2021-11-24 Nr. AB-24909-3-61-3-03949-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-573-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03949-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismu skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Jis buvo laikomas karantino patalpoje su dar 4 asmenimis, todėl teko per mažai ploto. Šioje patalpoje kaupėsi drėgmė ir buvo šalta. Pareiškėjo teigimu, jis taip pat buvo laikomas 5 būryje, 309 sekcijoje, kurioje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Šioje patalpoje taip pat teko per mažai ploto, kadangi buvo laikomi 6 asmenys. Pareiškėjas nusiprausti po dušu galėjo kartą per savaitę. Dušuose iš vamzdžių bėgo karštas vanduo. Nuo 2016 m. gegužės 2 d. dušo patalpose nebuvo įrengtos pertvaros, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini). Kalbant taksofonu taip pat nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi kiti asmenys galėjo girdėti pareiškėjo pokalbį. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d. ir nenurodė jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Todėl šiuo atveju turėtų būti sprendžiama, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui atlyginti jo tariamai patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus PN jokiais savo veiksmai pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje byloje.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo kalinamas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. lapkričio 18 d. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu žinojo arba turėjo žinoti apie galbūt netinkamas kalinimo sąlygas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, todėl nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d., nes objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta. Visgi reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl kalinimo galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Vilniaus PN neturi duomenų, kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, tačiau pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas 5 būryje, 309 sekcijoje. Vilniaus PN pateiktais duomenimis, nustatyta, kad 5 nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 309 plotas buvo 19,11 kv. m, joje įrengtos 6 miegamos vietos. Įvertinus įrengtų miegamųjų vietų skaičių, nesant tikslių duomenų apie laikomų asmenų skaičių, konstatuotina, kad pareiškėjui teko 3,18 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, todėl darytina išvada, jog minimalus 3,1 kv. m ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.

9. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas šiuo atveju ginčija Vilniaus PN karantino patalpos sąlygų atitikimą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimams, tačiau laikotarpis, kai pareiškėjas šioje patalpoje buvo laikomas, nėra ginčo laikotarpis, todėl teismas plačiau dėl šių pareiškėjo skundo argumentų nepasisakė. Pareiškėjas bendrabučio tipo patalpos, kurioje buvo laikomas ginčo laikotarpiu, atitikimo HN 134:2015 reikalavimams neginčijo. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

10. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 44 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra apibūdinęs kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių lasivių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98). Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodyta, kad tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos. Į bylą pateiktas Nuteistųjų dušo patalpų naudojimosi grafikas patvirtina, kad įstaigoje esantiems asmenims sudaryta galimybė pasinaudoti dušu šeštadieniais arba sekmadieniais, priklausomai nuo būrio, kuriame asmenys yra laikomi. Atsižvelgiant į tai, kad galiojantys teisės aktų reikalavimai nustato pareigą kartą per savaitę suteikti galimybę nusiprausti duše, taip pat į tai, kad Vilniaus PN tokia galimybė pareiškėjui buvo sudaryta, todėl darytina išvada, jog Vilniaus PN tinkamai įgyvendino minėtą pareigą. Be to, jei pareiškėjui nepakako karto per savaitę nusiprausti duše, jis turėjo galimybę pasinaudoti būryje įrengtu sanitariniu mazgu-prausykla.

11. Teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 44 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vilniaus PN pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė kartą per savaitę nusiprausti duše pagal nustatytą grafiką. Šiuo atveju pareiškėjas nurodo aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu dušinėse nebuvo įrengtos pertvaros, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. Vilniaus PN esančiuose dušuose buvo įrengtos pertvaros. Likusiu ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. byloje esantys duomenys patvirtina, jog dušinės patalpos atskirtos pertvaromis. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas dėl neįrengtų pertvarų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. To skunde nenurodė ir pareiškėjas. Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad iš vamzdžių bėgo karštas vanduo, tačiau nedetalizavo šių aplinkybių bei nenurodė, ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją. Tokių duomenų byloje taip pat nėra. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad vanduo tekėdavo iš įrengtų maišytuvų. Šiuo atveju abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

12. Teismas nurodė, kad nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) ir Taisyklių nuostatos. BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (BVK 102 str. 3 d.). Vadovaujantis Taisyklių 124 punktu, nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.

Taigi, teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.

Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktos nuotraukos patvirtina, jog taksofonai Vilniaus PN yra įrengti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai.

Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus PN įrengtas vienas taksofonas kiekviename I-o korpuso aukšte. Teismas sutiko su atsakovo atstovu, jog teisės aktuose nenustatytas skaičius, kiek taksofonų turi būti įrengta. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti, jog kiekvienas nuteistasis turi galimybę pasinaudoti taksofonu.

Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad taksofonų vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, todėl kiti asmenys gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį, o atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nenurodė, kokių priemonių įstaigos administracija imasi, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų asmenų, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo toks intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius.

Be to, ir pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių.

13. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jeigu yra kalinamas netinkamomis sąlygomis. Taigi, pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus PN dušo patalpose laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. nebuvo įrengtos pertvaros, tačiau ši aplinkybė turi būti vertinama kitų pažeidimų kontekste. Nenustačius tokių aplinkybių negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, t. y. nėra pagrindo vertinti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo „bylą vesti nuotoliniu būdu“.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai išnagrinėjo jo skundą, tinkamai neįvertino jo patirtos neturtinės žalos. Teismas pripažino, kad pareiškėjui teko 3,1 kv. m ploto. Pabrėžia, kad naudojantis dušu nebuvo užtikrintas jo privatumas, nes nebuvo pertvarų, kiti nuteistieji jį stebėdavo nuogą, kai jis maudydavosi. Tai sunkus pažeidimas, prilygstantis kankinimui.

16. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino. Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo ir apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas nekeistinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nors pareiškėjas prašo „bylą vesti nuotoliniu būdu“, t. y. darytina išvada, kad pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu, tačiau nepateikia jokių argumentų, pagrindžiančių šį prašymą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme židinio proceso tvarka yra išimtis iš bendrosios taisyklės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad ši išimtis šioje byloje turėtų būti taikoma. Todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d.

20. Pirmosios instancijos teismas, daliai pareiškėjo reikalavimo pritaikęs ieškino senaties terminą, likusia apimtimi nagrinėdamas bylą nenustatęs, kad Vilniaus PN būtų padarę neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo srendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų (aplinkybių) vertinimo ir teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos duomenis ir nustatė bylos aplinkybes bei tinkamai taikė ginčui aktualius teisės aktus. Teismas taip pat pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą. Pats pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, kurie būtų pagrindas daryti kitokias išvadas. Todėl pirmosios instancijos teismo motyvai nekartotini.

23. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai vertino nustatytą pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą neturtinės žalos aspektu laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m., kuomet Vilniaus PN dušuose visiškai nebuvo įrengtų jokių pertvarų. Vertinant, ar pagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jo teisė į privatumą prausiantis duše Vilniaus PN buvo pažeidžiama, pažymėtina, kad vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos laisvės atėmimo įstaigai įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti tokią įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019, 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-172-575/2021, 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021, 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021 ir kt.). Todėl pripažįstama, kad pareiškėjams, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, pažeidžiamas jų privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. turėjo naudotis dušais, kurie iš viso nebuvo atskirti jokiomis pertvaromis, dėl ko buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, tam tikrus nepatogumus, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau įvertinus šio pažeidimo pobūdį, trukmę ir tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjas dėl šio pažeidimo būtų patyręs ilgalaikes neigiamas pasekmes, darytina išvada, jog paties pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija jo patirtai neturtinei žalai dėl šio pažeidimo kompensuoti, o neturtinės žalos atlyginimo pinigais nėra pagrindo priteisti. Taip pat pažymėtina, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad vėlesniu laikotarpiu nuo 2017 m., kai pareiškėjas jau turėjo galimybę pasinaudoti dušu, kuris buvo atskirtas pertvaromis, buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1682-552/2020).

25. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3444-809/2019, kuris yra įsiteisėjęs, buvo išnagrinėtas ginčas pagal pareiškėjo skundą, šiame ginče buvo sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už netinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus PN laikotarpiu 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. sausio 20 d. Pareiškėjas minėtoje byloje savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl suteikto per mažo ploto. Pareiškėjas šioje byloje pateiktą reikalavimą atlyginti neturtinę žalą taip pat grindė aplinkybe dėl per mažo ploto. Taigi konstatuotina, kad teismas jau yra nagrinėjęs dalį šioje byloje pateikto pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, t. y. dėl dalies pareiškėjo reikalavimo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

26. Pagal ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukia arba skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 103 ir 105 straipsniuose nurodytos aplinkybės. Atitinkamai ABTĮ 103 straipsnio 2 punktas numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 25 punkte nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasi ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria išnagrinėtas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl suteikto per mažo ploto Vilniaus PN laikotarpiu 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. sausio 20 d. ir atitinkamą bylos dalį nutraukti.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant dalį skundžiamo teismo sprendimo ir pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudiojantis dušu Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. Taip pat naikintina skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria nagrinėtas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl suteikto per mažo ploto Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. sausio 20 d., ir atitinkama bylos dalis nutrauktina. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo S. B. teisė į privatumą naudojantis dušu Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria nagrinėtas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl suteikto per mažo ploto Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. sausio 20 d., panaikinti ir atitinkamą administracinės bylos dalį nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė