2e89cddf-d9eb-41ac-8e96-51ddfc189cdd · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2T-82/2013                                                    Teismino proceso Nr. 2-60-3-00068-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: 130.3.2. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 17 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L.

B. praÅ¡ymÄ pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje ad hoc Arbitražo Tribunolo, sudaryto pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Italijos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 1 d. sutartį dėl investicijų skatinimo ir apsaugos bei 1976 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisykles, 2013 m. gegužės 17 d. sprendimÄ byloje Nr. 2011-05 bei pareiÅ¡kėjo L. B. ir suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos, veikiančios per valstybės įmonę „Valstybės turto fondas“, praÅ¡ymÄ dėl taikos sutarties patvirtinimo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi praÅ¡ymÄ , n u s t a t ė :                                        I. Bylos esmė 2003 m. vasarį Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė apie valstybei priklausančių keturių alkoholinių gėrimų gamybos įmonių privatizavimÄ . Viena iÅ¡ Å¡ių įmonių buvo AB „Alita“. Už visų privatizavimo sandorių vykdymÄ Lietuvoje tuo metu buvo atsakinga VÄ® „Valstybės turto fondas“. 2003 m. gegužės 7 d. pareiÅ¡kėjas L.

B. pateikė savo pasiÅ«lymÄ VÄ® „Valstybės turto fondas“ AB „Alita“ 83,77 proc. akcijų paketo privatizavimo konkurse, o VÄ® „Valstybės turto fondas“ priėmė jo dalyvavimo konkurse paraiÅ¡kÄ , pasiÅ«lymus, susijusius su akcijų pirkimo sutarties projektu, ir 200 000 Lt pradinį įnaÅ¡Ä . 2003 m. birželio 26 d. vieÅ¡ojo pirkimo komisija paskelbė pareiÅ¡kėjÄ AB „Alita“ akcijų paketo privatizavimo vieÅ¡o konkurso laimėtoju ir pakvietė atvykti parengti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. 2003 m. liepos 8 d. ir 11 d. bei rugpjūčio 26 d. derybų posėdžiuose Å¡alys derino sutarties sÄ lygas.

Å alių pozicijos iÅ¡siskyrė. PareiÅ¡kėjas nepasirašė trečiojo 2003 m. rugpjūčio 26 d. derybų protokolo. Esminės sutarties sÄ lygos, dėl kurių Å¡alys nesusitarė, buvo:

1) atsiskaitymo tvarka;

2) baudų dydžiai;

3) ginčų sprendimo vieta. VÄ® „Valstybės turto fondas“ 2003 m. rugsėjo 2 d. raÅ¡tu Nr. (25)-3R-3359 pakvietė pareiÅ¡kėjÄ 2003 m. rugsėjo 4 d. atvykti parafuoti akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projekto. PareiÅ¡kėjas parafuoti sutarties projekto neatvyko. Å alys 2003 m. rugsėjo 10 d. susitiko ir toliau derėjosi dėl sutarties sÄ lygų, bet dėl atsiskaitymo tvarkos ir baudų dydžių nesusitarė. PareiÅ¡kėjas teigė, kad Å¡ios dvi sutarties sÄ lygos buvo nurodytos konkurso pasiÅ«lyme, kurį patvirtino VÄ® „Valstybės turto fondas“, todėl jos negalėjo bÅ«ti pakeistos be pareiÅ¡kėjo sutikimo.

VÄ® „Valstybės turto fondas“ 2003 m. rugsėjo 30 d. raÅ¡tu pakartotinai pakvietė pareiÅ¡kėjÄ iki 2003 m. spalio 10 d. atvykti parafuoti sutarties projekto, įspėdamas, kad, jam neatvykus, panaikins konkurso rezultatus. PareiÅ¡kėjas antrÄ kartÄ atsisakė parafuoti sutarties projektÄ , nes esminės sutarties sÄ lygos liko nesuderintos. VÄ® „Valstybės turto fondas“ 2003 m. spalio 23 d. informavo pareiÅ¡kėjÄ , kad yra priimtas sprendimas panaikinti konkurso rezultatus, nes jis du kartus neatvyko parafuoti sutarties.

PareiÅ¡kėjas 2003 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriame nurodė, kad VÄ® „Valstybės turto fondas“ neteisėtai nutraukė derybas dėl AB „Alita“ akcijų paketo privatizavimo ir prašė padengti su konkursu susijusius jo nuostolius – 2 187 884, 68 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-673-578/2005, tenkino pareiÅ¡kėjo L. B. ieÅ¡kinį iÅ¡ dalies, pripažino VÄ® „Valstybės turto fondas“ sprendimÄ dėl L.

B. paÅ¡alinimo iÅ¡ derybų dėl AB „Alita“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nepagrįstu ir nesÄ Å¾iningu, L. B. naudai priteisė iÅ¡ VÄ® „Valstybės turto fondas“ 1 688 666, 90 Lt nuostolių, susijusių su jo dalyvavimu vieÅ¡ajame konkurse, 20 886, 67 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 24 031, 42 Lt iÅ¡laidų advokatų pagalbai apmokėti. Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A– 366/2005, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimÄ ir L.

B. ieÅ¡kinį atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-470/2006 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimÄ ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimÄ L. B. 2010 m. kovo 19 d. praneÅ¡imu apie arbitraÅ¾Ä pradėjo arbitražo procesÄ prieÅ¡ Lietuvos RespublikÄ . Su praneÅ¡imu apie arbitraÅ¾Ä taip pat buvo pateiktas ir pareiÅ¡kėjo ieÅ¡kinys, kuriame jis teigė, kad suinteresuotas asmuo sukėlė pareiÅ¡kėjui didelių nuostolių dėl ekspropriacinio, neteisėto, nesÄ Å¾iningo ir diskriminacinio traktavimo vykstant AB „Alita“ privatizavimo procesui ir pareiÅ¡kėjo laimėjimo AB „Alita“ konkurse neteisėto panaikinimo.

PareiÅ¡kėjas reikalavo Arbitražo Tribunolo pripažinti, kad jis turi jurisdikcijÄ nagrinėti ginÄÄ , pripažinti, kad Lietuvos Respublika pažeidė savo pareigas pagal Tarptautinės sutarties nuostatas, priteisti ne mažesnį kaip 207 971 000 EUR piniginės žalos atlyginimÄ kaip kompensacijÄ už nuostolius, patirtus dėl Lietuvos Respublikos taikytų priemonių, įpareigoti Lietuvos RespublikÄ padengti arbitražo iÅ¡laidas, įpareigoti Lietuvos RespublikÄ sumokėti palÅ«kanas, skaičiuojamas iki arbitražo sprendimo priėmimo ir po jo bei įpareigoti Lietuvos RespublikÄ taikyti kitas teisių gynimo priemones, kurias rekomenduos pareiÅ¡kėjo advokatas ir kurios atrodys tinkamos Arbitražo Tribunolui.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Italijos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 1 d. sutartį dėl investicijų skatinimo ir apsaugos (toliau tekste – Tarptautinė sutartis) bei 1976 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisykles sudarytas ad hoc Arbitražo Tribunolas (toliau tekste – Abitražas arba Arbitražo Tribunolas) 2013 m. gegužės 17 d. priėmė sprendimÄ Nuolatinio arbitražo teismo byloje Nr. 2011-05 pagal L. B. ieÅ¡kinį Lietuvos Respublikai.

PareiÅ¡kėjas 2013 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismÄ , praÅ¡ydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje minėtÄ Arbitražo Tribunolo sprendimÄ . Lietuvos apeliaciniam teismui rengiantis civilinės bylos Nr. 2T-82/2013 pagal pareiÅ¡kėjo L. B. 2013 m. rugsėjo 5 d. praÅ¡ymÄ nagrinėjimui, teisme gautas abiejų Å¡alių praÅ¡ymas dėl taikos sutarties patvirtinimo. II. Užsienio arbitražo sprendimo esmė Pagal Tarptautinę sutartį bei 1976 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisykles sudarytas Arbitražo Tribunolas 2013 m. gegužės 17 d. priėmė sprendimÄ Nuolatinio arbitražo teismo byloje Nr. 2011-05, kuriuo Lietuvos Respublika įpareigota sumokėti pareiÅ¡kėjui L.

B. 341 785, 90 EUR arbitražo iÅ¡laidų, 3 344 336, 97 EUR atstovavimo ir teisinės pagalbos iÅ¡laidų bei palÅ«kanas nuo priteistų sumų, skaičiuojamas nuo 2013 m. gegužės 17 d. ir nustatomas pagal euro tarpbankinio skolinimo palÅ«kanų trijų mėnesių normÄ , galiojančiÄ 2013 m. gegužės 17 d., pridėjus dviejų procentų sudėtines pusmečio palÅ«kanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. gegužės 17 d. Arbitražo Tribunolas atskyrė pareiÅ¡kėjo reikalavimus dėl AB „Alita“ akcijų paketo privatizavimo vieÅ¡ojo konkurso laimėjimo rezultatų panaikinimo ir nesuteikimo pareiÅ¡kėjui teisės gauti naudÄ , susijusiÄ su AB „Alita“ nuosavybe.

Arbitražas nesutiko su tuo, kad VÄ® „Valstybės turto fondas“ įsakymas dėl konkurso rezultatų panaikinimo suteikė pareiÅ¡kėjui galimybę reikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl žalos atlyginimo (negauto pelno), kurį buvo galima teikti, jeigu akcijų pirkimo sutartis bÅ«tų buvusi sudaryta. Arbitražo Tribunolas konstatavo, kad vienintelis pagrįstas pareiÅ¡kėjo reikalavimas byloje yra susijęs su ikisutartiniuose santykiuose prarasta galimybe. BylÄ nagrinėjusi arbitrų kolegija konstatavo, kad ikisutartinėse derybose L.

B. turi teisę prisiteisti tik tiesioginę žalÄ . Arbitražo Tribunolas pažymėjo, kad negautas pelnas, pagrįstas suderintos akcijų pirkimo sutarties sudarymo prielaida, yra pernelyg atsietas ir spekuliatyvus bei nurodė, kad Lietuvos Respublika pateikė pakankamai Å¡iÄ pozicijÄ pagrindžiančios informacijos iÅ¡ arbitražo teismų sprendimų ir doktrinos. Galiausiai Arbitražo Tribunolas padarė iÅ¡vadÄ , kad Lietuva pažeidė Tarptautinę sutartį ir turėtų atlyginti L. B. žalÄ , tačiau konstatavo, kad pareiÅ¡kėjui jau buvo kompensuotos jo sumokėtos sumos.

Dėl Å¡ios priežasties Arbitražo Tribunolas sprendė, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimai dėl ieÅ¡kinio priimtinumo, jurisdikcijos ir atsakomybės bei žalos atlyginimo principo pripažintini pagrįstais, taip pat nurodė, kad 80 procentų arbitražo proceso iÅ¡laidų, kurias patyrė pareiÅ¡kėjas, turi padengti Lietuvos Respublika. III. PraÅ¡ymo dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir atsiliepimo į jį argumentai PareiÅ¡kėjas L. B. 2013 m. rugsėjo 5 d. praÅ¡ymu prašė pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo Tribunolo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimÄ byloje Nr. 2011-05.

Prašymas grindžiamas šiais argumentais: Arbitražinis susitarimas yra galiojantis šalims. Arbitražinis susitarimas, kurio pagrindu buvo inicijuotas arbitražo procesas, yra įtvirtintas Tarptautinės sutarties 9 straipsnyje. Pareiškėjas buvo ir yra Italijos Respublikos pilietis, VĮ „Valsybės turto fondas“ turėjo įgaliojimus, dėl Lietuvos Respublikos interesų gynimo nacionalinėse ir užsienio ginčų sprendimo institucijose. Arbitražo Tribunolo sprendimas buvo priimtas procese aktyviai dalyvaujant abiem šalims.

Arbitražo Tribunolo iÅ¡nagrinėtas ginčas patenka į arbitražinio susitarimo apimtį. Arbitražo Tribunolo sudėtis ir arbitražo procesas atitiko Å¡alių susitarimÄ . Å alys nereiÅ¡kė prieÅ¡taravimų dėl Arbitražo Tribunolo sudėties ar proceso neatitikimo valstybės, kurioje vyko arbitražas, įstatymams. Arbitražo Tribunolo sprendimas yra galutinis, nepanaikintas ir nesustabdytas. Tarp Å¡alių kilęs ginčas yra arbitruotinas, praÅ¡omas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimas neprieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama VÄ® „Valstybės turto fondas“, atsiliepimu į pareiÅ¡kėjo 2013 m. rugsėjo 5 d. praÅ¡ymÄ nurodė, kad pareiÅ¡kėjo atstovas advokatas RamÅ«nas Audzevičius 2013 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su pasiÅ«lymu sudaryti taikos sutartį tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir pareiÅ¡kėjo L. B.. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. rugsėjo 25 d. pasitarime pritarė (neprieÅ¡taravo), kad ginčas tarp L.

B. ir Lietuvos Respublikos bÅ«tų užbaigtas taikos sutartimi. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad VÄ® „Valstybės turto fondas“ valdyba 2013 m. rugsėjo 30 d. posėdyje pritarė taikos sutarties su L. B. projektui. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad ketina pasiraÅ¡yti su pareiÅ¡kėju taikos sutartį ir pateikti jÄ teismui tvirtinti. IV. Lietuvos apeliacinio teismo argumentai ir iÅ¡vados Nagrinėjamoje byloje yra kilęs klausimas dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos apeliaciniam teismui rengiantis civilinės bylos pagal pareiÅ¡kėjo L. B. praÅ¡ymÄ pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražo sprendimÄ nagrinėjimui, teisme gautas abiejų Å¡alių pasiraÅ¡ytas praÅ¡ymas patvirtinti taikos sutartį. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija dėl kiekvieno iÅ¡ Å¡ių praÅ¡ymų pasisakys atskirai.Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Italijos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 1 d. pasiraÅ¡ytos sutarties „Dėl investicijų skatinimo ir apsaugos“, Lietuvos Respublikos ratifikuotos 1995 m. kovo 14 d. ir įsigaliojusios 1997 m. balandžio 15 d. 9 straipsnyje numatyti trys ginčų tarp Susitariančiosios Valstybės ir kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojo bÅ«dai.

Visų pirma, remdamasis Tarptautinės sutarties 9 straipsnio 3 dalies a) punktu pareiÅ¡kėjas dėl ginčo iÅ¡sprendimo kreipėsi į Susitariančiosios Valstybės – Lietuvos Respublikos teismus. Pasibaigus teisminiams ginčams remdamasis Tarptautinės sutarties to paties straipsnio 3 dalies b) punktu pareiÅ¡kėjas kreipėsi į ad hoc arbitraÅ¾Ä , sudarytÄ pagal Tarptautinę sutartį ir 1976 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisykles. Kadangi praÅ¡omÄ pripažinti ir leisti vykdyti sprendimÄ priėmė arbitražas, veikiantis ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, Å¡is arbitražas atitinka užsienio arbitražo sampratÄ .

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 809 straipsnio 1 dalimi, užsienio arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali bÅ«ti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota teisminė institucija pripažinti atitinkamÄ sprendimÄ . Sprendimo pripažinimas yra užsienio arbitražo sprendimui suteikimas tokios pačios teisinės galios, kokiÄ turi nacionalinio teismo ar arbitražo sprendimas. Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 6 dalimi, užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sÄ lygas nustato 1958 m.

Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – 1958 m. Niujorko konvencija) ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas (toliau tekste - KAÄ®). KAÄ® 51 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios užsienio arbitražų sprendimų pripažinimÄ ir vykdymÄ , įtvirtina, jog arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal Å¡io straipsnio ir 1958 m.

Niujorko konvencijos nuostatas (KAÄ® 51 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo procedÅ«ra reiÅ¡kia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimÄ . Todėl sprendžiant dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo negali bÅ«ti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 str. 4 d.). Tai reiÅ¡kia, kad teismas, spręsdamas užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimÄ , neturi teisės arbitražo teisme iÅ¡spręsto ginčo nagrinėti iÅ¡ esmės, spręsti fakto ar materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iÅ¡ esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008 ir kt.). 1958 m.

Niujorko konvencijos I straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šio teisės akto taikymo sritį, nustatyta, kad ši Konvencija taikoma pripažinimui ir vykdymui arbitražų sprendimų, priimtų kitos valstybės teritorijoje, o ne tos valstybės, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti tokius sprendimus, dėl ginčų, kurių pusės gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Ji taip pat taikoma ir tiems arbitražų sprendimams, kurie nelaikomi vidaus sprendimais toje valstybėje, kurios prašoma juos pripažinti ir vykdyti.1958 m.

Niujorko konvencijos II straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta raÅ¡ytinį susitarimÄ , pagal kurį pusės pasižada perduoti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius arba galinčius kilti tarp jų dėl kurių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, galinčių bÅ«ti arbitražo nagrinėjimo dalyku.Pagal 1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnį kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta arbitražų sprendimus privalomais ir vykdo pagal tos teritorijos, kurioje praÅ¡oma pripažinti ir vykdyti Å¡iuos sprendimus, procesines normas tolesniuose straipsniuose iÅ¡dėstytomis sÄ lygomis.

Arbitražų sprendimams, kuriems taikoma Å¡i Konvencija, pripažinti ir vykdyti neturi bÅ«ti taikomos iÅ¡ esmės sunkesnės sÄ lygos arba didesni muitai ar rinkliavos, negu tie, kurie galioja vidaus arbitražų sprendimams pripažinti ir vykdyti. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtinti užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, sprendžiant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimÄ , iÅ¡skirti į dvi grupes, kurios tarpusavyje skiriasi subjektu, galinčiu/turinčiu pareigÄ inicijuoti jų taikymÄ ir turinčiu įrodinėjimo pareigÄ . 1958 m.

Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo Å¡alis, prieÅ¡ kuriÄ yra priimtas praÅ¡omas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimas. Todėl bÅ«tent Å¡iai Å¡aliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindÄ . 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar Å¡alis, prieÅ¡ kuriÄ nukreiptas užsienio arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-57/2013 ir kt.).

Toks patikrinimas turi būti atliekamas tiek proceso, tiek materialiosios teisės aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2008).Nagrinėjamoje byloje šalys nesiremia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje nustatytais nepripažinimo pagrindais ir jų neįrodinėja, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nenustatė 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte nustatyto nepripažinimo pagrindo.

Dėl Å¡ios priežasties teisėjų kolegija ex officio patikrina ir pasisako tik dėl 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nustatyto užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindo. Dėl Arbitražo Tribunolo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo prieÅ¡taravimo vieÅ¡ajai tvarkai(1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktas) 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nustatyta galimybė atsisakyti pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimÄ , jei tos Å¡alies, kurios praÅ¡oma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieÅ¡tarauja Å¡ios Å¡alies vieÅ¡ajai tvarkai.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad sÄ voka „vieÅ¡oji tvarka“ tarptautinio komercinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiÅ¡kinama kaip tarptautinė vieÅ¡oji tvarka, apimanti fundamentalius sÄ Å¾iningo proceso principus, taip pat imperatyviÄ sias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004, 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006, 2006 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2006, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008).

Ä®vertinus tarptautinio komercinio investicinio arbitražo specifikÄ , aiÅ¡kinant sÄ vokÄ â€žtarptautinė vieÅ¡oji tvarka“ turi bÅ«ti atsižvelgiama inter alia į fundamentalius prigimtinės teisės (lot. ius naturalis) principus, ius cogens teisės normas, bendruosius moralės principus, įprastus civilizuotoms tautoms, tarptautinius papročius, tarptautines sutartis ir tarptautinio komercinio investicinio arbitražo praktikÄ . Taigi, sÄ voka ,,vieÅ¡oji tvarka“ turi bÅ«ti aiÅ¡kinama siauriau, nei nacionalinė vieÅ¡oji tvarka ir turi apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus.

Viešosios tvarkos pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, jog užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažintoms tarptautiniu lygiu, kurių tikslas – apsaugoti pagrindinius, gyvybiškai svarbius tarptautinės bendruomenės interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje yra įtvirtinta, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Valstybė reguliuoja Å«kinę veiklÄ taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Minėta Konstitucijos nuostata detalizuojama inter alia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – LR CK) 1.2 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad civiliniai teisiniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiÅ¡kumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikiÅ¡imo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lÅ«kesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais bei LR CK 1.5 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo reikalavimus.

LR CK 1.15 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinta, kad užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumÄ kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Å ios teisės normos, taikomos ir aiÅ¡kinamos sistemiÅ¡kai, užima itin svarbiÄ vietÄ Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje, nes minėtose teisės normose suformuluoti teisės principai yra itin reikÅ¡mingi visai valstybės ekonomikai. Minėtų principų pagrindu yra nustatomos esminės Å«kinės-komercinės veiklos gairės Lietuvos Respublikoje.

Å ie principai ir jų pagrindu susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai tiesiogiai įtakoja valstybėje sudarytas verslo sÄ lygas vidaus ir užsienio subjektams, jos investicinį bei komercinį patrauklumÄ . IÅ¡ minėtų teisės principų iÅ¡plaukiantis sÄ Å¾iningos verslo praktikos ir skaidrios verslo aplinkos kÅ«rimo ir vystymo siekis yra vienas iÅ¡ fundamentaliausių Lietuvos Respublikos privatinės teisės pagrindų. Akcentuotina, jog aukščiau minėti principai sudaro ne tik Lietuvos Respublikos privatinės teisės pagrindÄ .

AnalogiÅ¡ki savo turiniu ir tikslais principai pripažįstami ir daugelio progresyvių teisinių sistemų privatinės teisės kodifikacijose. Pavyzdžiui, Kanados Kvebeko provincijos civiliniame kodekse (toliau tekste – KKP CK) yra įtvirtinta, jog asmuo, naudodamasis savo civilinėmis teisėmis, privalo vadovautis sÄ Å¾iningų ketinimų principu (angl. good faith) (KKP CK 6 straipsnis). Jokia teisė negali bÅ«ti įgyvendinama, jeigu Å¡ituo ketinama pakenkti kitam arba ji įgyvendinama neproporcingu, neprotingu bÅ«du, prieÅ¡taraujančiu sÄ Å¾iningų ketinimų principui (KKP CK 7 straipsnis).

KKP CK taip pat įtvirtinta, jog įgyvendinant civilines teises negali bÅ«ti nukrypstama nuo kodekso taisyklių, susijusių su vieÅ¡Ä jÄ tvarka (KKP CK 9 straipsnis). Pagal Ispanijos Karalystės civilinio kodekso 7 straipsnį, teisės turi bÅ«ti įgyvendinamos laikantis sÄ Å¾iningų ketinimų reikalavimų. Ä®statymas negina piktnaudžiavimo teisėmis arba antisocialaus jų įgyvendinimo. SÄ Å¾iningų ketinimų principas įtvirtintas ir Å veicarijos Konfederacijos civilinio kodekso 2 straipsnyje, Graikijos Respublikos civilinio kodekso 288 straipsnyje, Portugalijos Respublikos civilinio kodekso 762 straipsnio 2 dalyje, taip pat nuo 1942 m. kovo 16 d. galiojančiame Italijos Respublikos civiliniame kodekse (it.

Il Codice Civile Italiano) (žr. pvz., Italijos Respublikos civilinio kodekso 1175, 1176, 1375, 1491 straipsnius). SÄ Å¾iningų ketinimų principas, be kita ko, yra ir vienas svarbiausių tiek Lietuvos Respublikos, tiek užsienio valstybių teisinėse sistemose pripažintų sutarčių teisės principų. LR CK 6.158 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena sutarties Å¡alis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sÄ Å¾iningai. PrancÅ«zijos Respublikos civilinio kodekso (pranc. Code civil des Fran?ais) (toliau tekste – PR CK), galiojančio nuo 1804 metų kovo 21 d., 1134 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad sutartys turi bÅ«ti vykdomos laikantis sÄ Å¾iningų ketinimų principo.

PR CK tiesiogiai įtakojo Nyderlandų Karalystės, Belgijos Karalystės, Italijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Portugalijos Respublikos, Jungtinių Amerikos Valstijų Luizianos valstijos, Kanados Kvebeko provincijos civilinius kodeksus ir kitų valstybių privatinės teisės kodifikacijas. SÄ Å¾iningų ketinimų principas taip pat yra vienas iÅ¡ esminių PrancÅ«zijos Respublikos 1807 m. komerciniame kodekse (pranc. Code de commerce de France) įtvirtintų principų. Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio kodekso (vok.

Bürgerliches Gesetzbuch), galiojančio nuo 1900 metų sausio 1 d., (toliau tekste - BGB) 242 straipsnyje įtvirtinta pareiga veikti vadovaujantis sÄ Å¾iningų ketinimų principu, atsižvelgiant į paprotinę praktikÄ . BGB 157 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos taip, kaip to reikalauja sÄ Å¾iningų ketinimų principas, atsižvelgiant į paprotinę praktikÄ . BGB nuostatos tiesiogiai įtakojo Austrijos Respublikos, Å veicarijos Konfederacijos, Brazilijos Federacinės Respublikos, Japonijos ir kitų valstybių privatinės teisės kodifikacijas.

SÄ Å¾iningų ketinimų principas pripažįstamas ir itin progresyvaus Nyderlandų Karalystės 1992 m. reformuoto civilinio kodekso (oland. Burgerlijk Wetboek) 6:2, 6:248 ir kt. straipsniuose. Pareiga laikytis sÄ Å¾iningų ketinimų principo yra pripažįstama taip pat ir bendrosios teisės valstybėse. Å is principas yra įtvirtintas Jungtinių Amerikos Valstijų unifikuotojo komercinio kodekso (angl. Uniform Commercial Code) 1-201 (20), 1-302 (b) straipsniuose, 1-304 straipsnyje ir kt. Anglosaksų teisinės tradicijos valstybėse, kaip antai, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir Australijoje egzistuoja tendencija dėl sÄ Å¾iningų ketinimų principo reikÅ¡mės didėjimo atitinkamų valstybių privatinėje teisėje (E. A.

Farnsworth. Duties of Good Faith and Liability for Bad Faith Under the UNIDROIT Principles, Relevant International Conventions and National Laws (1994) P. 52-54). SÄ Å¾iningų ketinimų ir sÄ Å¾iningos verslo praktikos (angl. good faith and fair dealing) principai yra įtvirtinti taip pat ir daugelyje moderniojo teisinio reglamentavimo tendencijas atspindinčių dokumentų, neturinčių teisės akto galios (soft law). Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto 2010 m. tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau tekste – UNIDROIT 2010) 1.7 straipsnyje nustatyta, kad sutarties Å¡alys tarptautinėje prekyboje turi elgtis pagal sÄ Å¾iningų ketinimų ir sÄ Å¾iningos verslo praktikos principus.

Å alys negali atsisakyti ar apriboti Å¡ių principų taikymo (UNIDROIT 2010 1.7(2) straipsnis). Prievolė sutarties Å¡alims elgtis pagal sÄ Å¾iningų ketinimų ir sÄ Å¾iningos verslo praktikos principus atspindi pasaulines tendencijas dėl Å¡io principo reikÅ¡mės didėjimo sutarčių teisėje (PA Crépeau and EM Charpentier. The UNIDROIT Principles and the Civil Code of Quebec: Shared Values? (1998) P. 53). SÄ Å¾iningų ketinimų ir sÄ Å¾iningos verslo praktikos principai, kaip kertiniai atitinkamų tarptautinių dokumentų principai, yra įtvirtinti taip pat ir Europos privatinės teisės principų, sÄ vokų ir pavyzdinių taisyklių bendrų pagrindų sistemos projekto (Principles, de?nitions and model rules of European private law.

Draft common frame of reference) (toliau tekste - DCFR) II.-1:103, II.-1:104 ir kituose straipsniuose, Europos sutarčių teisės principų (Principles of European Contracts Law (PECL)) 1:102, 1:201 ir kituose straipsniuose. Pažymėtina, kad sÄ Å¾iningų ketinimų principas yra įtvirtintas ir daugelyje tarptautinės teisės aktų, kaip antai, 1945 m. birželio 26 d. Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 2 dalyje, 1969 m. gegužes 23 d. Vienos Konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 straipsnio 1 dalyje, 1980 m. balandžio 11 d.

Jungtinių Tautų Konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 7 straipsnio 1 dalyje ir kt. Tarptautinio Teisingumo Teismo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad „vienas iÅ¡ esminių principų, reglamentuojančių teisinių pareigų sukÅ«rimÄ ir vykdymÄ , nepriklausomai nuo jų Å¡altinio, yra sÄ Å¾iningų ketinimų principas“ (žr. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1974 m. gruodžio 20 d. SprendimÄ byloje dėl branduolinių bandymų (PrancÅ«zija prieÅ¡ AustralijÄ ), of. cit.:

Nuclear Tests (Australia v. France), Judgrnent, I.C.J. Reports 1974, p. 253.). SÄ Å¾iningų ketinimų principas yra pripažįstamas ir tarptautinio komercinio investicinio arbitražo praktikoje. Pavyzdžiui, Tarptautinio investicinių ginčų sprendimo centro (angl. International Centre for Settlement of Investment disputes) (toliau tekste - ICSID) 1998 m. gruodžio 8 d. preliminariajame sprendime dėl arbitražo tribunolo jurisdikcijos, priimtame ICSID byloje Nr. ARB/97/6 Lanco International Inc. prieÅ¡ Argentinos RespublikÄ ir ICSID 2006 m. rugpjūčio 2 d. sprendime byloje Nr. ARB/03/26 Inceysa Vallisoletana S. L. prieÅ¡ El Salvadoro RespublikÄ , Arbitražo Tribunolas pasisakė, kad „sÄ Å¾iningų ketinimų principas yra aukščiausiasis principas, reglamentuojantis teisinius santykius visais jų aspektais ir turiniu“ ir kt.

IÅ¡ to, kas pasakyta, daroma iÅ¡vada, kad sÄ Å¾iningų ketinimų principas yra bendrasis tiek Lietuvos Respublikos, tiek užsienio valstybių, tiek tarptautinės teisės principas, juo vadovaujamasi taip pat ir tarptautinio komercinio investicinio arbitražo nagrinėjamose bylose. Tarptautinės sutarties 2 straipsnyje nustatyta, kad abi Susitariančiosios Å alys skatina kitos Susitariančiosios Å alies investitorius investuoti jų teritorijose. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad abi Susitariančiosios Å alys visada užtikrina teisingÄ ir beÅ¡aliÅ¡kÄ kitos Susitariančiosios Å alies investitorių investicijų traktavimÄ .

Abi Susitariančiosios Å alys užtikrina, kad kitos Susitariančiosios Å alies investitorių investicijų, atliktų jų teritorijose, valdymui, iÅ¡laikymui, naudojimui, pakeitimui, pasinaudojimui ar perdavimui, taip pat bendrovėms ir įmonėms, kuriose atliktos Å¡ios investicijos, jokiu bÅ«du nebus taikomos nepateisinamos ar diskriminacinės priemonės. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, kiekviena Susitariančioji Å alis savo teritorijoje palaiko teisinę sistemÄ , garantuojančiÄ investitoriams teisinio traktavimo tęstinumÄ , įskaitant visų įsipareigojimų, prisiimtų dėl kiekvieno konkretaus investitoriaus, vykdymÄ gera valia.

Tarptautinės sutarties 3 straipsnyje numatyta, kad abi Susitariančiosios Šalys savo teritorijos ribose kitos Susitariančiosios Šalies investitorių investicijas ir iš jų gaunamas pajamas traktuoja ne mažiau palankiai negu savo piliečių ar trečiųjų valstybių investitorių atliktas investicijas ar pajamas, gautas iš jų. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu palankesnis traktavimas yra nustatytas vidaus įstatymais ar tarptautiniais įsipareigojimais, negu numatyta šioje Sutartyje, tai toks traktavimas bus taikomas atitinkamų Susitariančiųjų Šalių investitoriams ir neišspręstiems santykiams.Tarptautinės sutarties 9 straipsnyje nustatyta, kad bet kokie ginčai, galintys iškilti tarp vienos iš Susitariančiųjų Šalių ir kitos Susitariančiosios Šalies investitorių dėl investicijų, įskaitant ginčus dėl kompensacijos sumos, yra sprendžiami, kiek įmanoma, draugiškai (1 dalis).

Tuo atveju, kai investitorius ir vienos iÅ¡ Susitariančiųjų Å alių Å«kinis subjektas susitarė dėl investicijų sutarties, tai yra taikoma tokioje investicijų sutartyje numatyta tvarka (2 dalis). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu tokie ginčai negali bÅ«ti iÅ¡sprendžiami draugiÅ¡kai per Å¡eÅ¡is mėnesius nuo dienos, kai gautas raÅ¡tiÅ¡kas pareiÅ¡kimas dėl jų sprendimo, tai suinteresuotas investitorius gali savo pasirinkimu perduoti ginÄÄ spręsti a) Susitariančiosios Å alies teismui, turinčiam teritorinę jurisdikcijÄ ;

b) ad hoc arbitražo teismui pagal Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisykles. Vietinė Susitariančioji Å alis tuo pačiu įsipareigoja pripažinti minėto arbitražo kompetencijÄ ;

c) Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui, kuris atliks arbitražo procedÅ«ras pagal l965 m. kovo l8 d. VaÅ¡ingtono konvencijÄ dėl investicinių ginčų tarp valstybių ir kitų valstybių piliečių sprendimo, jeigu abi Susitariančiosios Å alys yra prie jos prisijungusios. Tarptautinės sutarties 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad abi Susitariančiosios Å alys susilaiko nuo derybų diplomatiniais kanalais dėl bet kokių klausimų, susijusių su vykstančiu arbitražo procesu ar teisminiu procesu, kol jis nepasibaigia ir kol viena iÅ¡ Susitariančiųjų Å alių neįvykdo arbitražo ar teismo sprendimo per jame numatytÄ laikotarpį, arba per tÄ laikotarpį, kurį galima nustatyti remiantis tarptautinės teisės ar vidaus įstatymų nuostatomis, taikytinomis tam atvejui.

Taigi, Tarptautinės sutarties 9 straipsnyje nustatyta keletas ginčų tarp Susitariančiųjų valstybių ir kitos Susitariančiosios Valstybės investuotojų sprendimo bÅ«dų. Pasirinkti ginčų sprendimo bÅ«dÄ gali pats investuotojas.Tarptautinė sutartis turi bÅ«ti aiÅ¡kinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sÄ vokų įprastinę reikÅ¡mę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektÄ bei jos tikslÄ (1969 m. gegužes 23 d. Vienos Konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 straipsnis).

Lietuvos Respublikos ir Italijos Respublikos sudarytos Tarptautinės sutarties paskirtis yra sukurti palankias sÄ lygas tobulesniam ekonominiam bendradarbiavimui tarp dviejų Valstybių ir ypač vienos Susitariančiosios Å alies investitorių kapitalo investavimui kitos Susitariančiosios Å alies teritorijoje ir tokių investicijų skatinimas ir abipusė apsauga (Tarptautinės sutarties preambulė). Å ių tikslų įgyvendinimui, kaip minėta, Tarptautinės sutarties 9 straipsnyje numatytas platus investuotojų teisių gynybos bÅ«do pasirinkimas.

Atsižvelgiant į Tarptautinės sutarties objektÄ , paskirtį ir tikslÄ , Tarptautinės sutarties 9 straipsnyje numatyti ginčo sprendimo bÅ«dai vertintini kaip lygiaverčiai. Tačiau Tarptautinės sutarties 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti pažeistų teisių gynybos bÅ«dai nėra alternatyvÅ«s ir vieno iÅ¡ jų pasirinkimas per se neatima galimybės pasinaudoti kitu. Pavyzdžiui, vienai iÅ¡ Susitariančių Å alių ar kitos Susitariančios Å alis investitoriui kreipusis į teismÄ dėl ginčo, kylančio iÅ¡ investicijų, iÅ¡sprendimo, neatimama galimybė pasinaudoti ir kitu Tarptautinės sutarties 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pažeistų teisių gynybos bÅ«du, tame tarpe ir teise kreiptis į ad hoc arbitraÅ¾Ä .

IÅ¡ nagrinėjamos bylos medžiagos ir praÅ¡omo pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimo matyti, jog pareiÅ¡kėjas, prieÅ¡ tai kreipęsis dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo į Lietuvos Respublikos teismus, savo pažeistų teisių gynybai dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo panaudojo kitÄ Tarptautinės sutarties 9 straipsnio 3 dalies b) punkte įtvirtintÄ pažeistų teisių gynybos bÅ«dÄ â€“ ad hoc tarptautinį arbitraÅ¾Ä , kuris ginÄÄ sprendė pagal Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisykles.

Siekiant Å¡iame kontekste įvertinti pareiÅ¡kėjo veiksmus kreipiantis į ad hoc arbitraÅ¾Ä dėl atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimo ir netiesioginių nuostolių atlyginimo jų atitikimo teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principų reikalavimams aspektu, teisėjų kolegija atsižvelgia į Tarptautinėje sutartyje įtvirtinto arbitražinio susitarimo tikslus ir paskirtį. Arbitražinis susitarimas yra sutartis, kurios dalykÄ sudaro abipusė kreditoriaus ir skolininko pozityviojo pobÅ«džio pareiga kilusius ginčus perduoti nagrinėti arbitražui, abipusė negatyviojo pobÅ«džio pareiga susilaikyti nuo bylinėjimosi valstybiniuose teismuose ir su Å¡ioms pareigomis koresponduojančios atitinkamos teisės (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-57/2013).

Lietuvos Respublika valiÄ dėl ginčų su Italijos Respublikos investuotojais galimo spendimo arbitraže iÅ¡reiÅ¡kė sudarydama su Italijos Respublika Tarptautinę sutartį, kurios 9 straipsnyje inter alia yra numatyta nuostata dėl ginčų sprendimo arbitraže. AnalogiÅ¡kas arbitražinių susitarimų, numatytų dviÅ¡alėse sutartyse dėl investicijų skatinimo, sudėties aiÅ¡kinimas yra pripažįstamas ir teisės doktrinoje (žr. pvz., Comparative International Commercial Arbitration. Julian D.

M. Lew, Loukas A. Mistelis, Stefan M. Kröll, Wolters Kluwer Law & Business 2003, P. 765). Kadangi arbitražinis susitarimas yra sutartis, jam, kaip ir bet kuriai kitai sutarčiai bet kurioje jos egzistavimo stadijoje yra taikomas sÄ Å¾iningų ketinimų principas (P. A. Crépeau and EM Charpentier. The UNIDROIT Principles and the Civil Code of Quebec: Shared Values? (1998) P. 55). Taigi, Å¡alys, įgyvendindamos iÅ¡ Å¡ios sutarties kylančias teises ir vykdydamos atitinkamas pareigas, privalo veikti taip, kad jų veiksmai atitiktų universalų sÄ Å¾iningų ketinimų principÄ .

Tarptautinio komercinio investicinio arbitražo praktikoje ir doktrinoje pripažįstama, kad investuotojo teisėtų lÅ«kesčių apsauga, įskaitant investuotojo lÅ«kesčius dėl sÄ Å¾iningo ir teisingo civilinių ginčų nagrinėjimo, yra sudėtinė sÄ Å¾iningo ir teisingo traktavimo principo (angl. fair and equitable treatment) sudedamoji dalis. Investuotojo teisėtų lÅ«kesčių apsauga yra sÄ Å¾iningo ir teisingo traktavimo principo integrali dalis, jei ne svarbiausia, dalis (žr. The fair and Equitable Treatment Standard in the International Law of Foreign Investment.

Ioana Tudor. Oxford Monographs in International Law, Oxford University Press, 2008. P. 162 - 168 ir cituojamÄ tarptautinių komercinių investicinių arbitražų praktikÄ ).IÅ¡ tarptautinės sutarties 2 straipsnio ir 3 straipsnių, taip pat bendrųjų LR CK 1.15 straipsnio nuostatų matyti, kad sÄ Å¾iningo ir teisingo elgesio standartas tiek pagal Tarptautinę sutartį, tiek pagal CK reiÅ¡kia vienodÄ kitos Susitariančiosios Valstybės subjektų ir vidaus subjektų traktavimÄ . Taigi, pareiÅ¡kėjas turėjo pagrindÄ teisėtiems lÅ«kesčiams, kad atitinkamoje situacijoje su juo bus elgiamasi ne blogiau, nei su Lietuvos Respublikos piliečiais.

Dėl to galima daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog tarptautinio komercinio investicinio arbitražo paskirtis yra apsaugoti užsienio valstybėje investavusių asmenų teises ir teisėtus interesus, įgalinant juos inicijuoti arbitražo procesÄ prieÅ¡ valstybę, kurioje jis atliko investicijÄ , perduodant ginÄÄ nagrinėti neÅ¡aliÅ¡kam tribunolui. Å io teisės instituto tikslas – užtikrinti teisingumÄ investuotojo atžvilgiu, kai investuotojas dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali jo pasiekti nacionaliniuose teismuose (žr.

The International Law of Foreign Investment. Second Edition. M. Sornarajah, Cambridge university press, 2004, P. 250).Arbitražo Tribunolo byloje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-470/2006, nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas 2003 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriame nurodė, kad VÄ® „Valstybės turto fondas“ neteisėtai nutraukė derybas dėl AB „Alita“ akcijų paketo privatizavimo ir prašė padengti su konkursu susijusius jo tiesioginius nuostolius.

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu byloje Nr. 2-673-578/2005 pripažino VÄ® „Valstybės turto fondas“ sprendimÄ dėl L. B. paÅ¡alinimo iÅ¡ derybų dėl AB „Alita“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nepagrįstu ir nesÄ Å¾iningu, L. B. naudai priteisė iÅ¡ VÄ® „Valstybės turto fondas“ 1 688 666, 90 Lt nuostolių, susijusių su jo dalyvavimu vieÅ¡ajame konkurse, 20 886, 67 Lt žyminio mokesčio ir 24 031, 42 Lt iÅ¡laidų advokatų pagalbai apmokėti.

Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A– 366/2005 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimÄ ir L. B. ieÅ¡kinį atmetė, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-470/2006 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimÄ ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimÄ . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Å¡ioje nutartyje konstatavo, kad VÄ® „Valstybės turto fondas“, vykdžiusio įstatymų pavestas funkcijas, „neteisėti veiksmai yra nepagrįsti ir nesÄ Å¾iningi“.

IÅ¡ Å¡ių aplinkybių matyti, kad pareiÅ¡kėjas L. B., kreipdamasis į Lietuvos Respublikos teismÄ , turintį teritorinę jurisdikcijÄ tarp jo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kilusio ginčo dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo iÅ¡sprendimui, pareiÅ¡kėjui veikiant kaip investitoriui Lietuvos Respublikos teritorijoje, pasinaudojo Tarptautinės sutarties 9 straipsnio 3 dalies a) punkte įtvirtintu pažeistų teisių gynybos bÅ«du – Lietuvos Respublikos teismų sprendimų pagrindu buvo pripažinta jo teisė į tiesioginių nuostolių atlyginimÄ , konstatavus valstybės vardu veikiančio asmens neteisėtus veiksmus, kaip bÅ«tinÄ jÄ civilinės atsakomybės taikymo sÄ lygÄ .

Atsakovo neteisėti veiksmai buvo konstatuoti, pripažįstant jo sprendimÄ dėl L. B. paÅ¡alinimo iÅ¡ derybų dėl AB „Alita“ akcijų pirkimo sutarties sudarymo nepagrįstu ir nesÄ Å¾iningu. Kadangi tiek nacionalinių teisės sistemų, tiek tarptautiniuose teisės aktuose, tarptautinių komercinių arbitražų praktikoje bei doktrinoje sÄ Å¾iningų ketinimų ir sÄ Å¾iningo traktavimo principų turinys aiÅ¡kinamas ir suprantamas iÅ¡ esmės tapačiai, yra pagrindas daryti iÅ¡vadÄ , kad Lietuvos Respublikos teismai, konstatavę, jog valstybės vardu veikiančių asmenų veiksmai buvo nesÄ Å¾iningi ir nepagrįsti, tokiu bÅ«du pripažino ir Tarptautinės sutarties 2 straipsnyje įtvirtintÄ nesÄ Å¾iningo traktavimo draudimo principo pažeidimÄ .

IÅ¡ Arbitražo Tribunolo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo matyti, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimas dėl 207 971 000 EUR (718 082 268, 80 Lt) nuostolių atlyginimo buvo grindžiamas 1) 1999 m. rugsėjo 11 d. su UAB „Boslita“ pasiraÅ¡yta paslaugų teikimo sutartimi, pagal kuriÄ pareiÅ¡kėjas iÅ¡ minėtos įmonės gavo 470 000 EUR atlyginimo už suteiktas konsultacines paslaugas (t. 1, b.l. 160, 162). 2) 1997 m. gruodžio 18 d. tarp UAB „Boslita“ ir bendrovės „Bosca SpA“ sudaryta licencine sutartimi (t. 1, 184), 3) bendrovės „Bosca SpA“ 1997 m.

įsigytu UAB „Boslita“ 30 proc. akcijų paketu, kuris 2002 m. liepos 11 d. buvo parduotas L. S., sudarant su ja asmeninį penkerių metų pasirinkimo sandorį (t. 1, b.l. 185), 4) 5 000 ir 200 000 Lt įnašais, atliktais dalyvaujant AB „Alita“ akcijų paketo privatizavimo konkurse (t. 1, b.l. 187). Pareiškėjas įrodinėjo, kad jo patirtus nuostolius apima AB „Alita“ vertė ir pajamos iš su AB „Alita“ susijusio verslo, kurias jis būtų gavęs. Pareiškėjas teigė, kad AB „Alita“ vertė tuo metu sudarė 400 339 000 Lt.

Pareiškėjo teigimu, jo patirtus nuostolius taip pat apėmė (tuo neapsiribojant):

1) prarasta sinergija, kuri bÅ«tų atsiradusi sujungus įmones UAB „Boslita“ ir AB „Alita“, pvz., padidėjusi perkamoji galia, pridėtinių iÅ¡laidų sumažėjimas, žaliavų kainos ir kitų sÄ naudų sumažėjimas, padidėję paskirstymo pajėgumai, padidėję eksporto pajėgumai, padidėjęs prestižas postsovietinėse Å¡alyse ir padidėjusi pelno marža;

2) prarasta galimybė plėsti esamÄ veiklÄ , 3) įmonės rinkos vertės padidėjimo praradimas, negautas pelnas ir prarasta rinkos dalis. IÅ¡ Arbitražo Tribunolo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo matyti, kad pareiÅ¡kėjo investicijų egzistavimas buvo konstatuotas iÅ¡ pareiÅ¡kėjo pateikto UAB „Boslita“ suteiktų paslaugų sÄ raÅ¡o, L. B. dažnų kelionių į LietuvÄ ir liudytojo G. S. parodymų pagrindu (t. 1, b.l. 190). BylÄ nagrinėjęs arbitražo tribunolas nekonstatavo aplinkybės, kad pareiÅ¡kėjas, be konsultacinių paslaugų teikimo, bÅ«tų atlikęs materialaus pobÅ«džio investicijų į UAB „Boslita“.

Be to, Arbitražo Tribunolas atmetė pareiškėjo argumentus ir nelaikė pareiškėjo investicija 1997 m. gruodžio 18 d. tarp UAB „Boslita“ ir bendrovės „Bosca SpA“ sudarytos licencinės sutarties ir bendrovės „Bosca SpA“ 1997 m. įsigyto UAB „Boslita“ akcijų paketo ir pareiškėjo su L. S. sudaryto pasirinkimo sandorio. Arbitražo Tribunolas, įvertinęs šalių argumentus ir pateiktus įrodymus, spręsdamas dėl žalos dydžio, konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog pareiškėjas galiausiai būtų sudaręs AB „Alita“ akcijų pirkimo sutartį (t. 1, b.l. 220).

Arbitražo Tribunolas sprendė, kad „proceso pabaiga neabejotinai buvo aiÅ¡ki ir pačios Å¡alys pripažino, kad net pripažinus ieÅ¡kovÄ konkurso laimėtoju, jos dar tebevedė ikisutartines derybas“. Arbitražo Tribunolas atskyrė pareiÅ¡kėjo reikalavimus dėl pareiÅ¡kėjo teisės prisiteisti žalÄ dėl vieÅ¡ojo pirkimo konkurso rezultatų panaikinimo ir prarastos pareiÅ¡kėjo galimybės gauti naudÄ , susijusiÄ su AB „Alita“ nuosavybe (t. 1, b.l. 222). Arbitražo Tribunolas atmetė pareiÅ¡kėjo argumentÄ , kad VÄ® „Valstybės turto fondas“ įsakymas dėl vieÅ¡ojo konkurso rezultatų panaikinimo leidžia pareiÅ¡kėjui reikÅ¡ti reikalavimÄ dėl žalos atlyginimo (negauto pelno), kurį jis galėtų teikti, jei akcijų pirkimo sutartis bÅ«tų buvusi sudaryta (t. 1, b.l. 222).

Arbitražo Tribunolas konstatavo, kad ikisutartinėse derybose pareiÅ¡kėjas turi teisę tik į tiesioginių nuostolių atlyginimÄ . Arbitražo Tribunolas sprendė, kad „negautas pelnas, pagrįstas suderintos akcijų pirkimo sutarties prielaida, yra pernelyg atsietas ir spekuliatyvus“. Arbitražo Tribunolas pažymėjo, kad „atsakovas pateikė pakankamai Å¡iÄ pozicijÄ pagrindžiančios informacijos ir iÅ¡ arbitražo teismų sprendimų ir doktrinos“. Å i bylÄ tarp pareiÅ¡kėjo ir Lietuvos Respublikos nagrinėjusio Arbitražo Tribunolo iÅ¡vada visiÅ¡kai atitinka tarptautinių komercinių investicinių arbitražų praktikoje kitų arbitražo tribunolų padarytas iÅ¡vadas dėl galimybės priteisti netiesioginius nuostolius ikisutartiniuose santykiuose.

Arbitražo Tribunolas de facto atmetė pareiÅ¡kėjo ieÅ¡kinį, nepaisant to – įpareigojo Lietuvos RespublikÄ padengti savo ir 80 proc. L. B. patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų. Pažymėtina, jog bylÄ tarp pareiÅ¡kėjo ir Lietuvos Respublikos nagrinėjusio Arbitražo Tribunolo iÅ¡vada dėl reikalavimo priteisti netiesioginius nuostolius ikisutartiniuose santykiuose nepagrįstumo visiÅ¡kai atitinka tarptautinių komercinių investicinių arbitražų praktikoje kitų arbitražo tribunolų sprendžiant šį klausimÄ padarytas iÅ¡vadas.

IÅ¡ tarptautinių komercinių investicinių arbitražų praktikos analogiÅ¡ko pobÅ«džio bylose matyti, kad daugelyje tarptautinio komercinio investicinio arbitražo bylų ne vienas Arbitražo Tribunolas ne tik yra konstatavęs negalimumÄ priteisti netiesioginius nuostolius ikisutartiniuose santykiuose (žr. pvz., ICSID arbitražo tribunolo 2000 m. rugpjūčio 30 d. sprendimÄ ICSID byloje Nr. ARB(AF)/97/1 Metalclad Corporation prieÅ¡ Meksikos Jungtines Valstijas, ICSID arbitražo tribunolo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimÄ ICSID byloje Nr. ARB/00/5 Autopista Concesionada de Venezuela, C.A. prieÅ¡ Venesuelos Bolivaro RespublikÄ , ICSID arbitražo tribunolo 2007 m. sausio 19 d. sprendimÄ ICSID byloje Nr. ARB/02/5 PSEG prieÅ¡ TurkijÄ ir Å¡io sprendimo 80 psl. nurodytÄ praktikÄ ir kt. ), bet ir daugeliu atveju apskritai nepripažinęs investicijomis iÅ¡laidų, piniginių, turtinių bei neturtinių įnašų, investuotojo atliktų iki sutarties sudarymo (žr. pvz., ICSID arbitražo tribunolo 2002 m. kovo 15 d. sprendimÄ ICSID byloje Nr. ARB/00/2 Mihaly International Corporation prieÅ¡ Å ri Lankos Demokratinę Socialistinę RespublikÄ , Stokholmo prekybos rÅ«mų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimÄ byloje Nr. 049/2002 William Nagel prieÅ¡ Čekijos RespublikÄ , ICSID arbitražo tribunolo 2006 m. kovo 2 d. sprendimÄ ICSID byloje Nr. ARB/01/14 F-W Oil Interests, Inc. prieÅ¡ Trinidado ir Tobago RespublikÄ ir kt.).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.163 straipsnyje yra įtvirtinta pareiga Å¡alims elgtis sÄ Å¾iningai ikisutartiniuose santykiuose. AnalogiÅ¡ka taisyklė yra įtvirtinta BGB 311 straipsnio 2 dalyje, Graikijos Respublikos civilinio kodekso 197 ir 198 straipsniuose, Italijos Respublikos civilinio kodekso 1337 straipsnyje. Pagal PrancÅ«zijos Respublikos teisę Å¡aliai, ikisutartiniuose santykiuose pažeidusiai pareigÄ elgtis pagal sÄ Å¾iningų ketinimų principÄ , taikoma deliktinė atsakomybė PrancÅ«zijos Respublikos civilinio kodekso 1382 straipsnio pagrindu.

Pareiga derėtis laikantis sÄ Å¾iningų ketinimų principo nustatyta ir UNIDROIT 2010 2.1.15 straipsnyje, DCFR II.3:301 straipsnyje. Å iuo teisinio reguliavimo pagrindu daroma iÅ¡vada, kad teisėtų lÅ«kesčių ikisutartiniuose santykiuose esmė – abiejų Å¡alių pareiga derėtis pagal sÄ Å¾iningų ketinimų principo reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad, pavyzdžiui, Italijos Respublikos teismų praktikoje (žr. pvz., Italijos Aukščiausiojo Teismo 1980 m. rugpjūčio 20 d. sprendimÄ byloje Nr. 4942, 1982 m. vasario 12 d. sprendimÄ byloje Nr. 855, 1993 m. kovo 12 d. sprendimÄ byloje Nr. 2973, 1994 m. vasario 25 d. sprendimÄ byloje Nr. 1897, 2000 m. vasario 14 d. sprendimÄ byloje Nr. 1632, 2004 m. liepos 30 d. sprendimÄ byloje Nr. 14539 ir kt.), PrancÅ«zijos Respublikos teismų praktikoje (žr.

PrancÅ«zijos Kasacinio Teismo 2006 m. birželio 28 d. sprendime byloje Nr. 04-20040) taip pat pripažįstama, kad už sÄ Å¾iningų ketinimų principo pažeidimÄ ikisutartiniuose santykiuose gali bÅ«ti priteisiami tik tiesioginiai nuostoliai. AnalogiÅ¡kos teisinės atsakomybės taisyklės taikomos ir pagal UNIDROIT 2010 (Commentary on the UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. Edited by Stefan Vogenauer and Jan Kleinheisterkamp. Oxford university press, 2009 P. 306) ir DCFR (Principles, Definitions and Model Rules of European Private Law.

Draft Common Frame of Reference (DCFR), Full Edition Volume I. Prepared by the Study Group on a European Civil Code and the Research Group on EC Private Law (Acquis Group) Based in part on a revised version of the Principles of European Contract Law Edited by Christian von Bar and Eric Clive P. 248).Tokiu bÅ«du, pareiÅ¡kėjas turėjo neginčijamÄ teisę tikėtis, kad su juo bus deramasi sÄ Å¾iningai, o tuo atveju, jeigu kita Å¡alis pažeis Å¡iÄ pareigÄ , jam bus atlyginti tiesioginiai nuostoliai. Å i iÅ¡vada daroma atsižvelgiant tiek į Lietuvos Respublikos teisėje, tiek į Italijos Respublikos teisėje, tiek kitų valstybių nacionalinių teisės sistemų teisės aktuose, tiek UNIDROIT 2010 ir DCFR suformuluotas taisykles dėl atsakomybės ikisutartiniuose santykiuose ribų.PareiÅ¡kėjas, bÅ«damas verslininkas, kuriam yra taikomi itin aukÅ¡ti atidumo, rÅ«pestingumo standartai, galėdamas konsultuotis su aukÅ¡tos kvalifikacijos teisininkais, galėdamas įvertinti jo atžvilgiu valstybės atliktų neteisėtų veiksmų realias pasekmes ir pasirinkti tinkamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos priemones, esant aiÅ¡kioms tarptautinių komercinių investicinių arbitražų praktikos tendencijoms dėl galimybės priteisti netiesioginius nuostolius ikisutartiniuose santykiuose, privalėjo elgtis protingai, kaip sÄ Å¾iningas verslininkas, veikiantis sÄ Å¾iningų ketinimų principo pagrindu.

Tuo tarpu jis, Lietuvos Respublikos teismų sprendimų pagrindu gavęs tiesioginių su jo dalyvavimu AB „Alita“ privatizavimo konkurse susijusių nuostolių atlyginimÄ bei pažeidimo dėl ikisutartinių derybų nesÄ Å¾iningo nutraukimo patvirtinimÄ , 2010 m. kovo 19 d. praneÅ¡imu apie arbitraÅ¾Ä pradėjo arbitražo procesÄ prieÅ¡ Lietuvos RespublikÄ , pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį dėl 207 971 000 EUR (718 082 268, 80 Lt) netiesioginių nuostolių atlyginimo, kurių atlyginimo, remiantis minėta tarptautinių komercinių investicinių arbitražų praktika, tikėtis nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinis teismas Å¡ių faktinių aplinkybių, Arbitražo Tribunolo sprendime suformuluotų argumentų, minėtos tarptautinių komercinių arbitražų praktikos, užsienio valstybių ir tarptautinės teisės aktų pagrindu daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjas, Lietuvos Respublikos teismuose gavęs tiesioginių nuostolių atlyginimÄ , nacionaliniams teismams, nagrinėjusiems bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo ieÅ¡kinį, laikantis aukÅ¡tų teisinio padorumo standartų (Arbitražo sprendimo 198 punktas), pažeidė sÄ Å¾iningų ketinimų principÄ , kaip bendrÄ jį civilizuotų tautų pripažintÄ teisės principÄ .

PareiÅ¡kėjas inicijavo arbitražo procesÄ , kurio baigtis, atsižvelgiant į minėtÄ tarptautinių komercinių investicinių arbitražų praktikÄ , paties pareiÅ¡kėjo pateiktus įrodymus ir jų pakankamumÄ Ä¯rodinėjant 207 971 000 EUR tariamai patirtų nuostolių, pareiÅ¡kėjo argumentacijÄ dėl jo įrodinėtų nuostolių kilmės, akivaizdžiai galėjo bÅ«ti prognozuojama a priori. PareiÅ¡kėjas pažeidė šį principÄ taip pat ir kaip bendrÄ jį sutarčių teisės principÄ , naudodamasis iÅ¡ Tarptautinės sutarties 9 straipsnio kylančia teise į arbitražinį bylos nagrinėjimÄ tokiu neprotingu ir neproporcingu bÅ«du.

Pagrįsta manyti, kad pareiÅ¡kėjas, ad hoc arbitraže pareikÅ¡damas tokio dydžio finansinį reikalavimÄ , kuris galiausiai net paties Arbitražo Tribunolo buvo atmestas kaip nepagrįstas ir spekuliatyvus, Arbitražo Tribunolui konstatavus, kad pareiÅ¡kėjas jau yra gavęs tiesioginių nuostolių atlyginimÄ , pats siekė dirbtinai padidinti ginčo sumÄ . Ginčo suma, remiantis tarptautiniame komerciniame arbitraže ir tarptautiniame komerciniame investiciniame arbitraže įprastais standartais, yra vienas iÅ¡ svarbiausių faktorių, įtakojančių visÄ arbitražinio bylinėjimosi eigÄ bei jo kainÄ , įskaitant Arbitražo Tribunolo narių honorarų ir iÅ¡laidų Å¡alių atstovams bei ekspertams dydį (žr.

Rationalising Costs in Investment Treaty Arbitration. Susan D. Franck. Washington University Law Review, Volume 88, Issue 4, 2011). Toks naudojimasis teise į arbitražinį bylos nagrinėjimÄ neatitinka tarptautinio komercinio investicinio arbitražo esmės ir paskirties, be to, prieÅ¡tarauja sÄ Å¾iningų ketinimų principui ir pačiai teisingumo esmei. Todėl pripažinimas ir leidimas vykdyti arbitražo sprendimo, priimto procese, inicijuotame ieÅ¡kovui veikiant prieÅ¡ sÄ Å¾iningų ketinimų principÄ , prieÅ¡tarautų tarptautinei vieÅ¡ajai tvarkai.

PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas reikÅ¡tų, kad investuotojai, net ir gavę sÄ Å¾iningÄ nuostolių atlyginimÄ nacionaliniuose teismuose, nagrinėjusiuose bylÄ laikantis visų sÄ Å¾iningo proceso standartų, galėtų papildomai reikÅ¡ti bet kokio pobÅ«džio reikalavimus tarptautiniuose arbitražuose ir gauti bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ net ir tais atvejais, kai jų reikalavimai pripažįstami visiÅ¡kai nepagrįstais ir atmetami. Tokios galimybės egzistavimas motyvuotų suinteresuotus asmenis inicijuoti tarptautinio komercinio investicinio arbitražo procesus, turint tikslÄ , nesusijusį su tikrÄ ja Å¡io teisės instituto paskirtimi – užtikrinti investuotojui teisę į gynybÄ , kai jos dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali užtikrinti nacionaliniai teismai.

Tokiu bÅ«du de facto bÅ«tų įteisinamas non bis in idem principo pažeidimas, nes valstybė turėtų sumokėti investuotojui ne tik realiai sukeltos žalos atlyginimÄ , bet ir investuotojo inicijuoto galimai neprotingo dydžio ar net ad absurdum reikalavimais dirbtinai pabranginto arbitražo proceso iÅ¡laidas, daug kartų virÅ¡ijančias realiÄ valstybės veiksmais sukeltÄ Å¾alÄ . Ypatingai pažymėtina, kad tokia galimybe bÅ«tų paneigiamas valstybės suverenaus imuniteto principas, nes bÅ«tų visiÅ¡kai paneigiama valstybės galimybė pačiai sÄ Å¾iningai atlyginti savo neteisėtais veiksmais padarytÄ Å¾alÄ .

Bylinėjimasis, nepriklausomai nuo to, kokia institucija nagrinėja ginÄÄ , negali bÅ«ti savitikslis. To reikalauja universalieji teisės principai – teisingumo, protingumo, ekonomiÅ¡kumo. Å ioje byloje susiklosčiusi faktinė situacija rodo, kad pareiÅ¡kėjas, nacionaliniuose teismuose ir tarptautiniame komerciniame investiciniame arbitraže reikÅ¡damas reikalavimÄ tuo pačiu faktiniu, tačiau skirtingais teisiniais ieÅ¡kinio pagrindais, iÅ¡ tiesų siekė ne teisingumo, kuris jau buvo įgyvendintas Lietuvos Respublikos teismų sprendimais (žr.

The fair and Equitable Treatment Standard in the International Law of Foreign Investment. Ioana Tudor. Oxford Monographs in International Law, Oxford University Press, 2008. P. 157 - 168), o piktnaudžiavo teise. Toks naudojimasis teise, kai „jos įgyvendinimu siekiama sukelti kitam asmeniui žalos arba naudojamasi teise kitais tikslais, nei tie tikslai, kurių buvo siekiama užtikrinant asmeniui Å¡iÄ teisę, arba atvejai, kai asmens, naudojimasis teise sukelia neproporcingus rezultatus, lyginant su rezultatais, kurių iÅ¡ tiesų buvo siekiama, yra tipiÅ¡kas elgesio, prieÅ¡taraujančio sÄ Å¾iningų ketinimų principui, pavyzdys“ (Commentary on the UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts.

Edited by Stefan Vogenauer and Jan Kleinheisterkamp. Oxford university press, 2009 P. 181, 34 punkt.). Tokiu būdu, nagrinėjamu atveju faktiškai susiklostė situacija, jog pareiškėjas, savo pažeistų teisių gynybai dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo pasirinkdamas Lietuvos Respublikos teismus, savo teisę dėl netiesioginių nuotolių atlyginimo vėliau gynė tarptautiniame ad hoc arbitraže. Šie reikalavimai nors savo esme ir nėra tapatūs, tačiau jų faktinis pagrindas iš esmės sutampa.

Kadangi pareiÅ¡kėjo pažeistų teisių gynimo Lietuvos Respublikos teismuose procesas buvo pirmesnis ir jo metu atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmai buvo pripažinti neteisėtais bei pripažinta pareiÅ¡kėjo teisė į tiesioginių nuostolių atlyginimÄ , tai arbitražinio proceso inicijavimas, siekiant pakartotinio atsakovo veiksmų pripažinimo neteisėtais, reiÅ¡kiant akivaizdžiai pagal tarptautinio arbitražo ir nacionalinių teismų praktikÄ nepagrįstÄ reikalavimÄ dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo, vertintinas kaip nesÄ Å¾iningas pareiÅ¡kėjo naudojimasis Tarptautinės sutarties 9 straipsnio 3 dalies b) punkte įtvirtinta teise dėl pažeistų teisių gynybos bÅ«do.

Todėl Lietuvos apeliacinis teismas konstatuoja, kad, esant iÅ¡vadai dėl nesÄ Å¾iningo traktavimo draudimo principo pažeidimo Lietuvos Respublikos nacionalinių teismų sprendimuose, priteisiant pareiÅ¡kėjui teisingÄ nuostolių atlyginimÄ , pareiÅ¡kėjui nebuvo pagrįsto bÅ«tinumo reikalauti, kad to paties teisės principo pažeidimas bÅ«tų konstatuotas dar ir arbitražo institucijos.Kita vertus, pagrindas pripažinti, kad pareiÅ¡kėjo ieÅ¡kinys Arbitražo Tribunolo sprendimu buvo iÅ¡ dalies patenkintas, nes buvo konstatuotas pažeidimo faktas bei teisė į tiesioginių nuostolių atlyginimÄ , bÅ«tų tik tuo atveju, jeigu Å¡is sprendimas bÅ«tų vertinamas autonomiÅ¡kai, t.y. atskirai nuo kreipimosi dėl teisės gynimo Lietuvos Respublikos teismuose.

Nepaisant to, materialinė pripažinto pagrįstu pareiÅ¡kėjo reikalavimo, reikÅ¡to arbitraže, iÅ¡raiÅ¡ka, atsižvelgiant į pareiÅ¡kėjo reikalavimo, reikÅ¡to nacionaliniuose teismuose dydį, yra itin menka - arbitraže buvo pripažinta pagrįstu tik 0, 24 proc. pareiÅ¡kėjo reikÅ¡to finansinio reikalavimo. Teisėjų kolegijos manymu, svarbiausia aplinkybė yra ta, kad sÄ Å¾iningo ir teisingo traktavimo principo pažeidimÄ jau buvo konstatavę nacionaliniai teismai, į kuriuos pareiÅ¡kėjas kreipėsi laisva valia ir tokiu bÅ«du įgyvendino iÅ¡ Tarptautinės sutarties 9 straipsnio kylančiÄ teisę pasirinkti ginčų sprendimo bÅ«dÄ , dar iki pareiÅ¡kėjo kreipimosi į arbitraÅ¾Ä , kuris sprendimu konstatavo inter alia jau iki to konstatuotÄ pareiÅ¡kėjo teisę į tiesioginių nuostolių atlyginimÄ .

Neteisėti atsakovo veiksmai iÅ¡nagrinėtoje arbitražo byloje tebuvo tik viena iÅ¡ bÅ«tinųjų atsakovo atsakomybės dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo taikymo sÄ lygų, o ne savarankiÅ¡kas, savo esme naujas reikalavimas, kurio patenkinimas turėtų teisinę reikÅ¡mę ginčo Å¡alių materialiųjų teisių ir pareigų atsiradimui. Taigi, vertinant pareiÅ¡kėjo pasirinktų jo teisių gynybos bÅ«dų visumÄ apskritai, visi jo arbitraže pareikÅ¡ti reikalavimai buvo de facto atmesti.

Å i aplinkybė yra itin svarbi bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo klausimui. Tarptautiniame komerciniame investiciniame arbitraže ir valstybių nacionalinėse teisinėse sistemose galioja skirtingi bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo Å¡alims principai. Kontinentinės teisės tradicijos valstybėse galioja principas, kad visas bylinėjimosi iÅ¡laidas privalo padengti bylÄ pralaimėjusi Å¡alis (angl. loser pays rule arba costs follow the event rule). Anglosaksų teisinės tradicijos valstybėse laikomasi požiÅ«rio, kad kiekviena iÅ¡ Å¡alių padengia savo turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas, nepriklausomai nuo bylos baigties (angl. pay-your-own-way rule arba American rule).

Egzistuoja ir trečiasis bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo modelis, suformuluotas doktrinoje. Pagal šį modelį, vertinant paskirstytinas bylinėjimosi iÅ¡laidas, atsižvelgiama į santykinę Å¡alių sėkmę procese (reikÅ¡tų ir patenkintų reikalavimų santykį). Tarptautinių komercinių investicinių arbitražų praktikos analizės bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo klausimu pagrindu teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad atitinkamas bylas nagrinėjantys arbitražo tribunolai vadovaujasi Å¡iomis taisyklėmis, nors paskirstydami bylinėjimosi iÅ¡laidas ir naudojasi didesne veiksmų laisve, nei nacionaliniai teismai.

Lietuvos apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad minėtų bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo Å¡alims taisyklių pagrindu gali bÅ«ti nustatyta bendra tendencija – bylÄ laimėjusi Å¡alis neatlygina pralaimėjusios Å¡alies patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų. Å i aksioma vienija visus be iÅ¡imties minėtus bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo metodus, todėl Å¡i taisyklė gali bÅ«ti laikoma taisykle, atspindinčia tarptautinę vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ atitinkamoje srityje. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, kaip jau minėta, tik itin menka pareiÅ¡kėjo reikalavimų dalis arbitražo procese buvo pripažinta pagrįsta, negana to, Arbitražo Tribunolui konstatuojant, kad ji jau buvo sumokėta dar prieÅ¡ pareiÅ¡kėjui kreipiantis į arbitraÅ¾Ä , Å¡io užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procese Lietuvos apeliaciniam teismui konstatavus pareiÅ¡kėjo sÄ Å¾iningų ketinimų principo pažeidimÄ , kreipiantis į arbitraÅ¾Ä nesant tam pagrįsto reikalo, egzistuoja pagrindas atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Arbitražo Tribunolo sprendimÄ dar ir dėl Å¡ios priežasties.

Dėl taikos sutarties tvirtinimo CPK 140 straipsnio 3 dalis numato, kad bet kurioje proceso stadijoje Å¡alys gali baigti bylÄ taikos sutartimi. Teisėjų kolegijos nuomone, sudaryti taikos sutartį Å¡alys gali ir ne ordinariniame procese, kuriame sprendžiami klausimai dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas netvirtina Å¡alių taikos sutarties, jeigu Å¡is veiksmas prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar vieÅ¡ajam interesui.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 681 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ įgaliojo VÄ® „Valstybės turto fondas“ atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei derybose su L.

B., taip pat atliekant veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos interesų gynimu visose galimose Lietuvos Respublikos ir užsienio ginčų sprendimo institucijose sprendžiant L. B. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ginÄÄ , kilusį dėl AB „Alita“ akcijų privatizavimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. rugsėjo 25 d. pasitarime pritarė (neprieÅ¡taravo), kad ginčas tarp pareiÅ¡kėjo ir Lietuvos Respublikos bÅ«tų užbaigtas taikos sutartimi. Taip pat Vyriausybė 2013 m. spalio 16 d. nutarimu pakeitė Vyriausybės 2007 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 681 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ 1 punktÄ ir papildomai įgaliojo VÄ® Valstybės turto fondas“ sudaryti su pareiÅ¡kėju taikos sutartį.

VÄ® „Valstybės turto fondas“ valdyba 2013 m. rugsėjo 30 d. posėdyje pritarė taikos sutarties su L. B. projektui. Å iuo pagrindu VÄ® „Valstybės turto fondas“ direktorė A. J. ir pareiÅ¡kėjas L. B. 2013 m. lapkričio 19 d. sudarė taikos sutartį, kurioje numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažįsta Arbitražo Tribunolo sprendimÄ ir sutinka su L. B. praÅ¡ymu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigojo ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, kuria Lietuvos Respublikoje pripažįstamas Arbitražo Tribunolo sprendimas ir patvirtinama Å¡alių sudaryta taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos, pervesti į pareiÅ¡kėjo banko sÄ skaitÄ Arbitražo Tribunolo sprendimu L.

B. naudai priteistas sumÄ â€“ viso 3 686 122, 87 EUR. PareiÅ¡kėjas L. B. įsipareigojo atsisakyti Arbitražo Tribunolo sprendimu priteistų palÅ«kanų. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į Å¡ioje civilinėje byloje nustatytÄ pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Italijos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 1 d. sutartį dėl investicijų skatinimo ir apsaugos bei 1976 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisykles sudaryto ad hoc Arbitražo Tribunolo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo prieÅ¡taravimÄ vieÅ¡ajai tvarkai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir pareiÅ¡kėjo sudarytÄ taikos sutartį, susijusiÄ su Å¡iuo užsienio arbitražo sprendimu, atsisakoma tvirtinti dėl Å¡ios taikos sutarties prieÅ¡taravimo vieÅ¡ajam interesui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo V straipsnio 2 dalies b) punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu, n u t a r i a :Atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje ad hoc Arbitražo Tribunolo, sudaryto pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Italijos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 1 d. sutartį dėl investicijų skatinimo ir apsaugos bei 1976 m.

Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisykles, 2013 m. gegužės 17 d. sprendimÄ byloje Nr. 2011-05, kuriuo Lietuvos Respublika įpareigota sumokėti L. B. 341 785, 90 EUR arbitražo iÅ¡laidų, 3 344 336, 97 EUR atstovavimo ir teisinės pagalbos iÅ¡laidų bei palÅ«kanas nuo priteistų sumų, skaičiuojamas nuo 2013 m. gegužės 17 d. ir nustatomas pagal euro tarpbankinio skolinimo palÅ«kanų trijų mėnesių normÄ , galiojančiÄ 2013 m. gegužės 17 d., pridėjus dviejų procentų sudėtines pusmečio palÅ«kanas, skaičiuojamas nuo 2013 m. gegužės 17 d.

Atsisakyti tvirtinti taikos sutartį, 2013 m. lapkričio 19 d. sudarytÄ tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veikiančios per valstybės įmonę „Valstybės turto fondas“, ir L. B. dėl Arbitražo Tribunolo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo pripažinimo. Å i nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per trisdeÅ¡imt dienų nuo jos priėmimo dienos gali bÅ«ti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Teisėjai                                                    ArtÅ«ras Driukas                                                                  Alvydas PoÅ¡kus                                                                  Egidijus Žironas