2017-07-04 Nr. AB-13233-3-61-3-00397-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4092-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00397-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1; 22.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybės tarnybos departamentui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja P. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, KAM) sprendimą atsisakyti priimti pareiškėją į Krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus (toliau – ir PD PAS) vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos pareigybė) pareigas; 2) panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2017 m. sausio 18 d. sprendimą (raštą) Nr. 12-01-95 „Dėl priėmimo į valstybės tarnybą ir prašymo skelbti konkursą atšaukimo“; 3) įpareigoti atsakovą priimti pareiškėją į jos laimėtas Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio 13 kategorijos pareigybė); 4) įpareigoti atsakovą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 23 d. iki pareiškėjos priėmimo į darbą dienos išmokėti jai minimaliojo mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

Paaiškino, kad KAM be pagrindo nepriėmė jos į Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorija) pareigas, nors KAM komisija pripažino, jog pareiškėja atitinka minėtai pareigybei nustatytus specialiuosius reikalavimus. Pareiškėja nebuvo priimta į minėtas pareigas, kadangi KAM gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko pavedimą Nr. S-39-4087, kuriame rekomenduojama, nesant motyvuoto būtinumo, neorganizuoti ministerijose ir pavaldžiose įstaigose konkursų į laisvas valstybės tarnautojo pareigybes. Pareiškėjos teigimu, nors KAM ir gavo Ministro Pirmininko pavedimą, tačiau toliau organizavo konkursus į kitas laisvas valstybės tarnautojo pareigybes ir jų nenutraukė, skirtingai negu pareiškėjos atžvilgiu.

Atkreipė dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 966 „Dėl Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 24 punktą, konkursą organizuojanti įstaiga konkursą gali atšaukti tik motyvuotu sprendimu ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki konkurso pradžios. Pareiškėjos teigimu, nebuvo ir nėra jokių objektyvių priežasčių jos nepriimti į tarnybą. Atsakovas nevykdo jokių vidinių reorganizacijų ar pareigybių mažinimo planų, o atsakovo pareiškėjos nepriėmimo į tarnybą pagrindu nurodomas 2016 m. gruodžio 21 d. Ministro Pirmininko pavedimas Nr. S-39-4087 negali būti laikomas tinkamu nepriėmimo į tarnybą (darbą) teisiniu pagrindu, nes šis dokumentas yra rekomendacinio pobūdžio; pats atsakovas, pradėjęs ir net gavęs šį dokumentą, tęsdamas pareiškėjos įdarbinimo procedūras, pripažino, kad šis dokumentas jos atžvilgiu negali būti taikomas, nes KAM laikė šią pareigybę būtina; pareiškėjos konkurso į laisvas pareigybes tęsimas (net ir po minėto Ministro Pirmininko pavedimo gavimo) įrodo, kad šis konkretus dokumentas nebuvo pagrindas stabdyti ir (ar) nutraukti jos įdarbinimo į KAM procedūras. Taigi atsakovas nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme suteikta socialine garantija (teise atstatyti valstybės tarnautojo statuso praradimą).

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. 1. 19–21) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad dėl to, jog pareiškėja nebuvo priimta į Krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas pareiškėjos teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, kadangi pareigybės, kurios specialiuosius reikalavimus pareiškėja buvo pripažinta atitinkanti, objektyviai neliko. Atsakovo nuomone, institucijos teisė apsispręsti, kokios pareigybės yra reikalingos tinkamai vykdyti institucijos funkcijas, yra absoliuti. Institucija pati turi teisę nuspręsti, kokių pareigybių ir kiek jų reikia tinkamai institucijai vykdyti iškeltus uždavinius ir pavestas funkcijas, todėl natūralu, kad institucijose tam tikros pareigybės steigiamos, kitos pareigybės naikinamos, keičiami pareigybių aprašymai ir pan. Tai, kad pareiškėja buvo pripažinta atitinkanti specialiuosius reikalavimus, keliamus PD PAS pareigybei, niekaip negali panaikinti institucijos teisės apsispręsti, kokios pareigybės jos vidinėje struktūroje yra reikalingos ir kokie turi būti nustatyti toms pareigybėms kvalifikaciniai ir funkciniai reikalavimai. Taigi, vadovaudamasi Krašto apsaugos ministro 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-649 suteiktais įgaliojimais, ministerijos kanclerė 2017 m. vasario 1 d. pasirašė Krašto apsaugos ministro įsakymą Nr. V-78, kuriuo pakeitė Krašto apsaugos ministerijos pareigybių sąrašo tam tikras dalis, o šio įsakymo 4 punktu pripažino netekusiu galios 201 sąrašo punktą, t. y. panaikino PD PAS vyriausiojo specialisto pareigybę, į kurią ir pretendavo pareiškėja. Teisės aktuose nėra numatyta draudimo, kad negali būti naikinamos pareigybės, į kurias asmuo pretenduoja, pasinaudodamas Valstybės tarnybos įstatyme numatyta garantija į valstybės tarnautojo statuso atkūrimą.

Atkreipė dėmesį, kad sprendimas panaikinti pareigybę, į kurią pretendavo pareiškėja, buvo priimtas dar kartą atsakingam asmeniui įvertinus tiek Ministro Pirmininko 2016 m. gruodžio 21 d. pavedimą, tiek ir panaikintai pareigybei priskirtas funkcijas. Pagal PD PAS pareigybės aprašymą šios pareigybės paskirtis yra administruoti Krašto apsaugos ministerijos profesinės karo tarnybos karius, įstaigų prie Krašto apsaugos ministerijos vadovus (karius). Taigi ministro įgaliotas asmuo – ministerijos kanclerė – nusprendė, kad įvertinus tiek Ministro Pirmininko pavedimą, tiek pareigybei priskirtas pakankamai siauros apimties funkcijas (Krašto apsaugos ministerijoje tarnaujantys kariai, taip pat įstaigų prie ministerijos vadovai-kariai sudaro mažesniąją Krašto apsaugos ministerijos personalo dalį) šios pareigybės apskritai turėtų būti atsisakoma, nes pareigybės su tokiomis funkcijomis išlaikymas yra neefektyvus finansinių bei žmogiškųjų išteklių administravimo prasme.

Pažymėjo, kad minėtos pareigybės panaikinimas buvo realus, ji nebuvo atkurta, joks valstybės tarnautojas vykdyti šių funkcijų nebuvo priimtas. Pagal Krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento pateiktą informaciją, šios pareigybės funkcijos buvo išdalytos kitiems Ministerijos valstybės tarnautojams, tai patvirtina pareigybės panaikinimo realumą bei tai, kad minėtai pareigybei nustatytoms funkcijoms vykdyti nebūtina priimti atskirą valstybės tarnautoją, kadangi joms vykdyti užtenka mažesnio valstybės tarnautojų skaičiaus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės tarnybos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 43-45) prašė jį patenkinti.

Paaiškino, kad Ministro Pirmininko 2016 m. gruodžio 21 d. pavedime Nr. S-39-4087 nurodoma, kad, nesant motyvuoto būtinumo, neorganizuoti vadovaujamose ministerijose ir pavaldžiose įstaigose konkursų į laisvas valstybės tarnautojo pareigybes, taip pat nepriimti darbuotojų pagal darbo sutartis. Šis pavedimas adresuotas visoms ministerijoms 2016 m. gruodžio 21 d. Pokalbis su pareiškėja įvyko 2016 m. gruodžio 29 d., t. y. pats konkursas, remiantis minėtu Ministro Pirmininko pavedimu, nebuvo atšauktas ir toliau tęsiamos procedūros. Atkreipė dėmesį, kad Krašto apsaugos ministerijoje tuo laikotarpiu buvo organizuojamas konkursas į kitą valstybės tarnautojo pareigybę, todėl atmestinas atsakovo argumentas, kad Krašto apsaugos ministerijoje nuo 2016 m. gruodžio 21 d., remiantis Ministro Pirmininko pavedimu, nebuvo vykdomi jokie konkursai.

Pažymėjo, jog buvo atlikta atranka ir nustatyta, kad pareiškėja P. P. atitinka pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja įgijo specialiąją teisę – teisę būti priimta į minėtas pareigas. Pažymėjo, kad buvusio valstybės tarnautojo statuso atkūrimo ir pareigų siūlymo terminas baigėsi 2017 m. sausio 30 d. Nuo 2016 m. gruodžio 29 d. buvusi valstybės tarnautoja, žinodama, kad bus priimta į naujas pareigas nuo 2017 m. sausio 23 d., nesutiko su Valstybės tarnybos departamento pateiktais kitais pareigų pasiūlymais. Taip pat pažymėjo, kad KAM jau ne pirmą kartą vengia priimti tarnautojus iš rezervo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-2465/2012).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu (b. l. 61-66) pareiškėjos skundą patenkino. Panaikino Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2017 m. sausio 18 d. sprendimą (raštą) Nr. 12-01-95 „Dėl priėmimo į valstybės tarnybą ir prašymo skelbti konkursą atšaukimo“, įpareigojo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją priimti pareiškėją P. P. į Krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorija) pareigas ir priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos pareiškėjai P. P. minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, t. y. už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 23 d. iki teismo sprendimo įvykdymo – po 380 Eur kas mėnesį.

Teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pažymėjo, kad nors Krašto apsaugos ministerija 2017 m. sausio 18 d. raštu Nr. 12-01-95 „Dėl priėmimo į valstybės tarnybą ir prašymo skelbti konkursą atšaukimo“ informavo Valstybės tarnybos departamentą apie minėto konkurso atšaukimą bei nurodė konkurso atšaukimo priežastį – Ministro Pirmininko 2016 m. gruodžio 21 d. pavedimas Nr. S-39-4087 ir planuojamas valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimą, nuspręsta netęsti priėmimo procedūrų į Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau toks atsisakymas priimti pareiškėją į minėtas pareigas vertintinas kaip nepagrįstai ribojantis buvusios valstybės tarnautojos teisę pasinaudoti valstybės suteikta priėmimo į valstybės tarnybą be konkurso socialine garantija.

Ministro Pirmininko 2016 m. gruodžio 21 d. pavedime Nr. S-39-4087 nurodoma, kad, nesant motyvuoto būtinumo, neorganizuoti vadovaujamose ministerijose ir pavaldžiose įstaigose konkursų į laisvas valstybės tarnautojo pareigybes, taip pat nepriimti darbuotojų pagal darbo sutartis. Šis pavedimas adresuotas visoms ministerijoms 2016 m. gruodžio 21 d., tačiau pokalbis su pareiškėja vyko 2016 m. gruodžio 29 d., t. y. pats konkursas, remiantis minėtu Ministro Pirmininko pavedimu, nebuvo atšauktas ir toliau buvo tęsiamos procedūros. Buvo atlikta atranka ir nustatyta, kad pareiškėja atitinka pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus. Vadinasi, pareiškėja įgijo specialiąją teisę – teisę būti priimta į minėtas pareigas.

Teismas pabrėžė, jog pareigų siūlymas buvusiems valstybės tarnautojams, atleistiems dėl pareigybės panaikinimo, yra kiekvienam karjeros valstybės tarnautojui ar įstaigos vadovui Valstybės tarnybos įstatymu suteikta valstybės garantuojama socialinė garantija. Į pareigas priimantis asmuo privalo priimti į pareigas valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos pasiūlytą asmenį, kuris siekia pasinaudoti šia socialine garantija. Į pareigas priimančiam asmeniui teisės aktai suteikia galimybę patikrinti, ar asmuo atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Įvairios garantijos savitos tuo, kad yra taikomos visiems piliečiams ir sudaro savarankišką grupę – bendras socialines garantijas.

Buvusių valstybės tarnautojų socialinė garantija būti paskirtiems į pareigas, kurios jiems yra pasiūlytos, yra saugomos konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris apima ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Šioje situacijoje konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejamas su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnį viešojo administravimo subjektai savo veikloje, inter alia (lot. be kita ko), vadovaujasi objektyvumo ir proporcingumo principais. Viešojo administravimo subjekto netinkamas teisės aktų įgyvendinimas, nagrinėjamu atveju – nepakankama teisės aktuose nustatytos įstaigos ir (arba) įstaigos struktūrinio padalinio uždavinių ir funkcijų analizė, negali būti suprantama kaip suteikianti viešojo administravimo subjektui teisę pakeisti priimtą sprendimą, jei toks pakeitimas nulemtų teisėtus trečiųjų asmenų lūkesčius, t. y. asmenims būtų sumažinta jų turėtų teisių apimtis. Akcentuota, kad tokio sprendimo pakeitimas ypač negalimas, kai jis darytų įtaką pagal nustatytą tvarką įsigaliojusioms trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėms, kaip kad nustatyta šiuo konkrečiu atveju – vykdyti pradėtą valstybės tarnautojo priėmimo į valstybės tarnybą procedūrą, bei prieštarautų objektyvumo ir proporcingumo principams.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas padarė išvadą, kad šios bylos kontekste nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo nurodyta aplinkybė dėl būtinybės panaikinti Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto karjeros valstybės tarnautojo (A lygio 13 kategorijos) pareigybę laikytina pagrįsta ir objektyvia.

Teismo nuomone, atsakovo nurodyti reikalavimai, jei yra tokie svarbūs ir esminiai bei nusveriantys trečiųjų asmenų teisėtus interesus dalyvauti konkurse į valstybės tarnautojo pareigas, dėl kurių kilo poreikis priimti ginčijamus sprendimus, negalėjo būti neįvertinti viename iš Administracijos struktūros keitimo etapų ir dar prieš pradedant valstybės tarnautojo priėmimo į valstybės tarnybą procedūrą. Todėl konstatuota, kad toks atsakovo aplaidumas priimant administracinius teisės aktus negali būti laikomas objektyvia ir trečiųjų asmenų teisių apribojimą pateisinančia aplinkybe, juo labiau atitikti viešojo administravimo subjekto veiklai keliamus objektyvumo ir proporcingumo principus.

Įvertinęs tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčijami atsakovo administraciniai aktai, kuriais buvo panaikinti anksčiau priimti aktai, priimti tuo metu, kai konkursas eiti valstybės tarnautojo pareigas jau buvo paskelbtas bei kai Valstybės tarnybos departamentas valstybės tarnautojo pareigas pasiūlė buvusiems valstybės tarnautojams, turintiems valstybės suteiktą garantiją, nustatytą Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje, bei priimti dėl paties atsakovo aplaidumo, teismas padarė išvadą, kad tokie administraciniai aktai bei jų įgyvendinimo priemonės neatitinka būtinų ir pagrįstų administravimo tikslų, todėl pripažintini neteisėtais.

Pripažinus pareiškėjos ginčijamą sprendimą neteisėtu, skundžiamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2017 m. sausio 18 d. sprendimas (raštas) Nr. 12-01-95 „Dėl priėmimo į valstybės tarnybą ir prašymo skelbti konkursą atšaukimo“ panaikintas ir atsakovas įpareigotas priimti pareiškėją į Krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorija) pareigas. Taip pat, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 96 straipsnio 3 dalimi, teismas iš atsakovo pareiškėjai priteisė minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70-73), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Krašto apsaugos ministerija neatliko veiksmų, kurie, anot teismo, apribojo pareiškėjos teisę pasinaudoti įstatymine garantija užimti pareigas be konkurso. Pareigybė, į kurią pareiškėja pretendavo, buvo panaikinta, o įsakymas, kuriuo pareigybė buvo panaikinta, šiuo metu yra galiojantis, taigi ir teisėtas, kas tuo pačiu reiškia, kad Krašto apsaugos ministerijoje šiuo metu objektyviai nėra pareigybės, į kurią pretendavo pareiškėja, taigi, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą, įpareigojo atsakovą grąžinti pareiškėją į pareigas, kurių nėra. Kadangi įsakymas dėl pareigybės panaikinimo galioja, toks teismo sprendimas ne tik nepagrįstas, bet ir neįgyvendinamas. Tokiu teismo sprendimu sukuriama situacija, kai teismas tarsi įpareigoja viešojo administravimo instituciją įkurti konkrečią, teismo sprendime nurodytą pareigybę, o tokios kompetencijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis, administraciniams teismams nėra suteikta.

2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 9 ir 10 punktais, Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, atsakovas 2017 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-78 panaikinęs pareigybę, į kurią pretendavo pareiškėja, veikė savo įgaliojimų ribose, kadangi tokią teisę jam suteikia įstatymai, o veikimas savo įgaliojimų ribose negali būti pripažintas neteisėtu, ar kaip nors ribojančiu pareiškėjos teises.

3. Kompetentingas asmuo Krašto apsaugos ministerijoje, turintis teisę priimti administracinius sprendimus (ministras ar jo vardu veikiantis įgaliotas asmuo) dėl valstybės tarnautojų priėmimo ar nepriėmimo, pagal savo kompetenciją nebuvo nusprendęs dėl pareiškėjos priėmimo į Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Tokiu būdu, pareiškėja atrankos komisijos vertinimu buvo pripažinta tik atitinkanti specialiuosius pareigybei keliamus reikalavimus, tačiau ši komisija nesprendžia valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas klausimų ir jų į Krašto apsaugos ministeriją nepriima. Todėl pareiškėja neįgijo teisės ir minėtos pareigybės užimti. Tokios teisės pareiškėjai neįgijus, negalima laikyti, kad Krašto apsaugos ministerijos sprendimas atšaukti konkursą į minėtą pareigybę galėjo kaip nors pažeisti pareiškėjos teises. Dėl šios priežasties ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėja jau po komisijos įvertinimo buvo įgijusi teisę užimti pareigybę, kuri vėliau kompetentingo asmens sprendimu buvo panaikinta.

4. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atlikus atranką ir nustačius, jog pareiškėja atitinka pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus, pareiškėja įgijo specialiąją teisę – būti priimta į minėtas pareigas, būtų teisinga tik tuo atveju, jeigu pareigybė, į kurią asmuo įgijo specialiąją teisę, išliktų iki asmens priėmimo. Teismas nepaisant to, kad pareigybės, į kurią pareiškėja pretendavo, objektyviai neliko, vis tiek įpareigojo pareiškėją priimti į pareigas, kurių šiuo metu ministerijoje objektyviai nėra. Tokiu būdu teismas paneigė Krašto apsaugos ministerijos teisę savarankiškai vykdyti vidaus administravimo veiklą. Ministerija laikosi pozicijos, kad sprendimus dėl optimalaus pareigybių ministerijoje skaičiaus, tam, kad būtų tinkamai vykdomos ministerijai pavestos funkcijos, gali priimti tik pati Krašto apsaugos ministerija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-79/2012, 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008).

5. Pareigybės, į kurią pretendavo pareiškėja, panaikinimas buvo realus, ji nebuvo atkurta kitokiu būdu, joks valstybės tarnautojas vykdyti šių funkcijų nebuvo priimtas, šios pareigybės funkcijos buvo išdalintos kitiems ministerijos valstybės tarnautojams, kas reiškia, jog minėtai pareigybei nustatytų funkcijų vykdymui nebūtina priimti atskirą valstybės tarnautoją, kadangi joms vykdyti užtenka mažesnio valstybės tarnautojų skaičiaus, o tai yra teisėtas pagrindas tiek pareigybės panaikinimui, tiek ir asmens nepriėmimui į minėtas pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3199/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007).

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tik sausu teiginiu, kad į pareigas priimantis asmuo privalo priimti į pareigas valstybės tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos pasiūlytą asmenį, kuris siekia pasinaudoti socialine garantija į statuso atkūrimą. Tokia išvada prieštarauja minėtai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, taip pat pažeidžia viešojo administravimo institucijos teisę savarankiškai vykdyti vidaus administravimą, todėl nepagrįsta ir atmestina. Pagal teismo sprendimo motyvus gali būti daroma klaidinga išvada, kad institucija negali naikinti pareigybių, kurias be konkurso pretenduoja užimti tam tikri asmenys, nors tos pareigybės objektyviai institucijai yra nereikalingos. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas kaip ir nusprendė, kad nors pareigybė Krašto apsaugos ministerijai yra nereikalinga, ji vis tiek turi būti ir į ją turi būti priimtas valstybės tarnautojas, nors šios pareigybės buvimas pas atsakovą yra objektyviai nepateisinamas, nes pareigybės funkcijų apimtis yra per maža, kad jas turėtų vykdyti atskiras valstybės tarnautojas. Toks sprendimas ne tik neteisingas, bet ir nelogiškas.

7. Atsakovas negali būti kaltinamas pareiškėjos teisių atkurti valstybės tarnautojo statusą pažeidimu, nes atrankos įvykdymas neužkirto kelio pareiškėjai gauti ir priimti kitus Valstybės tarnybos departamento pateiktus pasiūlymus dėl pareigų užėmimo. Tačiau pareiškėja pati pasirinko tokį savo elgesio modelį (nepriėmė kitų pasiūlymų užimti pareigas), todėl pati ir turi prisiimti atsakomybę dėl tokio elgesio neigiamų pasekmių, t. y. statuso atkūrimo termino pasibaigimo. Be to, kad nebus priimta pas atsakovą dėl atšaukto konkurso, pareiškėja sužinojo dar 2017 m. sausio 18 d., todėl iki pat 2017 m. sausio 30 d. (kol nebuvo pasibaigęs statuso atkūrimo terminas) galėjo aktyviai dalyvauti kituose konkursuose ir priimti kitus Valstybės tarnybos departamento pasiūlymus užimti valstybės tarnautojos pareigas.

Pareiškėja P. P. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 79-83) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įstatymų leidėjas imperatyviai, t. y. įstatymu, suteikia pareiškėjai garantiją, kad ji gali pasinaudoti teise atkurti karjeros valstybės tarnautojo statusą (Valstybės tarnybos įstatymo 16 str. 2 d., Valstybės tarnautojo statuso atkūrimo ir pareigų siūlymo buvusiam valstybės tarnautojui taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 967, (toliau – ir Statuso atkūrimo taisyklės) 32 p.). Pokalbis atsakovo įstaigoje atitiko visus reikalavimus (ką šioje byloje pripažįsta ir pats atsakovas), todėl laikytina, kad visas pareiškėjos kompetencijų, atitikimo pareigybės reikalavimams ir kitas jos asmens (ir specialisto) patikrinimo procedūras pareiškėja praėjo visiškai ir su teigiamais įvertinimais. Nuo to momento pareiškėja pagrįstai ir teisėtai įgijo specialią teisę – teisę būti priimtai į pretenduotas pareigas. Be to, ir atsakovas nuo šio momento įgijo pareigą priimti pareiškėją į minėtas pareigas valstybės tarnyboje. Iš paties atsakovo tolesnių (konkliudentinių) veiksmų logikos ir tiesioginės prasmės, akivaizdu, kad atsakovas aiškiai suvokė (ir savo aktyviais veiksmais pripažino), kad pareiškėja yra sėkmingai praėjusi visus patikrinimų etapus ir yra teisėtai įgijusi teisę būti priimtai į atsakovo įstaigą. Būtent dėl šios priežasties atsakovas tokiai „realiai valstybės tarnybos santykių atsakovo įstaigoje pradžiai“ aktyviai ruošėsi, suderino su pareiškėja konkrečią „darbo“ atsakovo įstaigoje pradžios datą, bei bendradarbiavo su ja, siekdamas tinkamai baigti tvarkyti visus „darbo“ pradžiai būtinus formalumus (įskaitant būtinų dokumentų parengimą) ir šiuo tikslu prašė (ir gavo) papildomų pareiškėjos asmens dokumentų ir pan. Todėl atsakovo argumentai, kad pareiškėja net nebuvo įgijusi teisės būti priimtai į ginčo pareigybę, yra nepagrįsti ir atmestini.

2. Galiojantys teisės aktai, įskaitant Statuso atkūrimo taisykles, nenumato atrankos atšaukimo galimybės ir tokios procedūros vykdymo tvarkos. Dėl šios priežasties neaišku, kokiu teisiniu pagrindu vadovaudamasis atsakovas daro išvadą, kad jo įsakymas, kuriuo buvo panaikinta ginčo pareigybė ir nutrauktos visos atrankos procedūros (joms jau sėkmingai pasibaigus), yra teisėtas. Be to, jokių objektyvių priežasčių nepriimti pareiškėjos į tarnybą savo įstaigoje atsakovas neturėjo, nes jis nevykdo jokių vidinių reorganizacijų, pareigybių mažinimo planų, o Ministro Pirmininko pavedimas Nr. S-39-4087 negali būti laikomas tinkamu ir pakankamu pareiškėjos nepriėmimo į tarnybą (darbą) teisiniu pagrindu, nes yra tik rekomendacinio pobūdžio, pats atsakovas, pradėjęs ir net po šio dokumento gavimo tęsdamas pareiškėjos įdarbinimo procedūras, pripažino, kad šis dokumentas pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomas, bei kitų (be pareiškėjos) laisvų pareigybių užėmimo konkursų tęsimas ir kitų asmenų priėmimas į tarnybą tuo pačiu laikotarpiu KAM (net ir po minėto Ministro Pirmininko pavedimo gavimo) įrodo, kad šis konkretus dokumentas KAM nebuvo pagrindas stabdyti ir / ar nutraukti įdarbinimo KAM procedūras.

3. Atsakovas aiškiai ir net kelis kartus bei keliais aspektais pažeidė esminius viešojo administravimo principus, numatytus Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia) bei bendruosius teisės principus (protingumo, teisėtų lūkesčių). Todėl darytina pagrįsta išvada, kad atsakovas neturėjo jokio tinkamo ir pakankamo teisinio pagrindo naikinti šią konkrečią pareigybę ir nutraukti pareiškėjos priėmimo į tarnybą procedūrą. Panašu, kad atsakovo sprendimus lėmė ne teisė, o asmeniškumai.

4. Atsakovas sąmoningai, piktybiškai ir visiškai ignoravo teisėtus ir motyvuotus Valstybės tarnybos departamento, kaip specializuotos institucijos, organizuojančios ir užtikrinančios vienodą valstybės politiką valstybės tarnybos klausimais, reikalavimus bei išaiškinimus dėl KAM padarytų pažeidimų šalinimo. Ši byla atsakovui nėra pirma ar vienintelė tokio pobūdžio byla.

5. Atsakovo argumentą, kad teismas neturi teisės įpareigoti KAM priimti į valstybės tarnybą asmens, jei jo pareigybės realiai nebėra, paneigia tiek nusistovėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, tiek Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punkto nuostatos. Be to, pagal Darbo kodekso, kurio nuostatomis savo nutartyse vadovaujasi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 96 straipsnio 3 dalį, teismui nustačius, kad atsisakymas priimti į darbą yra neteisėtas, darbdavys teismo sprendimu įpareigojamas priimti šį asmenį į darbą ir už laiką nuo atsisakymo priimti į darbą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos sumokėti jam minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Taigi teismas, realizuodamas savo teises procese, įpareigoja atsakovą pašalinti teisės aktų pažeidimus, todėl vienareikšmiškai turi teisę įpareigoti atsakovą priimti pareiškėją į pareigas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės tarnybos departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 76-78) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, Statuso atkūrimo taisyklių 32, 35 punktų nuostatomis, atlikus atranką ir nustačius, kad pareiškėja atitinka pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus, ji įgijo specialią teisę – teisę būti priimtai į minėtas pareigas.

2. Statuso atkūrimo taisyklės nenustato atrankos atšaukimo. Statuso atkūrimą galima būtų prilyginti supaprastintam konkursui. Todėl šį konkretų atvejį galbūt vertinant kaip analogiją Aprašui, pareiškėjos atranka galbūt galėjo būti atšaukta likus vienai darbo dienai iki atrankos (Aprašo 24 p.). Šiuo atveju atsakovas ne tik, kad įvykdė atranką ir pripažino pareiškėją kaip atitinkančią specialiuosius reikalavimus pareigybei, bet ir paprašė parašyti prašymą dėl priėmimo į pareigas nuo 2017 m. sausio 23 d. bei pateikti reikiamus dokumentus. Tačiau nieko nepranešęs pareiškėjai, 2017 m. sausio 18 d. raštu Nr. 12-01-95 „Dėl priėmimo į valstybės tarnybą ir prašymo skelbti konkursą atšaukimo“ informavo Valstybės tarnybos departamentą apie minėto konkurso atšaukimą. Toks atsisakymas priimti pareiškėją į minėtas pareigas vertintinas kaip nepagrįstai ribojantis buvusios valstybės tarnautojos interesą pasinaudoti valstybės suteikta priėmimo į valstybės tarnybą be konkurso socialine garantija. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A520-79/2012), į valstybės tarnybą priimantis asmuo neturi teisės atsisakyti priimti asmens, kuriam įstatymas užtikrina tokią garantiją, jei jis atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir šios pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

3. Krašto apsaugos ministerija jau ne pirmą kartą vengia priimti tarnautojus iš rezervo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-2465/2012).

4. Atsižvelgęs į ABTĮ 88 straipsnio 2 punktą, Darbo kodekso 96 straipsnio 3 dalį, teismas turi tokią atsakovo kvestionuojamą teisę – įpareigoti atsakovą priimti pareiškėją į pareigas. Tokiu būdu teismas įpareigoja pašalinti teisės aktų pažeidimus, o kaip tuos pažeidimus pašalinti, palieka viešojo administravimo subjektui diskrecijos teisę. Priešingu atveju, remiantis atsakovo argumentais, pagal analogiją išeitų taip, jog valstybės tarnautoją neteisėtai atleidus iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, teismas negalėtų priimti sprendimo grąžinti tarnautoją į pareigas. Tokių bylų, kai teismas sprendė klausimą dėl atleidimo iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo suformuota labai išsami teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2016).

5. Atsižvelgiant į tai, kad viešojo administravimo subjektas turi teisę organizuoti savo struktūrą, šiuo konkrečiu atveju atsakovas pirmiausia privalėjo priimti pareiškėją į pareigas, ir tik po to galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl pareigybės naikinimo, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnį bei Darbo kodekso 135 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo atsisakyti priimti pareiškėją į Krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos pareigybė) pareigas.

Byloje nustatyta, jog atsakovas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, priėmė sprendimą netęsti pareiškėjos priėmimo procedūrų į Krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos pareigybė) pareigas (Krašto apsaugos ministerijos 2017 m. sausio 18 d. sprendimas (raštas) Nr. 12-01-95 „Dėl priėmimo į valstybės tarnybą ir prašymo skelbti konkursą atšaukimo“), po to, kai gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko 2016 m. gruodžio 21 d. pavedimą Nr. S-39-4087, kuriame buvo rekomenduojama, nesant motyvuoto būtinumo, neorganizuoti ministerijose ir pavaldžiose įstaigose konkursų į laisvas valstybės tarnautojo pareigybes, nors pareiškėja, kaip buvusi valstybės tarnautoja, siekianti atkurti karjeros valstybės tarnautojo statusą, teisės aktų nustatyta tvarka jau buvo sudalyvavusi priėmimo į minėtas pareigas pokalbyje, po jo informuota, kad yra tinkama užimti minėtas pareigas, pateikė prašymą priimti į šias pareigas bei kitus reikiamus dokumentus ir sutarė nuo 2017 m. sausio 23 d. pradėti dirbti.

Pirmosios instancijos teismas tokį atsakovo sprendimą pripažino neteisėtu ir nepagrįstu, todėl panaikino Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2017 m. sausio 18 d. sprendimą (raštą) Nr. 12-01-95 „Dėl priėmimo į valstybės tarnybą ir prašymo skelbti konkursą atšaukimo“, įpareigojo atsakovą priimti pareiškėją į Krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorija) pareigas ir priteisė iš atsakovo pareiškėjai minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

Atsakovas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog teismas paneigė Krašto apsaugos ministerijos teisę savarankiškai vykdyti vidaus administravimo veiklą bei priėmė neįgyvendinamą sprendimą – įpareigojo atsakovą grąžinti pareiškėją į pareigas, kurios buvo panaikintos.

Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama konkurso būdu ir be konkurso. Be konkurso į karjeros valstybės tarnautojo pareigas gali būti priimama šio įstatymo 16 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalyse (t. y. atkuriant karjeros valstybės tarnautojo statusą) bei 43 straipsnio 2, 3 (pvz., buvusiam valstybės tarnautojui, atleistam iš pareigų valstybės tarnautojui dėl pareigybės panaikinimo ar sudarius šalių susitarimą dėl valstybės tarnautojo atleidimo) ir 15 (kt.) dalyse nurodytais atvejais ir tvarka (11 str. 3 d.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 967 patvirtintų Karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statuso atkūrimo ir pareigų siūlymo buvusiam karjeros valstybės tarnautojui ir įstaigos vadovui taisyklių 4 punkte numatyta, jog buvęs valstybės tarnautojas, siekiantis atkurti valstybės tarnautojo statusą, kreipiasi į Valstybės tarnybos departamentą ir pateikia rašytinį prašymą atkurti valstybės tarnautojo statusą ir šių taisyklių 5 punkte nurodytus dokumentus. Buvusiam valstybės tarnautojui, siekiančiam atkurti valstybės tarnautojo statusą, pateikusiam prašymą ir šių taisyklių 5 punkte nurodytus dokumentus, anketoje nurodytu elektroninio pašto adresu pranešama apie galimybę atkurti valstybės tarnautojo statusą, nurodoma ir įstaiga, kurioje siūloma atkurti valstybės tarnautojo statusą, ir pridedamas siūlomos pareigybės aprašymas (10 p.).

Buvęs valstybės tarnautojas, siekiantis atkurti valstybės tarnautojo statusą, gavęs šių taisyklių 10 punkte nurodytą pranešimą apie galimybę atkurti valstybės tarnautojo statusą, per 5 kalendorines dienas nuo pranešimo gavimo turi apsispręsti dėl valstybės tarnautojo statuso atkūrimo ir apie tai elektroniniu paštu pranešti Valstybės tarnybos departamentui (11 p.). Valstybės tarnybos departamentas elektroniniu paštu praneša įstaigai, kurioje buvusiems valstybės tarnautojams siūloma atkurti karjeros valstybės tarnautojo statusą, apie buvusius valstybės tarnautojus, sutikusius eiti pasiūlytas pareigas, per 3 darbo dienas nuo šių taisyklių 11 punkte nurodyto termino pabaigos.

Pranešime nurodomi šių buvusių valstybės tarnautojų vardai, pavardės ir elektroninio pašto adresai. Prie šio pranešimo pridedamos šių taisyklių 5.3, 5.5, 5.7 ir 7 punktuose nurodytų dokumentų kopijos (12 p.). Įstaiga ar valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, gavę šių taisyklių 12 ar 13 punkte nurodytą pranešimą apie buvusį (-ius) valstybės tarnautoją (-us), kuriam (-iems) siūloma atkurti karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai) statusą ir kuris (-ie) sutiko eiti pasiūlytas pareigas, privalo per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo suorganizuoti pokalbį, siekdami patikrinti buvusio (-ių) valstybės tarnautojo (-ų) gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Įstaiga ar valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo pranešimą apie pokalbio datą, laiką ir vietą buvusiam (-iems) valstybės tarnautojui (-ams) elektroniniu paštu išsiunčia ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki pokalbio (14 p.).

Taip pat Statuso atkūrimo taisyklių 15 punkte numatyta, jog buvęs valstybės tarnautojas su rašytiniu prašymu siūlyti kitas valstybės tarnautojo pareigas turi kreiptis į Valstybės tarnybos departamentą ir pateikti šių taisyklių 5.1–5.5 ir 5.7 punktuose nurodytus dokumentus. Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje gavus prašymą paskelbti konkursą karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigoms, keliamus reikalavimus atitinkančiam buvusiam valstybės tarnautojui, pateikusiam rašytinį prašymą siūlyti kitas valstybės tarnautojo pareigas ir taisyklių 15 punkte nurodytus dokumentus, apie galimybę eiti valstybės tarnautojo pareigas pranešama anketoje nurodytu elektroninio pašto adresu, nurodoma ir įstaiga, kurioje siūlomos pareigos, ir pridedamas siūlomos pareigybės aprašymas (20 p.). Buvęs valstybės tarnautojas, gavęs šių taisyklių 20 punkte nurodytą rašytinį pasiūlymą, per 5 kalendorines dienas nuo pasiūlymo gavimo turi apsispręsti, ar sutinka eiti valstybės tarnautojo pareigas, ir apie tai elektroniniu paštu pranešti Valstybės tarnybos departamentui (21 p.). Valstybės tarnybos departamentas elektroniniu paštu praneša įstaigai, kurioje buvusiems valstybės tarnautojams siūlomos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, apie buvusius valstybės tarnautojus, sutikusius eiti pasiūlytas pareigas, per 3 darbo dienas nuo šių taisyklių 21 punkte nurodyto termino pabaigos (22 p.). Įstaiga ar valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, gavę šių taisyklių 22 ar 23 punkte nurodytą pranešimą apie buvusį (-ius) valstybės tarnautoją (-us), kuriam (-iems) siūlomos valstybės tarnautojo pareigos ir kuris (-ie) sutiko eiti pasiūlytas pareigas, privalo per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo suorganizuoti pokalbį, siekdami patikrinti buvusio (-ių) valstybės tarnautojo (-ų) gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Įstaiga ar valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo pranešimą elektroniniu paštu apie pokalbio datą, laiką ir vietą išsiunčia buvusiam (-iems) valstybės tarnautojui (-ams) ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki pokalbio (24 p.).

Byloje nustatyta, kad 2016 m. spalio 28 d. pareiškėja kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą su prašymu atkurti valstybės tarnautojo statusą. 2016 m. gruodžio 6 d. Krašto apsaugos ministerija pateikė prašymą Valstybės tarnybos departamentui skelbti konkursą į laisvas Krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojas, A lygis, 13 kategorija) pareigas. Valstybės tarnybos departamentas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalies nuostatomis, 2016 m. gruodžio 8 d.

Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje pakeitė atsakovo prašymo būseną į „Prašymas pristabdytas. Vyksta pareigų siūlymas“ ir pradėjo pareigų siūlymo procedūrą. 2016 m. gruodžio 8 d. Valstybės tarnybos departamentas pasiūlė minėtas pareigas aštuoniems buvusiems valstybės tarnautojams, iš kurių šias pasiūlytas pareigas sutiko užimti tik viena pareiškėja. Valstybės tarnybos departamentas, atsižvelgęs į buvusios valstybės tarnautojos, pareiškėjos, sutikimą eiti pasiūlytas pareigas, 2016 m. gruodžio 14 d. elektroniniu paštu išsiuntė Krašto apsaugos ministerijai raštą Nr. 27D-2055 „Dėl pareigų valstybės tarnyboje“, kuriame nurodė per 14 kalendorinių dienų nuo šio pranešimo gavimo suorganizuoti pokalbį, siekiant patikrinti buvusios valstybės tarnautojos gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, ir elektroniniu paštu informuoti Valstybės tarnybos departamentą apie buvusios valstybės tarnautojos paskyrimą į pasiūlytas pareigas, jeigu ji būtų paskirta, bei apie buvusios valstybės tarnautojos nepriėmimą į pareigas, jeigu ji būtų nepaskirta (b. l. 10).

Pareiškėja 2017 m. sausio 19 d. kreipėsi raštu į Valstybės tarnybos departamentą ir informavo, kad 2016 m. gruodžio 29 d. įvyko pokalbis Krašto apsaugos ministerijoje, po jo pareiškėja buvo informuota, kad yra tinkama eiti minėtas pareigas, ir paprašyta parašyti prašymą priimti į pareigas nuo 2017 m. sausio 23 d. bei pateikti reikiamus dokumentus. Tačiau Krašto apsaugos ministerija 2017 m. sausio 18 d. raštu Nr. 12-01-95 informavo Valstybės tarnybos departamentą, kad, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko 2016 m. gruodžio 21 d. pavedimą Nr. S-39-4087 (b. l.

27) ir į planuojamą valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimą, nusprendė netęsti priėmimo procedūrų į PD PAS vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos pareigybė) pareigas bei nurodė 2016 m. gruodžio 6 d. prašymą skelbti valstybės tarnautojo atranką į šias pareigas laikyti negaliojančiu (b. 1. 11). Pareiškėja 2017 m. sausio 23 d. Krašto apsaugos ministerijai pateikė prašymą dėl išaiškinimo ir dokumentų pateikimo, kuriame prašė informuoti raštu, ar nėra pasirašytas jos priėmimo į darbą įsakymas, taip pat nurodyti nepriėmimo į darbą teisinį pagrindą ir motyvus (b. 1. 12).

Atsakovas 2017 m. sausio 26 d. raštu Nr. 12-01-147 informavo pareiškėją, kad, įvertinus Ministro Pirmininko 2016 m. gruodžio 21 d. pavedimą Nr. S-39-4087 ir Krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto karjeros valstybės tarnautojo (A lygio 13 kategorijos) pareigybei priskirtas funkcijas, Krašto apsaugos ministerijoje priimtas sprendimas panaikinti minėtą karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, todėl priėmimo procedūros tęsiamos nebus (b. 1. 14). 2017 m. vasario 1 d.

Krašto apsaugos ministerijos įsakymu Nr. V-78 Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto karjeros valstybės tarnautojo (A lygio 13 kategorijos) pareigybė, į kurią pareiškėja 2017 m. sausio 19 d. parašė prašymą priimti nuo 2017 m. sausio 23 d., buvo panaikinta (b. l. 22–23).

Įvertinus šias faktines bylos aplinkybes, matyti, jog minėtos Valstybės tarnybos įstatymo bei Statuso atkūrimo taisyklių nuostatos, vykdant pareiškėjos priėmimo į Krašto apsaugos ministerijos PD PAS vyriausiojo specialisto pareigas procedūras, iki sprendimo netęsti priėmimo į šias pareigas procedūrų, buvo įgyvendintos tinkamai. Pažymėtina, jog Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo 24 punktas, pagal kurį konkursą organizuojanti įstaiga konkursą gali atšaukti tik motyvuotu sprendimu ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki konkurso pradžios, šiuo atveju nėra taikytinas, kadangi Aprašas reglamentuoja valstybės tarnautojų priėmimo konkurso būdu tvarką, tačiau ne buvusių valstybės tarnautojų bei siekiančių atkurti valstybės tarnautojo statusą priėmimo į tarnybą, kuris vykdomas ne konkurso būdu, tvarką, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas, vykdydamas pareiškėjos atrankos į valstybės tarnautojo pareigas procedūras, jas pažeidė. Pareiškėja skunde teismui pati nurodo, jog atsakovas visiškai įvykdė jos vertinimo procedūras, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, kad ji yra tinkama užimti Krašto apsaugos ministerijos PD PAS vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau faktiškai ją apgavo dėl galimybės gauti darbą atsakovo institucijoje, vėliau panaikindamas pareigybę, į kurią pareiškėja pretendavo. Taigi, ginčas šiuo atveju kyla būtent dėl atsakovo sprendimo atsisakyti priimti pareiškėją į Krašto apsaugos ministerijos PD PAS vyriausiojo specialisto pareigas, kuris, pareiškėjos nuomone, buvo neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžiantis pareiškėjos, kaip buvusios valstybės tarnautojos, teisę atkurti valstybės tarnautojo statusą.

Kaip minėta, atsakovas, nusprendęs netęsti priėmimo procedūrų į PD PAS vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos pareigybė) pareigas, šį sprendimą motyvavo gautu Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko 2016 m. gruodžio 21 d. pavedimu Nr. S-39-4087 bei planuojamu valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimu, t. y. pasikeitusiomis objektyviomis aplinkybėmis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-79/2012) patvirtina, jog, esant objektyvioms aplinkybėms, gali būti nevykdoma pradėta valstybės tarnautojo priėmimo į valstybės tarnybą procedūra pagal Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies bei Statuso atkūrimo taisyklių reikalavimus, tačiau turi būti visapusiškai ir objektyviai ištirtos ir nustatytos aplinkybės, susijusios su būtinumu priimti sprendimus, kurių pagrindu nevykdoma pradėta valstybės tarnautojo priėmimo į valstybės tarnybą procedūra. Įstaigos vadovas gali atšaukti paskelbtą konkursą, kai yra pasiūlyta buvusiems valstybės tarnautojams užimti valstybės tarnautojo pareigas, nes valstybės ir savivaldybių įstaigos vykdo ne tik priėmimo į valstybės tarnybą funkciją, bet atlieka ir kitas funkcijas pagal savo kompetenciją, vykdo vidaus administravimą, t. y. veiklą, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas) (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 3 d.). Nustatymas, jog įstaigos vadovas niekada negali priimti įsakymų, susijusių su pasiūlyta pareigybe asmenims, kurie turi įstatymo numatytą garantiją, kai tam yra objektyvios ir svarbios aplinkybės (pvz., ekonominės, aplinkybės, susijusios su būtinais darbo organizavimo pasikeitimais, struktūriniais pertvarkymais, ar panašios aplinkybės), neproporcingai gali suvaržyti institucijos veiklą.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011).

Taigi, šiuo atveju atsakovas turėjo diskrecijos teisę priimti skundžiamą sprendimą, esant, jo manymu, objektyvioms ir svarbioms aplinkybėms. Vertinant aplinkybes, susijusias su būtinumu priimti tokį sprendimą, pirmiausia, pažymėtina, jog Ministro Pirmininko 2016 m. gruodžio 21 d. pavedimas Nr. S-39-4087 bei planuojamas valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimas vertintini kaip reikšmingai pasikeitusios aplinkybės, kurios susijusios su darbo organizavimo pasikeitimais, struktūriniais pertvarkymais, bei jų pagrindu nebuvo siekiama būtent išvengti vykdyti Valstybės tarnybos departamento nurodytų asmenų, kurie sutiko eiti pareigas (šiuo atveju – pareiškėjos), priėmimo į valstybės tarnybą procedūrą, t. y. negali būti pripažįstamos akivaizdžiai neobjektyviomis ir nesvarbiomis aplinkybėmis, atsakovui priimant skundžiamą sprendimą. Tačiau pastebėtina, jog pareiškėja šioje byloje nekėlė ginčo dėl pareigybės, į kurią pretendavo, panaikinimo, nereiškė reikalavimo panaikinti Krašto apsaugos ministro 2017 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. V-78, kuriuo, be kita ko, buvo panaikinta Personalo departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, todėl teismas šiuo atveju neturi galimybės peržengti pareiškėjos skundo ribų bei vertinti minėtos pareigybės panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo (įskaitant ir jos panaikinimo būtinumo, realumo ir pan.) klausimą (ABTĮ 80 str. 2 d., 137 str., 140 str.).

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog atsakovo sprendimas atsisakyti priimti pareiškėją į Krašto apsaugos ministerijos PD PAS vyriausiojo specialisto pareigas valstybės tarnybos teisinių santykių, t. y. priėmimo į šias pareigas procedūrų bei atsakovo diskrecijos teisės vykdyti vidaus administravimą įgyvendinimo, prasme laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, kaip buvusi valstybės tarnautoja, savo skundą iš esmės grindžia savo teisės, Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio jai suteiktos garantijos atkurti valstybės tarnautojo statusą pažeidimu, kas galimai šiuo aspektu sukėlė jai tam tikrus praradimus bei nepatogumus, tai neužkerta jai kelio kreiptis į teismą dėl žalos, patirtos dėl galimai neteisėtų viešojo administravimo subjektų (šiuo atveju – atsakovo) neteisėtų veiksmų, atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes bei taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, formuojamos iš esmės panašiose byloje, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą tenkinti pareiškėjos skundą. Dėl šios priežasties skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos P. P. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys