2018-02-21 Nr. AB-3546-3-61-3-00244-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3130-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00244-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Lietuvos transporto saugos administracijai (buvusi Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „FF Lizingas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 18–20), prašydama: 1) panaikinti Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (vėliau – Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos, šiuo metu – Lietuvos transporto saugos administracija) (toliau – ir atsakovas) 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. S-1324(1.20E) „Dėl pareigos atlikti pėsčiųjų viadukų naudojimo priežiūrą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą atlikti pėsčiųjų tilto, esančio tarpstotyje Klaipėda – Rimkai (5 km 7pk) prie prekybos centro „Banginis“ (tarp Vilniaus pl. ir Šilutės pl. 35A) ir gelžbetoninio tilto, esančio tarpstotyje Klaipėda-Rimkai (7 km 2 pk) per geležinkelį netoli Lypkių rajono katilinės, (toliau kartu – ginčo statiniai) patikrinimą ir nustatyti jų būklę, o, nustačius avarinius požymius, įpareigoti atsakingus asmenis ginčo statinius suremontuoti arba nugriauti.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad kreipėsi į atsakovą, prašydamas imtis priemonių ir užtikrinti, jog Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje geležinkelio apsaugos zonoje ginčo statinių būklė nekeltų grėsmės žmonėms ir aplinkai. Atsakovas atsakė, kad nurodyta funkcija priskirta pareiškėjo kompetencijai. Pareiškėjas pakartotinai pateikė prašymą atsakovui imtis nurodytų saugos priemonių, tačiau atsakovas Sprendimu atsisakė vykdyti geležinkelių infrastruktūros objektų naudojimo priežiūros kontrolės funkciją, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pateikta nuomone, jog Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esantys pėsčiųjų eismui skirti viadukai nėra priskirtini geležinkelio statiniams, kurių naudojimo priežiūrą atlieka atsakovas. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 3-509, 9.1.5 ir 9.1.7 punktai įpareigoja atsakovą atlikti geležinkelių infrastruktūros objektų naudojimo priežiūros kontrolės funkcijas, o Susisiekimo ministerija nėra kompetentinga institucija teikti privalomų teisės aktų išaiškinimų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 (toliau – STR „Statinių klasifikavimas“), 5.23 punktą, viadukas – tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui per geležinkelį, kelią ar gatvę skirtingų lygių eismo sankryžoje. Pasak pareiškėjo, ginčo statiniai yra geležinkelio apsaugos zonoje, jie skirti pėstiesiems pereiti per geležinkelį, yra geležinkelio infrastruktūros objektai, užtikrinantys saugų eismą geležinkeliais. Šie statiniai ir jų atramos yra žemės sklype, priklausančiame akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“. Pareiškėjas nurodė, kad jis negali atlikti jokių veiksmų ne jam priklausančiame žemės sklype. Be to, Klaipėdos miesto savivaldybė jokių funkcijų geležinkelio apsaugos zonoje nevykdo. Geležinkelių transporto kodekso (toliau – ir GTK) 19 straipsnio 5 dalis, be kita ko, draudžia be viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo ar savininko, o geležinkelio želdinių apsaugos zonoje – be geležinkelio želdinius eksploatuojančios įmonės rašytinio sutikimo statyti naujus ir rekonstruoti esamus pastatus bei statinius, skirtus geležinkelių transporto reikmėms. Analogiški draudimai suformuluoti ir GTK 19 straipsnio 6 dalyje. Remiantis šiomis GTK nuostatomis, geležinkelio apsaugos zonoje negali būti statinių, kurie būtų skirti ne geležinkelių transporto reikmėms. Dėl šių priežasčių pareiškėjas mano, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas prieštarauja aukščiau minimiems teisės aktams ir pažeidžia įstatymo saugomus interesus dėl piliečių saugumo.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 45–48).

5. Atsakovas paaiškino, kad jis atlieka geležinkelio statinių, priskiriamų geležinkelių infrastruktūrai, naudojimo priežiūrą. Atsakovo nuomone, pėsčiųjų viadukai nelaikomi geležinkelio viadukais, nes jie nėra susiję su geležinkelio keliu, jam netarnauja ir yra skirti išskirtinai pėsčiųjų poreikiams tenkinti, todėl pėsčiųjų viadukų priežiūra nėra priskirta atsakovo kompetencijai. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas, statinių, nenurodytų 42 straipsnio 1 dalies 2 punkte, naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybių administracijos, todėl, atsakovo teigimu, ginčo statinių naudojimo priežiūrą privalo atlikti pareiškėjas.

6. Atsakovo nuomone, pareiškėjas STR „Statinių klasifikavimas“ pateiktą bendrąją viaduko sąvoką nepagrįstai pažodžiui pritaiko visų rūšių viadukams ir nepagrįstai teigia, jog Susisiekimo ministerijos išaiškinimas prieštarauja šio STR nuostatoms. Atsakovo nuomone, pareiškėjas painioja statinių naudojimo priežiūros ir jų techninės priežiūros sąvokas, kadangi statinio naudojimo priežiūra – tai viešojo administravimo subjekto atliekama kontrolė, kurios tikslas – nustatyti, ar statinio techninė priežiūra atitinka teisės aktų reikalavimus. Pagal Statybos įstatymą statinių naudojimo priežiūrą atliekantis subjektas, nustatęs statinio naudojimo pažeidimus, turi teisę įpareigoti statinio naudotoją imtis priemonių pažeidimams ištaisyti. Tuo tarpu pareiškėjo skunde minimas statinio rekonstravimas yra laikomas statinio technine priežiūra, kurią vykdo statinio naudotojas, o ne jo naudojimo priežiūrą atliekantis subjektas. Statinių naudojimo priežiūra nėra susijusi su sklypų, ant kurių stovi pėsčiųjų viadukai, savininko teisėmis ar geležinkelių apsaugos zonose numatytais veiklos apribojimais. Statinių naudojimo priežiūrą vykdančių subjektų funkcijos geležinkelių apsaugos zonose nėra apribotos. Priešingai, Statybos įstatymas numato kitų statinių naudojimo priežiūros subjektų, įskaitant pareiškėjo, pareigą šias funkcijas vykdyti, jei geležinkelių apsaugos zonose stovi statiniai, kurių naudojimo priežiūra pagal Statybos įstatymo nuostatas yra priskirta jų kompetencijai. Atsakovas pažymi, kad ne visi geležinkelių apsaugos zonoje esantys statiniai yra laikomi geležinkelių infrastruktūros objektais.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 66–70). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį sprendimą 2016 m. lapkričio 11 d. nutartimi panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (I t., b. l. 99–106). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad, sprendžiant kilusį ginčą, pirmiausia būtina nustatyti, ar buvo juridinis pagrindas vertinti, jog statiniai neturi savininko ar savininkas yra nežinomas, nes ši aplinkybė yra reikšminga siekiant atsakyti į klausimą, kas yra atsakingas už ginčo statinių techninę būklę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat nurodė, kad būtina surinkti informaciją apie tai, ar buvo parengti ginčo statinių projektai ar kita projektinė dokumentacija, bei nustatyti, į kurios institucijos ar įstaigos turto balansą šie objektai buvo įtraukti (ir jei taip, – kada tai buvo atlikta).

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 13 d. nutartimi trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į bylą įtraukė AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę „FF Lizingas“ (I t., b. l. 200).

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 3–8).

10. AB „Lietuvos geležinkeliai“ nurodė, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja GTK nuostatas, ginčo statinius priskirdamas ir laikydamas geležinkelių infrastruktūros objektais. Viadukai nėra susiję su AB „Lietuvos geležinkeliai“ vykdoma veikla, nėra ir negali būti priskiriami prie statinių ar įrenginių, būtinų eismui organizuoti ir valdyti bei eismo saugai užtikrinti. Geležinkelio statiniais laikomi tie viadukai (tiltai), kurie yra skirti geležinkelio keliui tarnauti ir pagal savo savybes yra nuolat susiję su geležinkelio keliu. Ginčo statiniai yra skirti išskirtinai pėsčiųjų poreikiams tenkinti. AB „Lietuvos geležinkeliai“ taip pat nurodė, kad Statybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių naudojimo priežiūrą atlieka Susisiekimo ministerija ir (ar) jos įgaliotos organizacijos pagal patvirtintą sąrašą. Statinių, kurių naudojimo priežiūrą atlieka Susisiekimo ministerija ir (ar) jos įgaliotos organizacijos, sąrašas buvo patvirtintas Susisiekimo ministro 2011 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 3-506 (toliau – ir Sąrašas). Statybos įstatyme numatyta, kad statinių, nenurodytų 49 straipsnio 1 dalies 2 punkte, naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybių administracijos, todėl ginčo statinių priežiūrą privalo atlikti pareiškėjas. Pasak AB „Lietuvos geležinkeliai“, į geležinkelių apsaugos zoną dažnai patenka gyvenamieji namai, inžineriniai tinklai, kitos susisiekimo komunikacijos, automobilių kelių atkarpos, kurie nėra laikomi geležinkelių statiniais. Nurodė, kad ginčo statinių AB „Lietuvos geležinkeliai“ nevaldo, jie nebuvo perduoti AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagal turto patikėjimo sutartį.

III. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (II t., b. l. 151–157).

12. Teismas pažymėjo, kad Sąrašo 4 punkte numatyta, jog atsakovo kompetencijai priskiriama priežiūra tik geležinkelio statinių, priskiriamų geležinkelių infrastruktūrai. Teismas nurodė, kad GTK (redakcija, galiojusi skundžiamo Sprendimo priėmimo metu) 3 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog geležinkelių infrastruktūra – tai geležinkelio keliai, kiti statiniai, geležinkelių infrastruktūros objektų užimama žemė, įranga ir įrenginiai, būtini geležinkelių transporto eismui organizuoti ir valdyti bei geležinkelių transporto eismo saugai užtikrinti.

13. Teismas konstatavo, kad tam, jog ginčo statiniai būtų pripažįstami geležinkelio infrastruktūra, turi būti nustatyta, jog minėti viadukai yra būtini transporto eismui organizuoti ir valdyti bei geležinkelio transporto saugai užtikrinti. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto eismo saugos įstatymo (toliau – Saugos įstatymas) 2 straipsnio 18 dalies nuostata, kad geležinkelių transporto eismas – geležinkelių riedmenų judėjimas geležinkelių keliais, sprendė, jog ginčo statiniai nėra būtini geležinkelių transporto eismui, jais nėra vykdomas geležinkelių riedmenų judėjimas geležinkelių keliais. Įvertinęs tai, kad Saugos įstatyme nereglamentuojamas tokių statinių įrengimas, siekiant užtikrinti eismo saugą, teismas darė išvadą, jog ginčo statiniai nėra būtini užtikrinti geležinkelio transporto saugą, jie nėra būtini geležinkelių eismo organizavimui, todėl negali būti laikomi geležinkelio infrastruktūra. Teismas konstatavo, kad ginčo statiniai negali būti laikomi viadukais Sąrašo 4.2 punkto prasme, nes neatitinka vieno iš būtinojo reikalavimo, t. y. jog būtų laikomi geležinkelio infrastruktūra.

14. Teismas nurodė, jog vieno iš ginčo statinių savininkas buvo Valstybinė elementų ir baterijų gamykla „Sirijus“, kuri, vadovaujantis viešais Juridinių asmenų registro duomenimis yra išregistruota. Duomenų apie šio daikto perėjimą kitam asmeniui nėra. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų ir apie kito ginčo statinio buvusius ar esamus savininkus. Teismas nenustatė, jog ginčo statiniai priklausė ar priklauso proceso dalyviams. Teismas konstatavo, kad vadovaujantis Statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Sąrašo 4 punktu, ginčo statinių naudojimo priežiūra nėra pavesta atsakovo kompetencijai ir pripažino, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra teisinio pagrindo. Tuo pačiu teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti ginčo statinių patikrinimą, nustatyti jų būklę, o nustačius avarinius požymius, ginčo statinius suremontuoti arba nugriauti.

IV. 15. Pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti atsakovo Sprendimą ir įpareigoti atsakovą nustatyti ginčo statinių techninę būklę, o nustačius jų avarinės būklės požymius, imtis visų reikiamų veiksmų, siekiant šiuos požymius pašalinti (IV t., b. l. 1–11). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti su bylinėjimusi susijusias (dokumentų vertimo ir kelionių) išlaidas (144,63 Eur).

16. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 11 d. nutartyje buvo nurodęs, jog būtina išsiaiškinti ne tik ginčo statinių nuosavybės / registracijos aplinkybes, bet ir šiuo metu už ginčo statinius atsakingą asmenį (faktinį valdytoją).

17. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo statiniai buvo sukurti valstybės lėšomis, pradinis savininkas buvo valstybė, duomenų apie savininko pasikeitimą nėra, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.2.2. punktu, Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdymo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 8 punktu bei VĮ Turto banko įstatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1K-300, 8.1.8. punktu, valstybės turto (ginčo statinių) turtinių teisių gynėjas / atstovas turėtų būti valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Turto bankas“ (kodas 112021042).

18. Pasak pareiškėjo, tai kad byloje dalyvaujančios valstybinė institucija ir valstybinė įmonė nežino (ir nenori žinoti), kaip elgtis su valstybės turtu (teismas konstatavo, jog pradinis savininkas buvo valstybė ir nėra duomenų apie savininko pasikeitimą), dar nereiškia, jog galima ignoruoti savo tiesiogines funkcijas bei esamą teisinį reglamentavimą.

19. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad geležinkelių transporto eismo sauga, pagal Saugos įstatymo 2 straipsnio 20 dalį, apima ne tik paties geležinkelio transporto eismo saugumo užtikrinimą, bet ir geležinkelio bėgius kertančio kito transporto bei asmenų saugumą ir atitinkamų incidentų išvengimo priemones.

20. Atsakovas Lietuvos transporto saugos administracija atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (III t., b. l. 1–6).

21. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra duomenų apie ginčo statinių savininkus, kas iš esmės reiškia, kad turtas yra bešeimininkis, todėl nepagrįsta pareiškėjo pozicija, kad ginčo statinių turtinių teisių gynėjas/atstovas byloje turėtų būti VĮ „Turto bankas“. Nepavykus nustatyti ginčo statinių savininkų, vykdyti jų kaip bešeimininkio turto perdavimo valstybei procedūras turėtų už ginčo statinių naudojimo priežiūrą atsakingas subjektas, t. y. pareiškėjas. Atsakovas pažymi, kad ginčo statiniai nėra geležinkelio statiniai, todėl jų naudojimo priežiūra nepriskirtina atsakovo kompetencijai, nepriklausomai nuo ginčo statinių savininko. Atsakovas paaiškina, kad ginčo statiniai nėra būtini geležinkelių transporto eismui organizuoti ir valdyti bei geležinkelių transporto eismo saugai užtikrinti. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad viadukai skirstomi į rūšis pagal tai, koks eismas jais vykdomas. Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl pėsčiųjų viadukų, kurie skirti išimtinai pėsčiųjų eismui ir poreikiams tenkinti. Atsakovas pažymi, kad jis nevykdo pėsčiųjų viadukų naudojimo priežiūros. Ją turi atlikti būtent pareiškėjas, o nesant ginčo statinių savininkų, pareiškėjas, atsakovo nuomone, turi kreiptis į teismą su pareiškimu dėl šių ginčo statinių perdavimo valstybei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.58 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Atsakovas pastebi, kad iš pradžių tai pripažino ir pats pareiškėjas (pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. (21.21)-SL2-194).

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 169–175).

23. AB „Lietuvos geležinkeliai“ nurodo, kad pareiškėjo išvados dėl ginčo statinių priklausymo valstybei yra nepagrįstos jokiais faktais. Pasak AB „Lietuvos geležinkeliai“, atsakovo nuostatuose nurodoma apie geležinkelių infrastruktūros objektų priežiūros kontrolę, o ginčo statiniai tokiais objektais nėra. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pažymi, kad geležinkelio statinių sąvoka yra apibrėžta statybos techniniame reglamente STR 1.08.01:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 (toliau – STR „Statinio statybos rūšys“), kurio 3 priedo 2.1 ir 2.3 punktuose nustatyta, kad geležinkelio statiniais laikomi tie viadukai (tiltai), kurie yra skirti geležinkelio keliui tarnauti ir pagal savo savybes yra nuolat susiję su geležinkelio keliu. Pasak AB „Lietuvos geležinkeliai“, ginčo statiniai yra skirti išskirtinai pėsčiųjų poreikiams tenkinti, jų naudojimo priežiūrą privalo atlikti pareiškėjas, kuris taip pat turėtų inicijuoti ginčo statinių pripažinimo bešeimininkiais procesą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. 24. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų (Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos transporto saugos administracijos) kompetencijos atliekant geležinkelių apsaugos zonose esančių statinių naudojimo priežiūrą.

25. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalis).

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 25 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas užtikrinti, kad ginčo statinys (pareiškėjas rašte jį įvardijo pėsčiųjų tiltu) nekeltų grėsmės žmonėms ir aplinkai (I t., b. l. 4). Pareiškėjas nurodė, kad tokių inžinerinių statinių naudojimo priežiūra yra priskirta atsakovo kompetencijai pagal Statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Atsakovas pareiškėjui atsakė, kad pėsčiųjų tiltų naudojimo priežiūros neatlieka, taip pat nurodė, kad tokią priežiūrą turėtų atlikti pareiškėjas pagal Statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 3 punktą (I t., b. l. 5). 2014 m. lapkričio 10 d. raštu pareiškėjas dar kartą kreipėsi į atsakovą, patikslindamas, kad ginčo statiniai yra ne tiltai, o viadukai, kurių priežiūra pagal Sąrašo 4 punktą yra priskirtina atsakovo kompetencijai. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašė atsakovo skubiai vykdyti ginčo statinių naudojimo priežiūrą ir imtis priemonių grėsmės likvidavimui (I t., b. l. 11–12). Byloje ginčijamu Sprendimu atsakovas atsakė pareiškėjui, kad atsakovo kompetencijai nėra priskirta pėsčiųjų eismui skirtų viadukų naudojimo priežiūra, nes tokie viadukai nėra priskiriami geležinkelio statiniams (I t., b. l. 13). Atsakovas minėtu Sprendimu prašė pareiškėjo atlikti ginčo statinių naudojimo priežiūrą ir užtikrinti jų saugią būklę. Nesutikdamas su tokiu atsakovo atsakymu, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti, taip pat prašydamas įpareigoti atsakovą nustatyti ginčo statinių būklę, o nustačius avarinius požymius, įpareigoti atsakingus asmenis ginčo statinius suremontuoti arba nugriauti.

27. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, nurodydamas, kad jis atlieka geležinkelio infrastruktūros naudojimo priežiūrą, o ginčo statiniai nepriskirtini geležinkelio infrastruktūrai, nes yra ne geležinkelio viadukai, o pėsčiųjų viadukai. Atsakovas pažymėjo, kad ne visi geležinkelių apsaugos zonoje esantys statiniai yra geležinkelių infrastruktūros objektai. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad ginčo statiniai nėra geležinkelio infrastruktūros objektai. Teismas konstatavo, kad ginčo statinių naudojimo priežiūra nėra pavesta atsakovo kompetencijai, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

28. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad teismas nenustatė už ginčo statinius atsakingo asmens (faktinio ginčo statinių valdytojo). Pasak pareiškėjo, teismo sprendimo motyvai kelia dar daugiau klausimų ir neaiškumo. Pareiškėjo nuomone, ginčo statiniai nėra bešeimininkiai, jie – valstybės turtas, todėl tokio turto atstovu teisme turėtų būti VĮ „Turto bankas“.

29. Šiuo apsektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nesprendė ginčo statinių teisinio statuso klausimo (šių statinių pripažinimo ar nepripažinimo bešeimininkiu turtu), nes tai nėra administracinių teismų kompetencija, be to, šie klausimai nebuvo administracinės bylos nagrinėjimo dalyku pagal pareiškėjo suformuluotus reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 11 d. nutartyje konstatavo, kad ginčo statinių savininko nustatymas yra betarpiškai susijęs su ginčo esme, nes tuo atveju, jei ginčo statiniai nuosavybės teise priklausytų arba pareiškėjui, arba atsakovui, nagrinėjamam ginčui kilti apskritai nebūtų pagrindo (I t., b. l. 106). Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ginčo statinių savininku yra pareiškėjas arba atsakovas, todėl teisėtai ir pagrįstai šių subjektų ginčą nagrinėjo iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo statinių teisinio statuso nustatymo klausimas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl su tuo susijusių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų. Dėl tų pačių motyvų nenagrinėjami ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“, vertinant, kad ginčo statiniai yra bešeimininkiai, turėtų inicijuoti ginčo statinių pripažinimo bešeimininkiu procesą. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribas nustato pareiškėjas, suformuluodamas skundo reikalavimus. Kaip minėta, pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, siekė, kad atsakovas būtų įpareigotas pagal kompetenciją vykdyti ginčo statinių naudojimo priežiūrą. Teismui konstatavus, kad tai nėra atsakovo kompetencija ir pripažinus atsakovo Sprendimo teisėtumą, visi pareiškėjo skundo reikalavimai buvo išspręsti, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su neišsamiai išspręsta byla, teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigė, kad atsakovas ignoruoja savo pareigas, įtvirtintas jo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2017 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-574 (toliau – Nuostatai). Pavyzdžiui, Nuostatų 13.1.5 punkte nustatyta, kad atsakovas vykdo geležinkelių infrastruktūros objektų naudojimo priežiūros kontrolę. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčo statiniai nelaikytini geležinkelio infrastruktūra, todėl teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl su tuo susijusių aplinkybių.

31. Statinių naudojimo priežiūros klausimus reglamentuoja Statybos įstatymo 42 straipsnis. Ginčo teisiniams santykiams (sprendžiant dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo) aktuali šio įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. Statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių naudojimo priežiūrą atlieka Susisiekimo ministerija ir (ar) jos įgaliotos organizacijos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą. Būtent šia įstatymo nuostata remiasi pareiškėjas, teigdamas, kad ginčo statinių naudojimo priežiūra priskirtina atsakovui. Statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad statinių, nenurodytų šio straipsnio 1 dalies 2 punkte, naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybių administracijos. Šia įstatymo nuostata remiasi atsakovas, ginčijamame Sprendime teigdamas, kad ginčo statinių naudojimo priežiūra yra priskirtina pareiškėjo kompetencijai. Taigi, ginčas byloje yra iš esmės dėl to, ar ginčo statiniai patenka į Statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2 punkto reguliavimo sritį, nes kitu atveju ginčo statinių naudojimo priežiūra būtų priskirtina pareiškėjui pagal Statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

32. Statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2 punktas nukreipia į kitą teisės aktą – Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą. Šis Sąrašas (t. y. sąrašas statinių, kurių naudojimo priežiūrą atlieka Susisiekimo ministerija ar jos įgaliotos institucijos), kaip minėta, yra patvirtintas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 3-506. Sąraše įtvirtintu reguliavimu savo procesiniuose dokumentuose rėmėsi tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas, tačiau nagrinėjamu atveju išsiskyrė šio reguliavimo teisinis aiškinimas.

33. Sąrašo 4 punkte yra nurodyti statiniai, kurių naudojimo priežiūra yra atsakovo kompetencija. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas remiasi Sąrašo 4.2 punktu, kuris atsakovo kompetencijai priskiria geležinkelio tunelių, tiltų, viadukų, pralaidų, perėjų, pervažų, peronų, platformų naudojimo priežiūrą. Pareiškėjas remiasi tuo, kad ginčo statiniai yra viadukai, skirti pėsčiųjų eismui per geležinkelį (to neginčija ir atsakovas), todėl mano, kad tokie statiniai patenka į Sąrašo 4.2 punktą. Su tokiu teisės aiškinimu atsakovas nesutinka. Pasak atsakovo, ginčo statiniai nėra geležinkelio statiniai, todėl jie į minėtą Sąrašo punktą nepatenka.

34. Pasisakydama dėl geležinkelio statinių, priskiriamų geležinkelio infrastruktūrai bei patenkančių į Sąrašo 4 punktą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiame punkte nurodytas statinių sąrašas yra baigtinis, todėl jo negalima aiškinti plečiamai prie šių statinių priskiriant visus statinius, sudarančius geležinkelio infrastruktūrą taip, kaip ji suprantama GTK 3 straipsnio 9 dalyje pateiktoje sąvokoje.

35. Sąrašo 4 punkte nurodyti statiniai yra suskirstyti į tris grupes, t. y. geležinkelio keliai (4.1 punktas), geležinkelio kelio drenažo tinklai (4.3 punktas) bei geležinkelio tuneliai, tiltai, viadukai, pralaidos, perėjos, pervažos, peronai, platformos (4.2 punktas). Pastarojoje statinių grupėje pateikiamas atskiras statinių sąrašas. Šis sąrašas pradedamas žodžiu – geležinkelio. Toliau žodis „geležinkelio“ nekartojamas, o visi šiame punkte išvardyti statiniai atskiriami kableliais. Pagal juridinę techniką, naudojamą teisėkūroje, tai reiškia, kad šiame punkte visi nurodyti statiniai yra neatsiejamai susiję su geležinkeliu, t. y. geležinkelio tuneliai, geležinkelio tiltai, geležinkelio viadukai ir kt. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo statinių naudojimo priežiūra būtų atsakovo kompetencijoje tik tokiu atveju, jei ginčo statiniai būtų geležinkelio viadukai taip, kaip tai yra numatyta Sąrašo 4.2 punkte.

36. Geležinkelio viaduko sąvokos teisės aktai nepateikia, taip pat nereglamentuoja atskirų viadukų tipų, tačiau teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su atsakovu, kad paprastai viadukų klasifikacija atliekama pagal tai, koks eismas jais vykdomas (pėsčiųjų, automobilių transporto ar geležinkelio transporto). Taigi šiuo aspektu nėra teisiškai reikšminga, ar viadukas yra skirtas eismui per geležinkelį, ar per kelią. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ginčo statiniai yra pėsčiųjų viadukai (šiuo atveju – skirti pėsčiųjų eismui per geležinkelį). Tiek geležinkelio viadukai, tiek ir kiti viadukai yra susisiekimo komunikacijos, tačiau tik geležinkelio viadukai pagal savo paskirtį gali būti priskiriami geležinkelio statiniams, sudarantiems geležinkelio infrastruktūrą, Sąrašo 4 ir 4.2 punktų prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (I t., b. l. 14).

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad ginčo statinių naudojimo priežiūra nepriskirtina atsakovo kompetencijai, nes ginčo statiniai negali būti laikomi viadukais Sąrašo 4.2 punkto prasme. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius