2017-12-06 Nr. AB-22899-3-61-3-02281-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3567-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02281-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 2 d. pateikė teismui skundą (b. l. 1–3), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos (toliau – ir VST), 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. vasario mėn. buvo etapuojamas VST automobiliais nežmoniškomis ir pavojingomis sąlygomis. Automobiliuose nebuvo saugos diržų ir turėklų. Nurodė, kad buvo konvojuojamas patalpose, kurių plotas siekė 6 m2, jose reikėjo sėdėti ant 0,42 m pločio lentos kartu su 10 asmenų (kiekvienas iš jų turėjo asmeninius daiktus). Teigė, kad automobiliuose nebuvo šildymo ir ventiliacijos. Temperatūra automobilyje šaltuoju metų laiku buvo nuo 5º C iki 12º C, šiltuoju – nuo 25º C iki 35º C, trūko oro. Nurodė, kad dėl tokių sąlygų buvo nualpęs. Konvojuojamas tokiomis sąlygomis jautėsi blogai, kentėjo šaltį ir karštį, jautėsi žeminamas, kankinamas. Teigė, kad tokios konvojavimo sąlygos sukėlė neigiamus išgyvenimus, kančias, baimę, didelį diskomfortą, depresiją.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime (b. l. 7–10) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams iki 2013 m. gegužės 31 d.

4. Nurodė, kad konvojavimas vyksta specialiaisiais automobiliais, autobusais, kuriuose įrengtos kameros atitinka higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Konvojavimui skirtas specialusis transportas yra naudojamas remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis. VST specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Dėl vietos trūkumo paaiškino, kad specialiosios paskirties transportu vyksta tik leidžiamas asmenų skaičius. Jei reikalinga, skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) nustato, kad asmenų daiktų pervežimo ir saugos diržų įrengimo nereglamentuoja. Dėl saugos diržų paaiškino, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra numatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Dėl pareigūnų elgesio nurodė, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo teises, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus raštu ar žodžiu, tačiau VST neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad VST pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad žala kilo dėl netinkamų etapavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. vasario mėn.

7. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 5 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo konvojuojamas nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. vasario mėn. Apie savo teisių pažeidimą laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. gegužės 31 d. vėliausiai sužinojo 2013 m. gegužės 31 d., taigi skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo galėjo pateikti iki 2016 m. gegužės 31 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2016 m. birželio 2 d., t. y. praleidęs trejų metų senaties terminą reikalavimams priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, neturtinę žalą, galimai patirtą laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. gegužės 31 d.

8. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių anksčiau nesikreipė į teismą. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui 2015 m. spalio 15 d. buvo įteiktas VST atsiliepimas į jo skundą, kuriame VST prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau pareiškėjas teismui nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių minėtas terminas galėtų būti atnaujintas, teismo posėdyje nedalyvavo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad VST vykdytų konvojavimų metu jis patyrė sunkius išgyvenimus, buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas. Jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. gegužės 31 d. patirtą žalą teismas taikė senaties terminą. Atitinkamai nenagrinėtos faktinės aplinkybės, sietinos su pareiškėjo konvojavimais laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. gegužės 31 d.

9. Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsnio nuostatomis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi, Konvojavimo taisyklių 123 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintų VST nuostatų (toliau – ir VST nuostatai) 6.3 punktu, Konvojavimo taisyklių 3 punktu, 109 punktu ir, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1. punkte nurodytą transporto priemonėje maksimalų sėdimų vietų skaičių (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-204 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos 5.7.21 p.), pažymėjo, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas šiais specialiaisiais automobiliais: „VW Crafter“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), – įrengta po 19 sėdimų vietų; „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), – įrengtos 36 sėdimos vietos.

10. Įvertinęs nurodytus duomenis kartu su byloje pateiktais duomenimis apie pareiškėjo konvojavimo laikotarpius ir VST kelionės žiniaraščius, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 23 d. ir 2013 m. lapkričio 6 d. buvo etapuojamas konvojuje automobiliais „Mercedes Benz“, Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), vienu metu galinčiais etapuoti 72 asmenis, daugiausiai vienu metu 2013 m. lapkričio 6 d. buvo etapuojami 25 asmenys. 2013 m. gruodžio 6 d. ir 2013 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas buvo etapuojamas konvojuje automobiliais „VW Crafter“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes Benz“, Nr. (duomenys neskelbtini), vienu metu galinčiais etapuoti 55 asmenis, daugiausiai vienu metu 2013 m. gruodžio 13 d. buvo etapuojami 22 asmenys; 2014 m. sausio 8 d. buvo etapuojamas konvojuje automobiliais „VW Crafter“, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes Benz“, Nr. (duomenys neskelbtini), vienu metu galinčiais etapuoti 74 asmenis, 2014 m. sausio 8 d. buvo etapuojami 29 asmenys. 2014 m. sausio 15 d. ir 2014 m. sausio 31 d. pareiškėjas buvo etapuotas konvojuje automobiliais „VW Crafter“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes Benz“, Nr. (duomenys neskelbtini), vienu metu galinčiais etapuoti 55 asmenis, daugiausiai vienu metu buvo etapuojama 18 asmenų; 2014 m. vasario 7 d. buvo etapuojamas konvojuje automobiliais „VW Crafter“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes Benz“, Nr. (duomenys neskelbtini), daugiausiai galinčiais etapuoti 55 asmenis, daugiausiai vienu metu buvo etapuojami 32 asmenys. 2014 m. vasario 21 d. ir 2014 m. spalio 31 d. pareiškėjas buvo etapuojamas konvojuje automobiliais „VW Crafter“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes Benz“, Nr. (duomenys neskelbtini), vienu metu galinčiais etapuoti 55 asmenis, daugiausiai vienu metu buvo etapuojama 19 asmenų; 2014 m. vasario 26 d. buvo etapuotas konvojuje automobiliais „VW Crafter“, Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), daugiausiai galinčiais etapuoti 38 asmenis, vienu metu buvo etapuojama 14 asmenų. 2014 m. spalio 24 d. buvo etapuojamas konvojuje automobiliais „VW Crafter“, Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), daugiausiai galinčiais etapuoti 38 asmenis, vienu metu buvo etapuojama 15 asmenų. 2014 m. lapkričio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas buvo etapuojamas konvojuje automobiliais „VW Crafter“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes Benz“, Nr. (duomenys neskelbtini), daugiausiai galinčiais etapuoti 55 asmenis, 2014 m. lapkričio 19 d. vienu metu buvo etapuojama 15 asmenų; 2014 m. lapkričio 21 d. ir 2016 m. vasario 11 d. buvo etapuojamas konvojuje automobiliu „Mercedes Benz“, Nr. (duomenys neskelbtini), daugiausiai galinčiu etapuoti 36 asmenis, 2014 m. lapkričio 21 d. vienu metu buvo etapuojama 14 asmenų. 2015 m. kovo 27 d. pareiškėjas buvo etapuojamas konvojuje automobiliais „VW Crafter“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes Benz“, Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), daugiausiai galinčiais etapuoti 91 asmenį, daugiausiai vienu metu buvo etapuojami 24 asmenys. 2015 m. balandžio 3 d. pareiškėjas buvo etapuojamas konvojuje automobiliais „VW Crafter“, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes Benz“, Nr. (duomenys neskelbtini), daugiausiai galinčiais etapuoti 74 asmenis, daugiausiai vienu metu buvo etapuojami 29 asmenys. 2015 m. gegužės 15 d. ir 2015 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas buvo etapuojamas konvojuje automobiliu „Mercedes Benz“, Nr. (duomenys neskelbtini), daugiausiai galinčiu etapuoti 36 asmenis, 2015 m. gegužės 15 d. buvo etapuojama 16 asmenų, 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo etapuojama 13 asmenų. 2015 m. gegužės 29 d., 2015 m. birželio 12 d. ir 2015 m. birželio 19 d. pareiškėjas buvo etapuojamas konvojuje automobiliais „VW Crafter“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Mercedes Benz“, Nr. (duomenys neskelbtini), daugiausiai galinčiais etapuoti 55 asmenis, daugiausiai vienu metu buvo etapuojami 22 asmenys.

11. Iš VST pateiktų kelionės žiniaraščių matyti, kad maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius pareiškėjo konvojavimo metu buvo viršytas. Iš byloje esančių kelionės žiniaraščių matyti, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų. Atsižvelgęs į tai, kad konvojuojamų asmenų skaičius viršijo sėdimų vietų skaičių, teismas pripažino, kad kiekvienam konvojuojamam asmeniui nebuvo skiriama pakankamai vietos, jog kelionėje nebūtų patiriami didesni suvaržymai ar nepatogumai.

12. Pareiškėjas nurodė, kad specialiajame autotransporte nebuvo saugos diržų, nebuvo tinkamai įrengtos sėdimos vietos. Iš byloje pateiktų specialiųjų automobilių kamerų schemų matyti, kad visose transporto priemonėse įrengtos sėdimos vietos. Pagal Konvojavimo taisyklių 146 punkte įtvirtintą specialiojo automobilio įrengimo ir jame privalomų daiktų sąrašą specialiuosiuose automobiliuose nereikalaujama įrengti saugos diržus.

13. Pareiškėjas skunde nurodė, kad specialiuose automobiliuose nebuvo įrengta ventiliacijos sistema, transporto priemonėse buvo šalta arba karšta. Teismas vadovavosi Konvojavimo taisyklių 146.4 punktu ir pažymėjo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atliktų ventiliacijos efektyvumo patikrinimų metu nustatyta, jog transporto priemonėse, kuriomis buvo konvojuojamas pareiškėjas, oro našumas atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, kad visų tikrinimų metu ventiliacija vienam asmeniui buvo ne mažesnė kaip 15 m3/h lauko oro, taigi iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, teismas pareiškėjo argumentus, kad etapavimo metu automobiliuose nebuvo įrengta ventiliacija ir trūko oro, atmetė kaip nepagrįstus.

14. Byloje pateiktos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kauno techninės apžiūros centras“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, atitiko techninius reikalavimus. Teismas konstatavo, kad VST pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis.

15. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, darė išvadą, kad pareiškėjo konvojavimo metu Konvojavimo taisyklėse nustatyta konvojavimo tvarka ir sąlygos nebuvo pažeistos, t. y. nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus VST veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. 16. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 133–134), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo. Konvencijos 3 straipsnyje nėra numatyta jokio senaties termino. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padaryta žala turi būti visiškai atlyginta.

16.2. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, pareiškėjo argumentai atmesti be pagrindo. Teismas be pagrindo nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 137–138), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsiliepime pažymi, kad apeliantas nepateikia naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs teismas arba dėl kurių nebūtų pasisakęs savo sprendime. Teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialinės ir proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti ieškinio senatį, mano, jog teismo sprendimas nemotyvuotas.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

25. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

27. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

28. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

29. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. gegužės 31 d. (b. l. 4), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. vasario mėn. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 10).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

31. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, nes pareiškėjas nurodo, jog jo laikymo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios. Taigi nuo šio momento, kai konvojavimo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

33. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. gegužės 31 d.

34. Dėl likusio laikotarpio pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo konvojavimo metu Konvojavimo taisyklėse nustatyta konvojavimo tvarka ir sąlygos nebuvo pažeistos, t. y. nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus VST veiksmus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius