2e16fafe-eaf8-442c-9505-8d519e47b05d · Panevėžio apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-43-491/2019 Proceso Nr. 1-01-1-33386-2018-7 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.1. (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. sausio 25 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iÅ¡ teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės, sekretoriaujant Rimai PačeÅ¡iÅ«nienei, dalyvaujant : prokurorei Linai Å imonienei, gynėjui advokatui Stasiui KavaliÅ«nui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D.

S. apeliacinį skundÄ dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rÅ«mų 2018 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, Å¡i bausmė subendrinta su Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 metų laisvės atėmimo bausme, Å¡ias bausmes iÅ¡ dalies sudedant, ir jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje.

Ä® paskirtÄ bausmę įskaitytas laikas, jo iÅ¡bÅ«tas laikiname sulaikyme nuo 2017 m. spalio 4 d. iki 2017 m. spalio 6 d. (2 paros) pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nuosprendį. Teisėjų kolegija nustatė: I. Bylos esmė 1. D. S. buvo nuteistas už tai, kad 2018 m. liepos 13 d. apie 14.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), savo žmonai S. S. tyčia ranka sudavė į nosį, po to rankomis sugriebė jos galvÄ ir du kartus trenkė jÄ Ä¯ sienÄ , tuo nukentėjusiajai S. S. sukėlė fizinį skausmÄ .

II. Apeliacinio skundo argumentai 2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Jis skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nurodo, kad teismas įrodymus vertino selektyviai, rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais, tačiau nesivadovavo jį teisinančiais įrodymais, neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, todėl padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.

Tiek jo, tiek nukentėjusiosios pirminiai parodymai buvo patikrinti teisiamajame posėdyje, tačiau jie nepasitvirtino. Tarp jo ir sutuoktinės S. S. kilo konfliktas nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje, tačiau jis prieÅ¡ sutuoktinę nesmurtavo. Tuo metu S. S. buvo nėščia ir dėl psichologinės savo bÅ«klės ji neteisingai interpretavo įvykio aplinkybes, kÄ pastaroji patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodymu pripažino proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuotus duomenis, kad S. S. nosis buvo patinusi, kadangi tai nėra specialisto iÅ¡vada.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi įrodymais dėl J. D. sumušimo, kadangi tai nesusiję su šia byla.

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ . Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, Å¡is teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamÄ jÄ bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6. Nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis savo žmonos nemušė, todėl pirmosios instancijos teismas jį nuteisė be jokių jo kaltės įrodymų. Kolegija su Å¡iuo apelianto reikalavimu nesutinka. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė visas D. S. inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, tinkamai, nesuteikiant prioriteto nė vienam iÅ¡ jų, įvertino byloje surinktus įrodymus (tiek kaltinančius, tiek ir teisinančius nuteistÄ jį), jų visumÄ , pakankamai aiÅ¡kiai iÅ¡dėstė motyvus, kuriais grindė savo iÅ¡vadas, bei pagrįstai priėmė D. S. apkaltinamÄ jį nuosprendį. Kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais bylos įrodymais nepagrįsta nagrinėjamo įvykio versija.

7. Ä®rodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Å io straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ä®rodymų vertinimas ir su jais susijusių pagrįstų iÅ¡vadų darymas yra nuosprendį priimančio teismo prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie gauti teisėtu bÅ«du, laikytini įrodymais ir ar jie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės teisingam bylos iÅ¡sprendimui.

Aptartos BPK normos atskleidžia iÅ¡skirtinę teismo kompetencijÄ daryti iÅ¡vadas, kurie bylos duomenys atitinka visas įstatymų nuostatas ir turi įrodomÄ jÄ vertę, ir kokios iÅ¡vados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiÅ«lymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieÅ¡taringas, o iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Kaip matyti iÅ¡ bylos, ikiteisminio tyrimo metu D. S. savo kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo S. S. pripažino visiÅ¡kai. Vėliau, pirmosios instancijos teisme, jis ėmė neigti smurtavęs prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ , parodydamas, kad konflikto su S. S. metu kumščiu trenkė ne jai į nosį, o į virtuvės spintelę. S. S. jį apkalbėjo iÅ¡ pykčio. Ant apklausos protokolo pasirašė jo iki galo neperskaitęs (70, 89 b. l.). Å ios savo versijos nuteistasis toliau laikosi ir apeliaciniame skunde.

IÅ¡ bylos matyti ir tai, kad nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal S. S. pareiÅ¡kimÄ dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme taip pat pakeitė savo parodymus nuteistojo naudai. Pagal paskutinius nukentėjusiosios parodymus, D. S. buvo agresyvus, tačiau jos nemušė, ji iÅ¡kvietė policijÄ , nes buvo afekto bÅ«senoje (70, 88 b. l.). Tačiau kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais teisiamajame posėdyje neturi pagrindo tikėti.

TokiÄ iÅ¡vadÄ , visų pirma, suponuoja tai, kad dar ikiteisminiame tyrime nukentėjusioji S. S. apklausų metu prašė D. S. neatimti laisvės, kadangi jo pagalba reikalinga rÅ«pinantis Å¡eima. IÅ¡ esmės tÄ patį praÅ¡ymÄ bei dėl tų pačių priežasčių apklausos metu pateikė ir nuteistasis D. S.. Tokiu bÅ«du galima spręsti, jog jų suvokimas apie galinčias kilti (bei kilusias) pasekmes dėl S. S. praneÅ¡imo apie smurtÄ ir sÄ lygojo nuteistojo parodymų pakeitimÄ bei nukentėjusiosios pozicijos suderinimÄ su vyro sukurta gynybine versija.

Tačiau visiÅ¡kai nesvarbu, dėl kokių priežasčių pati nukentėjusioji pakeitė savo parodymus (iÅ¡ meilės, baimės, finansinio priklausomumo ar kt.), svarbu tai, jog tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl pakeitė savo parodymus neigdami smurto faktÄ . Galų gale, tai, jog bÅ«tent Å¡ie aptarti, o ne pirminiai jų parodymai, kurie buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje, yra melagingi patvirtina tai, kad jų pačių parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra ne tik nuoseklÅ«s bei sutampantys, tačiau atitinka ir kitus bylos įrodymus, kÄ pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

9. IÅ¡ nukentėjusiosios S. S. 2018 m. liepos 13 d. pareiÅ¡kimo, tos pačios dienos bei 2018 m. rugpjūčio 14 d. apklausų metu jos duotų parodymų matyti, kad 2018 m. liepos 13 d. D. S. į namus grįžo girtas, pradėjo viskÄ daužyti, priėjęs prie jos, ranka trenkė jai į nosį, po to rankomis suėmęs jos galvÄ , du kartus trenkė jÄ Ä¯ sienÄ (2, 14 b. l.). Apklausiamas įtariamuoju, D. S. patvirtino nukentėjusiosios nurodytas smurto aplinkybes, parodydamas, kad ranka sudavė S. S. į nosį, sugriebęs jÄ rankomis, papurtė ir dėl to ji galėjo atsitrenkti į sienÄ .

Jis dėl tokio savo elgesio gailėjosi, nurodė, kad sutuoktinės atsiprašė, žadėjo daugiau prieÅ¡ jÄ nebesmurtauti (45-46 b. l.). Tokius jų parodymus patvirtino ir liudytojų R. U. ir R. N. parodymai. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, Å¡ių liudytojų parodymais nėra pagrindo netikėti, kadangi jos nėra niekaip suinteresuotos bylos baigtimi. Beje, nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nekelia jokių abejonių dėl Å¡ių liudytojų parodymų patikimumo.

Liudytoja R. U., kuri ikiteisminio tyrimo metu atliko nukentėjusiosios apklausÄ , teisiamajame posėdyje patvirtino, kad S. S. savo valia davė parodymus, jog jÄ sumušė D. S.. Jokių pretenzijų dėl apklausos ar savo sveikatos bÅ«klės nukentėjusioji neiÅ¡reiÅ¡kė (84 b. l.). Tokiu bÅ«du, pastarosios liudytojos parodymai, faktas, kad nukentėjusioji S. S. tyrimo metu buvo apklausta kelis kartus ir visais atvejais patvirtino D. S. smurto prieÅ¡ jÄ faktÄ , visiÅ¡kai paneigia apelianto bei pačios nukentėjusiosios iÅ¡keltÄ versijÄ dėl jos afekto bÅ«senos ir nesugebėjimo aiÅ¡kiai suvokti įvykio aplinkybių.

Todėl Å¡i versija atmetama kaip iÅ¡galvota, siekiant nuteistajam iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad iÅ¡ karto po įvykio asmenų emocijos paprastai bÅ«na pačios nuoÅ¡irdžiausios, nes per trumpÄ laikÄ , kol atvyksta policija, dažniausiai nespėjama sukurti dirbtinių įvykio modelių, gerai apgalvoti įvykio versijas ir pagal jas suderinti savo parodymus. Taip Å¡ioje byloje yra ir su nukentėjusiÄ ja bei jos parodymais iÅ¡ karto po įvykio. Juolab, kad iÅ¡ karto po įvykio D.

S. pasiÅ¡alino ir tik po kurio laiko susisiekė telefonu su nukentėjusiÄ ja, apgailestaudamas dėl savo elgesio. Be viso to, kaip minėta, nuteistojo D. S. smurto prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ S. S. faktÄ patvirtina ir liudytojos R. N. parodymai, iÅ¡ kurių matyti, kad ji dirba probacijos tarnyboje, vykdė nuteistojo priežiÅ«rÄ . Liudytoja parodė, kad iÅ¡ karto po įvykio su ja susisiekė S. S., kuri paaiÅ¡kino, kad D. S. jÄ mušė, nurodė, kad kelis kartus trenkė jos galvÄ Ä¯ sienÄ . S. S. klausė jos patarimo, kÄ daryti.

Ji nurodė S. S. iÅ¡kviesti policijÄ ir likti su savo vaikais saugioje vietoje (84 b. l.). Taip nukentėjusioji S. S. ir padarė. Ji paskambino į BendrÄ jį pagalbos centrÄ pagalbos ir labai aiÅ¡kiai nurodė, kad girtas vyras jÄ mušė (77-78 b. l.). D. S. smurto padariniai policijos pareigÅ«nų buvo užfiksuoti iÅ¡ karto atvykus į įvykio vietÄ , t. y. iÅ¡ pareiÅ¡kimo apie padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, jog apžiÅ«rint pranešėjÄ S. S., jos nosis buvo patinusi (3 b. l.).

PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tokie byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirti įrodymai, jų visuma, yra pakankama iÅ¡vadai, kad D. S. ranka sudavė savo sutuoktinei S. S. į nosį bei du kartus jos galvÄ trenkė į sienÄ . Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas nei vienas objektyvus įrodymas, patvirtinantis jo kaltę dėl inkriminuojamo nusikaltimo, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

10. Nusikaltimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė kyla tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms, tarp jų ir nukentėjusiajam sukėlus fizinį skausmÄ . Pažymėtina, kad skausmas yra iÅ¡imtinai subjektyvus pojÅ«tis, kurio iÅ¡matuoti ar kitaip objektyviai įvertinti neįmanoma, todėl baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimÄ galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmÄ .

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse ne kartÄ pažymėjo, kad toks pojÅ«tis turi bÅ«ti taip iÅ¡reikÅ¡tas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmÄ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Nagrinėjamu atveju sukelto fizinio skausmo faktÄ nukentėjusioji S. S. nurodė ikiteisminio tyrimo metu (2 b. l.). Fizinio skausmo faktÄ taip pat patvirtina ir tai, jog iÅ¡ karto po patirtų smurtinių veiksmų nukentėjusioji pranešė policijai, po ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo.

Ä® įvykio vietÄ atvykę policijos pareigÅ«nai užfiksavo, jog S. S. nosis buvo patinusi (3 b. l.). Todėl tai, kad nukentėjusioji S. S. dėl smurtinių nuteistojo veiksmų juto fizinį skausmÄ , abejonių nekyla. BÅ«tina pastebėti ir tai, jog fizinis skausmas negali bÅ«ti objektyviai užfiksuotas, todėl objektyvesnių įrodymų dėl fizinio skausmo sukėlimo, be tiesiogiai įvykyje dalyvavusių nuteistojo ir nukentėjusiosios bei iÅ¡ karto po įvykio atvykusių pareigÅ«nų paaiÅ¡kinimų, nagrinėjamu atveju ir negali bÅ«ti (pvz., negali bÅ«ti atlikta teismo medicinos ekspertizė), be to, sprendžiant, ar yra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, galiojantys teisės aktai nenustato pareigos nukentėjusiajam kreiptis į specialistus dėl tokios ekspertizės atlikimo, o pagal BPK 28 straipsnio 2 dalį nukentėjusysis turi teisę, tačiau ne pareigÄ teikti įrodymus.

Beje, vien tik fizinio skausmo sukėlimo faktui konstatuoti specialių žinių iš esmės ir nereikia, kai kitų byloje esančių objektyvių duomenų šiam nusikaltimo požymiui nustatyti yra pakankamai. Nagrinėjamu atveju taip ir yra.

11. Tokiu bÅ«du, visų Å¡ių aptartų įrodymų visuma ir jais nustatytos aplinkybės – nuteistojo ir nukentėjusiosios nuoseklÅ«s bei sutampantys parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos patvirtina liudytojų parodymai, nukentėjusiosios skambučio bendrajam pagalbos centrui įraÅ¡as, pareiÅ¡kimo apie padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ ir proceso veiksmų atlikimo protokolas, faktas, kad pagalbos kvietėsi pati nukentėjusioji, nes prieÅ¡ jÄ smurtavo, vienareikÅ¡miai įrodo, jog D. S. panaudojo smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ S. S. jos nurodytu bÅ«du – jai ranka sudavė į nosį bei du kartus jos galvÄ trenkė į sienÄ , kas sukėlė jai fizinį skausmÄ .

Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl D. S. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Vertinti surinktus įrodymus kitaip ir naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto skunde nurodytais argumentais kolegija neturi pagrindo. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija nutaria: Atmesti nuteistojo D.

S. apeliacinį skundÄ . Kolegijos pirmininkas Valdas Meidus Teisėjai Donatas Jatužis Jolanta Raščiuvienė