2013-09-16 Nr. AB-5020-3-61-3-02290-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1174/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02290-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui T. P.,

atsakovo atstovui T. D.,

trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui R. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. (R. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui viešajai įstaigai „Ekoagros“ (tretieji suinteresuotieji asmenys – Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. (R. P.)(toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. spalio 28 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti viešosios įstaigos „Ekoagros“ (toliau – VšĮ „Ekoagros“, atsakovas) 2011 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. PNU-K-11-00408 (toliau – ir Nutarimas).

Skunde paaiškino, kad nuo 2002 m. vykdo ekologinio ūkininkavimo veiklą pagal Lietuvos kaimo plėtros priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ (toliau – ir Priemonė) programą „Ekologinis ūkininkavimas“ (toliau – ir Programa) ir laikosi atitinkamų šią veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, jog atsakovo 2011 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. K-(248) jis buvo informuotas apie ūkio nesertifikavimą. Nutarime konstatuota, kad pareiškėjo pažeidimas atitinka Neatitikčių vertinimo procedūros, patvirtintos 2009 m. gegužės 27 d. atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. V-36 (2011 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-52 redakcija) (toliau – ir Neatitikčių vertinimo procedūra), A priedo 25 eilutę ir dėl to taikoma griežčiausia poveikio priemonė – viso ūkio ir visos produkcijos nesertifikavimas.

Teigė, kad Nutarimas pareiškėjui sukelia tiesioginius neigiamus turtinius nuostolius, nes juo buvo panaikinta pareiškėjo teisė ženklinti prekes ekologiškais žemės ūkio ir maisto produktais, todėl jis priverstas mažesne kaina parduoti produkciją. Be to, kenkiama pareiškėjo dalykinei reputacijai. Nesutinka su Nutarimo prielaida, jog pareiškėjas savo laukuose naudojo sintetines medžiagas, kurios yra neleistinos naudoti pagal 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos Reglamente Nr. 889/2008 (toliau – ir Įgyvendinimo Reglamentas) 5 straipsnio 1 dalį bei II priedą, o papildomo patikrinimo protokolas surašytas nesilaikant protokolo surašymui nustatytų teisės aktų reikalavimų, todėl yra niekinis, o jo pagrindu priimtas Nutarimas turi būti panaikintas.

Manė, jog atsakovas netinkamai atliko pareiškėjo ūkio tyrimą, nenustatyta, jog pareiškėjas naudojo neleistinas medžiagas ūkininkavime. Teigė, kad atsakovas privalo rinkti mėginius, laikydamasis nustatytų standartų. Pažymėjo, jog atsakovas vienoje vietoje paėmė mėginį: trijų piktžolių kuokštus arba tris grunto dalis, o tai neparodo pesticidų naudojimo visame žemės sklype, kuo pažeidė Lietuvos standartizacijos departamento perimtas Tarptautinės standartizacijos organizacijos ISO 10381-4:20035 standarto kaip Lietuvos standarto LST ISO 10381-4:2006 (toliau – ISO standartas) 5.2 punktą.

Be to, atsakovas ėminius rinko ne įprastinėse laukų vietose, tačiau jų pakraščiuose, pamiškėse, pakelėse, kuo pažeidė ISO standarto 5.6 punktą. Iš atsakovo pateiktų protokolų neaišku, iš kurių vietų buvo paimti ėminiai. Nėra pridėti scheminiai vietovės planai ar sklypų žemėlapiai su nurodytomis ėminių ėmimo vietomis. Tad 2011 m. rugsėjo 2 d. bei 2011 m. rugsėjo 5 d. protokolai parengti pažeidžiant ISO Standarto 5.19 punktą. Pabrėžė, jog atsakovas atsisakė paimti ėminius, kur ėminį pageidavo imti pareiškėjo įgaliotas asmuo.

Pridūrė, jog atsakovas pažeidė ir ISO standarto 6.1 dalies 2 lentelę, nes neformavo atskirų junginių ėminių iš pavienių ėminių, tačiau kiekviename didelio ploto sklype paėmė vos po tris pavienius ėminius. Pareiškėjas abejojo, ar tokiame dideliame sklypo plote toks mažas pavienių ėminių skaičius būtų pakankamas bent vieno jungtinio ėminio suformavimui. Teigė, kad nebuvo informuotas, ar ėminius rinko reikiamą kvalifikaciją turintis asmuo, nes atsakovo interneto svetainėje nėra duomenų, kad atsakovas turėtų reikiamų specialistų ėminių surinkimui.

Tokiu būdu buvo pažeistas ISO standarto 5.18 punktas.

Teigė, kad Nutarimas priimtas nenustačius visų reikšmingų faktų teisės normų taikymui – pareiškėjo kaltės, tyčinio draudžiamų medžiagų panaudojimo, buvo pažeisti Įgyvendinimo Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje ir Neatitikčių vertinimo procedūros A priedo 25 eilutėje išdėstyti reikalavimai. Nutarimas galėjo būti priimtas tik iki jo priėmimo sudarius pareiškėjui sąlygas pateikti pastabas, tad buvo pažeista Įgyvendinimo Reglamento 91 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiškėjo teisė būti išklausytam. Aiškino, kad atsakovas, perduodamas tirti mėginius, paimtus nedalyvaujant pareiškėjo paskirtiems asmenims, pažeidė Įgyvendinimo Reglamento 65 straipsnio 3 dalį. Taip pat nurodė, kad jam nebuvo pateiktos 2011 m. rugsėjo 2 d. ir 2011 m. rugsėjo 5 d. ataskaitos, kurių jis neturėjo galimybės pasirašyti. Teigė, kad Nutarimu pritaikytos priemonės yra neproporcingos. Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgus į Įgyvendinimo taisyklių 35.8, 36.2.2, 36.2.6 punktus, patikrinti laukai galėjo būti nesertifikuojami ir sumažinta parama.

Atsakovas VšĮ „Ekoagros“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas ir VšĮ „Ekoagros“ 2010 m. gegužės 17 d. sudarė sutartį Nr. SUT-K-10-02628 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjas užsakė, kad VšĮ „Ekoagros“ atliktų užsakovo vykdomos ekologinio žemės ūkio produktų gamybos ir tvarkymo veiklos sertifikavimą ir išduotų patvirtinamąjį dokumentą, jei užsakovo vykdoma veikla atitinka Reglamentų, nustatančių reikalavimus ekologiškų žemės ūkio produktų gamybai ir ženklinimui, Ūkio taisyklių ir kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus. Išdėstė, jog vadovaudamasis Įgyvendinimo Reglamento 65 straipsnio 4 punktu, atsakovas 2011 m. rugsėjo 2 d. atliko papildomą tikrinimą pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje ir surašė papildomo tikrinimo protokolą Nr. PAGP-K-11-00409. Pareiškėjas nedalyvavo ūkio patikroje, aprodyti sertifikuojamus laukus žodžiu paskyrė atstovą A. J.. Laukų apžiūros metu tikrintojas Ž. B. kai kuriuose sertifikuojamuose laukuose pastebėjo sintetinių cheminių medžiagų panaudojimo požymius, kuriuos užfiksavo protokole Nr. PAGP-K-11-00409. Tikrintojas paėmė mėginius iš trijų laukų tyrimams atlikti. Pareiškėjas žodžiu atsisakė pasirašyti parengtą, kaip tai nustatyta Įgyvendinimo Reglamento 65 straipsnio 3 punkte, patikros protokolą bei raštu neišdėstė atsisakymo priežasčių. Atsižvelgus į Įgyvendinimo Reglamento 65 straipsnio 2 punktą, VšĮ „Ekoagros“ neprivalo imti mėginių iš laukų, kuriuose nėra įtarimą keliančių požymių. Tikrintojai mėginius ima vadovaujantis Mėginių atrinkimo procedūra, patvirtinta VšĮ „Ekoagros“ direktoriaus 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-27 (2010 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-55 redakcija). Ši procedūra yra patalpinta VšĮ „Ekoagros“ internetiniame puslapyje.

Pažymėjo ir tai, jog VšĮ „Ekoagros“, siekdama tinkamo procedūrų įgyvendinimo, nesiuntė tirti pirmo patikrinimo metu paimtų mėginių ir inicijavo dar vieną pareiškėjo ūkio patikrą. Patikrą 2011 m. rugsėjo 5 d. atliko VšĮ „Ekoagros“ tikrintojas Ž. B., II sertifikavimo skyriaus vadovas T. T., ją užfiksavo protokole Nr. PAGJP-K-11-00414. Trečiaisiais asmenimis, kaip numatyta Mėginių atrinkimo procedūros 3.4 punkte, buvo pakviesti dalyvauti Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Augalų apsaugos produktų kontrolės skyriaus specialistas A. J. ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) Kontrolės departamento Vilniaus patikrų vietoje skyriaus vyriausiasis specialistas R. K.. Antrosios patikros metu pareiškėjas nedalyvavo. Tikrinti atvykusius asmenis lydėti pareiškėjas žodžiu paskyrė A. J. ir E. P.. Apžiūrėjus keturis ūkio laukus, pareiškėjo paskirti asmenys pasišalino ir toliau patikroje nedalyvavo. Tikrinti atvykę asmenys apžiūrėjo likusius laukus ir iš laukų, kuriuose buvo sintetinių medžiagų panaudojimo požymių, paėmė mėginius pagal mėginių atrinkimo procedūrą. Pareiškėjui pateikus patikros protokolą, jis atsisakė jį pasirašyti ir raštu nurodė, kad su protokolu ir mėginiu iš sklypo Nr. 011554-4002 nesutinka. Patikros metu paimti mėginiai buvo pateikti akredituotai laboratorijai ir 2011 m. rugsėjo 19–20 d. buvo gauti tyrimų protokolai, kuriuose nurodyta, kad visuose mėginiuose yra rasta ekologinėje gamyboje draudžiamų naudoti medžiagų likučių. VšĮ „Ekoagros“ 2011 m. rugsėjo 20 d. priėmė nutarimą Nr. PNU-K-11-00408, kuriuo nutarė nesertifikuoti pareiškėjo ūkio. Apie priimtą nutarimą pareiškėjas buvo informuotas 2011 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. K-(248).

Teigė, jog pareiškėjas, atsisakydamas dalyvauti patikroje bei skirdamas neįgaliotus asmenis, atsisakydamas pasirašyti patikrinimo protokolus, pažeidė Įgyvendinimo Reglamento 67 straipsnio 1 punkto nuostatas. Remiantis Sutarties 3.2.1 punktu bei Neatitikčių vertinimo procedūros A priedo 2 puslapyje prie penkto lygio poveikio priemonės aprašymu, tai buvo viena iš priežasčių Sutarties nutraukimui. VšĮ „Ekoagros“ mėginius ėmė siekdama nustatyti taršos faktą ekologinėje gamyboje draudžiamomis medžiagomis, kaip numato Įgyvendinimo Reglamento 65 straipsnio 2 punktas, t. y. kitu tikslu, nei ISO standarto 4 punkte nustatyti ėminių ėmimo tikslai.

Be to, buvo paimti ne tik dirvožemio, bet ir laukuose augusių piktžolių mėginiai, kurie ISO standarte neaptariami. Kad iš pareiškėjo ekologinės gamybos ūkio paimtuose mėginiuose rasta sintetinių medžiagų, patvirtina akredituotos laboratorijos „Eurofins Dr. Specht Laboratorien GmbH“ atlikti tyrimai. Paimtų mėginių tyrimų rezultatai įrodo, kad pareiškėjo valdomame ekologinės gamybos ūkyje buvo naudojamos neleistinos medžiagos. Sintetinių medžiagų panaudojimo faktas tyrimų pagalba nustatytas penkiuose sertifikuojamuose laukuose, o poveikio priemonė pritaikyta pagal Neatitikčių vertinimo procedūros A priedo 25 neatitiktį.

Patvirtinamasis dokumentas produkcijai buvo panaikintas ne dėl Įgyvendinimo Reglamento 91 straipsnio 2 punkto nuostatų pažeidimo. Nurodė, kad pareiškėjo dokumentas, vadinamas „ataskaita“, yra papildomo tikrinimo protokolas, kurį 2011 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas pasirašyti atsisakė, tačiau protokolas buvo surašytas dviem egzemplioriais, kurių vienas paliktas pareiškėjui, kaip numatyta Tikrintojo vadovo procedūros 10 skyriuje. Ant 2011 m. rugsėjo 5 d. papildomo tikrinimo protokolo yra paties pareiškėjo parašas. Pareiškėjas šiuos protokolus teismui pateikė kartu su skundu, nors teigė, kad pareiškėjui šie dokumentai nebuvo įteikti.

Nurodė, kad tikrinimo protokolai pildomi nustatytoje privalomoje papildomo tikrinimo protokolo formoje F-025. Papildomo tikrinimo protokolai užpildyti nepažeidžiant jiems nustatytų reikalavimų, todėl yra galiojantys. Už pareiškėjo ūkyje nustatytą pažeidimą – neleistinų medžiagų panaudojimą ūkyje – numatyta vienintelė priemonė – nesertifikuoti pareiškėjo ūkio, alternatyvos pagal Neatitikčių vertinimo procedūrą (PR-05) 6 leidimo A priedą nėra nustatyta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NMA dėl pareiškėjo skundo prašė spręsti teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad NMA priima paraiškas, atlieka jų vertinimą ir priima sprendimus dėl paramos skyrimo, pagal patvirtintą tvarką atlieka techninę, administracinę ir finansinę paraiškų ir investicinių projektų kontrolę. Esant poreikiui, administruodama paraiškas, NMA vadovaujasi oficialiais duomenimis, gautais iš kompetentingų institucijų. NMA neturi teisės pati vertinti kitų institucijų, šiuo atveju – VšĮ „Ekoagros“ – priimamų sprendimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino bei panaikino VšĮ „Ekoagros“ 2011 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. PNU-K-11-00408.

Teismas minėtąjį nutarimą panaikino, konstatavus, jog jis buvo priimtas VšĮ „Ekoagros“ viršijus suteiktą kompetenciją, t. y. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi minėtąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, 2013 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė bylos eigą bei nustatė šias faktines aplinkybes: 2010 m. gegužės 17 d. sudaryta sutartimi Nr. SUT-K-10-02628 pareiškėjas užsakė, kad vykdytojas VšĮ „Ekoagros“ atliktų jo vykdomos ekologinės veiklos žemės ūkio produktų gamybos ir tvarkymo veiklos sertifikavimą ir išduotų patvirtinantį dokumentą, jei pareiškėjo vykdoma veikla atitinka reglamentų, nustatančių reikalavimus ekologiškų žemės ūkio produktų gamybai ir ženklinimui, Ekologinio žemės ūkio taisyklių ir kitų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus (1.1 p.). Sutarties 2.1.1 punkte nustatyta, kad pareiškėjas įsipareigoja nuo prašymo dėl ekologinės gamybos sertifikavimo pateikimo dienos laikytis reglamentų, nustatančių reikalavimus ekologiškų žemės ūkio produktų gamybai ir ženklinimui, Ekologinio žemės ūkio taisyklių ir kitų vykdytojo raštu pateiktų dokumentų reikalavimų. Pareiškėjas Sutarties 2.1.2 punktu įsipareigojo leisti VšĮ „Ekoagros“ ir/ar akreditavimo biuro atstovui išsamiai apžiūrėti ūkio subjektą, su ūkio subjektu susijusius dokumentus (ekologinės gamybos ir įprastinės gamybos vienetų) ir vykdomą pareiškėjo veiklą bei pateikti galiojančių dokumentų, reikalingų atlikti sertifikavimą, kopijas. Sutarties 3.2.1 punkte nustatyta, kad VšĮ „Ekoagros“ turi teisę nutraukti Sutartį, jeigu užsakovas neužtikrina šios sutarties 2.1.2 punkte nustatytų sąlygų kasmetiniam, papildomam ar skubiam tikrinimui atlikti. Sutarties 5.3 punkte nustatyta, kad VšĮ „Ekoagros“ turi teisę nutraukti Sutartį užsakovui pažeidus šios Sutarties 2.1.1.-2.10 punktuose nurodytus įsipareigojimus.

Pareiškėjas Agentūrai 2011 m. gegužės 9 d. pateikė Paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraišką (registracijos Nr. 11-1005608857-A1-1, toliau – ir Paraiška), kurioje pareiškėjas deklaravo 675,09 ha žemės ūkio naudmenų plotą, iš jų 429,49 ha plotas deklaruotas paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“.

2011 m. rugsėjo 5 d. buvo atliktas pakartotinis pareiškėjo ūkio tikrinimas, kurio metu surašytas papildomo tikrinimo protokolas Nr. PAG_P-K-11-00414, kuriame nurodyta, kad antroji papildoma patikra buvo atliekama dėl įtarimų, kad ekologiniame ūkyje panaudotos neleistinos medžiagos (pesticidai). Be VšĮ „Ekoagros“ darbuotojų, patikrinime dalyvavo Valstybinės augalininkystės tarnybos Augalų apsaugos produktų kontrolės skyriaus specialistas A. J. ir NMA Kontrolės departamento Vilniaus patikrų vietoje skyriaus vyriausiasis specialistas R.

K.. VšĮ „Ekoagros“ tikrintojui laukus aprodė E. P. ir A. J.. Aprodyti keturi lubinų laukai: Nr. 1 (plotas 10,17 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 009556-2628), Nr. 1 ir 2 (plotai 12,80 ha ir 21,90 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 010559-7882) ir Nr. 1 (plotas 11,70 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 011559-5027). Trijuose iš šių laukų ekologinėje gamyboje neleistinų medžiagų naudojimas nenustatytas, visi laukai suarti. Lauko Nr. 1 pakraščiuose ir prie apaugusių plotų matomos apvytusios piktžolės, tačiau laukas giliai suartas, cheminių medžiagų panaudojimo galimybės nustatyti negalima.

Mėginys iš šio lauko nebuvo imamas. Be pareiškėjo ar jo įgalioto asmens buvo patikrinti ir įvertinti kiti lubinų laukai: laukas Nr. 1 (plotas 27,70 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 009567-2152, dalis lauko dar nesuarta, matomos parudavusios ir susisukusios piktžolės, paimtas piktžolių mėginys); laukas Nr. 1 (plotas 15,75 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 009568-3755, visas laukas suartas, matomas nurudęs apie 24 m. pločio pravažiavimas iš vieno ekologinio lauko į kitą, mėginys neimtas); laukas Nr. 1 (plotas 10,00 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 009569-2601, laukas suartas, likusi nepilnai apversta velėna, matosi suvytusios, rudos spalvos piktžolės, paimtas piktžolių mėginys); laukas Nr. 1 (plotas 9,00 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 011554-4002, laukas apsėtas rugiais, pakraščiai nurudę, ypač nuo miško pusės, paimtas piktžolių mėginys); laukas Nr. 1 (plotas 11,00 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 011554-7961, laukas apsėtas rugiais, pakraščiai nurudę, paimtas piktžolių mėginys); laukas Nr. 1 (plotas 30,00 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 012554-4833, laukas sulėkščiuotas ir dar kartą lėkščiuojamas tikrintojų akivaizdoje.

Dalis nuo kelio palikta nelėkščiuota (apie 2 m.) ir ten matoma sunykę, parudavę augalai, paimtas žemės mėginys įtarus); laukas Nr. 1 (plotas 6,00 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 012554-9778, laukas suartas, viduryje matomos likusios žalios linijos, kraštuose augalai rudos spalvos, mėginys nebuvo paimtas); laukas Nr. 1 (plotas 2,80 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 013569-4125, laukas suartas, kraštinėje nuo griovio, apie 1 m. į griovio pusę, augalai nurudę, suvytę, mėginys neimtas); laukas Nr. 1 (plotas 24,80 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 003555-1909, nerastas).

Prie patikrinimo akto pridedami: mėginio atrinkimo aktas Nr. 11-74MA, 11-75MA, 11-76MA, 11-77MA, 11-78 MA.

Laboratorijos „Eurofins Dr. Specht Laboratorien GmbH“ atlikti tyrimai užfiksuoti 2011 m. rugsėjo 16 d. bandymų atskaitoje Nr. 11-61320, kad, ištyrus mėginį Nr. 938912, piktžolę iš ekologinio lauko (kontrolinio žemės sklypo Nr. 009567-2152 lauko Nr. 1), rasta: chloratalonilo 0,04 mg/kg, karbendazimo 0,01 mg/kg, karbendazimo / benomilo 0,01 mg/kg, glifosato (2,3 mg/kg). Ataskaitoje Nr. 11-61319 užfiksuota, kad, ištyrus mėginį Nr. HB0122576, dirvožemį iš ekologinio lauko (kontrolinio žemės sklypo Nr. 012554-4833 lauko Nr. l), rasta glifosato liekanų, kurio koncentracija 0,45 mg/kg. Ataskaitoje Nr. 11-61318 užfiksuota, kad, ištyrus mėginį Nr. 938910, piktžolę iš ekologinio lauko (kontrolinio žemės sklypo Nr. 009659-2601 lauko Nr. l), rasta: 2,4-D (QuLC) 0,15 mg/kg, glifosato – 0,45 mg/kg. Ataskaitoje Nr. 11-61317 užfiksuota, kad, ištyrus mėginį Nr. 938926, piktžolę iš ekologinio lauko (kontrolinio žemės sklypo Nr. 011554-4002 lauko Nr.1), rasta glifosato liekanų, kurio koncentracija 2,40 mg/kg. Ataskaitoje Nr. 11-61316 užfiksuota, kad, ištyrus mėginį Nr. 938932, piktžolę iš ekologinio lauko (kontrolinio žemės sklypo Nr. 011554-7961 lauko Nr. l), rasta glifosato liekanų, kurio koncentracija 1,40 mg/kg.

VšĮ „Ekoagros“ 2011 m. rugsėjo 20 d. priėmė nutarimą Nr. PNU-K-11-00408 „Dėl ekologinės gamybos“ anuliuoti ekologinės gamybos ūkiui (žemės ūkio valdos identifikavimo kodas 1005608857) 2011 m. rugsėjo 9 d. išduotus patvirtinamąjį dokumentą Nr. SER-K-11-00853 bei nutarimo išrašą Nr. NUS-K-11-00872; informuoti, kad Sutartis nutraukiama nuo 2011 m. spalio 20 d., nesilaikius Sutarties 2.1.1. punkte numatytų įsipareigojimų. Toks nutarimas priimtas nustačius, kad piktžolių mėginyje, paimtame iš lauko Nr. 1 (27,70 ha), rasti veikliųjų medžiagų likučiai: 0,04 mg/kg fungicido chlortalonilo (chlorothalonil (QuGC)), 0,01 mg/kg fungicido karbendazimo (carbendazim (QuLC)), 0,01 mg/kg fungicido karbendazimo/benomilo (carbendazim/benomyl (QuLC)), 2,30 mg/kg herbicido glifosato (glyphosate). Piktžolių mėginyje, paimtame iš lauko Nr. 1 (10,00 ha), rasti veikliųjų medžiagų likučiai: 0,15 mg/kg herbicido 2,4-D (QuLC), 4,20 mg/kg herbicido glifosato (glyphosate). Piktžolių mėginyje, paimtame iš lauko Nr. 1 (9,00 ha), rasti veikliųjų medžiagų likučiai: 2,40 mg/kg herbicido glifosato (glyphosate). Piktžolių mėginyje, paimtame iš lauko Nr. 1 (11,00 ha), rasti veikliųjų medžiagų likučiai: 1,40 mg/kg herbicido glifosato (glyphosate). Dirvožemio mėginyje, paimtame iš lauko Nr. 1 (30,00 ha), rasti veikliųjų medžiagų likučiai: 0,45 mg/kg herbicido glifosato (glyphosate). R. P. ūkis 2011 metais nesertifikuojamas, nes papildomo tikrinimo metu (2011 m. rugsėjo 5 d.) paimtuose visuose mėginiuose buvo nustatyti neleistinų sintetinių veikliųjų medžiagų likučiai.

VšĮ „Ekoagros“ 2011 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. K-(248) „Dėl ūkio nesertifikavimo“ pareiškėjas buvo informuotas, kad Nutarimu pareiškėjo ūkiui taikoma V lygio neatitiktis – ūkio nesertifikavimas pagal Neatitikčių vertinimo procedūros A priedo 25 neatitiktį. Pareiškėjo ūkiui išduoti patvirtinamieji dokumentai nustoja galioti nuo Nutarimo priėmimo dienos. Panaudojus patvirtinamuosius dokumentus klaidinančiu būdu, nurodoma, kad kils teisinė atsakomybė. Informavo, kad Sutartis, nesilaikius Sutarties 2.1.1 ir 2.1.2 punktuose nustatytų įsipareigojimų, nuo 2011 m. spalio 20 d. nutraukiama.

Teismas, pasisakydamas dėl kompetentingos institucijos, turinčios kompetenciją organizuoti oficialią kontrolę ekologinės gamybos srityje, rėmėsi 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 „Dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 2092/91“ (toliau – ir Reglamentas) 2 straipsnio „p“, „n“, „o“ punktuose pateikiamais apibrėžimais. Taip pat apžvelgė Vyriausybės 2008 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2010 m. spalio 24 d.) 7.1.12 punkto ir Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1483 patvirtintos naujos šių nuostatų redakcijos 9.19 punktu bei Reglamento 27 straipsnio 4, 5, 6, 7 ir 9 dalimis.

Pažymėjo, jog surinko tokią papildomą informaciją, besisiejančią su atsakovo steigimu ir įgalinimais: ŽŪM, atstovaujama Žemės ūkio ministro, ir Sveikatos apsaugos ministerija, atstovaujama Sveikatos apsaugos ministro, 1996 m. gruodžio 9 d. pasirašyta VšĮ „Ekoagros“ steigimo sutartimi susitarė įsteigti VšĮ „Ekoagros“; nustatyti, kad VšĮ „Ekoagros“ pagrindinis veiklos tikslas yra ekoproduktų sertifikavimas ir kontrolė Lietuvoje (5.1 p.); įgyvendindama šį tikslą, VšĮ „Ekoagros“ sprendžia šiuos uždavinius: ruošia Lietuvos ekologinės žemdirbystės produktų gamybos, perdirbimo ir prekybos standartų projektus (5.2.1 p.), įdiegia Codex Alimentarius ir Europos Sąjungos ekologinės žemdirbystės produktų sertifikavimo sistemą Lietuvoje (5.2.2 p.); vykdo šią ūkinę veiklą ekologinio žemės ūkio sertifikavimo srityje: išduoda ekologinės žemdirbystės ūkiams ir įmonėms sertifikatus bei ekoproduktų kilmės pažymėjimus (6.1 p.).

Žemės ūkio ministras 2009 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 3D-11 2.1 punktu (2010 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-323) pavedė VšĮ „Ekoagros“ vykdyti sertifikavimo įstaigos funkcijas pagal šiuo įsakymu patvirtintas Ekologinio žemės ūkio taisykles ir suteikė sertifikavimo įstaigai kodą LT-EKO-001; 2.2. punktu (2010 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-323) pavedė Išteklių ir kokybės politikos departamento Agroaplinkosaugos ir ekologinio ūkininkavimo skyriui kontroliuoti sertifikavimo įstaigų, susijusių su Ekologinio žemės ūkio taisyklėse nustatytų funkcijų vykdymu, veiklą.

Visuotiniame dalininkų 2012 m. gegužės 7 d. susirinkime patvirtintuose VšĮ „Ekoagros“ įstatuose numatyta, kad jos vykdomos veiklos sritis yra ekologinės žemės ūkio kilmės produktų gamybos ir tvarkymo, išskirtinės kokybės produktų gamybos ir tvarkymo sertifikavimas bei pagalbinių medžiagų, skirtų ekologinei gamybai, atitikties patvirtinimas (2.1 p.); VšĮ „Ekoagros“ veiklos kryptys: ekologinės gamybos sertifikavimas ir patvirtinamųjų dokumentų išdavimas (2.2.1 p.), išskirtinės kokybės produktų sertifikavimas ir sertifikatų išdavimas (2.2.2 p.);

Codex Alimentarius ir Europos Sąjungos ekologinės žemdirbystės ir jų produktų bei išskirtinės kokybės produktų sertifikavimo sistemos diegimas (2.2.4 p.), sertifikavimo paslaugų teikimas Lietuvoje ir kitose šalyse (2.2.6 p.). Įstatuose taip pat numatyta, kad licencijuojamą veiklą VšĮ „Ekoagros“ gali vykdyti tik gavusi įstatymų nustatyta tvarka išduotas licencijas (2.3 p.).VšĮ „Ekoagros“ 2011 m. sausio 6 d. Lietuvos nacionalinio akreditacijos biuro išduotas akreditavimo pažymėjimas Nr. LA.03.007 patvirtina, kad VšĮ „Ekoagros“ atitinka LST EN 45011:1998 standarto reikalavimus ir akredituota sertifikuoti ekologinės augalininkystės, gyvulininkystės, bitininkystės, laukinės augmenijos, žuvininkystės gamybos procesus bei gyvūninės ir negyvūninės kilmės maisto produktų tvarkymą bei išskirtinės kokybės žemės ūkio ir maisto produktų gamybos ir tvarkymo procesus.

Apibendrindamas tai, kas nurodyta, teismas sprendė, jog atsakovo statusas atitinka Reglamento 2 straipsnio „p“ punkte apibrėžtai kontrolės įstaigai.

Pasisakydamas dėl sankcijų taikymo, teismas rėmėsi Įgyvendinimo Reglamento 5 straipsnio 1 dalimi, 91 straipsnio 2 dalimi bei pažymėjo, jog šiuo atveju surinkti įrodymai apie pareiškėjo ūkyje neleidžiamų chemijos produktų panaudojimą leido atsakovui priimti įpareigojimą panaikinti bet kokį produkto ženklinimą, rodantį ekologišką produkto kilmę. Rėmėsi Žemės ūkio ministro 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 3D-11 patvirtintų Ekologinio žemės ūkio taisyklių 20 punktu bei VšĮ „Ekoagros“ direktoriaus 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-36 (2011 m. birželio 1 d. įsakymo V-52 redakcija) patvirtintu Neatitikčių vertinimo procedūros A priedu „Neatitikčių lygiai ir poveikio priemonės bendrųjų reikalavimų, augalininkystės, gyvulininkystės, bitininkystės, laukinės augalijos rinkimo ir akvakultūros sritims“ bei sprendė, jog konkrečiu atveju pritaikyta penkto lygio poveikio priemonė pareiškėjui, t. y. ūkio nesertifikavimas, buvo leistina. Darė išvadą, jog ši poveikio priemonė taikoma net nustačius, kad ekologinėje gamyboje neleidžiamos medžiagos buvo naudojamos sertifikuojamoje ūkio dalyje.

Taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Nutarimu pritaikytos priemonės yra neproporcingos, nes atsižvelgus į Žemės ūkio ministro 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 3D-201 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programos „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 35.8, 36.2.2, 36.2.6 punktus, patikrinti laukai galėjo būti nesertifikuojami ir jiems galėjo būti sumažinta parama. Atkreipė dėmesį, jog pagal tų pačių Įgyvendinimo taisyklių 24 punktą, įgyvendinantiesiems programą „Ekologinis ūkininkavimas“ parama mokama atsižvelgiant į deklaruotą ir sertifikuotą plotą ir paramos gavėjui gali būti taikomos taisyklėse numatytos sankcijos dėl neteisingo deklaravimo, tad šiam ginčui Įgyvendinimo taisyklių 35.8, 36.2.2, 36.2.6 punktai netaikytini.

Analogiškai teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus esą atsakovas privalėjo rinkti mėginius, laikydamasis Lietuvos standartizacijos departamento perimtų Tarptautinės standartizacijos organizacijos ISO 10381-4:20035 standarto kaip Lietuvos standarto LST ISO 10381-4:2006 (toliau – ir ISO standartas) reikalavimų, kadangi dirvožemio ėminiai buvo imti kitiems, nei šiuo atveju, dirvožemio tyrimo tikslams, t. y. mėginiai buvo imami pagal reikalavimus, numatytus VšĮ „Ekoagros“ direktoriaus 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-27 patvirtintoje Mėginių atrinkimo procedūroje PER-08 (2010 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-55 redakcija). Pažymėjo, jog į bylą pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo atveju mėginių paėmimo procedūra šiuos reikalavimus atitiko.

Dėl draudimo galiojimo trukmės nustatymo teismas rėmėsi Reglamento 30 straipsnio 1 dalimi ir 17 straipsniu bei Žemės ūkio ministro 2011 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-301 patvirtintų Ekologinio žemės ūkio taisyklių (toliau – ir Ūkio taisyklės) 4 punktu, 23 punktu ir 24 punktais bei apibendrino, jog pareiškėjui taikytos sankcijos yra teisėtos ir proporcingos, nes suteikia galimybę, įvykdžius cituotuose teisės aktuose nurodytus reikalavimus, vėl pereiti prie ekologinės gamybos.

Pridūrė, jog konkrečiu atveju išaiškinta, kad Įgyvendinimo taisyklės ginčui netaikytinos, todėl nėra poreikio tirti Neatitikčių vertinimo procedūros taikymo prieštaravimo joms.

IV. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir panaikinti atsakovo VšĮ „Ekoagros“ 2011 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. PNU-K-11-00408 (t. III, b. l. 157 – 168).

Apeliaciniame skunde išdėsto bylos faktines aplinkybes bei nurodo, jog konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino to, ar Nutarimas yra pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, vietoje to analizuodamas, ar atsakovas buvo įgaliotas Nutarimą priimti.

Remiasi Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi bei Europos tinkamo administravimo elgesio kodeksu (toliau – ir Kodeksas) 4 straipsniu bei 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei pažymi, jog tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta asmenų teisė į gerą administravimą nustato pareigą individualų administracinį aktą pagrįsti teisės normomis ir jį motyvuoti. Šį savo teiginį pagrindžia, cituodamas Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) 2010 m. gegužės 11 d. sprendimą byloje T-121 PC-Ware Information Technologies v Komisija ir remdamasis ETT 1990 m. vasario 14 d. sprendimu byloje C-350/88 Delacre ir kt. v Komisija, 2003 m. gegužės 9 d. sprendimu byloje T-217/01 Forum des migrants v Komisija, 2007 m. balandžio 18 d. sprendimu byloje T195/05 Deloitte Business Advisory v Komisija.

Teigia, jog Nutarimas yra nepagrįstas jokiomis teisės aktų nuostatomis ir motyvais. Pažymi, jog Nutarime nurodoma vien faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo laukų patikrinimu, t. y. aprašoma patikrinimo procedūra, kokie laukai buvo tikrinami, kokie rezultatai buvo gauti ir nurodoma, kad yra anuliuojamas 2011 m. rugpjūčio 9 d. išduotas patvirtinamasis dokumentas Nr. SER-K-11-00853, nutarimo išrašas Nr. NUS-K-11-00872 bei nutraukiama 2010 m. gegužės 17 d. sudaryta sutartis Nr. SUT-K-10-02628 nesilaikius Sutarties 2.1.1 punkte nurodytų įsipareigojimų. Tačiau nenurodoma, dėl kokių teisės normų pažeidimų Nutarimas yra priimtas, o vien nuoroda į Sutarties 2.1.1. punktą taip pat neįrodo Nutarimo teisinio pagrindimo bei nepadaro jo motyvuotu. Teigia, jog tokiu būdu tapo neaišku, koks teisinis reguliavimas įgalino atsakovą konkrečiu atveju pareiškėjui taikyti griežčiausią sankciją, t. y. eliminavimą iš ekologinio ūkininkavimo. Priduria, jog tokia pažaida iš esmės paneigė jo teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, ribojo teisę į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atėmė galimybę jam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A556-1064/2011). Apibendrina, jog individualaus administracinio akto nepagrindimas teisės normomis, yra pakankamas teisinis pagrindas jį panaikinti.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Neatitikčių vertinimo procedūra gali būti taikoma priimant administracinius sprendimus. Šiuo aspektu nurodo nesutinkąs su teismo padaryta išvada, kad atsakovas nėra subjektas, numatytas Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, kurių norminiai aktais įgalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“. Teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad viešojo administravimo institucija ir yra būtent valstybės valdymo institucija, todėl visiškai nėra suprantamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarties argumentas neva atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektu, nėra valstybės valdymo institucija. Mano, jog tokia pavienė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada prieštarauja ankstesnei šio teismo praktikai, todėl ja neturėtų būti vadovaujamasi. Išdėsto, jog atsakovas yra įsteigtas ŽŪM, atstovaujamos Žemės ūkio ministro ir Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos Sveikatos apsaugos ministro, sutartimi. Atsakovo pagrindinis veiklos tikslas yra ekoproduktų sertifikavimas ir kontrolė. Atsakovas išduoda ekologinės žemdirbystės ūkiams ir įmonėms sertifikatus bei ekoproduktų kilmės pažymėjimus, turi teisę anuliuoti ūkininkams išduotus patvirtinamuosius dokumentus ir t. t. Pabrėžia, jog būtent nuo atsakovo veiklos priklauso ar asmuo (ūkininkas) gali būti laikomas ūkininkaujančiu ekologiškai, ar jo užauginta produkcija gali būti ženklinama ekologiško produkto ženklu, ar ūkininkas gali gauti kompensacines išmokas už ekologinį ūkininkavimą. Todėl iš visų šių faktų darytina išvada, kad atsakovas yra ekologinį ūkininkavimą užtikrinanti vykdomoji valstybės valdžios institucija, veikianti šalies žemės ūkio ir sveikatos apsaugos sistemoje. Savo teiginiui pagrįsti remiasi ir ETT sprendimu Nr. C-266/87 byloje R v The Pharmaceutical Society, ex parte API [189] ECR 1345, kurioje pripažinta, kad Didžios Britarnijos farmacininkų asociacija, kuri yra atskira organizacija, atsakinga už reguliavimą Didžiosios Britanijos farmacijos srityje ir tik kurios nariai galėjo praktikuoti farmacijos srityje Didžiojoje Britanijoje, yra prilyginama valstybei.

Taip pat teigia, jog Neatitikčių vertinimo procedūra pagal savo pobūdį yra norminis administracinis aktas. Pažymi, jog būtent šioje procedūroje yra nustatytos poveikio priemonės ir sankcijos ūkio subjektams, kurie nesilaiko ekologinio ūkininkavimo taisyklių. Tokiu būdu atsakovas tiesiogiai realizavo valstybės valią ir nustatė elgesio taisykles, visuotinai privalomas asmenims, norintiems vykdyti ekologinio ūkininkavimo veiklą. Kadangi atsakovas atitinkamai yra įgaliotas valstybės vykdyti Reglamento, Įgyvendinamo reglamento ir Ūkio taisyklių reikalavimų laikymosi kontrolę, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, jog vykdydamas jam pavestas funkcijas jis teikia administracinę paslaugą – suteikia dokumentus (patvirtinamuosius dokumentus ir nutarimų išrašus, Ūkio taisyklių 4 p.). Tvirtina, jog dėl šių priežasčių Neatitikčių vertinimo procedūra atitinka norminio administracinio akto požymius: tai daugkartinio taikymo aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, Reglamento, Įgyvendinimo Reglamento ir Ūkio taisyklių nustatytais atvejais ir apimtimi detalizuojantis ekologinio ūkininkavimo sertifikavimą ir kontrolę. Todėl pagal Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis Neatitikčių vertinimo procedūra, kaip norminis administracinis aktas, galėjo įsigalioti tik ją paskelbus „Valstybės žiniose“, ko šiuo atveju padaryta nebuvo. Priduria, jog „Valstybės žiniose“ nepaskelbta ir Mėginių atrinkimo procedūra, patvirtinta atsakovo direktoriaus 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-27 (2010 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-55 redakcija), todėl šie aktai negali būti laikomi galiojančiais ir būti taikomi konkretiems santykiams. Pastebi, jog atsakovo Neatitikčių vertinimo procedūros net nebūtų įmanoma ištirti, nes tik paskelbti teisės aktai gali būti tiriami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.

Nurodo ir tai, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas žinojo apie Neatitikčių vertinimo procedūrą. Mano, jog Neatitikčių vertinimo procedūros paskelbimas atsakovo internetiniame tinklalapyje negali būti laikomas oficialiu teisės akto paskelbimu, leidžiančiu juo vadovautis viešojo administravimo santykiuose tarp valstybės ir privataus asmens.

Nesutinka su tuo, jog Reglamentas ir Įgyvendinimo Reglamentas reguliuoja sankcijų taikymą. Remiasi Reglamento 30 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog Reglamentas nenumato tiesioginių sankcijų (nesusieja konkretaus pažeidimo su konkrečia sankcija), o tik nurodo, kaip turėtų elgtis sertifikavimą vykdanti institucija nustačiusi tam tikrus pažeidimus. Be to, Reglamente kalbama tik apie draudimą prekiauti produktais ar produktų žymėjimą kaip ekologišką.

Akcentuoja, jog Neatitikčių vertinimo procedūra prieštarauja Įgyvendinimo taisyklių nuostatoms, o jam pritaikyta sankcija yra neproporcinga, nes ja neindividualizuotai buvo panaikintas visų laukų sertifikavimas. Išdėsto, jog net darant prielaidą, kad atsakovo rasti pesticidai buvo naudoti pareiškėjo apžiūrėtuose laukuose visame jų plote, visų šių laukų plotas lygus tik 87,7 ha, tačiau net ir visų šių laukų bendras plotas sudaro tik 20,42 proc. viso pareiškėjo ūkio ploto. Taigi tik šie konkretūs laukai galėjo būti nesertifikuojami bei dėl to pareiškėjui būtų mažinama paramos apimtis (Įgyvendinimo taisyklių 35.8 p., 36.2.2 p., 36.2.6 p.).

Priduria, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Įgyvendinimo taisyklės yra teisės aktas, reglamentuojantis kitos rūšies teisinius santykius. Teigia, jog nors Įgyvendinimo taisyklės ir numato paramos mokėjimo tvarką, kurią administruoja NMA, tačiau tai nereiškia, jog jos šiam ginčui yra visiškai netaikytinos. Pažymi, jog įgyvendinantiems programą „Ekologinis ūkininkavimas“ parama mokama, atsižvelgiant į deklaruotą ir sertifikuotą plotą <...> apskaičiuojant galutinį plotą, atsižvelgiama ir į patikros metu nustatytus plotus (Įgyvendinimo taisyklių 24 p.). Tuo tarpu Įgyvendinimo taisyklėse aiškiai nurodoma, kas yra sertifikavimas <...> sertifikuotas ekologinės gamybos plotas <...> sertifikavimo įstaiga <...>. Taigi būtent nuo atsakovo sertifikuoto ploto priklauso kokią paramą gaus ūkininkai, dalyvaujantys ekologinio ūkininkavimo programose.

Atsakovas VšĮ „Ekoagros“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą (t. IV, b. l. 2 – 4).

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas visiškai nepagrįstai tvirtina, jog Nutarimas yra nemotyvuotas, nes jame yra aiškiai nurodytos priežastys, dėl kurių buvo pritaikyta poveikio priemonė – ūkio nesertifikavimas, t. y. neleistinų medžiagų panaudojimas ekologiniame ūkyje tiksliai įvardijant, kiek ir kokių neleistinų medžiagų buvo rasta. Be to, jame aiškiai nurodyti teisės aktai bei konkrečios jų normos, kurias pažeidė pareiškėjas, t. y. Reglamento 12 straipsnio 1 dalies, e, f, punktai; 16 straipsnis; Įgyvendinimo Reglamento 65 straipsnio 2 dalis; nurodyta ir tarp šalių sudarytos Sutarties 2.1.1. punktas; taip pat nurodyta, kokia poveikio priemonė taikytina už neleistinų medžiagų panaudojimą. Pažymi, jog tai, kad skundžiamame Nutarime Reglamentas ir Įgyvendinimo Reglamentas žymėtinas santrumpomis, t. y. „R“ ir „ĮR“, jokiu būdu nereiškia, kad pareiškėjui šios santrumpos buvo nesuprantamos, ar kad Nutarimas, kaip nurodo pareiškėjas, nepagrįstas absoliučiai jokiomis teisės aktų nuostatomis. Pažymi, jog sutartiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo trunka jau nuo 1997 m., kasmet išduodamuose dokumentuose pareiškėjui (sertifikatuose, nutarimo išrašuose) nurodomi būtent šie ES dokumentai, Ekologinio žemės ūkio taisyklės, kurių nuostatos taikytinos ekologinio ūkininkavimo sferoje. Be to, kiekvienas pareiškėjas turi būti rūpestingas ir apdairus bei susipažinti su viešai skelbiamais dokumentais, kurių nuostatomis yra įsipareigojęs vadovautis, vykdydamas ekologinį ūkininkavimą ir paisyti jų reikalavimų. Pabrėžia, jog pareiškėjui neabejotinai buvo žinoma, kad už neleistinų medžiagų panaudojimą taikomos sankcijos ir jis aiškiai bei nedviprasmiškai suvokė skundžiamo Nutarimo faktinius bei teisinius pagrindus. Atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamo Nutarimo pagrindu, po dviejų dienų, t. y. 2011 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjui pateiktas dokumentas Dėl ūkio nesertifikavimo Nr. K-(248), kuriame darkart detaliai išdėstytas atsakovo priimtas motyvuotas Nutarimas kartu nurodant teisės aktų nuostatas.

Taip pat mano, jog nepagrįsti yra pareiškėjo teiginiai apie tai, kad Neatitikčių vertinimo procedūra ir Mėginių atrinkimo procedūra nėra paskelbtos „Valstybės žiniose“, todėl negalioja. Atkreipia dėmesį, jog šiuo klausimu jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje nurodydamas, kad atsakovas nėra subjektas, numatytas Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, kurių norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“. Akcentuoja, jog Neatitikčių vertinimo procedūros, jų pakeitimai yra skelbiami viešai atsakovo interneto tinklapyje ir tai prilyginta įstaigos raštu pateiktam dokumentui, kurių reikalavimų pareiškėjas įsipareigojo laikytis tarp šalių sudaryta Sutartimi. Todėl minėtieji administraciniai aktai jam negalėjo būti nežinomi, be to, atsakovas raštu yra pateikęs Neatitikčių ir poveikio priemonių dokumentą pareiškėjui, ką įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo teismo priimti sprendimą savo nuožiūra (t. IV, b. l. 31).

Atsiliepime išdėsto aplinkybes, susijusias su pareiškėjo NMA 2011 m. gegužės 9 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiškos Nr. 11-1005608857-A1-1, kurioje pareiškėjas iš viso deklaravo 638,97 ha žemės ūkio naudmenų plotą, iš kurio 429,49 ha deklaruota paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“ gauti, pateikimu bei vertinimu. Pažymi, jog NMA yra savarankiška institucija, veikianti teisės aktų jai pavestoje srityje, ir jai nėra suteikta teisė vertinti kitų institucijų (šiuo atveju atsakovo VšĮ „Ekoagros“) priimamų sprendimų pagrįstumą, todėl ji ginčo klausimu nepasisakys.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (t. IV, b. l. 33 – 36).

Atsiliepime išdėsto, jog nustatęs pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje neleistinas medžiagas, atsakovas Nutarimu priėmė sprendimą nesertifikuoti pareiškėjo ūkio. Pažymi, jog, kai priimamas sprendimas nesertifikuoti pareiškėjo ūkio dėl nustatytų pažeidimų, tai nelaikytina tokio lygio rimtu pažeidimu, dėl kurio taikoma Reglamento 30 straipsnio 1 dalyje numatyta sankcija – sutartam laikotarpiui draudimas atitinkamam ūkio subjektui prekiauti produktais, paženklintais su ekologinės gamybos metodu susijusiomis nuorodomis produktų etiketėmis ir reklamoje. Tokia poveikio priemonė net ir nebuvo pritaikyta. Šiuo konkrečiu atveju, kai už padarytą pažeidimą – neleistinų sintetinių medžiagų panaudojimą ekologinės gamybos ūkyje, buvo priimtas sprendimas nesertifikuoti pareiškėjo ūkio, kontrolės institucija, t. y. atsakovas, turėjo pareigą, numatytą Reglamento 30 straipsnio 2 dalyje – nedelsiant pranešti kompetentingai institucijai, t. y. ministerijai, kurią ir įvykdė.

Taip pat pažymi, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog Neatitikčių vertinimo procedūra nebuvo paskelbta „Valstybės žiniose“, todėl negalioja. Šiuo aspektu nurodo, jog atsakovui nekilo pareiga minėtą aktą skelbti „Valstybės žiniose“, nes pagal Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnį, jis nebuvo tinkamas subjektas ir negali būti laikomas valstybės valdymo institucija ar kolegialia institucija, ar biudžetine įstaiga, nes neatitinka požymių ir keliamų reikalavimų minėtiems subjektams. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginys, jog VšĮ „Ekoagros“ direktoriaus įsakymas negalioja, nes nėra paskelbtas, yra nepagrįstas.

Atkreipia dėmesį, jog Neatitikčių vertinimo procedūra yra neatsiejama sutarties dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir tvarkymo veiklos sertifikavimo ir patvirtinamųjų dokumentų išdavimo sąlyga, kurios pareiškėjas įsipareigojo laikytis. Be to, palaiko pirmosios instancijos teismo poziciją, jog kilusiam ginčui netaikytinos Įgyvendinimo taisyklės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas R. P. (R. P.) (toliau – ir pareiškėjas) ginčija atsakovo VšĮ „Ekoagros“ (toliau – ir atsakovas) 2011 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. PNU-K-11-00408 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo buvo atsisakyta sertifikuoti pareiškėjo ūkį.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas nuo 2002 m. vykdo ekologinio ūkininkavimo veiklą pagal 2007-2013 metų Lietuvos kaimo plėtros priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“. Siekdamas gauti paramą pagal minėtąją priemonę jis teikė Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) paraišką, kuria deklaravo 675,09 ha žemės ūkio naudmenų plotą (t. II, b. l. 4-12).

2010 m. gegužės 17 d. pareiškėjas ir atsakovas sudarė sutartį Nr. SUT-K-10-02628 (toliau – ir Sutartis) (t. I, b. l. 52 – 54), pagal kurią pareiškėjas užsakė, kad pareiškėjas atliktų jo vykdomos ekologinio žemės ūkio produktų gamybos ir tvarkymo veiklos sertifikavimą ir išduotų patvirtinamąjį dokumentą, jei užsakovo vykdoma veikla atitinka Reglamentų, nustatančių reikalavimus ekologiškų žemės ūkio produktų gamybai ir ženklinimui, Ekologinio žemės ūkio taisyklių ir kitų Lietuvos Respublikos galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas minėta Sutartimi inter alia įsipareigojo laikytis Reglamentų, nustatančių reikalavimus ekologiškų žemės ūkio produktų gamybai ir ženklinimui, Ekologinio žemės ūkio taisyklių ir kitų atsakovo raštu pateiktų dokumentų reikalavimų (2.1.1 punktas) bei leisti atsakovui ir (ar) akreditavimo biuro atstovui išsamiai apžiūrėti ūkio subjektą, su ūkio subjektu susijusius dokumentus (ekologinės gamybos ir įprastinės gamybos vienetų) ir vykdomą užsakovo veiklą bei pateikti galiojančių dokumentų, reikalingų atlikti sertifikavimą, kopijas (2.1.2 punktas).

2011 m. rugsėjo 2 d. atsakovas, vadovaudamasis 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos Reglamento Nr. 889/2008 (toliau – ir Įgyvendinimo Reglamentas), kuriuo nustatomas išsamios Tarybos Reglamento (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo įgyvendinimo taisyklės dėl ekologinės gamybos, ženklinimo ir kontrolės (toliau – ir Reglamentas) 65 straipsnio 4 punktu, atliko papildomą pareiškėjo ūkio patikrinimą dėl ekologiniame ūkyje neleistinų medžiagų (pesticidų) naudojimo bei paėmė mėginius iš trijų laukų tyrimams atlikti (t. II, 24 – 28).

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas minėtame atsakovo papildomame patikrinime nedalyvavo, ant atsakovo parengto protokolo pasirašyti atsisakė, o pareiškėjo atstovas, dalyvavęs patikroje, neturėjo tam įgaliojimo, atsakovas 2011 m. rugsėjo 5 d. nutarė atlikti papildomą pakartotinę patikrą pareiškėjo laukuose.

Antrosios papildomos patikros metu kartu su atsakovo atstovais pareiškėjo ūkio apžiūroje dalyvavo Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir NMA atstovai. Atsakovui laukus aprodė pareiškėjo atstovai E. P. ir A. J.. Iš viso apžiūrėti keturi lubinų laukai: Nr. 1 (plotas 10,17 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 009556-2628), Nr. 1 ir 2 (plotai 12,80 ha ir 21,90 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 010559-7882) ir Nr. 1 (plotas 11,70 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 011559-5027). Trijuose iš šių laukų ekologinėje gamyboje neleistinų medžiagų naudojimas nenustatytas, nes laukai buvo suarti.

Tačiau be pareiškėjo ar jo įgalioto asmens buvo patikrinti ir įvertinti kiti lubinų laukai: laukas Nr. 1 (plotas 27,70 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 009567-2152, dalis lauko dar nesuarta, matomos parudavusios ir susisukusios piktžolės, paimtas piktžolių mėginys); laukas Nr. 1 (plotas 15,75 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 009568-3755, visas laukas suartas, matomas nurudęs apie 24 m. pločio pravažiavimas iš vieno ekologinio lauko į kitą, mėginys neimtas); laukas Nr. 1 (plotas 10,00 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 009569-2601, laukas suartas, likusi nepilnai apversta velėna, matosi suvytusios, rudos spalvos piktžolės, paimtas piktžolių mėginys); laukas Nr. 1 (plotas 9,00 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 011554-4002, laukas apsėtas rugiais, pakraščiai nurudę, ypač nuo miško pusės, paimtas piktžolių mėginys); laukas Nr. 1 (plotas 11,00 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 011554-7961, laukas apsėtas rugiais, pakraščiai nurudę, paimtas piktžolių mėginys); laukas Nr. 1 (plotas 30,00 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 012554-4833, laukas sulėkščiuotas ir dar kartą lėkščiuojamas tikrintojų akivaizdoje.

Dalis nuo kelio palikta nelėkščiuota (apie 2 m.) ir ten matoma sunykę, parudavę augalai, paimtas žemės mėginys įtarus); laukas Nr. 1 (plotas 6,00 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 012554-9778, laukas suartas, viduryje matomos likusios žalios linijos, kraštuose augalai rudos spalvos, mėginys nebuvo paimtas); laukas Nr. 1 (plotas 2,80 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 013569-4125, laukas suartas, kraštinėje nuo griovio, apie 1 m. į griovio pusę, augalai nurudę, suvytę, mėginys neimtas); laukas Nr. 1 (plotas 24,80 ha, kontrolinio žemės sklypo Nr. 003555-1909, nerastas) (t.

II, b. l. 38). Prie patikrinimo akto pridedami: mėginio atrinkimo aktas Nr. 11-74MA, 11-75MA, 11-76MA, 11-77MA, 11-78 MA (t. II, b. l. 39 – 43).

Patikros metu pagal Mėginių atrinkimo procedūrą, patvirtintą VšĮ „Ekoagros“ direktoriaus 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-27 (2010 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-55 redakcija) (toliau – ir Mėginių atrinkimo procedūra) paimti mėginiai iš pareiškėjo ūkio laukų buvo pateikti akredituotai laboratorijai „Eurofins Dr. Specht Laboratorien GmbH“ ir 2011 m. rugsėjo 19 – 20 d. gauti tyrimų protokolai, kuriuose nurodyta, kad visuose mėginiuose yra rasta ekologinėje gamyboje draudžiamų naudoti medžiagų likučių, t. y. chloratalonilo 0,04 mg/kg, karbendazimo 0,01 mg/kg, karbendazimo/benomilo 0,01 mg/kg, glifosato (2,3 mg/kg) (t. II, b. l. 46 – 47).

Atsakovas, atsižvelgęs į patikrinimų rezultatus, ginčijamu Nutarimu (t. I, b. l. 76 – 78) nutarė anuliuoti pareiškėjo ūkiui 2011 m. rugpjūčio 9 d. išduotus patvirtinamąjį dokumentą Nr. SER-K-11-00853 bei nutarimo išrašą Nr. NUS-K-11-00872. Nutarimu taip pat nutraukta tarp pareiškėjo ir atsakovo 2010 m. gegužės 17 d. sudaryta Sutartis, nesilaikius jos 2.1.1punkte numatytų įpareigojimų.

2011 m. rugsėjo 22 d. atsakovas pareiškėjui taip pat išsiuntė raštą Nr. K-(248) „Dėl ūkio nesertifikavimo“, kuriuo informavo, jog Nutarimu pareiškėjo ūkiui taikoma V lygio neatitiktis – ūkio nesertifikavimas pagal Neatitikčių vertinimo procedūros, patvirtintos VšĮ „Ekoagros“ 2009 m. gegužės 27 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-36 (2011 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. V-52 redakcija) A priedo 25 neatitiktį (toliau – ir Neatitikčių vertinimo procedūra). Raštu pareiškėjas taip pat buvo informuotas, jog jo ūkiui išduoti patvirtinamieji dokumentai nustoja galioti nuo nutarimo dėl ekologinės gamybos priėmimo dienos, o panaudojus juos klaidinančiu būdu, pareiškėjui kils teisinė atsakomybė. Be to, pareiškėjas informuotas, kad jam nesilaikius Sutarties 2.1.1 ir 2.1.2 punktuose nustatytų įsipareigojimų, tarp jo ir atsakovo sudaryta Sutartis nuo 2011 m. spalio 20 d. nutraukiama (t. II, b. l. 66 – 67).

Atsakovas, vadovaudamasis Reglamento 30 straipsnio 2 punktu, 2011 m. rugsėjo 27 d. raštu (t. II, b. l. 164 – 165) taip pat pranešė Žemės ūkio ministerijai apie rimtus pažeidimus, t. y. tai, kad pareiškėjo ūkiui buvo pritaikyta V lygio neatitiktis – ūkio nesertifikavimas už ekologinėje gamyboje draudžiamų medžiagų panaudojimą ir su pareiškėju sudaryta Sutartis nuo 2011 m. spalio 20 d. nutraukiama.

Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog pareiškėjo skundą tenkinti ir naikinti atsakovo priimtą Nutarimą nėra pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, teigdamas, jog apygardos administracinis teismas nevertino to, ar Nutarimas pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir ar jis neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, vietoje to, analizuodamas, ar atsakovas buvo įgaliotas Nutarimą priimti. Pareiškėjas taip pat nesutinka su tuo, jog konkrečiu atveju gali būti taikoma Neatitikčių vertinimo procedūra ar atsakovo direktoriaus 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-27 patvirtinta Mėginių atrinkimo procedūra (2010 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-55 redakcija), reglamentuojanti mėginių ėmimo tvarką (toliau – ir Mėginių atrinkimo procedūra) bei tikina, jog jam pritaikyta poveikio priemonė yra neproporcinga.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, apeliacinį skundą laiko nepagrįstu ir dėl pagrindinių pareiškėjo pateikiamų argumentų patogumo dėlei pasisako atskirai.

Dėl atsakovo teisės vykdyti sertifikavimo įstaigos funkciją ir nustatyti Neatitikčių vertinimo procedūrą

Pirmiausia pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekelia abejonių atsakovo kompetencija priimti nagrinėjamoje byloje ginčijamus aktus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, jog Reglamento 2 straipsnio n) punkte nurodyta, kad kompetentinga institucija – centrinė valstybės narės institucija, turinti organizuoti oficialią kontrolę ekologinės gamybos srityje pagal šiame reglamente išdėstytas nuostatas; 2 straipsnio o) punkte nurodoma, kad kontrolės institucija – valstybės narės viešoji administracinė organizacija, kuriai kompetentinga institucija suteikė savo visus įgaliojimus vykdyti tikrinimą ir sertifikavimą ekologinės gamybos srityje, arba dalį tokių įgaliojimų; 2 straipsnio p) punkte nurodyta, kad kontrolės įstaiga – nepriklausoma privati trečioji šalis, vykdanti tikrinimą ir sertifikavimą ekologinės gamybos srityje pagal šiame reglamente išdėstytas nuostatas. Reglamento (EB) Nr. 834/2007 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės sukuria kontrolės sistemą ir paskiria vieną ar daugiau kompetentingų institucijų, atsakingų už šiuo reglamentu pagal Reglamentą (EB) Nr. 882/2004 nustatytų pareigų vykdymo kontrolę, o to paties straipsnio 4 dalies a) punktas numato, kad kompetentinga institucija gali savo kontrolės kompetenciją patikėti vienai ar daugiau kitų kontrolės institucijų; arba pavesti kontrolės užduotis vienai ar daugiau kontrolės įstaigų. Tokiu atveju paskiriamos institucijos, atsakingos už tokių įstaigų patvirtinimą ir priežiūrą (27 str. 4 d. b) p.) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-487/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2664/2012).

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 3D-11 „Dėl žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 375 „Dėl Ekologinio žemės ūkio taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo ir kai kurių žemės ūkio ministro įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ (toliau – ir Žemės ūkio taisyklės) 2 punktu VšĮ „Ekoagros“ pavesta vykdyti sertifikavimo įstaigos funkcijas pagal patvirtintas Ekologinio žemės ūkio taisykles, o Kokybės politikos departamento Agroaplinkosaugos ir ekologinio ūkininkavimo skyriui yra pavesta kontroliuoti sertifikavimo įstaigų, susijusių su Ekologinio žemės ūkio taisyklėse nustatytų funkcijų vykdymu, veiklą.

Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad VšĮ „Ekoagros“ yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis sertifikavimo įstaigos funkcijas pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles, o Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija yra viešojo administravimo subjektas, per savo struktūrinius padalinius vykdantis sertifikavimo įstaigų kontrolę (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės mėn. 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1560/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2575/2012). Bylos duomenimis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija yra kompetentinga institucija (Reglamento 2 straipsnio n punktas).

Reglamento 27 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog kompetentinga institucija, tvirtindama kontrolės įstaigą, atsižvelgia ne tik į šio straipsnio 5 dalies nuostatas, bet ir į standartinę kontrolės procedūrą, kurios turi būti laikomasi ir kurioje išsamiai aprašomos kontrolės ir atsargumo priemonės, kurias įstaiga įsipareigoja taikyti jos kontroliuojamiems subjektams (27 str. 6 d. a) p.); priemones, kurias kontrolės įstaiga ketina taikyti, nustačius neatitikimų ir (arba) pažeidimų (27 str. 6 d. b) p.).

Ekologinio žemės ūkio taisyklių 20 punktas numato, kad ekologiškos žemės ūkio produkcijos gamintojui ir (arba) tvarkytojui, pažeidusiam Reglamento (EB) Nr. 834/2007, Reglamento (EB) Nr. 889/2008 ar šių taisyklių reikalavimus, vertinama sertifikavimo įstaigos nustatyta neatitiktis. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 3D-78 „Dėl Leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą produkcijos perdirbimą ir tiekimą rinkai suteikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą, produkcijos perdirbimą ir tiekimą rinkai suteikimo taisyklės, numatančios reikalavimus įstaigoms, siekiančioms užsiimti ekologinės gamybos, produkcijos perdirbimo ir tiekimo rinkai sertifikavimu, numatė, kad įstaiga, siekianti užsiimti ekologinės gamybos, produkcijos perdirbimo ir tiekimo rinkai sertifikavimu, Žemės ūkio ministerijai turi pateikti tam tikrus dokumentus, iš jų ir fizinių ir juridinių asmenų sertifikavimo, sertifikato galiojimo sustabdymo ir desertifikavimo procedūrų aprašymą (5.8.1 p.). Taigi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija pavedė atsakovui vykdyti ekologiškų produktų sertifikavimą, nustatė, kad atsakovas gali nustatyti neatitiktis ir taikyti poveikio priemones.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad atsakovas VšĮ „Ekoagros“ yra kompetentingas nustatyti Neatitikčių vertinimo procedūras bei taikyti priemones, kai nustatomi pažeidimai. Atsakovo patvirtinta Neatitikčių vertinimo procedūra laikytina neatsiejama sutarčių dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir tvarkymo veiklos sertifikavimo ir patvirtinamųjų dokumentų išdavimo sąlyga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1560/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2664/2012).

Atsižvelgiant į teismų praktikoje išplėtotus išaiškinimus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, surinkęs papildomų duomenų apie atsakovo steigimą ir įgaliojimų vykdyti tikrinimą ir sertifikavimą apimtį, padarė teisingą išvadą, jog jis atitinka Reglamento 2 straipsnio „p“ punkte apibrėžtai kontrolės įstaigai. Todėl konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non ultra vires reikalavimas, draudžiantis viešojo administravimo subjektams veikti viršijant įgaliojimus ar jų neturint, o atsakovas galėjo vadovautis Neatitikčių vertinimo procedūras ir jomis vadovautis. Konstatavus atsakovo kompetenciją priimti ginčijamą Nutarimą, galima pereiti prie jo tikrinimo iš esmės, t. y. jo teisėtumo ir pagrįstumo revizijos.

Dėl ginčijamo Nutarimo atitikties individualiems administraciniams aktams keliamiems reikalavimams

Pareiškėjas kaip vieną savo apeliacinio skundo motyvų nurodo tai, jog Nutarimas turi būti naikintinas savarankišku teisiniu pagrindu, kadangi jis nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir tokiu būdu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 89 str. 1 d. 1 p.).

Pareiškėjas remiasi Viešojo administravimo įstatymo 4 ir 8 straipsniais bei Europos tinkamo administravimo elgesio kodekso 4 straipsniu ir 18 straipsniu bei tikina, jog Nutarime, kaip individualiame administraciniame akte, nebuvo tinkamai išreikštas teisinis pagrindas, remiantis kuriuo buvo priimtas Nutarimas. Priešingai – jame tebuvo išdėstyti faktai bei aprašyta procedūra, susijusi su pareiškėjo ūkio laukų tikrinimu, tačiau nebuvo nurodyta, kokią būtent teisės normą pažeidė pareiškėjas.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Europos tinkamo administravimo kodekso 18 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog kiekvieno institucijos sprendimo, galinčio neigiamai paveikti privataus asmens teises ar interesus, atveju privaloma išdėstyti to priežastis, aiškiai nurodyti atitinkamus faktus ir įstatyminį sprendimo pagrindą.

Teisėjų kolegija pastebi, jog minėtas Europos tinkamo administravimo kodeksas, 2001 m. patvirtintas Europos Parlamento, nėra teisiškai privalomas dokumentas, tačiau pastaroji norma savo turiniu iš esmės sutampa su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c) punkte įtvirtinta administracijos pareiga pagrįsti savo sprendimus, kaip viena iš tinkamo administravimo sąlygų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas praktiką dėl pareigos motyvuoti administracinius aktus, yra pažymėjęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Kiekvienu atveju, spręsdamas dėl administracinio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013).

Be to, individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Išanalizavusi ginčijamo Nutarimo (t. I, b. l. 76 – 78) turinį, teisėjų kolegija sprendžia, jog jis atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir Europos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c) punkte įtvirtintą pareigą viešojo administravimo subjektams pagrįsti savo priimamus sprendimus. Teisėjų kolegija nenustatė analizuojamo Nutarimo teisinio pagrindo stygiaus, kaip esminio trūkumo, ar Nutarimo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktais, suponuojančių šio akto panaikinimą savarankišku pagrindu (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Tokia išvada darytina, nes, teismo vertinimu, pareiškėjas iš jo galėjo aiškiai bei motyvuotai suvokti, jog dėl jo laukuose rastų draudžiamų cheminių medžiagų panaudojimo jam yra taikoma poveikio priemonė – V lygio neatitiktis – ūkio nesertifikavimas. Iš Nutarimo matyti, jog jame detaliai aprašomos faktinės su pareiškėjo laukuose vykdytais patikrinimais susijusios aplinkybės bei pateikiama nuoroda į Reglamento 12 straipsnio 1 dalies e), f) ir h) punktus, 16 straipsnį bei Įgyvendinimo Reglamento 45 straipsnio 2 dalies ir 65 straipsnio 2 dalį. Nutarime taip pat nurodoma, jog dėl Sutarties 2.1.1 punkte numatytų įsipareigojimų nesilaikymo, su juo sudaryta Sutartis nuo 2011 m. spalio 20 d. nutraukiama. Be to, 2011 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjui taip pat buvo išsiųstas raštas Nr. K-(248), kuriame atsakovo sprendimas atsisakyti sertifikuoti pareiškėjo ūkį buvo išdėstytas dar detaliau (t. I, b. l. 17 – 18). Visa tai, teismo nuomone, vertintina kaip tinkamas ir pakankamas teisinis pagrindas Nutarimui priimti.

Tuo tarpu pareiškėjo paaiškinimai, jog jis negalėjo suvokti Nutarime naudojamų santrumpų „R“ ir „ĮR“, t. y. to, jog minėtosios santrumpos žymi ekologinį ūkininkavimą reguliuojančius Reglamentą ir Įgyvendinimo Reglamentą, vertintini kritiškai. Pareiškėjas, kaip nurodyta aukščiau, ekologiniu ūkininkavimu užsiima nuo 2002 m., yra pasirašęs Sutartį su atsakovu, kuria įsipareigojo laikytis su minėta veikla susijusių teisės aktų reikalavimų, teikė paraišką paramai pagal 2007-2013 metų Lietuvos kaimo plėtros priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“ gauti. Byloje taip pat yra duomenų, jog pareiškėjas asmeniškai buvo supažindintas su Neatitikčių vertinimo procedūra (t. IV, b. l. 5 – 30), todėl jis, kaip specifine veikla užsiimantis subjektas, galėjo pagrįstai suvokti, kas sąlygojo viešojo administravimo subjekto atsisakymą sertifikuoti jo ūkį ir koks buvo to teisinis pagrindas. Juo labiau, jog po kelių dienų jam atsakovo buvo išsiųstas papildomas raštas, dar detaliau atskleidžiantis bei aprašantis minėto sprendimo teisinį pagrindą. Pareiškėjo atstovas nepagrįstai teismui nurodo, jog minėtos aplinkybės, analizuojant administracinio akto pagrįstumą, negali turėti reikšmės, nes, kaip ir minėta, teismas individualaus administracinio akto atitiktį įstatymo keliamiems reikalavimams vertina ne tik atsižvelgdamas į specifinę teisės sritį, kurioje priimtas analizuojamas aktas, bet ir į konkretų administracinio akto adresatą, t. y. subjektyvų administracinio akto gavėją.

Apibendrinant pasakytina, jog Nutarimas nepažeidė pareiškėjo minimų individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, jame pateikiama motyvacija buvo aiški bei adekvati, leido pareiškėjui pagrįstai suvokti, kodėl yra priimamas jam nepalankus sprendimas bei apsibrėžti gynybos ribas, todėl jo naikinti šioje bylos dalyje pareiškėjo nurodomais argumentais nėra pagrindo.

Dėl Neatitikčių vertinimo procedūros taikymo ginče bei jos paskelbimo „Valstybės žiniose“

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo nesutinkąs su tuo, jog priimant konkretų administracinį sprendimą galėjo būti taikoma Neatitikčių vertinimo procedūra, nes ji nebuvo paskelbta „Valstybės žiniose“. Pasak pareiškėjo, atsakovas laikytinas valstybės valdymo institucija, todėl jo norminiai administraciniai aktai pagal Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad VšĮ „Ekoagros“ nėra subjektas, numatytas Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (ministrai, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovai ir kolegialios institucijos), kurių norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1560/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-487/2013).

Todėl nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad Neatitikčių vertinimo procedūra privalėjo būti oficialiai paskelbta ir dėl šios priežasties negali būti taikoma priimant individualius administracinius sprendimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju nebuvo pažeistas imperatyvas, jog teisė negali būti nevieša, nes Neatitikčių vertinimo procedūra buvo paskelbta ne tik VšĮ „Ekoagros“ internetiniame tinklalapyje, bet ir kaip minėta anksčiau, byloje yra duomenų, jog pareiškėjas buvo asmeniškai supažindintas su Neatitikčių vertinimo procedūra (t. IV, b. l. 5 – 30). Be to, pareiškėjas Sutarties 2.1.1. punktu ir pats įsipareigojo laikytis atsakovo raštu pateiktų dokumentų reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atsakovas priimdamas Nutarimą, pagrįstai rėmėsi Neatitikčių vertinimo procedūros Priedo A 25 punktu ir taikė V lygio poveikio priemonę – ūkio nesertifikavimą.

Teisėjų kolegija negali sutikti su pareiškėjo teiginiais, jog atsakovas yra valstybės valdymo institucija. Konkrečiu atveju neginčytina, jog atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, įgaliotas atlikti viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 4 d.). Tačiau to nederėtų tapatinti su valstybės valdymo institucija, kuri suprantama kaip organizacija, įsteigta siekiant įgyvendinti valstybės teises ir pareigas. Teismo nuomone, tam tikrų viešojo administravimo funkcijų (konkrečiu atveju – ekologinės gamybos, produkcijos perdirbimo ir tiekimo rinkai sertifikavimas) perdavimas per se nepakeičia atsakovo subjektinio statuso.

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo poziciją, taip pat remiasi Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) byla Nr. C 266/87 R v. The Pharmaceutical Society, kurioje, kaip tikina, buvo prieita prie išvados, jog Didžios Britanijos farmacininkų asociacija, kuri yra atskira organizacija, atsakinga už reguliavimą Didžiosios Britanijos farmacijos srityje ir tik kurios nariai gali praktikuoti farmacijos srityje, yra prilyginama valstybei.

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtoji byla nepaneigia aukščiau išdėstytų teiginių, jog tam tikrų valstybės vykdomų funkcijų delegavimas organizacijai jos automatiškai nepadaro valstybės valdymo institucija. Be to skiriasi šios ir ETT bylų ratio decidendi, kad byloje, kuria remiasi pareiškėjas, farmacininkų organizacija buvo vienintelė, vykdžiusi reguliavimą farmacijos srityje (ang. the sole professional body for pharmacy), o nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal Leidimo sertifikuoti ekologinę gamybą, produkcijos perdirbimą ir tiekimą rinkai suteikimo taisykles ekologinių produktų sertifikavimą vykdančių įstaigų gali būti ir daugiau, t. y. sertifikavimo veikla gali užsiimti iš esmės visi juridiniai asmenys, atitinkantys minėtose taisyklėse įtvirtintus reikalavimus. Asmenų daugetą, galintį užsiimti aktualia sertifikavimo veikla, expressis verbis numato ir Reglamento 27 straipsnio 4 dalis, įtvirtinanti, jog kompetentinga institucija gali savo kontrolės kompetenciją patikėti vienai ar daugiau kontrolės institucijų. Todėl pareiškėjas yra neteisus teigdamas, jog atsakovui buvo suteikta išimtinė teisė sertifikuoti ekologinę gamybą. Be to, minėtoje ETT byloje buvo tiriama, ar priemonės, kurių ėmėsi minėtoji organizacija, nesudarė kiekybinio apribojimo ES teisės prasme, bei ar toks kiekybinis apribojimas galėjo būti pateisinamas sveikatos apsauga arba būtinybe saugoti pramoninę nuosavybę. Jokių reikšmingesnių išaiškinimų, susijusių su valstybės valdymo institucijų teisės aktų paskelbimo (įsigaliojimo) tvarka, byloje pateikiama nebuvo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas nėra subjektas, numatytas Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, kurių norminiai aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“. Todėl atsakovui nekilo pareiga skelbti Neatitikčių vertinimo procedūrą ar Mėginių atrinkimo procedūrą „Valstybės žiniose“.

Minėta, jog su atsakovu sudarydamas Sutartį, pareiškėjas jos 2.1.1. punktu įsipareigojo laikytis atsakovo raštu pateiktų dokumentų reikalavimų. Byloje yra duomenų, jog pareiškėjas buvo supažindintas su Neatitikčių vertinimo procedūra (t. IV, b. l. 5 – 30), todėl teigti, jog Neatitikčių vertinimo procedūra jam nebuvo žinoma ar buvo pažeistas principas, jog teisė negali būti nevieša, yra nepagrįsta.

Dėl Neatitikčių vertinimo procedūros prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jam pritaikytas Neatitikčių vertinimo procedūros A priedo 25 eilutėje įtvirtintas reguliavimas yra neproporcingas, nes neleidžia diferencijuoti atsakomybės už pažeidimus bei nesertifikuoti tik dalies ūkio. Pareiškėjas pabrėžia, jog ūkio nesertifikavimas visa apimtimi konkrečiu atveju užkerta jam kelią gauti paramą už dalį ūkio, kurioje pažeidimai nustatyti nebuvo, t. y. iš esmės prieštarauja Įgyvendinimo taisyklių 35.8 punktui, 36.2.2 punktui, 36.2.6 punktui.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismui nekyla abejonių dėl to, kad tarp pareiškėjo ūkio sertifikavimo ir galimybės gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“ egzistuoja tarpusavio ryšys, nes pagal Įgyvendinimo taisyklių 9.9 punktą pareiškėjai, įgyvendinantys „Ekologinio ūkininkavimo programą“ privalo laikytis Ekologinio žemės ūkio taisyklių ir reikalavimų, numatytų Reglamente, ne trumpesnį kaip įsipareigojimuose numatytą laikotarpį, o pagal šių taisyklių 24 punktą parama įgyvendinantiems minėtąją programą skiriama atsižvelgiant į deklaruotą ir sertifikuotą plotą <...>. Iš Įgyvendinimo taisyklių 36.2.6 punkto, nukreipiančio į 35.8 ir 36.2.2 punktus, taip pat matyti, jog jos Reglamentą pažeidusiems pareiškėjams sankciją įgalina taikyti diferencijuotai, t. y. nesilaikiusiems Ekologinio žemės ūkio taisyklių ne daugiau kaip 30 procentų visų deklaruotų laukų, skirtina išmoka sumažinama, o nesilaikiusiems minėtųjų taisyklių daugiau 30 procentų teritorijos – išmoka yra neskiriama.

Tačiau nagrinėjamos bylos dalykas yra Nutarimas, kuriuo buvo atsisakyta sertifikuoti pareiškėjo ūkį ir anuliuoti patvirtinamojo dokumento ir nutarimo išrašai. Konkrečiu atveju nėra kilęs ginčas dėl paramos (ne)skyrimo pareiškėjui pagal 2007-2013 metų programos priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“. Todėl išsamiau pasisakydamas dėl gautinos paramos dydžio teismas vykdytų ne efektyvių pareiškėjo pažeistų teisių gynybą, o būtų priverstas nagrinėti hipotetinio pobūdžio svarstymus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Įgyvendinimo taisyklės konkrečiam ginčui nėra taikomos bei atsisakė tirti Neatitikčių vertinimo procedūros atitiktį Įgyvendinimo taisyklėms.

Dėl pareiškėjui pritaikytos priemonės proporcingumo

Pareiškėjas taip pat teigia, jog jam pritaikyta poveikio priemonė yra neproporcinga, o atsakovo pasirinkta sertifikavimo tvarka yra ydinga, nes neleidžia diferencijuoti neatitikimų sunkumo pagal Reglamentą.

Pažymėtina, jog ETT, analizuodamas proporcingumo principo taikymą, ūkinės veiklos apribojimams, yra pabrėžęs, jog kiekvieno ribojimo teisėtumas priklauso nuo to, ar draudžiančios priemonės yra tinkamos ir būtinos teisės akto numatytiems tikslams pasiekti. Tada, kai reikia pasirinkti vieną iš kelių priemonių, išeitis turėtų būti mažiausiai ribojanti priemonė, o atsiradę nuostoliai negali būti neproporcingi pasiektiems tikslams (žr., pvz., ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą The Queen v Minister of Agriculture, Fisheries and Food and Secretary of State for Health, ex parte: Fedesa and others (C-331/88, Rink. p. I-04023) (taip pat plačiau žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).

Kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje ginčą nagrinėjant pirmąjį kartą, pareiškėjui pagal Neatitikčių vertinimo procedūros A priedo 25 neatitiktį pritaikyta V lygio neatitiktis savo esme atitinka Reglamento 30 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes – pareiškėjas neteko teisės prekiauti produktais naudojant su ekologinės gamybos metodu susijusias nuorodas produktų ženklinime ir reklamoje, bei su juo nutraukta Sutartis. Tai reiškia, kad pareiškėjas iš ekologinės gamybos perėjo į įprastinę, ir, norint vėl užsiimti ekologine gamyba, jam iš naujo bus taikomas pereinamasis laikotarpis (žr. Reglamento 17 straipsnį, Įgyvendinimo Reglamento II antraštinės dalies 5 skyrių, Ekologinio žemės ūkio taisyklių 23 ir 24 punktus).

Iš minėtosios Reglamento 30 straipsnio 1 dalies matyti, jog ją galima taikyti tik jeigu tai yra proporcinga pažeisto reikalavimo svarbai ir neteisėtos veiklos pobūdžiui bei konkrečioms aplinkybėms.

Išanalizavus Neatitikčių vertinimo procedūrą matyti, jog ji sudaro prielaidas diferencijuoti ūkio subjektams taikomas poveikio priemones pagal jų daromą įtaką produkcijos ekologiškumui. Tuo tarpu už pažeidimą, kuris aktualus ir nagrinėjamam ginčui, t. y. neleistinų ekologinėje gamyboje cheminių medžiagų panaudojimą, yra taikoma griežčiausia poveikio priemonė – ūkio nesertifikavimas.

Minėtoji griežčiausia priemonė, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka tikslus, kurių yra siekiama bei leidžia kontrolės institucijoms efektyviai užtikrinti, jog į rinką nebūtų pateikti jokie su ekologine gamyba apgaulingai asocijuojami gaminiai. Akcentuotina, jog ekologinis ūkininkavimas yra grindžiamas tinkamai rengiamais ir valdomais biologiniais procesais, pagrįstais ekologinėmis sistemomis, griežtai apribojant išorės medžiagų bei cheminės sintezės būdu gautų medžiagų naudojimą (Reglamento 4 straipsnis). Todėl viso ūkio nesertifikavimas, jame radus neleistinų cheminių medžiagų, visiškai pateisina aplinkos apsaugos, gyvosios gamtos gerovės ir vartotojų pasitikėjimo tikslus, kurių siekiama vystant ekologinę gamybą.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti yra ir pareiškėjo teiginiai dėl galimybės nesertifikuoti tik dalį jo ūkio. Šiuo aspektu visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pagal Neatitikčių vertinimo procedūros A priedo lentelės „Augalininkystė“ 25 punktą aptikus ekologinėje gamyboje neleidžiamas medžiagas ūkio dalyje ar visame ūkyje kiekvieną kartą taikoma V poveikio priemonė – ūkio nesertifikavimas. Neatitikčių vertinimo procedūra nenumato galimybės už minėtų neleistinų medžiagų naudojimą nesertifikuoti tik dalies ūkio, t. y. lokalizuotai neekologiniu pripažinti tik tą ūkio dalį, kurioje draudžiamos medžiagos buvo aptiktos, ar poveikio priemonę padaryti priklausomą nuo konkretaus neleistinų medžiagų kiekio. Tokia galimybė ekologiniais nesertifikuoti tik tų laukų, kuriose minėtos medžiagos rastos, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų priešinga aukščiau išdėstytiems ekologinės gamybos tikslams, be kita ko, atsižvelgiant į visuotinai žinomą pesticidų gebėjimą skverbtis į dirvožemį, plisti vėjo pagalba bei šių cheminių medžiagų toksiškumą. Be to, pagal Reglamento 11 straipsnį visa žemės ūkio valda (jei ji nėra padalyta į aiškiai atskirtas dalis, kurios valdomos ne pagal ekologinės gamybos principus) turi būti valdoma laikantis ekologinei gamybai taikomų reikalavimų, o pagal Ekologinių žemės ūkio taisyklių 30 punktą įmonė sertifikavimo įstaigos kontroliuojama kaip atskiras ekologinės gamybos vienetas. Tai sudaro papildomą pagrindą teigti, jog nustačius neleistinų medžiagų panaudojimą ūkyje, jis nesertifikuojamas vientisai, o ne dalimis, kuriose jos yra aptiktos.

Galiausiai pareiškėjas teigia, jog Reglamentas nesusieja konkretaus pažeidimo su konkrečia sankcija, o tik nurodo, kaip turėtų elgtis sertifikavimą vykdanti institucija, nustačiusi tam tikrus pažeidimus. Todėl, jo manymu, atsakovo pritaikytas ūkio nesertifikavimas visa apimtimi yra neadekvatus. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, pažymėdama, jog Reglamento preambulės 29 straipsnis įtvirtina, kad valstybėms narėms turėtų būti leidžiama savo teritorijoje augalų produktų gamybai ir gyvulininkystės produkcijai taikyti griežtesnes nei Bendrijos ekologinės gamybos taisyklės nacionalines gamybos taisykles <...>. Taigi, Europos Sąjungos teisėje iš esmės yra įtvirtinti bendri minimalūs standartai, tačiau valstybės narėms ekologiniam ūkininkavimui nedraudžiama taikyti griežtesnes taisykles, kurios, jų vertinimu, labiau atitinka aukštos aplinkos apsaugos ar kitus siektinus imperatyvus.

Neproporcinga pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė nelaikytina ir tuo aspektu, jog jis, įgyvendinęs aukščiau aptarptas ūkio perėjimui iš įprastinio į ekologinį taikytinas taisykles, galės grįžti prie vertimosi ekologine gamyba.

Dėl papildomos patikros procedūrinių aspektų

Aptarusi pagrindinius pareiškėjo apeliaciniame skunde iškeltus argumentus, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog byloje nenustatė ir procedūrinių pažeidimų, kuriuos bandė įrodyti pareiškėjas.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog atsakovo įvykdyti mėginių iš pareiškėjo ūkio ėmimo procedūra konkrečiu atveju atitiko Mėginių atrinkimo procedūros reikalavimus, ir detaliai jų nekartoja.

Papildomai akcentuotina, kad Mėginių atrinkimo procedūros 3.2 punktas rekomenduoja mėginius imti iš tos vietos, kur didžiausia tarša. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovo atstovai būtent ir paėmė mėginius iš tos vietos, kuri jiems sukėlė įtarimų dėl sudžiūvusių ir parudavusių (tarp visur kitur žaliuojančių) piktžolių, rodančių galimą pesticidų panaudojimą. Mėginių atrinkimo procedūra nenumato pareigos atsakovui imti mėginius iš visų ūkio laukų, juo labiau, jog, kaip matyti iš bylos duomenų, kai kurie iš pareiškėjo laukų buvo giliai suarti, tad juos ištirti nebuvo objektyvios galimybės. Ši aplinkybė, kaip ir tai, jog pareiškėjas pats asmeniškai nedalyvavo papildomoje patikroje bei tinkamai neįgaliojo joje dalyvauti kitų asmenų, taigi iš esmės nebendradarbiavo su atsakovu, tokiu būdu pats pažeisdamas Reglamento 67 straipsnį, leidžia teismui kritiškai vertinti jo argumentus dėl atsakovo neveikimo, t. y. nuodugnaus jo laukų neištyrimo. Todėl pareiškėjo teiginys, kad atsakovo mėginių ėmimas iš pavienių ūkio vietų dar neįrodo neleistinų medžiagų panaudojimo ūkyje, yra nepagrįstas. Pažymėtina, jog Mėginių atrinkimo procedūra taip pat nenumato pareigos nustatyti procentinę pesticidais užterštų laukų dalį, nes, kaip minėta, priemonės taikymas nėra susietas su neleistinų medžiagų panaudojimu konkrečioje ūkio dalyje ar su konkrečiu jų kiekiu. Priešingai – nepalankią pareiškėjui priemonę suponuoja ekologinio ūkio tarša neleistinomis medžiagomis ipso facto, ką atsakovas byloje leistinomis įrodinėjimo priemonėmis bei nepažeisdamas atitinkamų procedūrų neabejotinai įrodė.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog atsakovas mėginius privalo rinkti vadovaudamasis Tarptautinės standartizacijos organizacijos (toliau – ir ISO) parengtu standartu ISO 10381-4:2003 „Dirvožemio kokybė – Ėminių ėmimas – 4 dalis: natūralių, pusiau natūralių ir dirbamų sklypų tyrimo vadovas“ (toliau – ir ISO standartas), kurį Lietuva perėmė kaip Lietuvos standartą LST ISO 10381-4:2006.

Tačiau nurodydamas ISO standartą, kaip teisės aktą, pareiškėjas nenurodė, kodėl jis yra saistantis atsakovą konkrečiu atveju. Kitais žodžiais tariant, pareiškėjas nenurodė eksplicitinio teisinio pagrindo, t. y. normos, sukuriančios atsakovui teisinę pareigą vadovautis ISO standartais, bet ją preziumavo a priori. Tokia prezumpcija, teismo nuomone, nėra pakankama, kaip ir nėra teisiškai reikšmingi paaiškinimai, jog Lietuvos standartizacijos departamentas perėmė šį standartą, kaip lietuviškąjį standartą, ar tai, jog Lietuvos standartizacijos departamentas yra ISO nariu.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos narystė tarptautinėje organizacijoje savaime nesuponuoja visų šios organizacijos leidžiamų aktų privalomumo. Tarptautinės organizacijos savo ruožtu leidžia tiek teisiškai privalomus (ang. legally binding), tiek neprivalomus aktus. Teisinis privalomumas bet kuriuo atveju turi būti legitimuotas įsipareigojančioms šalims išreiškiant savo valią laikytis prisiimamų įsipareigojimų. Iš visuotinai prieinamų duomenų matyti, jog ISO rengiami ir leidžiami standartai nėra teisiškai įpareigojantys, bet tėra tai, kas tarptautinėje teisėje įvardijama kaip geroji praktika.

Minėtąją teismo poziciją pagrindžia Lietuvos standartizacijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, numatanti, jog Lietuvos standartai ir kiti leidiniai taikomi savanoriškai, išskyrus atvejus, kai teisės aktuose, pateikta išskirtinė nuoroda į standartus ir kitus leidinius.

Konkrečiu atveju tokios išskirtinės nuorodos į standartą (palyginimui žr., Reglamento 27 straipsnio 5 dalies c) punktą, pateikiantį aiškią nuorodą kontrolės įstaigai būti akredituotai pagal Europos standartą) pareiškėjas, kaip minėta, nenurodė, todėl byloje pakako, kad mėginiai būtų imami pagal Mėginių atrinkimo procedūros reikalavimus, kurią įgaliojimus nustatyti pagal Ekologinio žemės ūkio taisyklių 10 punktą turėjo pati sertifikavimo įstaiga. Atsižvelgiant į tai, nebuvo būtinybės analizuoti ISO standarto laikymosi ginče pagal jo taikymo sritį, t. y. ratione materiae pagrindu.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą analogiškose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. (R. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan