2020-05-06 Nr. AB-9139-3-61-3-03741-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1321-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03741-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ skundą atsakovui valstybės įmonei „Regitra“ Vilniaus filialui dėl pažymos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas savivaldybės įmonė (toliau – ir SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ 2018 m. spalio 4 d. pažymą Nr. (1.12.)-24-SN/8070 (toliau – ir Pažyma) ir įpareigoti pateikti informaciją, nurodytą 2018 m. rugpjūčio 8 d. prašyme.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Socialinio būsto nuomininkė V. K. 2017 m. balandžio 7 d. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje užpildė Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (toliau – ir deklaracija) už 2016 metus. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikrino Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazę ir nustatė, kad V. K. šeima deklaravo turinti 2 lengvuosius automobilius, kurių vertė yra 28 000 Eur, tačiau nuomininkė nesutiko su deklaracijoje pateiktais duomenimis ir nurodė, kad tokios vertės lengvųjų automobilių neturi. Gyventoja pateikė kitą deklaraciją, kurioje buvo nurodyta, kad jos turimo automobilio vertė yra 100 Eur. Pareiškėjas siekdamas patikslinti duomenis, 2018 m. rugpjūčio 8 d. „Vilniaus miesto būstas“ raštu Nr. 1.35-18/3822 kreipėsi į VĮ „Regitra“ ir prašė pateikti informaciją, ar 2016 metais V. K. ar jos šeimos narių, t. y. D. K., E. K., R. K., A. K. vardu, VĮ „Regitra“ buvo registruotos transporto priemonės ir kiek jų buvo registruota. 2018 m. spalio 4 d. VĮ „Regitra“ pateikė pažymą Nr. (1.12.)-24-SN/8070, kurioje atsisakė pateikti informaciją.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 6 dalies 3 punkte nurodoma, kad savivaldybės vykdomoji institucija nustato, ar asmenys ir šeimos turi teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, tvarko ir tikslina asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-130 patvirtintuose SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatuose (toliau – ir Įstatai) taip pat nurodoma, kad įmonė renka duomenis, patvirtinančius socialinio būsto nuomininkų teisę į socialinio būsto nuomą. Įstatymas nereglamentuoja, jog duomenis apie asmens turtą galima rinkti tiesiogiai iš VĮ „Regitra“, tačiau buvo būtina atsižvelgti į svarbias aplinkybes, dėl kurių kilo poreikis šios informacijos prašyti. Be to, Įstatymas nenumatė baigtinių būdų, kaip turi būti vertinama, ar asmuo / šeima turi teisę į socialinio būsto nuomą. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ tvirtino, kad siekė pavestą pareigą vykdyti atsakingai ir išsiaiškinti, ar gyventojos šeima turi teisę į socialinio būsto nuomą, dėl šios priežasties kreipėsi į VĮ „Regitra“, nes tik VĮ „Regitra“ gali pateikti informaciją, ar buvo registruotos transporto priemonės ir kiek jų buvo registruota.

4. Atsakovas VĮ „Regitra“ Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, įgyvendindamas Įstatų 9.32 punktą, prašė iš atsakovo pateikti duomenis, ar 2016 m. V. K. ar jos šeimos narių, t. y. D. K., E. K., A. K. vardu buvo registruotos transporto priemonės ir kiek jų buvo registruota. Įstatymo 9 straipsnis įtvirtina asmenų, atitinkančių šiame straipsnyje nustatytas sąlygas, teisę į socialinio būsto nuomą, iš kurių viena – deklaruoto turto vertė ir pajamos, kurios, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, neviršija šio Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytų pajamų ir turto dydžių (1 dalies 2 punktas). Atsakovo nuomone, pareiškėjas nuosavybės teisę į transporto priemonę betarpiškai siejo su tos transporto priemonės registracija viešajame registre. VĮ „Regitra“ teigimu, daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas; kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar jo neįregistravo Kelių transporto priemonių registre (toliau – ir KTPR). Taigi, atsakovo tvirtinimu, pareiškėjo prašomi duomenys, net jeigu juos atsakovas ir būtų pateikęs, neturėtų reikšmės vertinant būsto nuomininkų teisę į valstybės paramą būstui išsinuomoti, kadangi registro duomenys neatspindi faktinės turtinės V. K. ir jos šeimos narių padėties, kuri yra viena iš pagrindų teisei į socialinio būsto nuomą, įgyti.

6. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek 2018 m. rugpjūčio 8 d. rašte nurodė, kad prašoma pateikti informacija reikalinga siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rekomendacijas, kuriose nurodoma, kad jeigu yra gautas gyventojų sutikimas dėl informacijos tikrinimo, ją iš valstybės institucijų, valstybinių registrų gali rinkti pati prašymą nagrinėjanti institucija. Atsakovui papildomai paprašius pareiškėjo pateikti 2018 m. rugpjūčio 8 d. prašymo priede nurodytą, tačiau nepridėtą V. K. sutikimą tikrinti duomenis ir pareiškėjui jį pateikus, atsakovas nustatė, kad nei pati V. K., nei jos pilnamečiai šeimos nariai sutikimo tikrinti duomenis KTPR nedavė. Atsakovo nuomone, Įstatymas taip pat nesuteikė pareiškėjui teisės gauti informaciją apie asmens duomenis, esančius KTPR.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 1-1291 nusprendė perduoti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise naudoti ir valdyti visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas, socialinio būsto, bendrabučių gyvenamąsias patalpas šio nekilnojamojo turto administravimo funkcijoms vykdyti. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į VĮ „Regitra“ su prašymu Nr. 1.35-18/3822 pateikti informaciją, ar 2016 metais V. K. ar jos šeimos narių, t. y. D. K., E. K., R. K., A. K. vardu VĮ „Regitra“ buvo registruotos transporto priemonės ir kiek jų buvo registruota. VĮ „Regitra“ skundžiama Pažyma atsisakė suteikti prašomus duomenis. Atsisakymas grindžiamas tuo, kad pagal Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 6 straipsnio 3 dalį, 1 dalies c ir e punktuose nurodytas duomenų tvarkymo pagrindas turi būti nustatomas Sąjungos teisėje arba duomenų valdytojui taikomoje valstybės narės teisėje. Pažymoje nurodoma, kad prašyme nebuvo nurodytas nacionalinio teisės akto (teisinio pagrindo), kuriame būtų įtvirtinta prievolė gauti prašomus asmens duomenis.

9. Teismas, įvertinęs Įstatų nuostatų turinį padarė išvadą, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ turi jam patikėtą teisę ir pareigą užtikrinti, kad būtų tinkamai organizuojamas socialinio būsto apgyvendinimas ir kad socialinis būstas būtų užtikrintas asmenims, turintiems teisę jį gauti pagal Įstatymo 9 straipsnį, ir nebūtų suteikiamas tokios teisės neturintiems asmenims.

10. Teismo vertinimu, Įstatymas tiesiogiai nurodo, kad socialinius būstus administruojanti įmonė gali kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl informacijos pateikimo, tuo tarpu Įstatyme kitos įmonės, į kurias galėtų kreiptis pareiškėjas su prašymu pateikti informaciją, nėra numatytos.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymu pateikti informaciją, ar 2016 metais V. K. ar jos šeimos narių D. K., E. K., R. K., A. K. vardu VĮ „Regitra“ buvo registruotos transporto priemonės ir kiek jų buvo registruota.

12. Teismas nustatė, kad iš 2016 m. lapkričio 25 d. sutikimo dėl duomenų tikrinimo, matyti, jog V. K. davė sutikimą SĮ „Vilniaus miesto būstui” gauti informaciją apie jos turimus indėlius ir gautas paskolas bankuose, kitose finansų įstaigose, duomenis iš Registrų centro apie turimą ir turėtą turtą bei duomenis iš Gyvenamosios vietos deklaravimo informacinės sistemos apie deklaruotą (registracijos) gyvenamąją vietą ir šeiminę padėtį, taip pat gauti informaciją iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie deklaruotą turtą (įskaitant gautas pajamas) už kalendorinius metus. Sutikime neprieštaraujama, kad būtų nurodytas asmens kodas. Tačiau, teismas nustatė, kad nebuvo duotas sutikimas gauti kitokio pobūdžio informaciją iš kitų institucijų, šiuo atveju iš VĮ „Regitra”, juo labiau, kiti asmenys, apie kuriuos buvo prašoma pateikti informaciją, tokio pobūdžio sutikimo apskritai nebuvo davę.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 8 d. prašyme pateikti informaciją nenurodžius nacionalinio teisės akto (teisinio pagrindo), kuriame pareiškėjui būtų įtvirtinta prievolė gauti prašomus asmens duomenis, atsakovas pagrįstai ir teisėtai skundžiamu aktu atsisakė išduoti pareiškėjo prašomus asmens duomenis.

14. Teismas įvertinęs tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Netenkinęs pareiškėjo pagrindinio reikalavimo, netenkino ir išvestinio – įpareigoti pateikti informaciją, nurodytą 2018 m. rugpjūčio 8 d. prašyme.

III. 15. Pareiškėjas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Pažymą ir įpareigoti pateikti pareiškėjui informaciją pagal 2018 m. rugpjūčio 8 d. prašymą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai susiaurino Įstatymo taikymo apimtis, kadangi, Įstatymas nenumato visų būdų kaip turi būti vertinama ar asmuo / šeima turi teisę būstui išsinuomoti. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į viešojo administravimo tarnybinio bendradarbiavimo principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo institucijos, rengdamos administracinius aktus, prireikus teikia viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 str. l d. 4 p.). Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino ar SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašymas suteikti informaciją nėra tarnybinės pagalbos prašymo atvejis (Viešojo administravimo įstatymo 34 str.) bei į tarnybinės pagalbos teikimo ypatumus (Viešojo administravimo įstatymo 37 str.), ypač to, kad negalima atsisakyti teikti tarnybinės pagalbos motyvuojant, kad ji yra netikslinga. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atstovauja Vilniaus miesto savivaldybę, kuri nustato, ar asmenys ir šeimos turi teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti. Pareiškėjo tvirtinimu, šiuo atveju teismas neįvertino duomenų, jog V. K. pateikė dvi tos pačios dienos šeimos deklaracijas, kuriose buvo nurodytos iš esmės skirtingos turimo turto vertės, svarbos. Nuomininkės V. K. šeimos turimo turto vertė iš esmės turi lemiamos įtakos sprendžiant ar asmuo turi teisę į būsto nuomą pagal Įstatymą.

17. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo nuomone, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2018 m. rugpjūčio 8 d. prašyme pateikti informaciją nenurodė nacionalinio teisės akto (teisinio pagrindo), kuriame jai būtų įtvirtinta prievolė gauti prašomus asmens duomenis, kadangi jis susiaurina Įstatyme numatytą savivaldybės vykdomosios institucijos pareigą nustatyti, ar asmenys ir šeimos turi teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, nes duomenų rinkimas – išvestinė funkciją vykdant Įstatyme numatyta funkciją nustatyti asmens teise būstui išsinuomoti. Informacijos rinkimas, būtinas viešojo administravimo funkcijai atlikti, yra reglamentuotas tiek Viešojo administravimo įstatyme, tiek Įstatyme, tiek pačiuose SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatuose, todėl vertintina, kad tai yra pakankamas duomenų tvarkymo pagrindas Reglamento prasme

18. Pareiškėjas taip pat nesutinka su VĮ „Regitra“ teiginiu, jog „daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas ", nes transporto priemonės yra registruojamos savininko vardu, o šiam pasikeitus – privaloma duomenis pakeisti.

19. Pareiškėjo nuomone, palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bus sukuriama tokia situacija, kad kai iškilus abejonėms, ar asmuo (šeima) turi teisę į būsto nuomą, savivaldybės vykdomajai institucijai bus trukdoma rinkti informaciją apie minėtus asmenis bei įgyvendinti viešojo administravimo funkciją. Apsunkinus duomenų gavimą iš įvairių institucijų, tame tarpe ir VĮ „Regitra“, būtų apsunkintas Įstatyme numatytos savivaldybių vykdomosios institucijų funkcijų vykdymas. Tokiu būdu būtų pažeistas viešasis interesas, kadangi savivaldybės tarybos nepritarimo socialinio būsto nuomai V. K. šeimai atveju, buto gali netekti visa šeima, tame tarpe ir nepilnamečiai vaikai. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nuomone, atlikdamas viešosios valdžios funkciją, rinkdamas informaciją, kuri reikalinga nustatyti ar asmuo (šeima) pagal Įstatymą turi teisę į socialinį būstą, pareiškėjas galėjo prašyti papildomos informacijos iš VĮ „Regitra“ o VĮ „Regitra“ privalėjo šią informaciją suteikti.

20. Atsakovas VĮ „Regitra“ Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas pažymi, kad teisės aiškinimas yra išimtinė ne pareiškėjo, o teismo kompetencija. Atsakovo teigimu, teismas padarė logišką ir pagrįstą išvadą, kad Įstatymas tiesiogiai nurodo, jog socialinius būstus administruojanti įmonė gali kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl informacijos pateikimo, tuo tarpu Įstatyme kitos įmonės, į kurias galėtų kreiptis pareiškėjas su prašymu pateikti informaciją, nėra numatytos. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašomų asmens duomenų gavimo tikslą nurodė siekį patikslinti duomenis pagal socialinio būsto nuomininkės V. K. pateiktas dvi metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas, kadangi jose nurodytos skirtingos to paties turto vertės. Atsakovo nuomone, pagal Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnį, teisę tikrinti turto vertę bei tikslintis pateiktus duomenis apie turtą, turi Valstybinė mokesčių inspekcija, bet ne pareiškėjas.

22. Atsakovo tvirtinimu, kadangi pareiškėjas pirmajai instancijai teiktuose procesiniuose dokumentuose nekėlė klausimo dėl viešojo administravimo tarnybinio bendradarbiavimo principo pažeidimo, todėl jo argumentas, jog teismas turėjo atlikti minėto viešojo principo analizę, niekuo nepagrįstas.

23. Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo prašymas pateikti informaciją, ar tam tikrų asmenų vardu buvo registruotos transporto priemonės ir kiek jų buvo registruota, yra susijęs su prašymu atskleisti asmeninio pobūdžio duomenis, o tokio pobūdžio duomenys tvarkomi vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu. Atsakovas teigia, kad pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prašomą informaciją, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 8 d. prašyme pateikti informaciją nenurodė nacionalinio teisės akto (teisinio pagrindo).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Ginčas byloje iš esmės kilo dėl atsakovo VĮ „Regitra“ 2018 m. spalio 4 d. pažymos Nr. (1.12.)-24-SN/8070, kuria atsisakyta pareiškėjai suteikti informaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas Pažymą pripažino pagrįsta ir teisėta, nustatęs, kad VĮ „Regitra“ tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, o kadangi jame nebuvo nurodytas nacionalinio teisės aktas (teisinis pagrindas), kuriame pareiškėjui būtų įtvirtinta prievolė gauti prašomus asmens duomenis, atsakovas pagrįstai ir teisėtai Pažyma atsisakė išduoti pareiškėjo prašomus asmens duomenis.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu Nr. 1.35-18/3822 (b. l. 26) pateikti informaciją, ar 2016 metais V. K. ar jos šeimos narių vardu VĮ „Regitra“ buvo registruotos transporto priemonės ir kiek jų buvo registruota. VĮ „Regitra“ Pažymoje atsisakė suteikti prašomus duomenis (b. l. 24–25). Atsisakymas grindžiamas tuo, kad pagal Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 6 straipsnio 3 dalį, 1 dalies c ir e punktuose nurodytas duomenų tvarkymo pagrindas turi būti nustatomas Sąjungos teisėje arba duomenų valdytojui taikomoje valstybės narės teisėje. Pažymoje nurodoma, kad prašyme nebuvo nurodytas nacionalinio teisės akto (teisinio pagrindo), kuriame būtų įtvirtinta prievolė gauti prašomus asmens duomenis. V. K. davė atsakovui 2016 m. lapkričio 25 d. sutikimą dėl duomenų tikrinimo (b. l. 27), tačiau jame nebuvo duotas sutikimas gauti informaciją iš VĮ „Regitros”, be to, kiti asmenys, apie kuriuos buvo prašoma atsakovo pateikti informaciją, tokio pobūdžio sutikimo apskritai nebuvo davę.

29. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei būsto pardavimo sąlygas ir tvarką nustato Įstatymas (1 str.). Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo pricipai. Vienas iš jų – socialinio teisingumo principas nustato, kad parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gautas pajamas ir kitus su asmens ir šeimos socialine padėtimi susijusius veiksnius (3 str. 2 p.).

30. Institucijos, atsakingos už paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, nurodytos Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. Įstatymo 4 straipsnis nustato ir institucijų, atsakingų už paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti kompetenciją. Savivaldybės lygmeniu už paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti yra atsakingos savivaldybių institucijos (Įstatymo 4 str. 1 d. 4 p.). Šio įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d.) 4 straipsnio 6 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog savivaldybės vykdomoji institucija nustato, ar asmenys ir šeimos turi teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, tvarko ir tikslina asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašus, bei 7 punkte nurodyta, kad savivaldybės vykdomoji institucija Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka kreipiasi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl informacijos apie asmens (jo šeimos), įrašyto (įrašytos) į vieną iš šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytų sąrašų, pateiktas turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijas ir deklaruotą turtą (įskaitant gautas pajamas).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas Įstatymo nuostatas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Įstatymas tiesiogiai nurodo, kad socialinius būstus administruojanti įmonė gali kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl informacijos pateikimo, tuo tarpu Įstatyme kitos įmonės, į kurias galėtų kreiptis pareiškėjas su prašymu pateikti informaciją, nėra numatytos.

32. Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio nuostatos nurodo, kad vietos mokesčio administratorius turi teisę duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą pagrįsti deklaruoto turto (išskyrus turtą, kurio įsigijimo šaltinius nuolatinis Lietuvos gyventojas jau buvo pagrindęs deklaruodamas šį turtą pagal kitus teisės aktus) įsigijimo šaltinius. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo nuomone, jog teisę tikrinti turto vertę bei tikslintis pateiktus duomenis apie turtą, turi Valstybinė mokesčių inspekcija, bet ne pareiškėjas. Taigi, nagrinėjamu atveju , dėl V. K. pateiktų dviejų tos pačios dienos šeimos deklaracijų, kuriose buvo nurodytos iš esmės skirtingos turimo turto vertės, teisėtumo, pareiškėjas turėjo kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją, o ne pats rinkti duomenis ir jų reikalauti iš atsakovo.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus dėl viešojo administravimo tarnybinio bendradarbiavimo principo pažeidimo, kurių nebuvo teikęs pirmosios instancijos teismui ir pirmosios instancijos teismas neatliko viešojo principo analizės. Kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1114-520/2017). Atsižvelgiant į tai, kad minėti argumentai nebuvo teikiami pirmosios instancijos teismui ir dėl jų nebuvo pasisakyta, jie dėstomi tik apeliaciniame skunde ir pareiškėjas niekaip nepagrindė, kodėl negalėjo anksčiau jų pateikti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų iš esmės nevertina ir dėl jų nepasisako.

34. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

35. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo prašymas pateikti informaciją, ar tam tikrų asmenų vardu buvo registruotos transporto priemonės ir kiek jų buvo registruota, yra susijęs su prašymu atskleisti asmeninio pobūdžio duomenis ir V. K. 2016 m. lapkričio 25 d. sutikime dėl duomenų tikrinimo nebuvo davusi sutikimo gauti informaciją iš VĮ „Regitros”.

36. Nagrinėjamu atveju, teisinius santykius reguliuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir Reglamentas (ES) 2016/679), Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (2016 m. spalio 11 d. įstatymo Nr. XII-2666 redakcija) ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1426 redakcija) nuostatos.

37. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ir viešųjų įstaigų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, informaciją, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnyje, ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas, įgyvendinimo priemones ir tvarką. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, jeigu dokumentų tvarkymą, teikimą ir skelbimą reglamentuoja kiti įstatymai, šis įstatymas taikomas tiek, kiek kiti įstatymai nenustato kitaip. Minėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, jog asmens duomenys tvarkomi vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu.

38. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas kartu su Reglamentu (ES) 2016/679 ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais. Minėto reglamento 6 straipsnyje numatytos trijų rūšių išimtys, kai asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas: pirma, kai duomenų subjektas yra davęs sutikimą (6 straipsnio 1 dalies a punktas), antra, kai daroma prielaida, kad valdytojas arba trečiosios šalys turi teisėtų interesų (6 straipsnio 1dalies b–e punktai), trečia, kai priešingi teisėti interesai turi būti ne tik nustatyti, bet ir būti svarbesni už duomenų subjekto interesus arba teises ir laisves (6 straipsnio f punktas). Pagal Reglamentu (ES) 2016/679 6 straipsnio 3 dalį, 1 dalies c ir e punktuose nustatytas duomenų tvarkymo pagrindas turi būti nustatomas Sąjungos teisėje arba duomenų valdytojui taikomoje valstybės narės teisėje. Nustatyta, kad pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 8 d. prašyme nurodytas teisinis pagrindas rinkti informaciją yra Įstatų 9.32 punktas, kuriame, pareiškėjo teigimu, nurodoma, kad pareiškėjas renka duomenis, patvirtinančius nuomininkų teisę į socialinio būsto nuomą. Tačiau, kaip tinkamai nurodė pirmosios instancijos teismas įvertinęs Įstatų nuostatų turinį, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ turi jam patikėtą teisę ir pareigą užtikrinti, kad būtų tinkamai organizuojamas socialinio būsto apgyvendinimas ir, kad socialinis būstas būtų užtikrintas asmenims, turintiems teisę jį gauti pagal Įstatymo 9 straipsnį, ir nebūtų suteikiamas tokios teisės neturtintiems asmenims. Jokio kito teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis pareiškėjas prašo suteikti asmenų duomenis, jis minėtame prašyme atsakovui nenurodė.

39. Įvertinusi anksčiau aptartą teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 8 d. prašyme pateikti informaciją nenurodžius nacionalinio teisės akto (teisinio pagrindo), kuriame pareiškėjui būtų įtvirtinta prievolė gauti prašomus asmens duomenis, atsakovas pagrįstai ir teisėtai Pažymoje atsisakė išduoti pareiškėjo prašomus asmens duomenis. Be to, asmenys nebuvo davę pareiškėjui sutikimo gauti tokio pobūdžio informaciją iš VĮ „Regitra”.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius