2013-11-19 Nr. BB-2208-1-40-2-00046-2010-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-474/2013

Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00046-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.5.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Žilvino Astrausko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutarties.

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.

Iš nuteistojo R. Š. nukentėjusiajai L. Š. priteista 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 3500 Lt turėtų atstovavimo išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartimi nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. Š. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule įgyti teisę į svetimą, L. Š. priklausantį turtą, įgijęs šios pasitikėjimą, žinodamas, kad ji nėra jam įsiskolinusi, nenustatytu laiku ir vietoje pagamino netikrą didelės vertės vertybinį popierių – 2008 m. birželio 15 d. paprastąjį vekselį; žinodamas, kad tekstas melagingas, atspausdino ir visiškai užpildė ant iš anksto L. Š. pasirašyto lapo paprastojo neprotestuotino vekselio blanką, jame nurodydamas, kad L. Š. skolinga jam 280 000 Lt ir įsipareigoja iki 2010 m. vasario 15 d. grąžinti pinigus. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. vasario 18 d. paprastąjį vekselį pateikė Šiaulių miesto 1-ajam notarų biurui vykdomajam raštui išduoti ir, gavęs vykdomąjį raštą, 2010 m. vasario 18 d. pateikė jį antstoliui, kad išieškojimas būtų nukreiptas į L. Š. priklausantį turtą. Tokiais veiksmais R. Š. apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į nukentėjusiosios L. Š. didelės vertės turtą – 280 000 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą R. Š. nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Anot kasatoriaus, įrodymus teismai vertino šališkai, neišsamiai (BPK 20 straipsnio 5 dalis), rėmėsi tik R. Š. kaltę patvirtinančiais įrodymais, atmesdami jo kaltę paneigiančius duomenis; abejonių nevertino kaltinamojo naudai, taip pažeisdami nekaltumo prezumpcijos principą. Apskritai, kasatoriaus nuomone, teismai vadovavosi nuostata, kad jei R. Š. pripažintas kaltu vienoje baudžiamojoje byloje, tai jis kaltas ir dėl kito nusikaltimo.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusiosios ir liudytojos L. J. (nukentėjusiosios mamos) parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, keitėsi priklausomai nuo situacijos. Tačiau jų pateikta nukentėjusiosios asmens duomenų atsiradimo ant vekselio versija laikoma teisinga jos net netikrinant, nors, vertinant su kitais bylos duomenimis, ji kelia abejonių. Tuščių lapų su asmens duomenimis palikimas logiškai nepaaiškintas, taip pat nenustatyti jų panaudojimo ar dingimo faktai. Teismas netikrino (nors tai galėjo patvirtinti ar paneigti vieną iš įvykio versijų), ar nukentėjusiosios pateikti lapai su jos asmens duomenimis parašyti anksčiau ir ta pačia rašymo priemone, kuria padaryti įrašai vekselyje, o tiesiog patikėjo, kad nuteistasis pavogė lapą su nukentėjusiosios padarytais įrašais ir rašiklį, kuriuo tie įrašai padaryti. Nukentėjusiosios parodymai apie nuteistojo skolą jai nepatvirtinti jokiais įrodymais, juolab kad parodymai dėl skolos sumos kito (skolos suma nurodoma nuo 80 000 Lt iki 50 000 eurų). Tokie nukentėjusiosios parodymai, kintantys priklausomai nuo situacijos ir patvirtinami liudytojos L. J., kelia abejonių jų teisingumu.

Teismas nekreipė dėmesio ir į tai, jog liudytojų parodymais ir pateiktais prekių įsigijimo dokumentais paneigiama nukentėjusiosios versija apie statybos darbų L. R. g. 18 F vykdymo laiką, jų pradžią ir eigą, nors nustačius, kad darbai buvo atliekami tuo metu, kada nurodė nuteistasis, būtų paneigti nukentėjusiosios parodymai, kad ji turėjo lėšų statybai, nes ji su DNB banku kredito sutartį 101 367 eurų sumai sudarė 2008 m. rugpjūčio 29 d. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusioji apie lėšų statybai gavimą iš tėvo V. J. parodė tik po to, kai buvo surinkti duomenys apie galimą statybos darbų pradžią iki kredito sutarties sudarymo. Šie jos parodymai taip pat laikomi teisingais jų netikrinant ir nevertinat su kitais įrodymais.

Kasatorius nurodo, kad vekselio surašymo momentas nenustatytas, tačiau kaltinamojo versija, jog vekselis surašytas jame nurodytu laiku, nemotyvuotai atmesta, jo parodymai apie vekselio surašymo aplinkybes laikomi melagingais, o tai patvirtinantys liudytojų R. G. ir A. Š. parodymai atmetami. Beje, liudytojo R. S. parodymai laikomi teisingais tiek, kiek patvirtina nukentėjusiosios parodymus, ir nepatikimais, kai patvirtina nuteistojo versijas.

Byloje yra kelios specialistų išvados, tačiau teismas, pripažindamas R. Š. kaltu, rėmėsi vienintele iš jų, kasatoriaus nuomone, mažiausiai patikima, turinčia mažiausią įrodomąją vertę, t. y. 2011 m. birželio 3 d. specialisto išvada Nr. 11-745(11), kuri patvirtina nukentėjusiosios pateiktą versiją. Kodėl atmetamos kitos specialistų išvados, kurios patvirtina nuteistojo nurodytas vekselio surašymo aplinkybes, net neaptarta.

Nors R. Š. pateiktą vekselį Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 17 d. sprendimu pripažino negaliojančiu, tačiau, kasatoriaus nuomone, vekselio pripažinimas negaliojančiu savaime nereiškia, kad vekselis suklastotas. Jis gali būti pripažintas negaliojančiu ir dėl formalių vekseliui keliamų reikalavimų, o tai neleistų teigti, kad buvo sukčiaujama.

Pirmosios instancijos teismas, įrodinėdamas R. Š. kaltę, remiasi Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo jis nuteistas už L. Š. terorizavimą 2009 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, ir daro išvadą, kad R. Š. veiksmai (baugino L. Š. ir reikalavo parašyti skolos raštą 2009 m.) parodo, jog jeigu nukentėjusioji būtų pasirašiusi vekselį 2008 m. birželio 15 d., tokie kaltinamojo veiksmai būtų visiškai nelogiški ir nereikalingi. Be to, kasatoriaus įsitikinimu, teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad R. Š. įvairiais būdais (terorizuodamas, o po to pagamindamas netikrą didelės vertės vertybinį popierių) siekė atkeršyti nukentėjusiajai už jos iniciatyva nutrauktus jų artimus tarpusavio santykius.

Kasatoriaus nuomone, būtent tokia teismo pateikta versija yra nelogiška ir nepagrįsta įrodymais, nes nuteistasis tvirtina, jog vekselyje užfiksuota skola atsirado iki 2008 m. birželio 15 d., kurią sudaro: 90 000 Lt už parduotuvės, esančios Gvazdikų tako 6, įrengimą, 150 000 Lt už žemės sklypą, esantį L. R. g. 18 F, kuris nuosavybės teise buvo perleistas nukentėjusiajai, 40 000 Lt už šio žemės sklypo paruošimą namo statybai ir namo pamatų statybą. Ši nuteistojo versija nevertinta, o ją patvirtinantys įrodymai, tarp jų ir liudytojų parodymai, tiesiog nutylimi. Nuosprendyje teigiama, kad nuteistasis buvo suinteresuotas pagaminti netikrą vekselį, tačiau neįvertinama tai, kad nukentėjusioji gali būti suinteresuota grąžinti skolą.

Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino visų minėtų abejonių. Be to, apeliacinės nutarties teiginys, kad iš nuteistojo parodymų išplaukia, jog jis pats padarė įrašus nedalyvaujant nukentėjusiajai ir jai apie tai nežinant, neatitinka nuteistojo parodymų apie tai, kad vekselis surašytas 2008 m. birželio 15 d. ant iš anksto paruošto blanko, jam padarant įrašą nuo „280 000 ...“ iki „(duomenys neskelbtini) km. Vaivorykštės 2“, nukentėjusiajai iš karto po to parašant „a/k (duomenys neskelbtini) L. Š. (duomenys neskelbtini) 70, Šiauliai“ ir pasirašant. Nuteistasis neneigia, kad dėl nežinojimo, kas turi parašyti tekstą, padarė dalį rankraštinių įrašų, todėl šiuo atveju galima kalbėti tik apie vekselio neatitikimą įstatymo reikalavimams, bet ne apie klastojimą ir sukčiavimą. Kasatoriaus įsitikinimu, ginčo vekselio tinkamumas įrodinėti civilinius turtinius R. Š. ir L. Š. tarpusavio santykius yra civilinės, o ne baudžiamosios teisės dalykas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs L. Š. turto deklaracijos, AB DNB banko skirtingų sąskaitų išrašų duomenis, konstatavo, kad ji turėjo pinigų pradėti statybas, tačiau, kasatoriaus teigimu, liko neįvertinta, kad statybos darbus nukentėjusioji pradėjo ne 2003 m., o 2008 m., o asmenys, teigę skolinę pinigus nuteistajam, turėjo pajamų, nekilnojamojo turto ir santaupų. Šie teiginiai nepaneigti. Nenustatyta ir tai, ar nuteistojo tėvas turėjo papildomų lėšų, gautų iš nekilnojamojo turto.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras atsiliepime nurodo, kad kasaciniame skunde ginčijamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, bandoma nurodyti, kaip vertinti specialisto išvadas, kurios iš jų turi įrodomąją vertę ir koks šios vertės reikšmingumas pagal „patikimumo vertinimo skalę“, kurias iš nustatytų aplinkybių laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai ar laikytinos prielaidomis. Šie kasacinio skundo teiginiai, anot prokuroro, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos medžiaga, be to, jau vertinti žemesniųjų instancijų teismų. Toks faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir plačiau nesvarstytinas.

Atsiliepime nurodoma, kad liudytojų L. J., V. J., R. G. (dėl esminių bylos aplinkybių) parodymai, rašytinė bylos medžiaga, vertinant šiuos duomenis kartu su byloje esančių įrodymų visuma, patvirtina, kad nuteistasis, apgaulės būdu įgijo teisę į svetimą, L. Š. priklausantį turtą – 280 000 Lt. Svetimo turto įgijimas – tai kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto, taip pat pinigų ar vertybinių popierių įgijimas panaudojant apgaulę. Iš esmės tai neteisėtas fiktyvaus teisinio santykio sukūrimas, pagal kurį kaltininkas ar tretieji asmenys gauna svetimą turtą ar materialių civilinės apyvartos objektų teikiamą naudą. Prokuroras nurodo, kad nuteistojo veiksmai atitinka veikos kvalifikaciją, nes R. Š. apgaule, t. y. žinodamas, kad nukentėjusioji nėra jam įsiskolinusi, išrašė paprastąjį vekselį ir taip įgijo teisę į svetimą, L. Š. priklausantį turtą ir to norėjo, nes 2008 m. birželio 15 d. vekselį pateikė notarų biurui vykdomajam raštui išduoti ir, gavęs vykdomąjį raštą, 2010 m. vasario 18 d. pateikė jį antstoliui vykdyti.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus ir todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Apeliacinėje nutartyje atsakyta į esminį nuteistojo apeliacinio skundo argumentą dėl įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių teisinio įvertinimo. Ta aplinkybė, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo ir laiko ja nepagrįsta, negali būti vertinama kaip neišsamus ar netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas, pažeidžiantis BPK 320 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatorius iš esmės deklaratyviai nurodo, kad teismai neišsamiai ir netinkamai vertino liudytojų, nuteistojo parodymus, byloje surinktus rašytinius įrodymus. Teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vertino surinktų įrodymų visumą, nurodė motyvus, kuriais vadovaudamiesi atmetė nuteistojo parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes. Teismo nuosprendis atitinka BPK reikalavimus, padarytos išvados išdėstytos aiškiai ir motyvuotai. Iš skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir todėl nurodo, kad teismai juos įvertino netinkamai. Prokuroras pažymi, kad kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo gali būti nagrinėjami, jei kasaciniame skunde, kaip to reikalauja BPK 368 straipsnio 2 dalies nuostatos, yra nurodyti teisiniai argumentai. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinami ar keičiami teismų sprendimai, byloje nepadaryta.

Nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Ž. Astrausko kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendimus priėmė padarydami esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja įrodymus įvertinti pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kasaciniame skunde nėra konkretizuojama, dėl kokių įstatymo pažeidimų nagrinėjamoje byloje turėtų būti daroma išvada, kad nagrinėjant bylą buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai.

Pažymėtina, kad BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka pagal paduotą kasacinį skundą gali būti tikrinama, ar renkant, tiriant, vertinant įrodymus nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasatoriaus manymas, kad teismas darė neteisingas išvadas, jog nepagrįstai vadovavosi vienais įrodymais ir nepatikimais laikė kitus įrodymus, nėra tinkamas kasacinis pagrindas. Nenustačius, kad įrodinėjimo procese buvo padaryti esminiai BPK nuostatų pažeidimai, kasacinis skundas negali būti tenkinamas. Esminiais BPK pažeidimais pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Kasaciniame skunde nėra teisinių argumentų, kuriais remiantis galėtų būti grindžiama išvada, kad nustatytas bent vienas iš BPK 369 straipsnyje numatytų alternatyvių pažeidimų. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nei nustatyti esminius kaltinamojo teisių suvaržymus, nei įžvelgti teismo šališkumą, nei konstatuoti, jog reikšmingos bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai.

Kasacine tvarka apskųsti teismo sprendimai yra tinkamai motyvuoti, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti atsakymai į visus apeliaciniame skunde keltus klausimus. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendyje ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartyje išvados darytos remiantis įrodymų visuma. Ta aplinkybė, kad proceso metu specialistams atliekant tyrimus nebuvo gauti konkretūs atsakymai į kai kuriuos kilusius klausimus, nėra pagrindas teigti, kad byloje yra nepašalintų abejonių, trukdžiusių teismams priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Reikšmingos baudžiamosios bylos išsprendimui aplinkybės proceso metu yra nustatinėjamos naudojant įvairias įrodinėjimo priemones. Jeigu atlikus vienus proceso veiksmus nėra patikimai nustatomos reikšmingos bylai aplinkybės, savaime negali būti daroma išvada, kad tos aplinkybės negali būti nustatytos įvertinus įrodymus, gautus atliekant kitus įrodymų rinkimo veiksmus. Nagrinėjamoje byloje darant išvadas dėl nustatytų faktinių aplinkybių, dėl kaltinamojo kaltės padarius veiką, atitinkančią BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytus požymius, remtasi ne tik specialisto išvadomis, bet vertinti ir nukentėjusiosios, kaltinamojo, liudytojų parodymai, dokumentai. Bylos įrodymai analizuoti ir kiekvienas atskirai, ir vertinta įrodymų visuma. Išnagrinėjus kasacinį skundą, grįstą BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimais, ir nenustačius, kad būtų padaryta esminių BPK pažeidimų renkant įrodymus, atliekant įrodymų tyrimą teisme, vertinant įrodymus teismų sprendimuose, darant išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių ir veikos kvalifikavimo, kasacine tvarka apskųsti teismų sprendimai negali būti naikinami ar keičiami.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Žilvino Astrausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Rimantas Baumilas

Gintaras Goda