2017-03-07 Nr. AB-5476-3-61-3-02823-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1236-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02823-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis. Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, todėl jis buvo priverstas gyventi perpildytose kamerose, kuriose laikomiems asmenims net nepakako kėdžių. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, pasireiškusius baime, nerimu, stresu, sutriko pareiškėjo miegas, jis jaučia nuolatinę depresiją, be to tarp kamerose esančių asmenų nuolat kilo konfliktai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti (b. l. 6–12).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., jam tekęs plotas Lukiškių TI-K kamerose ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų, dalį laiko pareiškėjas buvo išvykęs. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė, kad įstaiga stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K pripažino, kad dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų, tačiau manė, kad pareiškėjo skundas yra grįstas abstraktaus pobūdžio nusiskundimais, jo patirtus nepatogumus siejo su paties pareiškėjo elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą ir reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikė nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė (b. l. 93–96).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. rugsėjo 10 d. ir buvo laikomas iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. Vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas. Ginčo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Kadangi pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kada būtent buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą, teismas rėmėsi atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais. Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėse nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas 148 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtino pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas suėmime ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitiko minimalaus ploto reikalavimų. Pagal EŽTT praktiką toks elgesys pažeidžia pareiškėjo orumą ir laikytinas nežmonišku. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą bei neteisėtus atsakovo veiksmus, pažeidusius pareiškėjo teises.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo įrengta pakankamai kėdžių. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6 punktą kamerose, be kita ko, kiekvienam suimtajam turi būti įrengtos taburetės (suoliukai) ir stalas. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad dėl mažo kamerų ploto, jose ne visada yra galimybė įrengti tinkamą kiekį baldų, t. y. atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nusiskundimų dėl kėdžių kamerose trūkumo, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu buvo pažeistos Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkto nuostatos.

Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Lukiškių TI-K pažeidimų buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo teisės suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo pažeistos neužtikrinus minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimų, bei pakankamo sėdimų vietų skaičiaus.

Tokiose sąlygose pareiškėjas buvo laikomas ilgą laiką (148 paras), 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, patyrė neigiamų išgyvenimų, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas atlyginti pinigais. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio teismas atsižvelgė į pakankamai ilgą laikotarpį, kurį pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant minimalius ploto reikalavimus, pareiškėjo gyvenimo sąlygas papildomai apsunkino sėdimų vietų (taburečių) trūkumas.

Kita vertus, pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė teismui duomenų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl gyvenimo sąlygų pažeidimų. Ši aplinkybė patvirtino, kad savo aktyviais veiksmais pareiškėjas nesiekė jo nurodytų pažeidimų pašalinimo. Pareiškėjas yra jaunas, darbingo amžiaus vyras, duomenų, kad byloje nustatyti Lukiškių TI-K pažeidimai būtų padarę įtaką pareiškėjo sveikatai, byloje nenustatyta, pareiškėjas tokio pobūdžio nusiskundimų nereiškė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas taip pat neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų jo atžvilgiu ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas nustatytiems reikalavimams. Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 400 Eur sumos priteisimas.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui (b. l. 102–104).

Apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjo skundas išnagrinėtas paviršutiniškai. Nors teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis, bet nepasisakė sprendime ir nesivadovavo EŽTT praktika. Tvirtina, kad pažeidimų buvo daugiau, fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai buvo daug stipresni. Pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, jis į administraciją su skundais nesikreipė, nes bijojo, kad jo padėtis bus pabloginta. Mano, kad turi būti vadovaujamasi jau išnagrinėtomis analogiškomis administracinėmis bylomis. Teigia, kad sanitarinio mazgo plotas buvo įskaičiuotas į gyvenamąjį plotą. Sanitarinis mazgas neturi atskiros vėdinimo sistemos. Sanitarinis mazgas atskirtas 1,5 m aukščio sienele, tačiau atskiro tualeto neįrengimas vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą žeminantis elgesys. Visi kameroje esantys asmenys vienu metu vedami į kiemelį, dėl ko neįmanoma net normaliai pasimankštinti, be to, vesti į kiemą pradedama 6.30 val. ryte. Todėl pažeidžiama pareiškėjo teisė 8 val. būti užimtam. Dėl kalėjimo perpildymo mažėja asmeniui skiriamas plotas, blogėja aprūpinimas, mažėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų. Mano, kad dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio teismas turėjo vadovautis EŽTT praktika Canali byloje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 109–112).

Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas 148 paras Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant minimalius ploto reikalavimus, pareiškėjo gyvenimo sąlygas papildomai apsunkino sėdimų vietų (taburečių) trūkumas ir darė išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 400 Eur sumos priteisimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateiktame skunde jam Lukiškių TI-K padarytos neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad kameros buvo perpildytos ir buvo nepakankamai kėdžių.

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisės aktai nenumato, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo plotas ir baldų užimamas plotas nėra įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodytų duomenų (b. l. 6–8) galima spręsti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,28 kv. m iki 34,71 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 11, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 1,83 kv. m iki 7,38 kv. m. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 148 paras Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančiose, kamerose. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai yra kamerose, pareiškėjui tekęs plotas tokiose kamerose buvo dar mažesnis, o jo galimybės judėti kameroje – itin ribotos.

Pažymėtina, jog EŽTT, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tame tarpe – minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, tikrai neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m, pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją).

Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog dėl kamerų perpildymo kilo papildomų nepatogumų, t. y. kamerose buvo nepakankamai kėdžių, yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013).

Taigi, šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog vienam asmeniui teko per mažas gyvenamas plotas ir atitinkamai kamerose buvo nepakankamai kėdžių. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas; žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių; tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatytas pažeidimas, susijęs su asmeninės erdvės trūkumu, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Pažymėtina, kad pagal į bylą pateiktus duomenis veiksnių, galėjusių pareiškėjui adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės trūkumą, nebuvo: pavyzdžiui, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė reikšmingą dienos dalį (ne miegui skirtu paros metu) būti už kameros ribų, t. y. sporto kiemelyje, bibliotekoje ar pan.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta.

Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pažeidimų buvo daugiau nei nustatė pirmosios instancijos teismas, pažymėtina, jog administracinės bylos ribas apibrėžia pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas ir jame nurodytos aplinkybės (ABTĮ 23 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Taigi, pareiškėjas turi pats skunde nurodyti, su kokiomis kalinimo Lukiškių TI-K sąlygomis jis sieja prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K skundėsi tik tuo aspektu, kad buvo per mažas plotas ir nepakankamai kėdžių. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė kitas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K, pateikė su tuo susijusius įrodymus; pareiškėjas atsiliepimą gavo (b. l. 88). Susipažinęs su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais, pareiškėjas savo skundo netikslino, teismo posėdyje dalyvauti nepageidavo (b. l. 90). Taigi, į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas naujas aplinkybes, susijusias su kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K, kurios pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nebuvo minimos ir su jomis prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimas nebuvo siejamas, apeliacinės instancijos teisme atsižvelgiama tik tiek, kiek jos, įvertinus byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, reikšmingos nustatant pareiškėjo skunde nurodyta ir teismo konstatuota neteisėta veika padarytos žalos dydį.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad teismas turėjo atsižvelgti į kitose administracinėse bylose konstatuotus pažeidimus, pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas konkretaus asmens skundą, turi aiškintis ir vertinti betarpiškai jo (asmens) nurodytas ir konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, su kuriomis siejamas neturtinės žalos atsiradimas.

Kiek tai susiję su pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į gana ilgą kalinimo perpildytose kamerose trukmę (148 paros), į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl ploto trūkumo, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 400 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 400 Eur.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, konkrečius neteisėtus veiksmus ir asmens patirtus išgyvenimus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 1 400 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui V. K. (V. K.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 400 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė