2016-06-30 Nr. AB-13653-3-61-3-01727-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1245-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01727-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2008 m. liepos 20 d. iki 2011 m. sausio 29 d. (kalinimo datos apytikslės) jis buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose Nr. 104, 63, 57, 49 ir kt., kurių gyvenamasis plotas buvo apie 20 kv. m ir jose buvo laikoma nuo 8 iki 10 asmenų. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2011 m. sausio 25 d. (kalinimo datos apytikslės) jis buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose Nr. 1, 3, 4, 12, 7 ir kt., kurių gyvenamasis plotas buvo apie 7 kv. m ir jose buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų. Neskaičiuojant baldų užimamo ploto, kameroje vienam asmeniui teko mažiau grindų ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Nurodė, kad kamerose buvo tamsu. Langai nešvarūs, todėl nepraleido šviesos. Taigi jo gyvenimo sąlygos minėtose laisvės atėmimo vietose visą jo buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos, žeminančios, kas sukėlė fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, žemino jo garbę bei orumą ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti senaties terminą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2011 m. vasario 2 d. Pripažino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto sąlygomis, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo laivės atėmimo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pabrėžė, kad laikomų kameroje asmenų skaičius per parą kito – daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims teko daugiau kameros ploto. Nurodė, kad Šiaulių TI deda pastangas, jog suimtieji ir nuteistieji per mažo ploto sąlygomis būtų kuo trumpiau. Dėl Šiaulių TI pastato statuso negalima konstatuoti, kad laisvės atėmimo įstaiga veikė neteisėtai neužtikrindama tinkamos ventiliacijos kamerose bei kamerų sanitariniuose mazguose, natūralios apšvietos, santykinės oro drėgmės bei oro temperatūros. Nurodė, kad kamerų langai yra skaidraus stiklo. Kameros vėdinamos atidarius langus. Kamerų dirbtinis apšvietimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Šiaulių TI pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktūs, nedetalizuoti, todėl nepagrįsti. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI bei kitas kompetentingas institucijas. Nurodė, kad Šiaulių TI siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus pagal galimybes, neveikė išimtinai prieš pareiškėją. Pareiškėjo laikymas netinkamomis sąlygomis buvo periodiškas ir jam nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių. Teigė, kad Šiaulių TI pareigūnų veiksmai buvo teisėti, o pareiškėjas neturtinės žalos padarymo fakto neįrodė. Šiaulių TI taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti. Taip pat pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti senaties terminą.

Nurodė, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2015 m. kovo 16 d., todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo reikalavimui dėl galimai padarytos žalos atlyginimo turi būti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Turimais duomenimis nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje laikomas nebuvo. Informacijos apie pareiškėjo buvimą areštinėje, t. y. kokiose ar kokio dydžio kamerose buvo laikomas, kiek ir kurie asmenys buvo laikomi kartu su pareiškėju nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2011 m. sausio 25 d., Klaipėdos AVPK pateikti negalėjo, nes tokie duomenys saugomi tris metus, todėl dabar yra sunaikinti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje netinkamomis ar blogesnėmis sąlygomis nei kiti sulaikyti asmenys.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Šiaulių TI ir Klaipėdos AVPK areštinėje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto trūkumo bei antisanitarinių sąlygų į Šiaulių TI ir Klaipėdos AVPK administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Šiaulių TI ir Klaipėdos AVPK administracijos. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2008 m. liepos 20 d. iki 2011 m. sausio 29 d. ir nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2011 m. sausio 25 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, o į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 16 d., todėl praleido senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, o teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui nenustatė, todėl skundą atmetė.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė ieškinio senaties terminą, nes tokio pobūdžio reikalavimams Konvencijos 3 straipsnis nenustato ieškinio senaties instituto. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis – iš tiesų tas laikotarpis buvo daug ilgesnis, nes teismas turėjo laikytis pozicijos, jog minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui, negali būti mažesnis nei 4 kv. m ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Nesutinka su visais argumentais, kuriais grįsdamas pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai buvo padaryti, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išsiaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą jį laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 20 d. iki 2011 m. sausio 29 d. ir Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2011 m. sausio 25 d. Tačiau pareiškėjas pažymi, kad nurodyti kalinimo laikotarpiai yra apytiksliai. Šiaulių TI 2015 m. balandžio 25 d. pažyma „Dėl R. Z.“ Nr. 60/09-14062 (b. l. 24) patvirtina, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2011 m. vasario 2 d. Klaipėdos AVPK duomenų apie pareiškėjo kalinimo laiką Klaipėdos AVPK areštinėje nepateikė, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi pareiškėjo nurodytu laikotarpiu. Skundą pareiškėjas teismui pateikė 2015 m. kovo 16 d. (b. l. 11). Tiek Šiaulių TI, tiek Klaipėdos AVPK pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 44–51, 62–63).

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą nustatymas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo priėmimo. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)). Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškinio senatimi, nes Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų, yra nepagrįsti. Kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimui yra pagrindas taikyti senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Šiaulių TI ir Klaipėdos AVPK areštinėje metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje. Pritaikius senaties terminą visam pareiškėjo reikalavimui, nebėra pagrindo nagrinėti pareiškėjo pateiktus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI ir Klaipėdos AVPK areštinėje.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys