AS-492-9-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS492-9/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00183-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys J. A. K., R. J., D. V., V. J., R. Š., V. V., V. V., V. V. (V. V.), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas K. M. 2012 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, kurį 2012 m. vasario 6 d. patikslino pagal teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį ir prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. sausio 2 d. raštą Nr. 155-(3.5)-7 „Dėl informacijos pateikimo“.

2012 m. balandžio 24 d. vykusiame teismo posėdyje pareiškėjo atstovas pateikė skundo papildymą, kuriuo pareiškė naują reikalavimą – panaikinti žemės atkūrimo aktus ir sprendimus: B. D., J. V., S. K..

2012 m. gegužės 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė pareiškėjui terminą patikslinto skundo trūkumams ištaisyti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pareikštas reikalavimas yra nekonkretus, nes pareiškėjas nenurodė prašomų panaikinti žemės atkūrimo B. D., J. V., S. K. aktų ir sprendimų datų, pavadinimų, juos priėmusių institucijų, prie patikslinto skundo nėra pridėti šie aktai ar jų kopijos. Teismas taip pat padarė išvadą, kad iš pareiškėjo skundo matyti, jog apie skundžiamus aktus pareiškėjas galėjo sužinoti 2011 m. lapkričio 6 d. Kauno miesto apylinkės teismo parengiamojo posėdžio metu, todėl pareiškėjas jau gali būti praleidęs terminus kreiptis dėl ginčijamų aktų panaikinimo, išaiškino pareiškėjui jo teisę prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą. Teismas taip pat nurodė, kad pirminiu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Tarnybos 2012 m. sausio 2 d. raštą Nr. 155-(3.5)-7, reikalavimą grindė šio akto neteisėtumu bei nepagrįstumu, todėl tikslindamas skundą, pareiškėjas galėtų tik patikslinti reikalavimus jau nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu arba patikslinti jau nurodytą faktinį pagrindą.

2012 m. birželio 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi buvo nutarta pareiškėjo patikslintą skundą laikyti nepaduotu, nes per teismo nustatytą terminą pareiškėjas nepašalino teismo nustatytų patikslinto skundo trūkumų.

2012 m. rugsėjo 10 d. vykusiame teismo posėdyje pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, kuriuo be reikalavimo panaikinti Tarnybos 2012 m. sausio 2 d. raštą Nr. 155-(3.5)-7, prašė panaikinti atsakovo sprendimus atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypus S. K., B. D., J. V. (jų paveldėtojams).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas patikslintame skunde prašydamas panaikinti sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypus B. D., J. V. ir S. K., nenurodo konkrečių sprendimų, jų priėmimo datų, numerių, pavadinimų, taip kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas, tačiau iš skundo turinio darytina išvada, jog pareiškėjas apie skundžiamus sprendimus sužinojo 2011 m. lapkričio mėnesį. Teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dėl sprendimų panaikinimo kreipėsi 2012 m. rugsėjo 10 d. ir padarė išvadą, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido įstatymo nustatytą terminą minėtiems sprendimams apskųsti. Teismas akcentavo, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, o neatnaujinus skundo padavimo termino, pareiškėjo patikslintas skundas negali būti priimtas (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog skundo reikalavimas turi būti konkretus ir aiškus, toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų apibrėžtas teisines pasekmes kitai bylos šaliai. Teismas pažymėjo, kad iš skundo ir prie skundo pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog jam būtų atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypus Kleboniškių k., Kauno rajone, tačiau pareiškėjas neprašo panaikinti jokio sprendimo, kuriuo jam atsisakoma atkurti nuosavybės teises į minėtus sklypus, todėl net ir reikalavimo panaikinti sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypus B. D., J. V. ir S. K., tenkinimas nesukeltų pareiškėjui jo siekiamų teisinių pasekmių.

III. Pareiškėjas K. M. padavė atskirąjį skundą ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį.

Atskirajame skunde pateikia tokius esminius argumentus:

1. Nors 2012 m. balandžio 24 d. prašė pirmosios instancijos teismo panaikinti atsakovo priimtus sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau pačių aktų neturėjo, o realiai teisę ginti pažeistas teises į ginčo sklypus įgijo tik Kauno apygardos teismui 2012 m. gegužės 2 d. nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl ginčo žemės sklypų valdymo nuosavybės teise. Tačiau kreiptis į teismą pareiškėjas iki šiol realiai negali, nes iki šiol neturi ir negali gauti atsakovo priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypus atkūrimo. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė išreikalauti byloje trūkstamus dokumentus, nuspręsdamas, kad pareiškėjas apie juos jau žino. Mano, jog vien ta aplinkybė, kad į pareiškėjui priklausančius ginčo sklypus nuosavybės teisės buvo atkurtos kitiems asmenims, nėra pakankamas pagrindas kreiptis į teismą dėl šio atkūrimo užginčijimo, nes kartu su skundu privaloma pateikti ir ginčijamus sprendimus.

2. 2012 m. balandžio 24 d. pateikto patikslinto termino trūkumų nepašalino, nes sužinojęs, kad 2012 m. gegužės 2 d. Kauno apygardos teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl ginčo žemės sklypų valdymo teisės nacionalizacijos metu ir kartu įgijęs subjektinę teisę ginti savo nuosavybę į kurią neteisėtai yra atkurtos nuosavybės teisės tretiems suinteresuotiems asmenims, 2012 m. gegužės 14 d. kreipėsi į Tarnybos Kauno skyrių, pateikdamas reikiamus dokumentus dėl nuosavybės gražinimo. Pažymėjo, kad Tarnybos Kauno skyriaus darbuotoja patikino, kad kliūčių atkurti nuosavybę nėra. 2012 m. birželio 21 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovą. Atsakovas atsakė 2012 liepos 24 d. sprendimu, nurodydamas, kad kliūčių nėra ir nurodė kompensacijos dydį. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad atsakovas klaidino pareiškėją, jog šis nereikalautų panaikinti neteisėtų sprendimų, nes 2012 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas gavo atsakovo kasacinį skundą, iš kurio pareiškėjas suprato, kad net ir turėdamas teismo pasivirtintą juridinį faktą, realiai negalės atkurti savo nuosavybės teisių, kol galios nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo sklypus tretiesiems asmenims. Būtent todėl pareiškėjas pateikė skundo patikslinimą 2012 m. rugsėjo 10 d., pakartotinai prašydamas teismo padėti gauti prašomus panaikinti nuosavybės teisių į ginčo sklypus atkūrimo aktus (sprendimus), kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagristai ir neteisėtai atsisakė išreikalauti iš atsakovo.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad patikslintu skundu reiškiamo reikalavimo tenkinimas nesukeltų pareiškėjui teisinių pasekmių. Paaiškina, kad teismo prašo panaikinti sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims, nors nustatyta, kad šios žemės savininkė nacionalizacijos momentu buvo K. T., kurios teisių perėmėjas yra pareiškėjas.

4. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo patikslintą skundą, nenurodė, kur pareiškėjui reikia kreiptis dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises tretiesiems asmenims panaikinimo, nors tokia teismo pareiga yra įtvirtinta ABTĮ 37 straipsnio 3 dalyje.

5. Mano, kad atskirasis skundas turi būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, nes bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pažymi, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra įregistruotas prašymas dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 153 straipsnio 2 dalies, 319 straipsnio 3 dalies ir 352 straipsnio 3 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, kad bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, atitikties Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai. Jei bus atmestas prašymas atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prašo stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 150 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai.

Atsakovas Tarnyba ir Tarnybos Kauno miesto skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas apie priimtus sprendimus sužinojo 2011 m. lapkričio 6 d., o skundą teismui pateikė tik 2012 m. rugsėjo 10 d., t. y. praleidęs ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą. Pažymi, kad pareiškėjas termino skundui paduoti atnaujinti neprašė. Akcentuoja, kad padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi kasacinį skundą priėmė ir sustabdė Kauno apygardos teismo sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašė panaikinti sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims, neturėdamas teisės atkurti nuosavybės teisių į šiuos žemės sklypus. Mano, kad atskirasis skundas gali būti nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti patikslintą skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu – jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Šių teisės aktų normose įtvirtinta teisminės gynybos garantija, kuri reiškia teisę kreiptis į teismą su skundu ar pareiškimu, kartu ir teismo pareigą išnagrinėti tokį skundą ir priimti dėl jo teisėtą, teisingą ir pagrįstą sprendimą. Tačiau teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles. Viena teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų – reikalavimas, kad nebūtų pažeisti kreipimosi į teismą terminai.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Cituota taisyklė leidžia daryti išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui teisminės gynybos realizavimo teisė eliminuojama, paliekant teisinę galimybę taikyti termino atnaujinimo institutą (ABTĮ 34 str.).

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tuo atveju, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Spręstina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006, 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS4-455/2006; 2006 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. AS2-437/2006; 2006 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. AS7-301/2006; 2006 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. AS8-249/2006; 2006 m. gegužės 4 d. nutartis byloje Nr. AS5-132/2006; 2005 m. kovo 24 d. nutartis byloje Nr. AS7-100/2005).

Nustatyta, kad pareiškėjas patikslintu skundu be pradiniu skundu reikšto reikalavimo panaikinti Tarnybos 2012 m. sausio 2 d. raštą Nr. 155-(3.5)-7 „Dėl informacijos pateikimo“, papildomai prašo panaikinti sprendimus atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypus S. K., B. D., J. V. (jų paveldėtojams).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo sužinojimo apie skundžiamus aktus momentu laikė pirminiame skunde pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad po 2011 m. lapkričio 6 d. Kauno miesto apylinkės teisme vykusio parengiamojo posėdžio susipažinęs su bylos medžiaga sužinojo, kad į ginčo žemės sklypus yra atkurtos nuosavybės teisės. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutinka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino susiklosčiusių teisinių santykių ir bylos aplinkybių visumą.

Nustatyta, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. sprendimu (I t., b. l. 9–12) pareiškėjui K. M. buvo atnaujintas praleistas įstatymo nustatytas terminas paduoti giminystės ryšį bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams į buvusios žemės savininkės K. T. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį Kleboniškyje Kauno mieste. 2010 m. birželio 30 d. pareiškėjas su prašymu (I t., b. l. 14) kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administraciją ir prašė atkurti nuosavybės teises į K. T. iki nacionalizacijos valdytus sklypus Kleboniškyje, Kaune, kuriuos ji pirko iš buvusių savininkų (1937 m. rugsėjo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta tarp K. T. ir B. D. nupirkta 0,2630 ha žemės sklypas Nr. 96; 1938 m. liepos 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta tarp K. T. ir S. K. nupirkta 0,1660 ha žemės sklypas Nr. 95; 1938 m. liepos 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta tarp K. T. ir J. V. nupirkta 0,1330 ha žemės sklypas Nr. 97). 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštu (I t., b. l. 15) Tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius pareiškėjui nurodė, kad pateikti dokumentai neįrodo, jog K. T. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė žemės sklypus Pažaislio valsčiuje, Kleboniškio kaime. 2011 m. lapkričio 24 d. prašymu (I t., b. l. 69) pareiškėjo atstovas kreipėsi į Tarnybą prašydamas paaiškinti Lietuvos valstybinio archyvo išduotame pažymėjime pateiktų duomenų teisinę reikšmę. Į šį prašymą Tarnyba atsakė 2012 m. sausio 2 d. raštu Nr. 1SS-(3.5)-7 (I t., b. l. 70–71), kuriame paaiškino, kad ištrauka iš 1939 m. parengto Kleboniškių kaimo, Pažaislio valsčiaus, Kauno apskrities žemės viensėdžiais išskirstymo plano yra dokumentas, patvirtinantis S. K. nuosavybės teises į iki nacionalizacijos minėtoje teritorijoje turėtą žemę ir šis dokumentas yra pakankamas nuosavybės teisėms atkurti.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (civilinė byla Nr. 2-1845-528/2012, Teisminio proceso Nr. 2-05-3-20643-2010-8), tačiau jo pareiškimas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimu buvo atmestas (I t., b. l. 112–116). Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu (I t., b. l. 180–184) panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą ir pareiškėjo pareiškimą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. T., mirusi 1999 m. birželio 12 d., iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Kleboniškių kaime valdė: žemės sklypą Nr. 96, kurio plotas 0,263 ha, įsigytą iš B. D., įvykdžius 1937 m. rugsėjo 5 d. užpirkimo sutartį, žemės sklypą Nr. 97, kurio plotas 0,133 ha, įsigytą iš J. V., įvykdžius 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartį; žemės sklypą Nr. 95, kurio plotas 0,166 ha, įsigytą iš S. K., įvykdžius 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartį.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės, nesukuria pareiškėjui konkrečių teisių ir pareigų, jų sukeliamos teisinės pasekmės yra susijusios su pareiškėjo galimybių apribojimu atkurti nuosavybės teises natūra Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Kleboniškio kaime, pagal 1991 m. gruodžio 16 d. K. T. prašymą. Atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes bei nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentu, jog apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik Kauno apygardos teismui 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl ginčo žemės sklypo valdymo nuosavybės teise, todėl tik nuo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jis įgijo teisę reikalauti apginti jo teises į ginčo žemės sklypus. Teisėjų kolegija vertina, kad tik įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl ginčo žemės valdytojo šios žemės nacionalizacijos metu, pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę šiuos aktus ginčyti.

Nustatyta, kad pareiškėjas patikslintą skundą, kuriuo prašė panaikinti sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus, teismui padavė 2012 m. rugsėjo 10 d. Tačiau byloje patikslintu skundu skundžiamų aktų nėra. Šių aktų, spręsdamas patikslinto skundo priėmimo klausimą, neišsireikalavo ir pirmosios instancijos teismas, nors patikslintame skunde pareiškėjas buvo nurodęs, kad šių aktų gauti negali. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 24 d. teikė skundo papildymą, kuriame be kita ko prašė panaikinti sprendimus tretiesiems asmenims atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę bei prašė iš atsakovo išreikalauti atitinkamas nuosavybės teisės atkūrimo bylas. Pareiškėjas teigia, kad nuosavybės teisių atkūrimo bylose, su kuriomis susipažino civilinėje byloje: Nr. 4791 B. D., Nr. 2914 J. V. ir Nr. 1859 S. K. nerado sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės. Taip pat pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2012 m. rugsėjo 24 d. Tarnybos Kauno miesto skyriaus raštą Nr. 8SD-(14.8.94.)4363, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui pateikti sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į B. D., J. V. ir S. K. iki nacionalizacijos turėtus žemės sklypus. Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų išdėstytas aplinkybes. Vadinasi iki šiol pareiškėjui nesudaryta galimybė žinoti duomenis (esminius akto turinį sudarančius elementus), nuo kurių sužinojimo skaičiuotinas terminas skundui paduoti.

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui skundžiami akti, kuriuos jis aktyviais veiksmais siekė apskųsti teismui, nebuvo paskelbti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad tik pirmosios instancijos teismui išreikalavus aktus, kuriais į ginčo žemę tretiesiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės, ir sudarius galimybę pareiškėjui su šiais aktais susipažinti, bus galima laikyti, kad atitinkami administraciniai aktai pareiškėjui buvo paskelbti ir nuo tada skaičiuojamas terminas tikslinti skundą. Įvertinusi tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjo patikslinto skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

2012 m. rugsėjo 11 d. nutartyje teismas taip pat akcentavo, kad patikslintu skundu reiškiamo reikalavimo tenkinimas nesukeltų pareiškėjui jo siekiamų teisinių pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įgyvendindamas ABTĮ 10 straipsnyje teismui nustatytą pareigą proceso dalyviams išaiškinti teises ir pareigas, pirmosios instancijos teismas gali siūlyti pareiškėjui atitinkamai tikslinti skundą, tačiau nurodyta aplinkybė nesudaro savarankiško pagrindo nepriimti pareiškėjo pateikto patikslinto skundo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įvertinęs, jog šioje administracinėje byloje patikslintu skundu reiškiami reikalavimai neatitinka ABTĮ 52 straipsnio nuostatų, ir patikslintu skundu pareiškėjas keičia pirminio skundo pagrindą ir dalyką, teismas turi teisę spręsti dėl naujų reikalavimų išskyrimo į savarankišką bylą (ABTĮ 62 str. 2 d.).

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašė jo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 150 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas atskirąjį skundą paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi žodinio proceso tikslingumą nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus bei tai, jog atskirojo skundo išnagrinėjimui pakanka rašytinės bylos medžiagos, daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo bylą pagal atskirąjį skundą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 150 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai šią administracinę bylą, nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų šioje byloje taikytinos teisės normos atitikties Konstitucijai, todėl pasinaudodama aptarta diskrecijos teise, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimu pripažino, kad CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340; Nr. 42) 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad, apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, neprieštaravo Konstitucijai; kad CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340; Nr. 42) 3 dalis, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340; Nr. 42) 3 dalis tiek, kiek jose buvo nustatyta, kad, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, neprieštaravo Konstitucijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. M. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti pareiškėjo patikslinto skundo priėmimo klausimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė