes, ir nagrinėjamu atveju pareiškėjas šios pareigos neįvykdė. Be to, nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl kameros gali būti vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka higienos reikalavimus, bei pažymėjo, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, o pareiškėjas šių atsakovo atstovo išdėstytų aplinkybių nekvestionavo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo nurodytas aplinkybes laiko pernelyg abstrakčiomis ir neįrodytomis.

26. Papildomai pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai, pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 1 800 Eur suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija jo patirtai skriaudai atlyginti.

27. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina bylos duomenys, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pateiktame apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis deklaratyvūs argumentai yra vertintini kaip pareiškėjo bylos aplinkybių subjektyvus traktavimas, todėl nėra pakankami pagrįsti teismo sprendimo neteisėtumui ir nepagrįstumui.

29. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas