2020-08-26 Nr. AB-15571-3-61-3-02124-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-526-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02124-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Y. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Y. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) tiesiogiai remtis viršenybe turinčia tarptautine bei Europos Sąjungos (toliau – ES) teise ir nurodyti bei įgyvendinti procedūrą, pagal kurią pareiškėjo žmona E. G. galėtų kreiptis ir gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjo skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) numatytus skundui keliamus reikalavimus, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 19 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. 2020 m. liepos 1 d. patikslinti skundo pagrindą ir dalyką, pateikti žyminio mokesčio kvitą.

Šalindamas skundo trūkumus pareiškėjas 2020 m. birželio 30 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento 2020 m. gegužės 25 d. rašto Nr. (15/2-2)10K-16546 (toliau – ir Raštas) dalį, kuria neužtikrinama pareiškėjo, kaip pabėgėlio1951 m. Ženevos konvencijos prasme, teisė į šeimos susijungimą, bei įpareigoti Migracijos departamentą tiesiogiai remtis viršenybe turinčia tarptautine ir ES teise bei pateikti pareiškėjui atsakymą nurodant procedūrą, pagal kurią pareiškėjo žmona E. G. šiuo metu galėtų kreiptis ir gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra pripažintas pabėgėliu 1951 m. Ženevos konvencijos prasme bei asmeniu, kuriam (duomenys neskelbtini) gali grėsti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio pažeidimai. Įgijęs nurodytą statusą pareiškėjas siekia įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą, todėl 2020 m. balandžio 21 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su paklausimu, nurodydamas, kad ES direktyva Nr. 2003/86/EB (Šeimos susijungimo direktyva) teisę susijungti su šeima suteikia Ženevos konvencijos pabėgėliams, o ne pabėgėliams, turintiems ES pabėgėlio statusą, todėl pareiškėjas prašo patvirtinti, kad jau dabar jo sutuoktinė turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, susijungdama su juo, kaip Ženevos konvencijos pabėgėliu, taip pat prašė patvirtinti, kad, jei jo sutuoktinė dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kreipsis per 3 mėnesius, tai jos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimas neturi būti siejamas su lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje reikalavimu. Migracijos departamentas į šį paklausimą 2020 m. gegužės 25 d. pateikė atsakymą Nr. (15/2-2)10K-16546, kuriame, atsižvelgdamas į tai, kad nėra įgaliotas aiškinti teisės aktų nuostatų, pateikė nuomonę paklausime išdėstytais klausimais, taip pat ir dėl 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą taikymo pareiškėjo paklausime nurodytų aplinkybių kontekste.

Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas gavo Migracijos departamento atsakymą į jo 2020 m. balandžio 21 d. paklausimą, tačiau, kaip matyti iš skundo argumentų, ginčydamas šio atsakymo (Rašto) dalį, susijusią su paklausime keliamais klausimais dėl teisės į šeimos susijungimą įgyvendinimo, pareiškėjas iš esmės nesutinka su jame nurodytos informacijos turiniu ir siekia sau palankaus teisės normų išaiškinimo, reikšdamas reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo pateikti atsakymą į jo paklausimą. Teismas vertino, kad ginčijamas Migracijos departamento Raštas savo turiniu yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, jame siūlomi galimi pareiškėjo elgesio įgyvendinant savo teises būdai, jokių privalomojo pobūdžio patvarkymų pareiškėjo atžvilgiu nėra suformuluota, todėl toks dokumentas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas pareiškėjo skundą, gautą 2020 m. birželio 30 d., atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartį.

Pareiškėjas nurodo, kad pateiktame savo nepatikslinto skundo variante skundė Migracijos departamento neveikimą ir vilkinimą, o Migracijos departamento 2020 m. gegužės 25 d. raštas Nr. (15/2-2)10K-16546 prie skundo buvo pridėtas kaip įrodymas, patvirtinantis Migracijos departamento neveikimą – neužtikrinant pabėgėlio teisės į šeimos susijungimą dabar, ir vilkinimą –nurodymas, kad teisė į šeimos susijungimą galėtų būti įgyvendinta tik, jeigu pareiškėjas bent dvejus metus pragyventų Lietuvos Respublikoje ir atitiktų papildomas sąlygas. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. birželio 19 d. nutartimi nustatydamas skundo trūkumus nurodė, kad, teismo nuomone, turi būti skundžiamas ne neveikimas, o konkretus veiksmas bei sumokėtas žyminis mokestis, kaip už konkretaus veiksmo apskundimą.

Pareiškėjas teigia, kad teikdamas patikslintą skundą vadovavosi teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartimi. Manydamas, kad jo skundo esmė yra Migracijos departamento neveikimas, o ne konkretus veiksmas, pareiškėjas ir patikslintame skunde liko prie savo pozicijos, jog yra ginčijimas Migracijos departamento neveikimas, o teismo nurodytą ginčyti Migracijos departamento Raštą pareiškėjas ginčijo šalia neveikimo, o ne vietoje neveikimo. Gavęs patikslintą pareiškėjo skundą teismas pakeitė savo poziciją ir, priešingai nei buvo nurodyta teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartyje dėl trūkumų šalinimo, 2020 m. liepos 2 d. nutartyje nurodė, jog Migracijos departamento Raštas neturėtų būti skundžiamas. Pareiškėjo nuomone, nėra svarbu, ar Raštas bus skundžiamas kaip sprendimas, ar bus nagrinėjamas kaip dokumentas, įrodantis Migracijos departamento neveikimą ir vilkinimą, tačiau bet kuriuo atveju jo skundas dėl Migracijos departamento neveikimo ir vilkinimo turi būti priimtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti jo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su 2020 m. balandžio 21 d. paklausimu, kuriame prašė: 1) patvirtinti, ar pareiškėjas turi teisę gauti pabėgėlio kelionės dokumentą ir pakomentuoti, pagal kokią procedūrą jam įgyvendinti šią teisę; 2) patvirtinti, ar pareiškėjas turi teisę gauti sprendimu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, nepateikdamas galiojančio kelionės dokumento; 3) patvirtinti, ar pareiškėjo, kaip 1951 m. Ženevos konvencijos pabėgėlio, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimas neturi būti siejamas su lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje reikalavimu; 4) patvirtinti, ar pareiškėjo žmona E. G. turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje susijungimo su pareiškėju, kaip 1951 m. Ženevos konvencijos pabėgėliu; 5) jei pareiškėjo žmona dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kreiptis per tris mėnesius, ar jos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimas neturi būti siejamas su lėšų pragyventi Lietuvoje reikalavimu.

Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 25 d. raštu Nr. (15/2-2)10K-16546 „Dėl Ženevos konvencijos pabėgėlio statuso įgyvendinimo“ pateikė atsakymą į pareiškėjo 2020 m. balandžio 21 d. paklausimą.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su dviem savarankiškais reikalavimais, t. y. reikalavimu panaikinti Migracijos departamento 2020 m. gegužės 25 d. rašto Nr. (15/2-2)10K-16546 dalį, kuria neužtikrinama pareiškėjo, kaip pabėgėlio 1951 m. Ženevos konvencijos prasme, teisė į šeimos susijungimą, bei reikalavimu įpareigoti Migracijos departamentą tiesiogiai remtis viršenybe turinčia tarptautine ir ES teise (t. y., ES direktyva Nr. 2003/86/EB ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu), bei pateikti pareiškėjui atsakymą nurodant procedūrą, pagal kurią pareiškėjo žmona E. G. šiuo metu galėtų kreiptis ir gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad pareiškėjo ginčijamas Raštas savo turiniu yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, jame siūlomi galimi pareiškėjo elgesio įgyvendinant savo teises būdai, jokių privalomojo pobūdžio patvarkymų pareiškėjo atžvilgiu nėra suformuluota, todėl toks dokumentas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo nutartimi, padavė atskirąją skundą, kuriame teigia, jog skundą teismui padavė dėl Migracijos departamento neveikimo ir vilkinimo, o Migracijos departamento 2020 m. gegužės 25 d. raštas Nr. (15/2-2)10K-16546 prie skundo buvo pridėtas kaip įrodymas, patvirtinantis Migracijos departamento neveikimą – neužtikrinant pabėgėlio teisės į šeimos susijungimą dabar, ir vilkinimą – nurodymas, kad teisė į šeimos susijungimą galėtų būti įgyvendinta tik, jeigu pareiškėjas bent dvejus metus pragyventų Lietuvos Respublikoje ir atitiktų papildomas sąlygas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo ir prie jo pateiktų dokumentų bei atskirojo skundo turinį, daro išvadą, kad pareiškėjas į Migracijos departamentą kreipėsi dėl jam aktualios informacijos pateikimo, todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamą Raštą visų pirma turėjo vertinti teisės gauti informaciją aspektu.

Administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 17–22 straipsniai. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais gali būti pažeidžiamos asmenų teisės, inter alia (be kita ko) – Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme įtvirtintos teisės (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje A520-87/2013, 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje A442-1269/2014 ir kt., 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-905-492/2015). Pareiškėjo teisę į informaciją, reglamentuotą Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme, galbūt pažeidė atsakovo veiksmai, kuriais nebuvo pateikta (buvo pateikta iš dalies) pareiškėjo prašoma informacija. Atsižvelgus į šias aplinkybes bei, be ABTĮ įtvirtintos skundų pateikimo administraciniam teismams tvarkos, remiantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas turi teisę administraciniam teismui skųsti atsakovo pateiktą atsakymą, manydamas, kad šiuo atsakymu yra pažeidžiama jo teisė į informaciją. Pažymėtina, kad tokia atsakovo apskundimo tvarka įtvirtinta ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje.

Šiuo atveju pareiškėjas turėjo reikšti reikalavimą dėl Migracijos departamento 2020 m. gegužės 25 d. rašto Nr. (15/2-2)10K-16546 panaikinimo, kadangi neginčijant atsakovo atsakymo teisėtumo, administracinis teismas neturi galimybių įvertinti, ar pareiškėjo teisės, įtvirtintos Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme, buvo realiai pažeistos.

Pirmosios instancijos teismas, konkrečioje byloje spręsdamas dėl pažeistų asmens teisių gynimo, remiantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalimi, turi patikrinti, ar skundžiamas teisės aktas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (1 p.); ar skundžiamą aktą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas (2 p.); ar skundžiamas aktas buvo priimtas nepažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (3 p.).

Taigi nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą vertindamas, jog atsakovo Raštas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas turėjo patikrinti, ar atsakovas turi kompetenciją priimti tokio pobūdžio aktą, ar skundžiamas aktas buvo priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, įvertinti ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus.

Savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006), o prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Nesant nuginčytiems sprendimams, kuriais klausimas išspręstas iš esmės, taip pat nesant vilkinimo atlikti veiksmus, teismas neturi pagrindo įpareigoti atlikti veiksmus.

Pareiškėjo skunde suformuluotas reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą tiesiogiai remtis viršenybe turinčia tarptautine ir ES teise bei pateikti pareiškėjui atsakymą nurodant procedūrą, pagal kurią pareiškėjo žmona E. G. šiuo metu galėtų kreiptis ir gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra savarankiškas reikalavimas, kurio pagrįstumo klausimas, taip pat ir pareiškėjo teisės kreiptis dėl kito asmens interesų gynimo aspektu, gali būti įvertintas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, įvertinus tiek ginčijamo Rašto teisėtumą ir pagrįstumą, tiek kvestionuojamus Migracijos departamento veiksmus ir /ar neveikimą.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis naikinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Y. G. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo Y. G. skundo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė