2e12cf00-5a87-43a2-ab6d-8aec70145cb2 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2-1225/2011

Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1774-273/2011 pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovei M. Š. dėl išlaidų daikto trūkumų ištaisymui priteisimo. Trečiasis asmuo byloje uždaroji akcinė bendrovė „Purepro“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. S. pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės M. Š. 131 365,86 Lt dydžio išlaidas už parduoto daikto

trūkumų ištaisymą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės kilnojamųjų, nekilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų areštą reikalavimų sumai. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, o nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartimi ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo 131 365,86 Lt sumos dydžiui atsakovės M. Š. turimus nekilnojamuosius ar kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, nustatydamas visam areštuotam turtui disponavimo teisės apribojimą. Nurodė, kad lėšų arešto atveju, iš jų leidžiama atsiskaityti su ieškove.

Teismas nurodė, kad ieškovės prašymas yra pagrįstas, atitinka įstatymo reikalavimus, todėl tenkintinas. Atsižvelgęs į ieškinyje suformuluotus reikalavimus, teismas padarė išvadą, jog ieškinio suma yra didelė, todėl siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės taikytos nepranešus atsakovei, nes teismas manė, jog yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys jų taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė M. Š. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovė nuo 2008 m. vasario 8 d. dėl parduoto namo, esančio (duomenys neskelbtini), trūkumų ištaisymo nesikreipė nei į M. Š., nei į jos individualią įmonę, todėl vadovaujantis CK 6.327 straipsnio 5 dalimi ieškovė (pirkėjas) neteko teisės remtis daiktų neatitikimu. Be to, namas, esantis (duomenys neskelbtini), po restauracijos Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos valstybinės priežiūros skyriaus Kauno miesto komisijos 2008 m. vasario 1 d. aktu pripažintas tinkamu naudoti.

2. Ieškovė 2008 m. vasario 8 d. pirkimo sutartyje pripažino, kad namą apžiūrėjo ir pretenzijų dėl jo techninės būklės neturėjo.

3. Teismo nutartis riboja atsakovės įmonės veiklą, patiriama daug nuostolių, kurie gali privesti prie įmonės bankroto.

Ieškovė J. S. atsiliepime į atsakovės M. Š. atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad atsakovės skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi, kadangi teismas svarstydamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą, ieškinio esmės nenagrinėja ir jo reikalavimų pagrįstumo netikrina. Be to, atsakovės argumentas, jog įmonė patiria didelius nuostolius, nėra pagrįstas Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso leistinais įrodymais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovei M. Š. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis apeliantės (atsakovės) atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

Teismas

dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus

teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje

suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartis byloje Nr. 2-428/2008; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis byloje Nr. 2-1539/2010; ir kt.). Ši prezumpcija nėra absoliuti, ją taikant teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam asmeniui reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, t.y. kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

Iš

bylos medžiagos matyti, kad ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės M. Š. 131 365,86 Lt parduoto daikto trūkumų ištaisymo

išlaidas už ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo didele reikalavimo suma (b. l. 4-7). Nurodyto dydžio reikalavimas pareikštas fiziniam

asmeniui. Reikalavimo suma yra pakankamai didelė. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas laikinųjų

apsaugos priemonių taikymo būtinumą atsakovei taip pat iš esmės siejo su didele pareikšto reikalavimo suma (b. l. 64). Pažymėtina, kad prie atskirojo skundo nepateikta įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą manyti, jog atsakovė

paneigė objektyvios grėsmės būsimam teismo procesiniam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos. Teisėjų

kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju galima teigti, jog atsakovė skundo motyvais nepaneigė teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo ir tikslingumo. Atsakovei pareikšto reikalavimo mastas, neturint jokių duomenų apie jos turtą bei finansines galimybes, sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba iš viso bus neįmanoma jį įvykdyti. Taigi pagal šios bylos duomenis pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad ieškinio patenkinimo atveju galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje sprendžiamas tik procesinio teisinio pobūdžio klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byla iš esmės nėra sprendžiama, t.y. teismas nevertina pareikštų reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovės skundo argumentai, kad ieškovė dėl namo trūkumų ištaisymo nesikreipė į atsakovę ar jos įmonę nuo 2008 m. vasario 8 d., kad ieškovė pirkimo sutartyje pripažino, jog namą apžiūrėjo ir neturėjo jokių pretenzijų, taip pat kitos atsakovės skunde nurodomos faktinės situacijos vertinimo aplinkybės gali būti reikšmingos teisme sprendžiant bylą iš esmės, tačiau neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Sprendžiant pagal skundžiamoje nutartyje nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių išvardijimo eiliškumą, darytina išvada, kad teismas siekė, jog pritaikomi ribojimai atsakovei sukeltų mažesnius suvaržymus. Byloje nėra duomenų, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovei neišvengiamai bus pritaikyti tokie ribojimai, kurie iš esmės suvaržys ar paralyžiuos atsakovės paminėtos įmonės veiklos galimybes. Apibendrinant, kas nurodyta, teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių bei užtikrinti būsimo teismo sprendimo pagal ieškovės pareikštus reikalavimus įvykdymą.

Pirmosios instancijos teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovei, yra pagrįsta ir teisėta. Atsakovės atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 338 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Marytė Mitkuvienė

Gintaras Pečiulis

Nijolė Piškinaitė