2018-08-07 Nr. AB-13961-3-61-3-01658-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-544-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01658-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.1; 43.3; 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas imtis reikalavimo užtikrinimo priemonių, uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai reikalauti iš pareiškėjo atlikti nepagrįstus ir neteisėtus nurodinėjimus bei laikinai sustabdyti nusikalstamo siuntimo priverčiamiems darbams – 2018 m. vasario 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos siuntimo Nr. 825(2.11.4.36), tariamai atlikti visuomenei naudingą veiklą, galiojimą – pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies, 3 dalies, 1, 3 punktus. Pareiškėjas skunde taip pat prašė pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų vykdymo pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį ir pačiam teismui veikti pagal ABTĮ 111 straipsnio 2 dalį, dėl viešo intereso gynimo – Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnį, bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir PSPNGĮ) 22 straipsnio 6 dalis, 23 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai, 25 straipsnio 6 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, jos 48, 52 straipsnius, 53 straipsnio 1 dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi (b. l. 17–18) nustatė pareiškėjui terminą iki 2018 m. birželio 1 d. pašalinti nutartyje nurodytus skundo trūkumus.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pateikė tik prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, tačiau nepateikė paties skundo teismui. Teismas nurodė, kad pareiškėjas turėtų pateikti teismui skundą, kuris atitiktų ABTĮ 9, 24, 25, 35 straipsnių reikalavimus, pareiškėjo skundo reikalavimai teismui turėtų būti formuluojami pagal ABTĮ 88 straipsnio nuostatas.

Teismas iš pateikto prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones sprendė, kad pareiškėjas galbūt nesutinka su 2018 m. vasario 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos siuntimu Nr. 825(2.11.4.36) ir prašo stabdyti šio siuntimo galiojimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nesutinkant su 2018 m. vasario 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos siuntimu Nr. 825(2.11.4.36), jis turėtų skunde formuluoti teismui reikalavimą šio akto atžvilgiu ir prašyti jį panaikinti. Teismas nurodė, kad prašymas sustabdyti minėto sprendimo vykdymą pagal savo esmę laikytinas reikalavimo užtikrinimo priemone ir savarankišku skundo reikalavimu ABTĮ 88 straipsnio prasme negali būti laikomas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas skundą, turi teisę taip pat pateikti prašymą dėl nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, o prašymas turėtų atitikti ABTĮ 70 straipsnio reikalavimus.

Papildomai pastebėta, kad pareiškėjas prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių nurodė aplinkybes, susijusias su AB Lesto veiksmais. Teismas nurodė, kad pareiškėjas tūrėtų patikslinti skunde nurodydamas, kokius neteisėtus veiksmus AB Lesto atliko ir nurodyti aplinkybes, pagrindžiančias pareiškėjo skundo reikalavimus šio juridinio asmens atžvilgiu.

Pareiškėjas S. F. 2018 m. birželio 1 d. pateikė raštą dėl trūkumų šalinimo, kuriame dėstė nesutikimo su teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi motyvus, nurodė, kad priimtos teismo nutarties nepaisys (b. l. 20–24).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 6 d. nutartimi pareiškėjo S. F. skundą laikė nepaduotu (b. l. 31).

Teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepašalino teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų, nesikreipė dėl termino pratęsimo nustatytiems trūkumams pašalinti, todėl skundas laikytas nepaduotu.

III. Pareiškėjas S. F. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo pranešti prokurorui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos M. P. pažeidimų; Vilniaus apygardos administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkams teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjai M. P..

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra akivaizdžiai neteisinga, neteisėta ir nepagrįsta, nemotyvuota ir pažeidžianti bendruosius teisės principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Protokolų, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos įtvirtintas nenusavinamas, prigimtines žmogaus teises ir laisves bei teisėtus interesus.

Pareiškėjo įsitikinimu, teisėja M. P. vykdo nusikalstamas veikas procesinių veiksmų priedangoje, o dėl šios teisėjos įvykdytų nusikalstamų ir neteisėtų veikų neišvengiamai kyla baudžiamoji ir visų kitų rūšių atsakomybė.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo teisėja nutartimis trukdė pareiškėjui naudotis konstitucine teise į teisminę gynybą, varžė jo veiksmų laisvę bei trukdė teisingumo vykdymui.

Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos ir įstatymai nereikalauja šiuo atveju dar pateikti skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo S. F. skundą (prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo) laikė nepaduotu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Administraciniam teismui paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ 24 ir 25 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 24 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. ABTĮ 25 straipsnyje yra nurodyti skundo priedai, kuriuos privaloma pateikti kartu su skundu.

Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus. Pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos, o tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismui paduotas skundas neatitinka šio įstatymo 24, 25 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Taigi vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1125-502/2015). Pažymėtina, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą laiką pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1164-502/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi ne su skundu, kuris atitiktų ABTĮ 24 straipsnio reikalavimus ir kuriame būtų suformuluotas reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, kilusį tarp pareiškėjo ir viešojo administravimo subjekto, o su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai reikalauti iš pareiškėjo atlikti nepagrįstus ir neteisėtus nurodinėjimus bei laikinai sustabdyti nusikalstamo siuntimo priverčiamiems darbams – 2018 m. vasario 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos siuntimo Nr. 825(2.11.4.36), tariamai atlikti visuomenei naudingą veiklą, galiojimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui pateikė tik prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, tačiau nepateikė paties skundo teismui, todėl nurodė, kad pareiškėjo paduotas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių neatitiko skundui keliamų ABTĮ reikalavimų.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Taigi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių konkrečiam reikalavimui užtikrinti. ABTĮ 70 straipsnyje nėra įtvirtintos tokios pat nuostatos kaip Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklioje praktikoje aiškinama, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo gali būti taikomos (atitinkamai, ir prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismui gali būti pateikiamas) tik tuomet, kai teisme jau yra pareikštas ir priimtas materialinio pobūdžio reikalavimas dėl tam tikro akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir pan. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas iki skundo priėmimo nagrinėti teisme pagal ABTĮ nuostatas nėra galimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-366-756/2017, 2018 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-302-822/2018 ir kt.).

Iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, tačiau atskirajame skunde nenurodo jokių teisinių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas. Atskirojo skundo abstraktūs argumentai apie bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Protokoluose, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių bei teisėtų interesų pažeidimą nepaneigia išvados, kad pagal ABTĮ 70 straipsnį prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo gali būti nagrinėjamas tik tuomet, kai teisme jau yra pareikštas ir priimtas skundas, kuriame suformuluotas konkretus materialinio pobūdžio reikalavimas.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nurodė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas galimas tik tada, kai teisme yra priimtas materialinio pobūdžio reikalavimas dėl tam tikro akto panaikinimo ar įpareigojimo atlikti veiksmus, ir sudarė galimybę pareiškėjui pateikti skundą, atitinkantį ABTĮ 9, 24, 25, 35 straipsnių reikalavimus.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo suteikta galimybe pateikti skundą nepasinaudojo, 2018 m. gegužės 16 d. nutartyje nurodyto trūkumo netaisė, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo prašymą laikė nepaduotu (ABTĮ 33 str. 1 d.) ir priėmė tinkamai ir išsamiai motyvuotą nutartį, kurios naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pranešti prokurorui apie teisėjos, priėmusios skundžiamą nutartį, atskirajame skunde nurodytų nusikalstamų veikų požymius (ABTĮ 111 str. 1 d.).

Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkams, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjai, priėmusiai pareiškėjo skundžiamą nutartį, pažymėtina, kad teisėjo drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimais, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, plačiau nurodytu klausimu nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas skundžiama 2018 m. birželio 6 d. nutartimi pagrįstai pareiškėjo skundą (prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo) laikė nepaduotu, todėl jo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė