2019-08-28 Nr. AB-16278-3-61-3-02269-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-549-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02269-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Č. skundą atsakovui Aplinkos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. Č. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. AMP1-100 ir 2019 m. birželio 5 d. išvadą Nr. (56-3)-D15-302.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 25 d. pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti 2019 m. birželio 5 d. išvadą Nr. (56-3)-D15-302 atsisakė priimti, o pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti aplinkos ministro 2019 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. AMP1-100 priėmė.

Teismas pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti 2019 m. birželio 5 d. išvadą Nr. (56-3)-D15-302 atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvada yra sudėtinė skundžiamo įsakymo dalis, tiesiogiai nesukelianti pasekmių pareiškėjai, nes joje tėra suformuluotas siūlymas aplinkos ministrui, todėl negali būti savarankišku skundo reikalavimu.

III. Pareiškėja J. Č. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarties dalį dėl atsisakymo priimti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl 2019 m. birželio 5 d. išvados Nr. (56-3)-D15-302 panaikinimo.

Pareiškėjos teigimu, 2019 m. birželio 5 d. išvada Nr. (56-3)-D15-302 buvo vienintelis faktinis pagrindas skundžiamam aplinkos ministro 2019 m. birželio 12 d. įsakymui Nr. AMP1-100 priimti. Pareiškėja nurodo, jog skundžiama išvada buvo iš esmės neteisingai konstatuotos faktinės bylos aplinkybės. Šių aplinkybių patikrinimas yra būtinas tinkamam bylos išnagrinėjimui. Pareiškėjos galimybių ginčyti skundžiamų aktų priėmimo faktinį pagrindą atėmimas, pareiškėjos skundo teisinio ir faktinio pagrindo koregavimas teismo iniciatyva nesiderina su pareiškėjos teise pačiai nuspręsti dėl savo pažeistų teisių gynimo apimties ir būdo, o taip pat pažeidžia teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėjos manymu, jei teisines pasekmes pareiškėjai sukelia aplinkos ministro 2019 m. birželio 12 d. įsakymas Nr. AMP1-100, teisines pasekmes turi sukelti ir visos sudėtinės šio įsakymo dalys. Pareiškėjos manymu, skundžiamo akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas teisme nevertinant sudėtinių skundžiamo aktų dalių teisėtumo ir pagrįstumo yra neįmanomas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atskiras reikalavimas dėl motyvuotos išvados panaikinimo, kuri savaime (be įsakymo) pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių, negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku.

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjos skundas dėl įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, priimtas, taigi pareiškėja įgyvendino ABTĮ 5 straipsnyje numatytą teisę kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti 2019 m. birželio 5 d. išvadą Nr. (56-3)-D15-302.

Pareiškėja skunde prašė panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. AMP1-100 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo J. Č.“ ir 2019 m. birželio 5 d. išvadą Nr. (56-3)-D15-302 „Dėl J. Č. tarnybinio nusižengimo“.

Pažymėtina, jog pareiškėjos skundo dalį dėl aplinkos ministro 2019 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. AMP1-100, kuriuo buvo pripažinta, kad J. Č. padarė tarnybinį nusižengimą ir jai skirta tarnybinė nuobauda, pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, tačiau ji nėra absoliuti. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo skunde, be kita ko, siekė apskųsti 2019 m. birželio 5 d. motyvuotą išvadą Nr. (56-3)-D15-302 „Dėl J. Č. tarnybinio nusižengimo“, kurioje buvo pateiktos nustatytos aplinkybės ir nurodytas siūlymas aplinkos ministrui pripažinti, kad J. Č. padarė tarnybinį nusižengimą, ir jai skirti tarnybinę nuobaudą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai: 1) jog išvada ir joje nurodytos aplinkybės bei pasiūlymai dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn skirti tam, kad juos įvertintų turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovas; 2) jog išvadoje nurodyti minėti pasiūlymai nėra privalomi vadovui (išvados adresatui); 3) vadovui patvirtinus išvadą (joje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas) tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), t. y. individualaus teisės akto dalimi, konstatuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme tarnybinio patikrinimo išvada negali būti laikoma teisės aktu, tiesiogiai nustatančiu tikrinamam pareigūnui atitinkamas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-851/2004, 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A18-1093/2007).

Taigi motyvuota išvada, kuria aplinkos ministrui teikiamas siūlymas pripažinti, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, ir skirti jai tarnybinę nuobaudą, laikytinas galutinio sprendimo, t. y. aplinkos ministro įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą, sudėtine dalimi, todėl savarankiškai ši išvada kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia ir negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu.

Nagrinėjamu atveju realias teisines pasekmes sukelia būtent aplinkos ministro įsakymas skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, t. y. galutinis sprendimas, dėl kurio pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjos skundo dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pareiškėjo nesutikimo su tarpiniu procedūriniu sprendimu argumentai (bet ne savarankiški reikalavimai) gali būti nagrinėjami teisės aktų nustatyta tvarka ginčijant galutinį sprendimą (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1361-556/2015). Teismas, spręsdamas individualaus administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo klausimą vertina ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1227/2010). Todėl atsisakant priimti pareiškėjos skundo dalį jai nėra užkertamas kelias į teisminę gynybą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius