2022-06-08 Nr. AB-15245-3-61-3-02207-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-54-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02207-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1110-556/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“ skundą Lietuvos bankui dėl nutarimo dalies panaikinimo / pakeitimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „INVL Asset Management“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos banko valdybos 2019 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 03-94 „Dėl poveikio priemonių taikymo UAB „INVL Asset Management“ (toliau – ir Nutarimas) dalis, kuriose konstatuoti pažeidimai Nr. 3, 4, 5 ir 8. Teismui atsisakius tenkinti prašymą panaikinti Nutarimo dalis, kuriose konstatuoti pažeidimai Nr. 3 ir Nr. 4, pareiškėjas prašė pakeisti atitinkamas Nutarimo dalis, skiriant Bendrovei poveikio priemonę – įspėjimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos banko valdyba, atsižvelgdama į nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d. vykusio Bendrovės tikslinio planinio inspektavimo (toliau – ir Inspektavimas) rezultatus, užfiksuotus 2019 m. sausio 9 d. inspektavimo ataskaitoje Nr. 2018/323-1 (toliau – ir Inspektavimo ataskaita), pareiškėjo 2019 m. sausio 30 d. ir 2019 m. balandžio 24 d. rašytinius paaiškinimus, priėmė Nutarimą, kuriuo nusprendė: įspėti pareiškėją už Nutarime nurodytus teisės aktų pažeidimus; skirti pareiškėjui 140 000 Eur piniginę baudą; įpareigoti pareiškėją iki 2019 m. liepos 1 d. pašalinti Nutarime nurodytus teisės aktų pažeidimus ir Inspektavimo ataskaitoje nurodytus veiklos trūkumus.

3. Pareiškėjas teigė, jog Lietuvos banko valdyba nepagrįstai konstatavo, kad Bendrovė padarė šiuos pažeidimus: pažeidimą Nr. 3 – pareiškėjas nepatvirtino priemonių, skirtų vertinti, ar įmonės, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, efektyviai jas vykdo (toliau – ir Pažeidimas Nr. 3); pažeidimą Nr. 4 – pareiškėjas neveikė sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei geriausiais kolektyvinio investavimo subjekto ir jo dalyvių interesais, nes grąžino dalį valdymo mokesčio vienam investicinio fondo (toliau – ir Fondas) investicinio vieneto savininkui (toliau – ir Pažeidimas Nr. 4); pažeidimą Nr. 5 – pareiškėjas Fondų prospektuose teikė klaidinančią informaciją apie Fondų investicinių vienetų platintoją (toliau – ir Pažeidimas Nr. 5); pažeidimą Nr. 8 – pareiškėjas nesilaikė pareigos vengti interesų konfliktų, kiek tai susiję su teikiamomis arba gaunamomis skatinimo priemonėmis (pažeidimas, atsakovo Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) nuomone, pasireiškė mokėjimais, kuriuos pareiškėjas atliko už jam suteiktas paslaugas) (toliau – ir Pažeidimas Nr. 8).

4. Pareiškėjas nurodė, jog Pažeidimas Nr. 3 konstatuotas neįvertinus visos pateiktos faktinės informacijos, pareiškėjo paaiškinimų, o sankcija paskirta, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad atitinkamos procedūros yra formalizuotos atskirose Bendrovės patvirtintose tvarkose, o atsakovas neargumentavo, kodėl toks atitinkamų procesų reglamentavimo išskaidymas atskiruose vidiniuose dokumentuose yra netinkamas. Pažeidimas Nr. 3 yra formuluojamas kaip atitinkamų priemonių (t. y. procedūrų) nepatvirtinimas, bet ne kaip netinkamas tokių procedūrų vykdymas, todėl atsakovo pateikta argumentacija, jog pareiškėjas nepateikė faktinių įrodymų, kad buvo vertinamas platintojų vykdomų funkcijų efektyvumas, nėra susijusi su konstatuotu Pažeidimu Nr. 3. Atsakovas nesilaikė bendrosios pareigos motyvuoti individualų administracinį aktą, todėl Nutarimo dalis, kuria konstatuotas Pažeidimas Nr. 3, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas ir turi būti naikinama.

5. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo (toliau – ir KISĮ) 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos banko valdybos 2012 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtintų Valdymo įmonių veiklos organizavimo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 154.2 punktu ir teigė, kad ši Taisyklių nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti pareiškėją turėti specializuotą, atskirą nuo kitų jo turimų atitikties, rizikos ir kontrolės procedūrų, stebėjimo priemonių sąrašą. Atsakovas Nutarime nevertindamas pareiškėjo turimų procedūrų ir jų faktinio įgyvendinimo, tuo pačiu reikalaudamas savarankiškos tvarkos procedūros, skirtos platintojų veiklos stebėsenai, ir nepripažindamas galimybės platintojų veiklos stebėsenos įtraukti į kitas pareiškėjo turimas tvarkas ir procedūras, netinkamai taikė minėtas teisės normas.

6. Pareiškėjas teigė, jog jo vidinės procedūros turi būti laikomos tinkamomis ir efektyviomis, Bendrovė taiko ir papildomas procedūras, kurios tik sustiprina vykdomą pavestų funkcijų atlikimo stebėjimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Inspektavimo ataskaitoje atsakovas, konstatuodamas Pažeidimą Nr. 3, referavo išimtinai į pareiškėjo Pirkimų politikos, galiojusios Inspektavimo laikotarpiu, 30.2 punktą, kuris numatė, jog pareiškėjo padalinys, sudarantis sutartį dėl reikšmingų paslaugų, turi patvirtinti priemones, skirtas vertinti, ar įmonė efektyviai vykdo jai pavestas valdymo funkcijas, o nesant patvirtinto atskiro priemonių sąrašo ar kito dokumento, konstatavo pažeidimą. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas netinkamai aiškino šios nuostatos esmę, kadangi atitinkama pareiškėjo vidaus dokumentų nuostata turi būti suprantama kaip pareiga patvirtinti atitinkamas priemones, jeigu jau esančių ir galiojančių kitų priemonių neužtenka. Pareiškėjas dar iki Inspektavimo atnaujino Pirkimų politiką ir įtraukė į ją papildomas tiekėjų stebėjimo priemones, numatančias periodinį pareiškėjo tiekėjų vertinimą. Šis Pirkimų politikos atnaujinimas įvedė papildomas priemones, nepaneigiant to, kad Inspektavimo laikotarpiu galiojusios priemonės buvo pakankamos.

7. Pareiškėjas paaiškino, kad valdo suderintuosius, specialiuosius, informuotiesiems investuotojams skirtus kolektyvinio investavimo subjektus bei II ir III pakopų pensijų fondus. Šiems fondams platinti pareiškėjas yra pasitelkęs kompetentingas trečiąsias šalis. Pareiškėjas yra identifikavęs, kad potencialiai didžiausią riziką kelia pagrindiniai jo valdomų fondų platintojai – UAB finansų maklerio įmonė (toliau – ir FMĮ) „INVL Finasta“ ir pensijų fondų platintojų tinklas, todėl Bendrovė didžiausią dėmesį skiria šių subjektų vykdomų platinimo funkcijų kontrolei.

8. Pareiškėjas nurodė, kad, užtikrindamas veiklos procedūrų tinkamumą bei veiksmingumą, savo veikloje vadovaujasi trijų gynybos linijų sistema. Pareiškėjas platintojams pavestų funkcijų vykdymo veiklos stebėseną ir vertinimą vykdo vadovaudamasis rizikos vertinimu grįstu metodu, kuriuo remiantis yra nustatomos tinkamos priemonės ir metodai, taikomi vykdant atitikties teisės aktų reikalavimams užtikrinimo funkciją, bei reikalingos priežiūros programos mastas ir tai, kaip dažnai už atitikties užtikrinimo funkciją atsakingi asmenys vykdo priežiūros veiklą – periodiškai, ad hoc (šiuo atveju) pagrindu ir (ar) nuolat. Įrašai apie platintojų veiklą, vykdant nuolatinę priežiūrą, operacinės rizikos įvykių registre gali atsirasti tik tuomet, kada yra užfiksuojama tam tikra neatitiktis, t. y. ta aplinkybė, kad įrašų apie platintojų veiklą atitinkamame registre nėra, reiškia tik tai, kad platintojų veikloje nebuvo nustatyta neatitikčių; įrašai apie platintojų veiklos tikrinimą vykdant ad hoc patikrinimus galimi tik tuo atveju, kai, taikant rizikos vertinimu grįstą metodą, tokių platintojų veikla yra atrenkama tikrinti. Tai, jog Bendrovė gali vadovautis rizikos vertinimu grįstu metodu, nustato Taisyklių 42 punktas, Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (toliau – ir ESMA) gairės, Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 241-84 patvirtintos Atitikties funkcijos gairės. Taigi atsakovas Pažeidimą Nr. 3 konstatavo nepagrįstai, nes pareiškėjas turėjo patvirtintas priemones vertinti, ar įmonės, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, efektyviai jas vykdo.

9. Pareiškėjas vertino, jog, net jei atsakovas būtų pagrįstai konstatavęs Pažeidimą Nr. 3, buvo skirta neproporcinga pažeidimui sankcija, kuri turėtų būti sušvelninta. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas visus pareiškėjo padarytus pažeidimus, išskyrus Pažeidimus Nr. 3 ir Nr. 4, laikė nereikšmingais ir skyrė pareiškėjui įspėjimą, tačiau nemotyvavo, kodėl Pažeidimas Nr. 3 laikomas sunkesniu už kitus konstatuotus pažeidimus, ypač jog atsakovas pripažino, kad Pažeidimas Nr. 3 nesukėlė jokių neigiamų teisinių padarinių, o Bendrovė iš jo negavo jokios naudos.

10. Pareiškėjas nurodė, kad Pažeidimas Nr. 4 konstatuotas neįvertinus pareiškėjo pateiktos faktinės informacijos, o sankcija paskirta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. 2013 m. sausio 3 d. Bendrovė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Švedijos pensijų agentūra dėl investicinių vienetų platinimo (toliau – ir Sutartis). Pagal Sutartį pareiškėjas grąžina Švedijos pensijų agentūrai dalį gaunamo valdymo mokesčio. Pareiškėjas pagrįstai laikė Švedijos pensijų agentūrą Fondų investicinių vienetų platintoju, o ne jų dalyviu, tačiau atsakovas į šiuos argumentus neatsižvelgė ir Nutarime visai jų nevertino arba vertino tik paviršutiniškai. Pareiškėjas turėjo teisę grąžinti Švedijos pensijų agentūrai dalį sumokėto valdymo mokesčio ir tokio mokesčių grąžinimo negalėjo objektyviai išvengti. Net ir tuo atveju, jei pareiškėjas būtų padaręs Pažeidimą Nr. 4, jam paskirta 100 000 Eur bauda yra neproporcinga, nepagrįsta ir neatitinkanti poveikio priemonėmis siekiamų tikslų.

11. Pareiškėjas vertino, jog atsakovas neteisingai įvertino Švedijos pensijų agentūros statusą, nes šiuo atveju privaloma vadovautis Švedijos Karalystės teisės aktais ir šių teisės aktų taikymo Švedijos Karalystėje praktika. Atsakovas negalėjo konstatuoti pažeidimo, nesant teisės aktuose įtvirtinto užsienyje veikiančio platintojo apibrėžimo. Tai, kad Švedijos pensijų agentūra atlieka reikšmingą dalį administracinių ir operacinių funkcijų, patvirtina, jog Švedijos pensijų agentūra pagal savo veiklą turi būti laikoma platintoju. Atsakovas Nutarime nepasisakydamas dėl Švedijos pensijų agentūros statuso pagal Švedijos teisę ir Švedijos pensijų agentūros teisės atlikti veiksmus, nurodytus 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/65/EB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo (toliau – ir UCITS direktyva) 92 straipsnyje, nesilaikė bendrosios pareigos motyvuoti individualų administracinį aktą, todėl Nutarimas, ta apimtimi, kuria konstatuotas Pažeidimas Nr. 4, negali būti laikomas teisėtu, nes jis pažeidžia VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas ir turi būti panaikintas.

12. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Švedijos pensijų agentūros statusą kvalifikuodamas kaip Fondų dalyvio, o ne kaip platintojo, neatsižvelgė į Bendrovės 2019 m. sausio 30 d. paaiškinimuose nurodytus teiginius bei į pareiškėjo pateiktą Sutartį su Švedijos pensijų agentūra. Aplinkybė, kad kai kurias investicinių vienetų savininkų teises įgyvendina Švedijos pensijų agentūra, o ne pensijų sistemos dalyviai tiesiogiai, pati savaime nepaneigia fakto, kad Švedijos pensijų agentūra yra tik tarpininkas finansinių priemonių platinimo grandinėje. Atsakovas vadovavosi išimtinai formaliu vertinimu, nesiekė išsiaiškinti ir atskleisti Pažeidimui Nr. 4 kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių. Tai lėmė, jog Švedijos pensijų agentūros statusas nebuvo išsamiai atskleistas ir Pažeidimas Nr. 4 konstatuotas nepagrįstai, pažeidžiant VAĮ 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą objektyvumo principą. Pareiškėjas turėjo teisę grąžinti Švedijos pensijų agentūrai dalį sumokėto valdymo mokesčio ir toks veiksmas negali būti laikomas teisės aktų pažeidimu. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu Švedijos pensijų agentūros veikla būtų laikoma ne kaip platintojo veikla, galiojantys teisės aktai nedraudžia valdymo įmonėms grąžinti dalį sumokėto valdymo mokesčio daliai investuotojų.

13. Pareiškėjas aptarė Taisyklių 142 punkto tikslą ir teigė, jog šios teisės normos turinys neturi būti aiškinamas kaip draudžiantis atlikti mokėjimus, kurie nepažeidžia kolektyvinio investavimo subjektų (investicinių fondų) interesų. Nagrinėjamu atveju nebuvo ir negalėjo būti padaryta kokia nors žala kolektyvinio investavimo subjekto (investicinio fondo) interesams, kuriems apsaugoti ir skirtos Taisyklių 142 punkto nuostatos. Pareiškėjas nesutiko, kad valdymo mokesčio dalies grąžinimas konkrečiam investuotojui yra šiam investuotojui suteikiama piniginė nauda (užmokestis), kuri išskiria šį investuotoją iš likusių investuotojų (kolektyvinio investavimo subjektų (toliau – ir KIS) dalyvių) ir skatina (motyvuoja) šį asmenį įsigyti Fondo vienetų. Visos valdymo įmonės, sudariusios sutartį su Švedijos pensijų agentūra, taiko mokesčių nuolaidas, todėl negalima teigti, kad dalies sumokėto valdymo mokesčio grąžinimas skatina (motyvuoja) asmenis įsigyti būtent pareiškėjo Fondų vienetų. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas neatsižvelgė į Taisyklių 142 punkto tikslą bei jį netinkamai taikė ir aiškino.

14. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas buvo nuolat informuojamas apie mokėjimus Švedijos pensijų agentūrai, tačiau nekėlė klausimo dėl tokių mokėjimų teisėtumo. Pareiškėjas rėmėsi KISĮ 115 straipsniu, nurodė, kad Bendrovė 2012 m. lapkričio 6 d. pateikė atsakovui Pranešimą apie UAB „Finasta Asset Management“ ketinamą vykdyti veiklą Švedijos Karalystėje. Taip pat atsakovui buvo pateikta informacija, kad Švedijos pensijų agentūra valdo investicinių fondų vienetus, į kuriuos nusprendė investuoti Švedijos pensijų kaupimo dalyviai, o pareiškėjas pagal Švedijos pensijų agentūros nurodymus parduos bei išpirks savo valdomų fondų, registruotų Švedijos pensijų agentūroje, vienetus bei atliks kitus veiksmus, numatytus tipinėje bendradarbiavimo sutartyje. Plane buvo taip pat pateikta informacija apie tai, kad Švedijos pensijų agentūra yra Fondų investicinių vienetų platintojas. Ši informacija atsakovui buvo teikiama atnaujinant Fondų dokumentus.

15. Pareiškėjas teigė, jog net jei atsakovas būtų pagrįstai konstatavęs Pažeidimą Nr. 4, buvo skirta neproporcinga sankcija. Pareiškėjas nurodė, kad, pasikeitus Švedijos pensijų agentūros reikalavimams, Bendrovės bendradarbiavimas su šiuo subjektu buvo nutrauktas, t. y. dar iki Nutarimo priėmimo, kai nebuvo aišku, ar Pažeidimas Nr. 4 bus konstatuotas, jis jau buvo pašalintas. Atsakovas nevertino Sutarties su Švedijos pensijų agentūra pasibaigimo kaip baudos dydžiui nustatyti reikšmingos aplinkybės (Aprašo 14.6 p.). Atsakovas privalėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas negalėjo suprasti, jog taikoma praktika yra nesuderinama su UCITS direktyva ir ją įgyvendinančiais nacionaliniais teisės aktais, ir, atitinkamai, taikyti mažesnę piniginę nuobaudą ar jos apskritai netaikyti. Atsakovas turėjo vertinti Pažeidimą Nr. 4 kaip mažareikšmį, o ne kaip apysunkį.

16. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas nepagrįstai konstatavo Pažeidimą Nr. 5, nes Bendrovė neteikė klaidinančios informacijos apie Fondų investicinių vienetų platintoją Fondų prospektuose. Pareiškėjas rėmėsi Banko valdybos 2012 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 03–150 patvirtintų Kolektyvinio investavimo subjektų prospekto ir pagrindinės informacijos investuotojams dokumento turinio ir pateikimo taisyklių (toliau – ir Prospektų taisyklės) 7.6 punktu ir pažymėjo, kad, net jei atsakovas būtų turėjęs pagrindą konstatuoti Pažeidimą Nr. 5, Fondų prospektuose pateikiama informacija apie Švedijos pensijų agentūrą nedarė jokios neigiamos įtakos investuotojų interesams, todėl Pažeidimas Nr. 5 neturėjo būti traktuojamas kaip KISĮ 171 straipsnio 15 dalyje numatytas pagrindas sankcijai – įspėjimui, taikyti.

17. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo Pažeidimą Nr. 8, kadangi nebuvo pagrindo teigti, jog mokėjimai už suteiktas paslaugas yra negalimi. Nutarimo dalis, kuria konstatuotas Pažeidimas Nr. 8 ir už jį paskirta sankcija, yra neteisėta, nes santykiams, kylantiems iš Bendrovės su UAB FMĮ „INVL Finasta“ 2016 m. balandžio 21 d. pasirašytos sutarties dėl bendradarbiavimo, teikiant finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugą Nr. SUT16-(6.5.)-64 (toliau – ir Bendradarbiavimo sutartis), nėra taikomas skatinimo priemonių (Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 29 str. 11–14 d.) režimas. Net jeigu toks režimas būtų taikomas: 1) pareiškėjui nėra taikomas absoliutus draudimas mokėti tretiesiems asmenims už suteiktas paslaugas; 2) pareiškėjo atlikti mokėjimai turėjo būti vertinti kaip leidžiami mokėjimai, reikalingi investicinėms paslaugoms teikti; 3) net jeigu teismas spręstų, kad santykiams pagal Bendradarbiavimo sutartį taikytina FPRĮ 29 straipsnio 12 dalis, atsakovas nesivadovavo savo paties pateiktais išaiškinimais ir nevertino aplinkybių, kurios yra reikšmingos kvalifikuojant tariamą pažeidimą pagal FPRĮ 29 straipsnio 12 dalį. Atsakovas pažeidė FPRĮ 28 straipsnio 1 dalį ir 29 straipsnio 12 dalį, atitinkamas normas taikydamas nenustačius realaus interesų konflikto, ir jas nepagrįstai taikydamas santykiams, kuriems netaikytinas skatinimo priemonių draudimo režimas.

18. Pareiškėjas pažymėjo, kad nei Inspektavimo ataskaitoje, nei Nutarime nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad, dėl Bendradarbiavimo sutarties vykdymo ir pagal ją atliekamų mokėjimų, kilo realus ar kad galėtų kilti teorinis interesų konfliktas, todėl Nutarimas ta apimtimi, kuria yra konstatuotas FPRĮ 28 straipsnio 1 dalies pažeidimas, pažeidžia FPRĮ 28 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos bankas pažeidė FPRĮ 29 straipsnio 11, 12 dalis, taikydamas jas santykiams, kuriems netaikytinas skatinimo priemonių draudimo režimas. Pareiškėjas teigė, kad ESMA išaiškinimas yra laikytinas aktualiu šioje byloje. Teisės aktų nuostatų analizė leidžia teigti, kad teisės aktai numato draudimą portfelio valdymo paslaugos teikėjams gauti skatinamuosius mokėjimus, t. y. draudimas yra taikomas mokėjimams iš trečiųjų asmenų portfelio valdymo paslaugų teikėjų link. Tačiau portfelio valdymo paslaugų teikėjams nėra draudžiama atlikti mokėjimų trečiosioms šalims. Tokiems mokėjimams gali būti taikomas ir FPRĮ 29 straipsnio 14 dalies nuostatos, numatančios išimtis, kuomet FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies nuostatos yra netaikomos. Atsakovas pažeidė FPRĮ 29 straipsnio 14 dalį, nepripažindamas UAB FMĮ „INVL Finasta“ teiktų paslaugų reikalingomis teikiant portfelio valdymo paslaugas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarime nepagrįstai nurodoma, jog mokėjimai galimi tik už turto saugojimą ar atsiskaitymus už sudarytus sandorius, kurių pats pareiškėjas neturi teisės vykdyti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nevertino, ar pareiškėjas, sudarydamas Bendradarbiavimo sutartį, pažeidė pareigą sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiais kliento interesais bei nenurodė, kaip pareiškėjo mokamas atlyginimas už suteiktas paslaugas galėtų lemti šių įsipareigojimų pažeidimą.

19. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 12 ir 29 straipsnius ir nesilaikė savo paties pateiktų išaiškinimų, konstatuodamas, kad paslaugos pagal Bendradarbiavimo sutartį nepagerina teikiamų paslaugų kokybės. Nutarime konstatavus, jog pagal Bendradarbiavimo sutartį teiktos paslaugos apskritai negali būti laikomos pagerinančiomis klientams teikiamų paslaugų kokybę, ir už tai paskyrus sankciją, buvo pažeista VAĮ 363 straipsnio 2 dalis, draudžianti skirti poveikio priemonę, jeigu ūkio subjektas vadovavosi priežiūrą atliekančio subjekto konsultacija. Nutarime nedetalizavus ir nepagrindus, kodėl negalima laikyti, jog UAB FMĮ „INVL Finasta“ geriau, operatyviau ir patogiau klientams atliko atitinkamas procedūras pagal Bendradarbiavimo sutartį, nei kad jas būtų atlikęs pats pareiškėjas, buvo pažeista bendra pareiga motyvuoti individualų administracinį aktą, todėl Nutarimas šia apimtimi pažeidžia VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 29 straipsnio 11 dalį ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, drausdamas pareiškėjui atsiskaityti už faktiškai suteiktas paslaugas.

20. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

21. Pasisakydamas dėl Pažeidimo Nr. 3, atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog jis neatsižvelgė į Bendrovės pateiktus paaiškinimus apie įgaliotiniams pavestų funkcijų kontrolę ir pateiktus tokios kontrolės įvykdymo įrodymus. Tiek Inspektavimo metu, tiek spręsdamas dėl poveikio priemonės taikymo, atsakovas įvertino visus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, dokumentus ir kitą informaciją įgaliotiniams pavestų funkcijų vykdymo efektyvumo vertinimo klausimu. Atlikęs minėtų dokumentų vertinimą, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas įgaliotinių veiklą stebi ir vertina, ją kontroliuoja, tačiau ši veikla ir ją reglamentuojančios tvarkos skirtos užtikrinti tiek paties įgaliotinio, tiek jo vykdomų funkcijų atitiktį teisės aktų reikalavimams, tačiau teikiamų paslaugų efektyvumo vertinimo klausimai jose nėra aptarti, nors to reikalauja tiek pareiškėjui taikomi teisės aktai, tiek ir vidinės pareiškėjo tvarkos. Pareiškėjo procedūros neatitinka Taisyklių 154.2 punkto reikalavimų. Inspektavimo metu nustatyta, kad pareiškėjo nurodytos procedūros skirtos užtikrinti, kad įgaliotinių (platintojų) veikla atitiktų jiems, kaip finansinių priemonių platintojams, taikomus reikalavimus, tačiau šios tvarkos nenustato įgaliotiniui pavestų vykdyti funkcijų vykdymo efektyvumo vertinimo priemonių. Taisyklės įtvirtina pareigą KIS valdytojui nustatyti priemones, skirtas vertinti, ar įgaliotinis efektyviai vykdo jam pavestas valdymo funkcijas. Atsakovas pabrėžė, kad tai, jog įgaliotinio veikla atitinka jai taikomus teisės aktų reikalavimus, savaime nereiškia, kad ji vykdoma efektyviai ir tenkina veiksmingesnio KIS valdymo reikalavimą.

22. Atsakovas teigė, kad analizavo pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, nereikalavo, jog Bendrovė pateiktų atsakovui jo patvirtintą savarankišką (tam skirtą) dokumentą, kurio pagrindu būtų vertinamas įgaliotiniui pavestų funkcijų vykdymo efektyvumas. Esminę reikšmę atsakovo vertinimui turėjo pareiškėjo patvirtintų ir atsakovui pateiktų dokumentų turinys ir paskirtis (konkrečiu atveju – ar nustatytos priemonės vertinti įgaliotiniui pavestų funkcijų vykdymo efektyvumą), o ne dokumentų skaičius.

23. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atsakovo argumentacija yra nesusijusi su Pažeidimu Nr. 3. Šiuo aspektu Nutarimas yra tinkamai motyvuotas – jame adekvačiai, aiškiai ir pakankamai išdėstyti teisiniai ir faktiniai motyvai, pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo buvo vadovautasi, priimant Nutarimą.

24. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pateikė Pirkimų politiką ir nurodė, jog deleguotų valdymo funkcijų stebėjimo ir vertinimo procesas yra neatsiejamai susijęs su bendra pareiškėjo rizikos valdymo ir vidaus kontrolės sistema. Pirkimų politika 2018 m. spalio 26 d. buvo pakeista, joje formalizuotos pareiškėjo valdomų KIS investicinių vienetų platintojų išsamaus patikrinimo procedūros. Tačiau ir šiose procedūrose nebuvo nustatyta, kokiu būdu bus vertinama, ar įgaliotiniai efektyviai vykdo jiems pavestas vykdyti funkcijas. Atnaujintoje Pirkimų politikoje dar kartą pakartota, kad pareiškėjo padalinys, sudarantis sutartį dėl reikšmingų funkcijų perdavimo, turi imtis veiksmų, kad būtų įgyvendintos tam tikros su šiuo procesu susijusios priemonės, be kita ko, turi patvirtinti priemones, skirtas vertinti, ar įgaliotinis efektyviai vykdo jam pavestas funkcijas. Pareiškėjo nurodytos priemonės neapima įgaliotiniams pavestų vykdyti funkcijų vykdymo efektyvumo vertinimo klausimų, o kai kurios net nesusijusios su Inspektavimo metu nagrinėtų KIS (t. y. suderintų kolektyvinio investavimo subjektų) platinimu. Visos pareiškėjo nurodytos priemonės yra skirtos užtikrinti tinkamą ir savalaikį platintojų pateiktų KIS investicinių vienetų pirkimo, išpirkimo, keitimo paraiškų priėmimą ir vykdymą, gauti informacijos, skirtos įvertinti, ar įgaliotiniai atitinka taikomus reikalavimus, valdyti riziką ir imtis papildomų veiksmų, pastebėjus neatitikimus, užfiksavus operacinės rizikos įvykius. Tačiau tokie veiksmai nėra pakankami ir tai, kad pareiškėjo nustatytomis priemonėmis stebima ir vertinama įgaliotinio veikla ir jomis siekiama užtikrinti, kad įgaliotinio veikla atitinka jai taikomus teisės aktų reikalavimus, savaime nereiškia, jog tos pačios priemonės leis įvertinti ir tai, ar ši veikla vykdoma efektyviai (t. y. pasiekiamas geriausias rezultatas).

25. Atsakovas nurodė, kad motyvai (aplinkybės), lėmę, jog už Pažeidimą Nr. 3 buvo taikyta poveikio priemonė – piniginė bauda, yra aiškūs ir konkretūs. Atsakovas rėmėsi Taisyklių 154.2 punktu, pažymėjo, kad, nepaisant teisės aktų reikalavimų ir Pirkimų politikos nuostatų, nuo Inspektavimo laikotarpio pradžios (2018 m. sausio 1 d.) iki Nutarimo priėmimo (2019 m. gegužės 14 d.), nebuvo patvirtinta priemonių, skirtų vertinti, ar įgaliotiniai jiems pavestas vykdyti valdymo funkcijas vykdo efektyviai. Pažeidimo Nr. 3 trukmė viršija vienerius metus, tad atsakovas pagrįstai jį priskyrė ilgalaikiams pažeidimams. Pažeidimas Nr. 3 nėra mažareikšmis, kadangi jo neigiama įtaka (žala) teisės normos saugomoms vertybėms yra didesnė, juo pažeisti reikšmingi teisės aktų reikalavimai. Atsakovas nurodė, kad, kvalifikuodamas ir parinkdamas taikomą poveikio priemonę, skaičiuodamas piniginės baudos dydį, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, kurie nustato ir proporcingumo principo taikymo būtinybę šiame procese. Atsakovas rėmėsi KISĮ 173 straipsnio 1 dalies 1 punktu, UCITS direktyvos 99 straipsniu, atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir kitas reikšmingas aplinkybes.

26. Pasisakydamas dėl Pažeidimo Nr. 4, atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje nustatytos tiek platinimo, tiek platintojo sąvokos, apimančios tiek Lietuvos Respublikoje, tiek ir užsienyje veikiančius platintojus. Pareiškėjo teiginiai, jog valdymo įmonė KIS investicinių vienetų platintojui turi teisę grąžinti valdymo mokestį, nėra teisingi. Tuo atveju, kai KIS valdytoja svarstytų galimybę visą ar dalį jos gauto valdymo mokesčio grąžinti ar atlikti kitus analogiškus mokėjimus arba suteikti nepiniginę naudą subjektui, kuris veikia kaip jos valdomų KIS investicinių vienetų platintojas, KIS valdytoja turėtų laikytis Taisyklių 142 punkto reikalavimų ir tokio pobūdžio mokėjimai būtų galimi, tik jei būtų tenkinamos Taisyklių 142 punkte įtvirtintos sąlygos. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas dalį savo gaunamo valdymo mokesčio mokėjo (grąžino) ne KIS ar jo vardu veikiančiam trečiajam asmeniui, o konkrečiam KIS dalyviui (t. y. ne platintojui), todėl pažeidė KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 142 punkto reikalavimus.

27. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jis neįvertino Švedijos pensijų agentūros statuso ir pritarė, kad šiuo atveju reikia vadovautis Švedijos teise. Pareiškėjas privalėjo vadovautis normomis, reguliuojančiomis KIS valdytojo ir KIS dalyvio santykius, įskaitant ir nustatytąsias Taisyklėse. Kompleksiškai aiškinant KISĮ 2 straipsnio 23 dalies ir 39 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmens buvimą investicinio fondo dalyviu patvirtina jam nuosavybės teise priklausantys Fondo vienetai. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose pripažino, kad Švedijos pensijų agentūra KIS investicinius vienetus įgyja savo vardu. Šios aplinkybės patvirtina, kad Švedijos pensijų agentūra yra pareiškėjo valdomų KIS dalyvė. Švedijos pensijų agentūra yra subjektas, turintis specialųjį statusą – tai Švedijos valstybės įgaliota institucija, užsiimanti Švedijos papildomos pensijų sistemos administravimu, tad natūralu, kad ši organizacija, kaip sistemos administratorė, atlieka tam tikras administracines ir operacines funkcijas santykiuose su KIS valdytojais, kylančias iš prievolės administruoti šią sistemą, kaip tai tvirtina pareiškėjas, teigdamas, jog Švedijos pensijų agentūra laikytina platintoju. Atsakovas paaiškino, jog pensijų sistemos dalyviai turi teisę gauti informacijos apie KIS, kurių investicinius vienetus įgyja Švedijos pensijų agentūra, arba nuspręsti dėl to, į ką investuoja Švedijos pensijų agentūra, tačiau tai nereiškia, kad jie yra pareiškėjo valdomų KIS investicinių vienetų savininkai. Pensijų sistemos dalyviai neturi esminių (pagrindinių) teisių, kurias turi KIS dalyvis. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog skunde nurodoma informacija, kad Švedijos pensijų agentūra tvarko papildomos pensijų sistemos dalyviams priklausiančių fondų vienetų apskaitą, yra klaidinanti, nes ši agentūra tvarko sistemos dalyvių papildomos pensijos sąskaitas, kurios parodo pensijų dalyviui tenkančių lėšų sumos augimą (kreditą) papildomos pensijos sistemoje.

28. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo veiklos Švedijos Karalystės plane, pateiktame Lietuvos bankui 2012 m. lapkričio 6 d. raštu, nurodyta, kad pareiškėjas pagal Švedijos pensijų agentūros nurodymus parduos bei išpirks savo valdomų KIS vienetus; ši agentūra valdo KIS vienetus, į kuriuos nusprendė investuoti Švedijos pensijų kaupimo dalyviai. Tiek Švedijos socialinio draudimo įstatymas, tiek ir Sutartis nustato, kad Švedijos pensijų agentūra santykiuose su KIS valdytoju veikia kaip KIS investicinių vienetų savininkas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog Lietuvos bankas Nutarime nepasisakė dėl Švedijos pensijų agentūros statuso, neatitinka tikrovės.

29. Atsakovas paaiškino, kad visi motyvai, kuriais grindžiamas Pažeidimo Nr. 4 konstatavimas ir poveikio priemonės už šį pažeidimą priskyrimas ir apskaičiavimas išdėstyti Nutarime. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Sutartyje nėra aptarta, jog pareiškėjas vykdys platinimo funkciją. Tuo atveju, jei Švedijos pensijų agentūra būtų platintojas, Sutartyje būtų nurodyta, kad Švedijos pensijų agentūra platins pareiškėjo valdomų KIS investicinius vienetus tretiesiems asmenims. Atsakovas nurodė, kad Švedijos socialinio draudimo įstatymas, Sutartis nustato tai, kad Švedijos pensijų agentūra investuoja į KIS (perka KIS investicinius vienetus) ir yra KIS investicinių vienetų savininkė. Sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 punktas įtvirtina Švedijos pensijų agentūros (o ne pensijų sistemos dalyvio, kaip teigia pareiškėjas) teisę į nuostolių, patirtų dėl tam tikrų pareiškėjo veiksmų, atlyginimą (kompensaciją). Atsakovas nesutiko, kad pensijų sistemos dalyvio teisė priimti sprendimą dėl investavimo į pasirinktus KIS, investavimo rizikos prisiėmimas ir teisė gauti teisės aktų nustatytą informaciją apie KIS, patvirtina šių asmenų buvimą KIS dalyviais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad KIS dalyviai turi daugiau teisių nei Švedijos papildomos pensijų sistemos dalyviai.

30. Atsakovas pažymėjo, kad Nutarimas yra tinkamai motyvuotas ir objektyvus, jame adekvačiai, aiškiai ir pakankamai išdėstyti teisiniai motyvai, atitinka VAĮ reikalavimus. Atsakovas teigė, kad Taisyklių 142 punkto nuostata nenustato galimybės sumokėti (grąžinti) užmokestį, komisinius ar nepiniginę naudą daliai KIS dalyvių – toks sumokėjimas (grąžinimas) leidžiamas tik tuo atveju, kai mokestis sumokamas (grąžinamas) KIS arba jo vardu veikiančiam trečiajam asmeniui, t. y. valdymo mokesčio grąžinimas turi būti vykdomas visų KIS dalyvių naudai. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Taisyklių 108–109 punktais, pareiškėjas privalo užtikrinti, kad su jo valdomo KIS dalyviais būtų elgiamasi sąžiningai ir negali teikti pirmenybės vienos KIS dalyvių grupės interesams kitos grupės interesų sąskaita. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas vienam KIS dalyviui taikė išskirtines sąlygas, t. y. suteikė piniginę naudą, kurios negavo kiti KIS dalyviai, atsakovas vertino, kad valdymo mokesčio grąžinimas buvo vienas motyvų Švedijos pensijų agentūrai įgyti pareiškėjo valdomo KIS investicinių vienetų. Atsakovas pabrėžė, kad KIS investicinių vienetų platinimo notifikavimo procedūra nėra skirta atlikti detalų ir visapusišką KIS valdytojo notifikavimo tikslu KIS pateiktuose dokumentuose informacijos teisinį įvertinimą. Atsakovas nurodė, kad KISĮ nenustato pareigos Lietuvos bankui notifikavimo metu vertinti KIS valdytojo pateiktų KIS dokumentų turinio (įskaitant informaciją apie platintojus), nes tokį vertinimą privalo atlikti pats KIS valdytojas.

31. Atsakovas Sutarties nutraukimo nelaikė reikšminga aplinkybe baudos dydžiui nustatyti, nes šiuo atveju iniciatyva kilo ne iš pareiškėjo, o iš Švedijos pensijų agentūros. Pareiškėjas apie galimą jo veiksmų, grąžinant valdymo mokestį, prieštaravimą teisės aktų nuostatoms žinojo bent nuo 2015 m. Su tuo susijusį klausimą pareiškėjas buvo teikęs Lietuvos bankui ir 2018 m. birželio 12 d. įvykusiam atitikties susitikimui teisinio reguliavimo investicinių paslaugų teikimo klausimams aptarti. Pareiškėjas žinojo apie jo vykdomos veiklos neatitiktį taikomiems reikalavimams, tačiau veiksmų, siekiant pašalinti veiklos trūkumus, nesiėmė ir tokią veiklą tęsė. Taigi pareiškėjas žinojo ir suprato, kad Švedijos pensijų agentūra laikytina investuotoju, o ne platintoju.

32. Atsakovas nesutiko, kad Pažeidimas Nr. 4 yra mažareikšmis, nes pažeidimo neigiama įtaka (žala) teisės normų saugomoms vertybėms yra vidutinė, pažeisti svarbūs teisės aktų reikalavimai, susiję su viena iš kertinių valdymo įmonės pareigų – jos veikimo sąžiningai, profesionaliai ir KIS naudai, pažeidimu ir konkrečiam KIS investuotojui taikytos palankesnės (išskirtinės) sąlygos – suteikta turtinė nauda tokiu būdu, kuris nesuderinamas su taikomų teisės aktų reikalavimais, šio pažeidimo teisinis pagrindas yra įmonės ir investuotojo (Švedijos pensijų agentūros) sudaryta Sutartis, kuri buvo ilgalaikė.

33. Pasisakydamas dėl Pažeidimo Nr. 5, atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jis nepažeidė Prospektų taisyklių 7.6 punkto reikalavimų, nurodydamas Švedijos pensijos agentūrą kaip KIS investicinių vienetų platintoją. Švedijos pensijų agentūra yra KIS dalyvis, tad informacija, kurią pareiškėjas pateikė jos valdomų KIS prospektuose, yra klaidinanti.

34. Dėl Pažeidimo Nr. 8, atsakovas nurodė, kad 2018 m. birželio 15 d. įsigaliojo FPRĮ redakcija, kurio nuostatos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkėlė 2014 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – ir MiFID II direktyva). Kadangi pareiškėjas teikė skatinamuosius mokėjimus trečiajam asmeniui UAB FMĮ „INVL Finasta“, nesilaikydamas FPRĮ 29 straipsnio 12–14 dalyse nustatytų reikalavimų, dėl to pagrįstai buvo pripažintas pažeidusiu FPRĮ 29 straipsnio 12 dalį, o, atsižvelgus į minėtos teisės normos dispoziciją, ir FPRĮ 28 straipsnio 1 dalį. Visos operacijos, kurias pareiškėjas pagal Bendradarbiavimo sutartį pavedė atlikti UAB FMĮ „INVL Finasta“, yra ne tik privalomos, teikiant finansinių priemonių portfelio valdymo sutartį, tačiau jas gali atlikti tik kvalifikuoti finansų įstaigos darbuotojai, turintys priežiūros institucijos ar kito tinkamai įgalioto subjekto išduotą finansų maklerio licenciją ar kitą teisės aktų nustatyta tvarka pripažintą kvalifikaciją. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad UAB FMĮ „INVL Finasta“ vykdomos funkcijos, susijusios su tinkamumo nustatymu, buvo išimtinai techninės. Pareiškėjo teikti skatinamieji mokėjimai, ypač atsižvelgus į tai, kad mokėjimai buvo vykdomi už funkcijas (operacijas), sudarančias portfelio valdymo paslaugos turinį, kurias turėjo vykdyti pats pareiškėjas, o pareiškėjui nepagrindus, kaip dalies portfelio valdymo funkcijų perdavimas trečiajam asmeniui ir skatinamųjų mokėjimų teikimas pagerina klientams teikiamų paslaugų kokybę, viena vertus, rodo tai, kad pareiškėjas neturi tinkamų išteklių (yra nepasirengęs) pats savarankiškai vykdyti licencijuojamą veiklą visa apimtimi ir aptarnauti visus savo klientus, o UAB FMĮ „INVL Finasta“ nutraukus jai pavestų (deleguotų) funkcijų vykdymą, pareiškėjas negalėtų tinkamai vykdyti veiklos ateityje ir užtikrinti tinkamo pareigų pagal sudarytas sutartis dėl finansinių priemonių portfelio valdymo vykdymą.

35. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis FPRĮ 29 straipsnio 11 dalimi (skatinamųjų mokėjimų gavimas) ir FPRĮ 29 straipsnio 12 dalimi (skatinamųjų mokėjimų teikimas), skatinamieji mokėjimai yra draudžiami, kai jų gavimas (teikimas) yra susijęs su klientams teikiamomis investicinėmis paslaugomis, o skatinamuosius mokėjimus gauna (teikia) trečiasis asmuo (ne klientas ar jo vardu veikiantis asmuo). Skatinamieji mokėjimai išimtiniais atvejais yra leidžiami ir FPRĮ 29 straipsnio 12 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi, kai tenkinamos FPRĮ 29 straipsnio 14 dalyje nustatytos 2 sąlygos. Nei viena iš šių sąlygų nebuvo tenkinama, dėl to pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas pažeidusiu FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies reikalavimus. Pareiškėjas perdavė UAB FMĮ „INVL Finasta“ vykdyti funkcijas, kurias galėjo ir privalėjo vykdyti pats. Tiek pareiškėjas, teikdamas skatinamuosius mokėjimus, tiek UAB FMĮ „INVL Finasta“, pasilikdama sau gautus mokėjimus (t. y. negrąžindamas gautų mokėjimų pareiškėjo klientams), gavo finansinės naudos klientų sąskaita ir ne tik veikė akivaizdžiai egzistuojant interesų konfliktui, bet ir nesistengė jo valdyti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrindė (neįrodė), jog tokie skatinamieji mokėjimai laikytini sudarančiais sąlygas valdyti klientų finansinių priemonių portfelius.

36. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Lietuvos bankas suteikė konsultaciją rinkos dalyviams, kuri leido spręsti, jog paslaugos, teikiamos pagal Bendradarbiavimo sutartį, iš esmės gali būti taikomos pagerinančiomis paslaugų kokybę klientams. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teikti skatinamieji mokėjimai buvo teikiami už Bendradarbiavimo sutarties 4 punkte nurodytų paslaugų teikimą, tarp kurių nėra galimybės stebėti klientų portfelius sudarančias priemones ir sužinoti jų vertes on-line režimu.

37. Atsakovas vadovavosi FPRĮ 29 straipsnio 11 dalimi ir pažymėjo, kad atitinkamų funkcijų delegavimas (perdavimas vykdyti trečiajam asmeniui), kai atlyginimas už tokių deleguotų funkcijų vykdymą nėra galimas atsižvelgiant į reikalavimus, nustatytus teikiant skatinamuosius mokėjimus, neturėtų būti vykdomas net ir nesant teisės aktuose nustatyto ekspresyvaus draudimo pavesti (deleguoti) tam tikrų funkcijų vykdymą trečiajam asmeniui.

38. Atsakovas konstatavo, kad skundžiamo Nutarimo 8 dalyje nustatytas pareiškėjo padarytas pažeidimas buvo konstatuotas pagrįstai, o už jį paskirta poveikio priemonė – įspėjimas – yra adekvati padarytam pažeidimui, dėl to nėra pagrindo panaikinti Nutarimo 8 dalies ir už šioje Nutarimo dalyje nustatytą pažeidimą paskirtos poveikio priemonės.

II. 39. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo UAB „INVL Asset Management“ skundą tenkino iš dalies, panaikino Nutarimą ta apimtimi, kurioje konstatuotas Pažeidimas Nr. 3 ir už kurį skirta 40 000 Eur bauda. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 927,57 Eur bylinėjimosi išlaidų.

40. Vertindamas Pažeidimą Nr. 3, teismas rėmėsi KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Taisyklių 154.2 punktu, detalizuojančiu KISĮ nuostatas, ir nurodė, kad byloje kilo ginčas, ką reiškia Taisyklių 154.2 punkte nustatytas terminas „efektyviai“ vykdo jai pavestas atlikti valdymo funkcijas ir, ar Lietuvos bankas galėjo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris, pasak pareiškėjo, yra perteklinis.

41. Teismas vadovavosi Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 1 punktu, KISĮ 15 straipsnio 13 punktu ir darė išvadą, kad Lietuvos bankas galėjo nustatyti Taisykles. Taisyklių 154.2 punkte naudojamas terminas „efektyvumas“ ekonomine prasme (t. y. kaip veiksmingumas), įtvirtintas vadovaujantis UCITS direktyvos preambulės 16 punktu bei 13 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad UCITS direktyva nereikalauja tokių priemonių, kokios nurodytos Taisyklių 154.2 punkte, nustatymo, tačiau jų, kaip griežtesnių, nedraudžia nustatyti nacionalinė teisė (UCITS direktyvos preambulės 15 p.). Teismas neabejojo Taisyklių 154.2 punkte nustatyto teisinio reguliavimo pagrįstumu ir teisėtumu, todėl dėl Taisyklių 154.2 punkte nustatyto teisinio reguliavimo atitikties aukštesnės juridinės galios teisės aktams nesikreipė į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT). Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

42. Teismas nurodė, kad Taisyklių 154.2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas turi būti realiai veikiantis visuomeninius santykius, veiksmingas, o ne formalus. Lietuvos bankas Nutarime tai patvirtina, nurodydamas, kad pagal KISĮ 17 straipsnio 2 dalį pavesti atlikti dalį valdymo funkcijų kitai įmonei galima tik tuo atveju, jeigu valdymo įmonės vadovai gali bet kuriuo metu, teismo vertinimu – veiksmingai, stebėti įgaliotinio veiklą. Teismas nurodė, kad Lietuvos bankas nenustatė, jog pareiškėjas netinkamai stebi įmones, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, taip pat nenustatė, kad įmonės, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, veikia neveiksmingai / neefektyviai. Teismas nurodė, kad Nutarime yra aiškiai konstatuota, jog inspektavimo metu nenustatyta, kad Bendrovė dėl šio pažeidimo būtų gavusi pajamų, kitokios turtinės naudos ar padariusi žalos (be kita ko, netinkamu įmonių, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, efektyvios valdymo veiklos stebėjimu). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos bankas tik teoriškai Nutarime bei savo atsiliepime ir paaiškinimuose atskyrė atitikties veiksmingas priemones (Taisyklių 35 p.) nuo veiksmingų priemonių, skirtų vertinti, ar įgaliotos įmonės efektyviai / veiksmingai vykdo jai pavestas atlikti valdymo funkcijas (Taisyklių 154.2 p.). Teismas nurodė, kad Lietuvos bankas, nustatęs Taisykles, suniveliavo reguliavimą, numatytą Taisyklių 35.2 ir 154.2 punktuose. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos bankas nenurodė, kokias priemones, skirtas vertinti, ar įmonė efektyviai vykdo jai pavestas valdymo funkcijas, valdymo įmonė turi patvirtinti, o apeliavo į tai, kad pareiškėjas, veikdamas apie 30 metų finansų rinkoje, jas turi nustatyti pats savo nuožiūra. Teismas vertino, jog toks atsakovo požiūris neatitinka teisinio reguliavimo ir sprendė, jog Lietuvos bankas, neatlikęs pareigos nustatyti aiškų, detalų teisinį reguliavimą, visiškai nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas atliko Pažeidimą Nr. 3, ir nepagrįstai skyrė piniginę baudą. Teismas konstatavo, kad Nutarimas ta apimtimi, kuria konstatuotas Pažeidimas Nr. 3 ir už jį skirta piniginė bauda, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

43. Pasisakydamas dėl Pažeidimų Nr. 4 ir Nr. 5, teismas vadovavosi KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Taisyklių 142 punktu ir nurodė, kad esminis ginčo dėl Pažeidimo Nr. 4 klausimas, ar Bendrovė dalį savo gaunamo valdymo mokesčio mokėjo (grąžino) KIS ar jo vardu veikiančiam trečiajam asmeniui, ar visgi konkrečiam Fondų dalyviui, todėl vertino Švedijos pensijų agentūros statusą, t. y., ar jis yra investicinių vienetų platintojas, ar Fondų dalyvis.

44. Teismas nurodė, kad atsakovas inspektavimo metu tikrino Bendrovės turimą informaciją apie asmenis, kuriems pavesta Bendrovės valdomų suderintųjų KIS investicinių vienetų platinimo funkcija. Išnagrinėjus Bendrovės pateiktas sutartis su Fondų investicinių vienetų užsienio platintojais, nebuvo pateikta įrodymų, kad vienas iš Bendrovės nurodytų platintojų – Švedijos pensijų agentūra, turi teisę teikti investicines paslaugas, todėl turi teisę Bendrovei teikti investicinių vienetų platinimo paslaugą. Išnagrinėjęs Bendrovės pateiktą Sutartį su Švedijos pensijų agentūra, teismas nustatė, kad šios Sutarties 5 puslapyje yra konstatuojama, jog Švedijos pensijų agentūra yra investicinių vienetų savininkas.

Inspektavimo metu Bendrovė nurodė (atsakymas į 2018 m. lapkričio 22 d. paklausimą Nr. 2, 15 p.), kad Švedijos pensijų agentūra yra valstybinė Švedijos Karalystės įstaiga, kuri savo veiklą vykdo vadovaudamasi Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ir nacionaliniais teisės aktais, tačiau Bendrovė nenurodė, kokiais konkrečiai teisės aktais savo veikloje vadovaujasi Švedijos pensijų agentūra. Bendrovė patvirtino, kad Švedijos pensijų agentūra įsigyja Fondų investicinius vienetus savo vardu, tačiau, atsižvelgdama į Švedijos pensijų kaupimo sistemos ypatumus, pagal kuriuos sprendimo investuoti į Bendrovės valdomus fondus priėmėjai yra Švedijos pensijų kaupimo sistemoje dalyvaujantys asmenys, Bendrovė priskiria šį subjektą prie Fondų investicinių vienetų platintojų, tarpininkų ar kitų asmenų, per kuriuos asmenys gali įsigyti Fondų investicinių vienetų.

Bendrovė teigė, kad informaciją apie Švedijos pensijų agentūros veiklą ji rinko iš viešųjų šaltinių internete, tačiau nepateikė jokių konkrečių įrodymų (duomenų ar dokumentų), patvirtinančių, kad Švedijos pensijų agentūra turi teisę teikti investicines paslaugas. Įvertinęs inspektavimo metu Bendrovės pateiktą informaciją ir paaiškinimus bei atsižvelgęs į minėtas Bendrovės ir Švedijos pensijų agentūros Sutarties nuostatas dėl Fondų investicinių vienetų nuosavybės, atsakovas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog Švedijos pensijų agentūra vykdė Fondų investicinių vienetų platinimo funkciją.

Teismas nustatė, kad Švedijos pensijų agentūra įsigijo Bendrovės valdomų Fondų investicinius vienetus savo nuosavybėn, o ne platino juos Švedijos pensijų kaupimo sistemoje dalyvaujantiems asmenims, todėl Švedijos pensijų agentūrą laikė ne Fondų investicinių vienetų platintoju, o šių Fondų dalyviu. Inspektavimo metu Bendrovė pateikė informaciją, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Švedijos pensijų agentūrai už jos įsigytus Fondų investicinius vienetus Bendrovė grąžino dalį valdymo mokesčio – 69 926 Eur.

Teismas darė išvadą, kad Bendrovė konkrečiam Fondų dalyviui sumokėjo užmokestį, kuris nebuvo mokamas kitiems šių Fondų dalyviams. Papildomai teismas įvertino pareiškėjo pateiktą 2019 m. gruodžio 6 d. raštą su priedu bei Lietuvos banko 2019 m. gruodžio 19 d. raštą, kuriuose atitinkamai pareiškėjas laikė, jog Švedijos pensijų agentūra yra specifinis subjektas, be kita ko, investicinių vienetų platintojas, o atsakovas griežtai laikėsi pozicijos, kad Švedijos pensijų agentūra yra Fondų dalyvis.

45. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos nacionaliniai teisės aktai nustato, kas yra investicinių vienetų platintojas. Teismas vadovavosi Lietuvos banko valdybos 2012 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 03-146 patvirtintos Suderintųjų kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų ir akcijų vienos valstybės ribas peržengiančio platinimo tvarkos 4.2 punktu, Prospektų taisyklių 5.3 punktu ir darė išvadą, kad Švedijos pensijų agentūra negali būti laikoma investicinių vienetų platintoju pagal Lietuvos teisės aktus, kurie galioja nuo 2012 m. Teismas vertino, kad šis teisinis reguliavimas, skirtingai negu Pažeidimo Nr. 3 atveju, yra pakankamai aiškus.

46. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog galiojantys teisės aktai nedraudžia grąžinti dalį valdymo įmonei sumokėto valdymo mokesčio daliai investuotojų, kaip nesuderinamus su Taisyklių 142 punkto nuostatomis. Teismas nustatė, kad pareiškėjui Lietuvos banko pozicija buvo žinoma bent nuo 2015 m., kai jis savo papildomuose paaiškinimuose atsakovui nurodė atitinkamu klausimu besikreipęs į Lietuvos banką.

47. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginys, jog Taisyklių 142 punkto nuostatų tikslas yra apsaugoti KIS, o ne atskirų investuotojų interesus, yra pagrįstas. Tačiau teismas nurodė, kad pareiškėjo vykdomi mokėjimai (valdymo mokesčio grąžinimas) būtų galimi tik tuo atveju, jei jie būtų vykdomi KIS (t. y. visiems KIS dalyviams), o ne atskiram Fondų dalyviui – Švedijos pensijų agentūrai. Teismas pažymėjo, kad tokiu būdu pareiškėjas vienam KIS dalyviui taikė išskirtines sąlygas, t. y. suteikė jam piniginę naudą, kurios negavo kiti KIS dalyviai. Teismas iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nustatė, kad valdymo mokesčio grąžinimas buvo vienas motyvų Švedijos pensijų agentūrai įgyti pareiškėjo valdomų KIS investicinių vienetų. Tai patvirtino ir pareiškėjo argumentai, kad kitu atveju Švedijos pensijų agentūra pareiškėjo valdomo KIS išvis nebūtų įsigijusi. Teismas nurodė, kad, nors ir bendrai iš KIS yra atskaitomas visiems dalyviams vienodas mokestis, tačiau šio mokesčio grąžinimas vienam iš dalyvių reiškia šio dalyvio mažesnius dalyvavimo KIS kaštus bei motyvuoja jį investuoti būtent į šį KIS. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, spręsdamas šį klausimą ir siekdamas užtikrinti atitiktį taikomiems teisės aktų reikalavimams, turėjo sukurti atskirą KIS investicinių vienetų klasę, grįstą objektyviais kriterijais, ir juos taikyti, pvz., kitokį valdymo mokestį, nes tai, kaip nurodė ir pats pareiškėjas, būtų leidę pasiekti iš esmės tuos pačius tikslus.

48. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog Lietuvos bankas buvo nuolat informuojamas apie mokėjimus Švedijos pensijų agentūrai, tačiau klausimo dėl tokių mokėjimų teisėtumo nekėlė, teismas sutiko su atsakovo paaiškinimu, kad KIS investicinių vienetų platinimo notifikavimo procedūra nėra skirta atlikti detalų ir visapusišką KIS valdytojo notifikavimo tikslu KIS pateiktuose dokumentuose informacijos teisinį įvertinimą, o KISĮ nenustato pareigos Lietuvos bankui notifikavimo metu vertinti KIS valdytojo pateiktų KIS dokumentų turinio (įskaitant informaciją apie platintojus), nes tokį vertinimą privalo atlikti pats KIS valdytojas.

49. Dėl piniginės baudos dydžio (100 000 Eur) teismas rėmėsi UCITS direktyvos 99 straipsniu, nustatė, kad Pažeidimas Nr. 4 yra konstatuotas už UCITS direktyvos 14 straipsnio 1 dalį į nacionalinę teisę perkeliančius Taisyklių pažeidimus, ir darė išvadą, kad tai yra reikšmingas pažeidimas. Teismas nurodė, kad, skirtingai negu Pažeidimo Nr. 3 atveju, teisinis reguliavimas, susijęs su draudimu grąžinti valdymo mokestį konkrečiam fondų dalyviui, buvo pakankamai aiškus, galiojo nuo 2012 m., iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų akivaizdu, kad pareiškėjui Lietuvos banko pozicija buvo žinoma bent nuo 2015 m. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas žinojo ir suprato, jog Švedijos pensijų agentūra laikytina investuotoju, o ne platintoju.

50. Teismas nelaikė reikšminga Sutarties nutraukimo aplinkybę baudos dydžiui nustatyti, nes šiuo atveju iniciatyva kilo ne iš pareiškėjo, o iš Švedijos pensijų agentūros.

51. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Pažeidimas Nr. 4 yra mažareikšmis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos bankui VAĮ 369 straipsnio nuostatos nėra taikomos, pareiškėjas žinojo ir suprato, kad Švedijos pensijų agentūra laikytina investuotoju, o ne platintoju, todėl Pažeidimas Nr. 4 jokiu būdu negali būti laikomas mažareikšmiu, nes pažeidimo neigiama įtaka (žala) teisės normų saugomoms vertybėms yra vidutinė, pažeisti svarbūs teisės aktų reikalavimai, susiję su viena iš kertinių valdymo įmonės pareigų – jos veikimo sąžiningai, profesionaliai ir KIS naudai, pažeidimu ir konkrečiam KIS investuotojui taikytomis palankesnėmis (išskirtinėmis) sąlygomis – suteikta turtinė nauda tokiu būdu, kuris nesuderinamas su taikomų teisės aktų reikalavimais, šio pažeidimo teisinis pagrindas yra Bendrovės ir investuotojo (Švedijos pensijų agentūros) sudaryta Sutartis, kuri buvo ilgalaikė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui buvo pagrįstai paskirta adekvati piniginė bauda.

52. Teismas pripažino, kad Nutarime pagrįstai konstatuotas Pažeidimas Nr. 5, kadangi Švedijos pensijų agentūra yra fondų dalyvis, o ne investicinių vienetų platintojas. Už šį pažeidimą skirtą įspėjimą, teismas vertino kaip adekvačią poveikio priemonę.

53. Dėl Pažeidimo Nr. 8 teismas vadovavosi FPRĮ 28 straipsnio 1–3 dalimis, 29 straipsnio 11, 12, 14 dalimis, Lietuvos banko valdybos 2018 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 03-111 patvirtintų Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo ir investicinių paslaugų teikimo taisyklių 94, 95 punktais, pažymėjo, jog FPRĮ nuostatomis į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkeltas MiFID II direktyvoje nustatytas teisinis reguliavimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad visos operacijos, kurias pareiškėjas pagal Bendradarbiavimo sutartį pavedė atlikti UAB FMĮ „INVL Finasta“, yra ne tik kad privalomos, teikiant finansinių priemonių portfelio valdymo sutartį (t. y. sudaro finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugos turinį), tačiau jas gali atlikti tik kvalifikuoti finansų įstaigos darbuotojai, turintys priežiūros institucijos ar kito tinkamai įgalioto subjekto išduotą finansų maklerio licenciją ar kitą teisės aktų nustatyta tvarka pripažintą kvalifikaciją.

Minėtų paslaugų vykdymą pareiškėjas perdavė UAB FMĮ „INVL Finasta“ , todėl teismas neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad UAB FMĮ „INVL Finasta“ vykdomos funkcijos, susijusios su tinkamumo nustatymu, buvo išimtinai techninės. Teismas nurodė, jog tai, kad pareiškėjas mokėjo net 50 procentų klientų sumokamo valdymo mokesčio UAB FMĮ „INVL Finasta“, nesant patikimų duomenų apie klientams teikiamų paslaugų kokybės pagerinimą, reiškia taip pat ir tai, jog pareiškėjas turėjo pakankamus išteklius mokėti trečiajam asmeniui (UAB FMĮ „INVL Finasta“) itin ženklią klientų sumokamo valdymo mokesčio dalį.

Teismas nurodė, jog, pagal Bendradarbiavimo sutarties 4.3 punktą, portfelio valdymo sutarčių sudarymas buvo patikėtas UAB FMĮ „INVL Finasta“, kuri prieš tai atlikdavo finansinių priemonių tinkamumo testą (rinkdavo informaciją apie klientų žinias ir patirtį, investavimo tikslus ir finansinę padėtį), o taip pat gaudavo klientų sutikimą dėl klientų turto investavimo į pareiškėjo valdomus kolektyvinio investavimo subjektus ir didelei daliai klientų neteisėtai taikė portfelio valdymo mokesčius taip pat ir tai klientų portfelio daliai, kuri buvo investuota į pačio pareiškėjo valdomus kolektyvinio investavimo subjektus (t. y. taikė neskaidrią kainodarą ir dvigubą apmokestinimą portfelio formavimo paslaugos klientams, kaip tai nustatyta Nutarimo 7 dalyje).

Šio pažeidimo pareiškėjas neginčijo, o gavęs Lietuvos banko nurodymą ištaisyti nustatytą pažeidimą (nutraukti portfelio formavimo sutartis sudariusių klientų diskriminavimą), informavo Lietuvos banką, kad nutraukia portfelio formavimo paslaugos teikimą. Ši aplinkybė patvirtino, kad tiek UAB FMĮ „INVL Finasta“, tiek pareiškėjas veikė akivaizdaus interesų konflikto sąlygomis ir jo nevaldė, o portfelio formavimo sutartis sudarę klientai, mokėję valdymo mokesčius taip pat ir už tą portfelio dalį, kuri buvo investuota į pareiškėjo valdomus kolektyvinio investavimo subjektus (t. y. mokėjo valdymo mokesčius už tą portfelio dalį, kuri faktiškai nebuvo valdoma) patyrė nuostolių, kurių pareiškėjas iki šiol nėra atlyginęs. Teismas vertino, jog pareiškėjo argumentai, kad UAB FMĮ „INVL Finasta“ perduotos funkcijos nėra susijusios su investiciniais sprendimais ar finansinių priemonių portfelį sudarančių finansinių priemonių sudėtimi ar, kad klientų portfelius sudarančių finansinių priemonių sudėtis neturi jokios įtakos UAB FMĮ „INVL Finasta“ mokamam atlygiui pagal Bendradarbiavimo sutartį yra paneigti, nes inspektavimo metu buvo nustatytas tiek pareiškėjo, tiek UAB FMĮ „INVL Finasta“ tiesioginis suinteresuotumas su klientais sudaryti portfelio formavimo sutartis ir gauti klientų sutikimus investuoti jų portfelių turtą į pareiškėjo valdomus kolektyvinio investavimo subjektus – už tai pareiškėjas neteisėtai (be pagrindo) gaudavo valdymo mokestį, kurio 50 procentų perduodavo UAB FMĮ „INVL Finasta“.

Tuo pačiu faktiniu pagrindu teismas paneigė ir pareiškėjo argumentus, kad nei pareiškėjas, nei UAB FMĮ „INVL Finasta“ negavo jokios finansinės naudos klientų sąskaita, jie nėra suinteresuoti klientui teikiamos paslaugos rezultatu kitaip, nei tuo rezultatu yra suinteresuotas klientas ar, kad nebuvo kitų aplinkybių, kurios būtų galėjusios lemti pareiškėjo ar UAB FMĮ „INVL Finasta“ pareigos veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais laikymąsi.

54. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad UAB FMĮ „INVL Finasta“ pagal Bendradarbiavimo sutartį neteikė paslaugų pareiškėjo klientams, kadangi visais atvejais trečiasis asmuo neturi sutartinių santykių su konkrečiu klientu, o pareiškėjo neteisėti veiksmai, susiję su skatinamųjų mokėjimų šiam trečiajam asmeniui teikimu (ir, atitinkamai, UAB FMĮ „INVL Finasta“ veiksmai, susiję su šių skatinamųjų mokėjimų gavimu) kaip tik ir pasireiškė tuo, jog skatinamieji mokėjimai buvo tiesiogiai ir besąlygiškai susiję su pareiškėjo teikiama investicine paslauga (finansinių priemonių portfelio valdymu) pareiškėjo klientams, depozitoriumams ir valdytojams (FPRĮ 2 str. 5 d. 9 p.). Teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus, kad skatinamųjų mokėjimų ribojimai taikomi tik įmonei, gaunančiai skatinamuosius mokėjimus. Teismas pažymėjo, kad iš esmės analogiški reikalavimai taikomi skatinamuosius mokėjimus teikiančiai įmonei, kai tai susiję su klientams teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Reikalavimai, aktualūs teikiant skatinamuosius mokėjimus, nustatyti FPRĮ 29 straipsnio 12 dalyje ir yra taikomi teikiant visas investicines paslaugas (įskaitant finansinių priemonių portfelio valdymą) ir papildomas paslaugas klientams.

55. Teismas pažymėjo, kad skatinamieji mokėjimai išimtiniais atvejais yra leidžiami ir FPRĮ 29 straipsnio 12 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi, kai tenkinamos FPRĮ 29 straipsnio 14 dalyje nustatytos 2 sąlygos. Nagrinėjamu atveju nei viena iš šių sąlygų nebuvo tenkinama, dėl to pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas pažeidusiu FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies reikalavimus. Pavyzdinis išlaidų, kurios yra būtinos bei mokėjimai už kurias yra pateisinami, yra pateiktas FPRĮ 29 straipsnio 14 dalies 1 punkte. Skatinamieji mokėjimai, kuriuos pareiškėjas teikė UAB FMĮ „INVL Finasta“, neatitiko nei vieno šiame punkte nurodytų požymių, dėl to jie negali būti vertinami nei kaip sudarantys sąlygas, nei kaip būtini, teikiant klientams finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugą. Tiek pareiškėjas, teikdamas skatinamuosius mokėjimus, tiek UAB FMĮ „INVL Finasta“, pasilikdama sau gautus mokėjimus (t. y. negrąžindama gautų mokėjimų pareiškėjo klientams), gavo finansinės naudos klientų sąskaita ir ne tik veikė akivaizdžiai egzistuojant interesų konfliktui, bet ir nesistengė jo valdyti.

56. Teismas pažymėjo, kad galimybė stebėti portfelį sudarančias finansines priemones on-line režimu yra kildinama iš kitos, papildomos paslaugos – finansinių priemonių saugojimo ir tvarkymo – teikimo, kurios pareiškėjas bet kuriuo atveju teikti negali, o pareiškėjo teikti skatinamieji mokėjimai buvo teikiami už Bendradarbiavimo sutarties 4 punkte nurodytų paslaugų teikimą, tarp kurių nėra galimybės stebėti klientų portfelius sudarančias priemones ir sužinoti jų vertes on-line režimu.

57. Atsižvelgęs į tai, kad reguliavimas, nustatytas FPRĮ, yra aiškus, turėjo būti žinomas pareiškėjui, teismas konstatavo, jog Pažeidimas Nr. 8 Nutarime konstatuotas pagrįstai, už jį pareiškėjui skirta adekvati poveikio priemonė (įspėjimas).

58. Teismas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 1 927,57 Eur atstovavimo išlaidų sumą.

III. 59. Pareiškėjas UAB „INVL Asset Management“ apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, pakeisti teismo sprendimo motyvus dėl Pažeidimo Nr. 3, konstatuojant, jog efektyvumo sąvoka, kaip ją išaiškino Lietuvos bankas, nėra numatyta Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir nesukuria pareigos nei valdymo įmonėms vertinti tretiesiems asmenims deleguotų funkcijų ekonominio efektyvumo, nei Lietuvos bankui keisti teisės aktus dėl tokio pobūdžio sąvokos įtvirtinimo. Pareiškėjas prašė sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais klausimais.

60. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu ta apimtimi, kurioje jo skundas buvo atmestas, o taip pat su teismo motyvais, kurie buvo pateikti dėl Pažeidimo Nr. 3, nurodė, kad teismas netinkamai taikė bylai aktualias materialiosios teisės normas, neatsižvelgė ir nevertino daugelio pareiškėjo pateiktų įrodymų, dalis teismo sprendimo motyvų yra pažodžiui perrašyti iš atsakovo atsiliepimo į skundą.

61. Pareiškėjas nurodė, kad teismas nepagristai atmetė skundo argumentus dėl Pažeidimo Nr. 4, kadangi Švedijos pensijų agentūra turėjo būti laikoma platintoju, o teismui to nekonstatavus, buvo padaryta klaidinga ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįsta išvada, netinkamai taikytos materialiosios teisės normos, pirmiausia, UCITS direktyvos 92 straipsnis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad, nors tiek pareiškėjas, tiek Lietuvos bankas laikėsi pozicijos, jog Švedijos pensijų agentūros statusas turi būti nustatomas pagal Švedijos Karalystės teisės aktus, teismas sprendime nurodė, jog šį statusą nustato pagal Lietuvos teisinį reguliavimą. Tokia išvada nesuderinama su UCITS direktyvos 92 straipsnyje įtvirtintu principu, iš kurio ir kyla pareiga nustatyti subjekto statusą pagal jo nacionalinės teisės reikalavimus. Bylai aktuali Švedijos teisė nenumatė draudimo grąžinti dalį valdymo mokesčio Švedijos pensijų agentūrai, tačiau teismas nevertino su tuo susijusių įrodymų, kas lėmė klaidingas išvadas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Švedijos priežiūros institucija savo atsakyme pareiškėjui nurodė, jog pagal Švedijos teisę mokesčių grąžinimas yra privalomas, o šie mokesčiai atitenka ne pačiai Švedijos pensijų agentūrai, o asmenims, kaupiantiems pensijai, tačiau teismas šio įrodymo nevertino ir dėl jo nepasisakė, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį ir 146 straipsnio 1 dalį.

62. Pareiškėjas nurodė, kad dalies valdymo mokesčio grąžinimas atskiriems investuotojais yra galimas ir tai patvirtina užsienio valstybių praktika, įgyvendinanti tas pačias ES teisės normas. ES teisės aktai tai leidžia. Pareiškėjas pateikė Danijos, Jungtinės Karalystės, Čekijos ir Švedijos priežiūros institucijų išaiškinimus, jog šiose valstybėse tokia praktika yra visiškai teisėta, o Nutarimo išvados neatitinka kitų ES valstybių narių praktikos. Lietuvos bankas nepagrindė, kodėl ES teisę įgyvendinantys teisės aktai turėtų skirtis nuo kitų valstybių narių teisinio reguliavimo, todėl teismas nepagrįstai Nutarimą laikė atitinkančiu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

63. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į nenuoseklią atsakovo poziciją, nes, nubaudęs pareiškėją už dalies valdymo mokesčio grąžinimą, vėliau paskelbė aiškinimą, kad toks grąžinimas galimas draudikų vykdomoje veikloje. Lietuvos banko veiksmai yra nesuderinami su VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintais principais. Netrukus po to, kai priėmė Nutarimą, Lietuvos bankas paskelbė savo poziciją, kad valdymo įmonės gali grąžinti dalį sumokėtų mokesčių pavieniam investuotojui – draudikui, jei draudikas vėliau grąžina visus iš valdymo įmonės gautus mokėjimus draudėjams. Ši situacija yra iš esmės identiška Pažeidimo Nr. 4 situacijai. Pareiškėjas kėlė šį klausimą, nagrinėjant bylą teisme, tačiau teismas pareiškėjo argumentų nevertino. Tai neatitinka VAĮ 3 straipsnio 9 punkte įtvirtinto lygiateisiškumo principo, o tai, kad teismas ignoravo pareiškėjo pateiktą įrodymą, yra nesuderinama su ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi ir 146 straipsnio 1 dalimi.

64. Pareiškėjas teigė, jog Pažeidimas Nr. 4 nebuvo akivaizdus, nes Švedijos priežiūros institucija buvo pateikusi išaiškinimą, jog Švedijos pensijų agentūra gali atlikti visas platintojo funkcijas, Švedijos pensijų agentūros veikloje tokiomis pačiomis sąlygomis dalyvauja daug kitose ES valstybėse narėse veikiančių valdymo įmonių. Atitinkamai, net jei padarytas Pažeidimas Nr. 4, pareiškėjas tai padarė akivaizdžiai netyčia ir klysdamas, o dar iki Pažeidimo Nr. 4 konstatavimo santykiai su Švedijos pensijų agentūra jau buvo nutrūkę. Teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes, paskirtos sankcijos dydį įvertino formaliai, pažeisdamas paties Lietuvos banko patvirtintas baudų skyrimo taisykles ir netinkamai taikydamas materialiosios teisės normas (ABTĮ 147 str.).

65. Pareiškėjas nurodė, kad teismas nepagristai atmetė skundo argumentus dėl Pažeidimo Nr. 8. Teismas šiuo aspektu neatskleidė bylos esmės ir jos neišnagrinėjo, nes visa teismo argumentacija sutampa su Lietuvos banko atsiliepimo į skundą argumentais. Teismas dėl šios dalies neužtikrino rungimosi principo įgyvendinimo, neištyrė įrodymų ir neatskleidė bylos esmės (ABTĮ 56 str. 6 d., 145 str.). Pareiškėjas teigė, kad teismas nevertino, jog neegzistavo faktinės aplinkybės, kurios tapo pagrindu konstatuoti Pažeidimą Nr. 8 – UAB FMĮ „INVL Finasta“ neteikė portfelio formavimo paslaugų, todėl ir interesų konfliktas negalėjo būti konstatuotas. Teismo sprendime nėra argumentų, kurie paneigtų UAB FMĮ „INVL Finasta“ dėstytą poziciją, jog mokėjimai, atliekami asmenims, kurių veiklą valdymo įmonė kontroliuoja, negali būti laikomi mokėjimais trečiosioms šalims. Tokie mokėjimai, kokie buvo atliekami UAB FMĮ „INVL Finasta“ negali būti laikomi mokėjimais trečiosioms šalims ir dėl to jie negali patekti į FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies taikymo apimtį. Atsakovas Nutarime to nevertino ir nepagrindė, taip pat nepasisakė, kodėl tokie mokėjimai turi būti laikomi mokėjimais trečiosioms šalims. Teismas skundžiamame sprendime šių argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė, todėl buvo pažeistos ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies ir 146 straipsnio 1 dalies normos. ESMA išaiškinimas patvirtina, jog Pažeidimas Nr. 8 buvo konstatuotas nepagrįstai, tačiau teismas jo nevertino. Teismas neįvertino pareiškėjo argumentų, kodėl tokiems mokėjimams taikoma FPRĮ 29 straipsnio 14 dalies išimtis. FPRĮ 29 straipsnio 14 dalis pateikia tik pavyzdinį, tačiau ne baigtinį sąrašą paslaugų, kurios sudaro sąlygas ar yra būtinos paslaugoms teikti bei už kurias mokėjimai arba nauda negali kelti grėsmės finansų maklerio įmonei sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiais kliento interesais.

66. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos bankas buvo pareiškėjui pateikęs konsultaciją, kuri patvirtino tokių mokėjimų galimumą, tačiau teismas to nevertino. Pasikeitus FPRĮ nustatytam teisiniam reguliavimui, pareiškėjas atskleidė Lietuvos bankui apie sutartį su UAB FMĮ „INVL Finasta“ ir gavo patvirtinimą, jog tokių paslaugų teikimas yra galimas. Lietuvos bankui konsultavus pareiškėją, o paskui nubaudus dėl to, ką pats Lietuvos bankas laikė teisėta veikla, Pažeidimas Nr. 8 negali būti laikomas pagrįstu ir atitinkančiu VAĮ reikalavimus.

67. Pareiškėjas nurodė, kad Pažeidimas Nr. 8 reiškia, jog jis gali gauti tik neatlygintines paslaugas, nors tokių paslaugų įstatymas nenumato. Lietuvos bankas nurodė, kad pareiškėjas negali mokėti už UAB FMĮ „INVL Finasta“ teikiamas paslaugas, tačiau jas gali gauti neatlygintinai, o vėliau pakeitė ir šią poziciją, nurodydamas, jog tokių paslaugų apskritai negalima deleguoti. Lietuvos teisės aktai nenumato neatlygintinių paslaugų sutarties, o, norint gauti paslaugas be atlygio, pareiškėjas turėtų gauti paramos gavėjo statusą. Tai yra nelogiška, tačiau teismas to nepastebėjo ir dėl to nepasisakė, palikdamas teisinio neaiškumo situaciją ateičiai.

68. Pareiškėjas vertino, kad teismas pagristai panaikino Nutarimo dalį dėl Pažeidimo Nr. 3, tačiau teismo motyvacija yra ydinga, nes nei ES, nei nacionaliniai teisės aktai nenumato ekonominio efektyvumo sąvokos ir pareigos jį vertinti. UCITS direktyva tokios sąvokos nenustato ir jokia UCITS direktyvos nuostata neįpareigoja valdymo įmonių vertinti deleguotų funkcijų ekonominio efektyvumo. Be to, Lietuvos bankas ekonominio efektyvumo sąvoką pateikė tik teisminio proceso metu.

69. Pareiškėjas nurodė, kad teismas klaidingai konstatavo, jog pareiškėjas nepagrindė dalies reikalautų bylinėjimosi išlaidų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo patirtos vertimo išlaidos ir išlaidos Švedijos advokatų kontorai. Pareiškėjas pažymėjo, kad Pažeidimas Nr. 5 nėra savarankiškas ir yra neatsiejamai susijęs su Pažeidimu Nr. 4, jis neturėtų būti vertinamas atskirai, todėl, panaikinus Nutarimo dalį dėl Pažeidimo Nr. 3, turėtų būti laikoma, jog patenkintas ne ketvirtadalis, o trečdalis pareiškėjo skundo.

70. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašė priimti ir tirti ES valstybių narių priežiūros institucijų atsakymus Lietuvos bankui dėl valdymo mokesčio grąžinimo.

71. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėją ir Švedijos pensijų agentūrą sieja KIS valdymo įmonės ir KIS dalyvio teisiniai santykiai ir nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog valdymo mokesčio grąžinimas yra teisėtas, nes Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatos įtvirtina bendrąjį principą, kad pensijų turtą investavus į tos pačios pensijų kaupimo bendrovės valdomą KIS, valdymo mokestis turi būti grąžinamas, tad atitinkamos nuostatos įtvirtintos siekiant išvengti situacijos, kai valdymo įmonei valdymo mokestis būtų mokamas du kartus, o ne įtvirtinti bendrąjį valdymo mokesčio grąžinimo investuotojui principą.

72. Atsakovas nurodė, kad Taisyklių 142 punktas nenustato galimybės sumokėti (grąžinti) užmokestį, komisinius ar nepiniginę naudą daliai KIS dalyvių – toks sumokėjimas (grąžinimas) leidžiamas tik tuo atveju, kai mokestis sumokamas (grąžinamas) KIS arba jo vardu veikiančiam trečiajam asmeniui, t. y. valdymo mokesčio gražinimas turi būti vykdomas visų KIS dalyvių naudai. Priešingu atveju pažeidžiamas KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Atsakovas pabrėžė, kad Pažeidimo Nr. 4 esmė yra ta, jog pareiškėjas dalį savo gaunamo valdymo mokesčio mokėjo (grąžino) ne KIS ar jo vardu veikiančiam trečiajam asmeniui, o konkrečiam KIS dalyviui, tuo pažeisdamas KISĮ ir Taisyklių nuostatas. Pareiškėjo vykdomi mokėjimai (valdymo mokesčio grąžinimas) būtų galimi tik tuo atveju, jei jie būtų vykdomi visiems KIS dalyviams. Atsakovas vertino, jog pareiškėjo pateiktoje lentelėje Švedijos pensijų agentūros panašumai ir skirtumai su platintojais ir investuotojais pateikti tendencingai, neįvertinus šiuo tikslu svarbių aspektų, o atskirais atvejais yra klaidinantys. Švedijos pensijų sistemos dalyviai neturi esminių (pagrindinių) teisių, kurias turi KIS dalyvis. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal FPRĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punktą, finansų tarpininko klientams priklausančių finansinių priemonių sąskaitos gali būti atidaromos finansų tarpininkų vardu, tačiau, vadovaujantis FPRĮ 88 straipsnio 5 dalies 2 punktu, tokie įrašai (sąskaitos) nėra nuosavybės teisės įrodymas. Atsakovas sutiko su teismo išvada, kad Švedijos pensijų agentūra yra KIS dalyvė. Atsižvelgus į tai, kad Švedijos pensijų agentūra yra pareiškėjo valdomo KIS investicinių vienetų savininkė, kaip tai nustatyta Švedijos teisėje, Sutartyje bei remiantis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjo nuomonė dėl KIS platintojo pareigos turėti teisę teikti investicines paslaugas neturi jokios reikšmės bylai nagrinėti.

73. Atsakovas pažymėjo, kad, nors ir bendrai iš KIS yra atskaitomas visiems dalyviams vienodas valdymo mokestis, tačiau šio mokesčio grąžinimas vienam iš dalyvių reiškia šio dalyvio mažesnius dalyvavimo KIS kaštus bei motyvuoja jį investuoti būtent į šį KIS. Pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl galimų mokėjimų vykdymo, kurių jis privalo laikytis. Švedijos teisės nuostatos šiuo konkrečiu aspektu negalėjo turėti jokios reikšmės teisingam teismo sprendimui priimti, nes Švedijos teisė šiuo atveju negali būti laikoma tinkamu ir teisėtu pagrindu nesilaikyti Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo pateiktos ES valstybių narių priežiūros institucijų tarnautojų nuomonės negalėjo būti laikomos turinčiomis esminės reikšmės teisingam teismo sprendimui priimti, todėl teismas pagrįstai jų nevertino.

74. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos bankas nuo 2012 m. nuosekliai laikosi pozicijos, jog valdymo mokesčio grąžinimas turi būti vykdomas visų KIS dalyvių naudai. Pareiškėjo nurodoma Lietuvos banko pozicija dėl draudimo įmonių nėra skirta spręsti klausimo, ar tokie mokėjimai, kokius konkrečiu atveju atliko pareiškėjas, pavieniams investuotojams, yra galimi.

75. Atsakovas akcentavo, kad tai, jog Sutartis buvo nutraukta iki Pažeidimo Nr. 4 konstatavimo, nėra reikšminga aplinkybė, sprendžiant dėl pažeidimo ir taikomos poveikio priemonės, nes šiuo atveju iniciatyva kilo ne iš pareiškėjo. Pažeidimas Nr. 4 negali būti laikomas mažareikšmiu, nes pažeidimo neigiama įtaka (žala) teisės normų saugomoms vertybėms yra vidutinė, pažeisti svarbūs teisės aktų reikalavimai, šio pažeidimo teisinis pagrindas yra Bendrovės ir investuotojo (Švedijos pensijų agentūros) sudaryta sutartis, kuri buvo ilgalaikė.

76. Atsakovas pritarė teismo išvadai, kad stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą yra netikslinga.

77. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos banko gautos kitų ES valstybių narių priežiūros institucijų pozicijos parodo, jog Lietuvos banko pozicija atitinka KIS srityje lyderiaujančių ES jurisdikcijų pozicijas.

78. Kadangi Švedijos pensijų agentūra yra KIS dalyvis, o pareiškėjas savo veiksmais pažeidė taikomus reguliacinius reikalavimus, informacija, kurią pareiškėjas pateikė jo valdomų KIS prospektuose (kad Švedijos pensijų agentūra yra platintojas) yra klaidinanti, todėl atsakovas vertino, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Nutarimo dalį dėl Pažeidimo Nr. 5.

79. Dėl Pažeidimo Nr. 8 atsakovas pažymėjo, kad teismo sprendime išsamiai aptartos tiek faktinės aplinkybės, leidusios konstatuoti Pažeidimą Nr. 8, tiek abiejų proceso šalių pateikti argumentai ir motyvai, teismas patikrino tiek teisinį, tiek faktinį paskirtos poveikio priemonės pagrindus, motyvuotai atmetė pareiškėjo argumentus. Tai, kad teismo padarytos išvados neatitiko pareiškėjo interesų, negali būti pagrindas pakeisti ar panaikinti teismo sprendimą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl konsultacijos į Lietuvos banką, nebuvo sąžiningas, formuluodamas paklausimą, ir nenurodė esminės informacijos, todėl nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos banko suteikta konsultacija gali būti vertinama kaip patvirtinanti skatinamųjų mokėjimų galimumą šioje byloje esančiomis aplinkybėmis.

80. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos bankas nebuvo gavęs paklausimų ar finansų rinkos dalyvių prašymų dėl Taisyklių 154.2 punkte nustatyto reikalavimo patvirtinti valdymo įmonei priemones, leidžiančias įvertinti, ar įgaliotiniui pavestos atlikti funkcijos vykdomos efektyviai, išaiškinimo, tad oficialių ir viešų šio punkto nuostatų pozicijų paskelbta nebuvo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas suprato tokio reikalavimo turinį, nes atitinkamas nuostatas dėl priemonių patvirtinimo buvo įrašęs savo vidaus tvarkoje, tačiau ją nustatė tik po to, kai Lietuvos bankas patvirtino Nutarimą.

IV. 81. Atsakovas Lietuvos bankas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti Nutarimą dėl Pažeidimo Nr. 3, už kurį skirta 40 000 Eur bauda, ir priteista pareiškėjui iš atsakovo 1 927,57 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

82. Atsakovas teigė, kad teismo sprendimas dėl Pažeidimo Nr. 3 nėra tinkamai motyvuotas, teismas neanalizavo svarbiausių ir šiam ginčui esminių Lietuvos banko nurodytų argumentų, atskleidžiančių Taisyklių 154.2 punkto svarbą ir reikšmę kolektyvinio investavimo subjektų valdymo procesuose, išsamiai netyrė ir nevertino nagrinėjamoje situacijoje taikytinų teisės aktų reikalavimų, neatsižvelgė į susiklosčiusią Lietuvos teismų praktiką, nagrinėjant panašaus pobūdžio klausimus. Atsakovas vertino, jog teismas nepagrįstai leido suprasti, kad, vadovaudamasis Taisyklių 154.2 punkto nuostatomis, Lietuvos bankas reikalauja nustatyti menamas vidaus tvarkas ir priemones finansų rinkos dalyviams (formalias, darančias menamą poveikį visuomeniniams santykiams).

83. Atsakovas pabrėžė, kad Taisyklių 154.2 punkte įtvirtintu reikalavimu siekiama užtikrinti veiksmingesnio valdymo reikalavimą. Atsakovas vadovavosi KISĮ 17 straipsnio 1 dalimi, UCITS direktyvos preambulės 16 punktu, UCITS direktyvos 13 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad šiomis UCITS direktyvos nuostatomis siekiama nustatyti, jog valdymo funkcijas perduoti atlikti kitiems asmenims galima tuo atveju, kai tai leidžia pasiekti didesnį kolektyvinio investavimo subjekto valdytojo veiklos efektyvumą, todėl veiklos efektyvumo klausimas yra kertinis šiame procese. Tam, kad veiksmingumo kriterijus būtų tenkinamas visą funkcijų pavedimo atlikti įgaliotiniui laikotarpį, Taisyklėse įtvirtinta pareiga valdymo įmonei patvirtinti priemones, skirtas vertinti, ar įgaliotinis efektyviai vykdo jam pavestas valdymo funkcijas. Efektyvumo, t. y. išteklių panaudojimo veiksmingumo, kai norimas rezultatas pasiekiamas mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis arba naudojant turimus išteklius, pasiekiamas maksimalus įmanomas rezultatas (geriausias santykis naudojamų išteklių ir gaunamo produkto (paslaugos) kiekio, kokybės ir laiko požiūriu), reikalavimas leidžia pasiekti geresnių valdymo rezultatų, o dėl to pasiekiama ir didesnė investicinė grąža investuotojams. Akivaizdu, jog šių priemonių negalima laikyti menamomis, nes jos skirtos užtikrinti veiksmingesnio valdymo reikalavimą.

84. Atsakovas teigė, kad teismas sprendime dėl Pažeidimo Nr. 3 netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, kurias pažeidė pareiškėjas. Nors Nutarime konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Taisyklių 154.2 punkte nustatytus reikalavimus, teismas aptarė tai, ar inspektavimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas vykdo KISĮ 17 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas pareigas. Motyvuodamas savo sprendimą, teismas nepagrįstai suniveliuoja dvi savarankiškas valdymo įmonės pareigas. Teismas sprendime dėl Pažeidimo Nr. 3, aptardamas Taisyklių 154.2 punkto taikymo klausimus ir formuluodamas savo poziciją, nepagrįstai vertino, ar inspektavimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė KISĮ 17 straipsnio 2 dalį.

85. Atsakovas vertino, jog teismo sprendimas dėl Pažeidimo Nr. 3 yra prieštaringas ir nenuoseklus, kadangi pradžioje išdėstyti teismo argumentai ir klausimai leidžia manyti, kad teismas šį pažeidimą laiko formaliu pažeidimu, bet vėliau savo poziciją pakeitė ir konstatavo, kad toks pažeidimas nebuvo padarytas. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo, ar Lietuvos bankas nustatė ir įvertino visas tokio pobūdžio pažeidimui konstatuoti reikalingas faktines aplinkybes.

86. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, neatsižvelgdamas į Lietuvos banko įstatymo nuostatas, teismas sprendime nepagrįstai sureikšmino gautos naudos ar padarytos žalos kriterijaus svarbą sprendimų dėl poveikio priemonių priėmimo procese ir nevertino kitų, tiek pat svarbių aplinkybių (pavyzdžiui, pažeidimo sunkumo ir trukmės). Atsakovas nesutiko su teismo vertinimu, kad tuo atveju, kai valdymo įmonė, pažeidusi teisės aktų reikalavimus, dėl to negavo pajamų, kitokios turtinės naudos ar nepadarė žalos, poveikio priemonė šiai valdymo įmonei negali būti taikoma, kadangi tai prieštarauja Lietuvos banko įstatymui.

87. Atsakovas teigė, kad teisės aktai neįpareigoja Lietuvos banko nustatyti visas veiklos procedūras ir priemones, pagal kurias valdymo įmonė turi veikti, bet, įvertinus tai, kad ji yra profesionali rinkos dalyvė, įpareigoja ją pačią tas priemones patvirtinti, atsižvelgiant į Lietuvos banko nustatytus principus. Atsakovas nesutiko su teismo motyvais, kad Lietuvos bankas nevykdė pareigos nustatyti detalų teisinį reguliavimą, jį paaiškinti rinkos dalyviams ir poveikio priemonių imtis tik tada, kai tai būtina. Teismas sprendime dėl Pažeidimo Nr. 3 nenurodė, kokių faktinių aplinkybių Lietuvos bankas šiuo atveju nenustatė ir neįvertino, todėl nepagrįstai panaikino Nutarimą ta apimtimi, kuria konstatuotas Pažeidimas Nr. 3, ir už jį skirta piniginė bauda, kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

88. Pareiškėjas UAB „INVL Asset Management“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

89. Pareiškėjas nurodė, kad vienintelis Pažeidimo Nr. 3 objektas yra – ar teisės aktai numato pareigą valdymo įmonei vertinti ekonominį deleguotųjų funkcijų efektyvumą. Pareiškėjas vertino, jog tokio įpareigojimo teisės aktai nenumato ir objektyviai negali numatyti, nes tai prasilenktų su priežiūros tikslais ir būtų nukreipta ne į investuotojų, bet į valdymo įmonės akcininkų apsaugą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas efektyvumo sąvoką atskleidė tik atsiliepime į skundą, todėl vien dėl to ši Nutarimo dalis negalėjo būti teisėta. Nei Inspektavimo metu, nei Nutarimo priėmimo metu Lietuvos bankas nepateikė efektyvumo sąvokos, Inspektavimo metu pareiškėjui neuždavė nė vieno klausimo ir neprašė nė vieno dokumento, susijusio su „ekonominiu efektyvumu“ ar apskritai efektyvumu. Atsakovo argumentai, kad Bendrovė yra patyrusi ir kompetentinga valdymo įmonė, nereiškia, jog pareiškėjas turi nuspėti, kaip teisės aktus supranta Lietuvos bankas. Būtent Lietuvos bankas turėjo įrodyti, kad ES ir nacionaliniuose teisės aktuose minimas „efektyvumas“ yra „ekonominis efektyvumas“, tačiau to Lietuvos bankas viso proceso metu nepadarė, taip pažeisdamas pareiškėjo teisę į gynybą. Atsakovas klaidingai aiškina, jog terminas „efektyvumas“ reiškia tik „ekonominį efektyvumą“, taip pat atkreipia dėmesį, kad bylai aktualūs ES teisės aktai nenumato pareigos patvirtinti priemones, skirtas vertinti „ekonominį“ deleguotų funkcijų efektyvumą. Aktualūs nacionaliniai teisės aktai taip pat neįtvirtina „ekonominio efektyvumo“ sąvokos. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas negalėjo sukurti pareigos vertinti „ekonominį“ deleguotų funkcijų efektyvumą per išplėstinį teisės aiškinimą.

90. Pareiškėjas teigė, jog tai, kad jis buvo nubaustas už tai, ko teisės aktai nenumato, sudaro prielaidas pripažinti, jog ši Nutarimo dalis neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

V. 91. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. liepos 12 d. nutartimi (toliau – ir LVAT nutartis) pareiškėjo UAB „INVL Asset Management“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 712,88 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

92. Dėl Pažeidimo Nr. 3 teismas vadovavosi KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jį detalizuojančiu Taisyklių 154.2 punktu ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Lietuvos bankas, neatlikęs pareigos nustatyti aiškų, detalų teisinį reguliavimą, nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas padarė Pažeidimą Nr. 3. Teismas vadovavosi VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, LVAT praktika VAĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu ir iš Nutarime pateikiamų motyvų nustatė, kad Lietuvos bankas vertino ne tik tai, ar Bendrovė apskritai patvirtinto priemonių, skirtų vertinti, ar įmonės, kurioms pavestos atlikti kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų platinimo funkcijos, efektyviai jas vykdo. Lietuvos bankas, konstatuodamas Pažeidimą Nr. 3, vertino ir tai, ar galima Bendrovės nagrinėtu laikotarpiu atliktus veiksmus pripažintini platintojų vykdomų funkcijų efektyvumo vertinimu. Todėl iš Nutarimo motyvų liko neaišku, ar pažeidimas konstatuotas už formalų priemonių sąrašo nesudarymą, remiantis Taisyklių 154.2 punktu, ar už netinkamai vykdytą investicinių vienetų platintojų efektyvumo stebėseną. Tokio plataus Lietuvos banko atlikto tyrimo kontekste teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Lietuvos bankas pats nenurodė, kokias priemones, skirtas vertinti, ar įmonė efektyviai vykdo jai pavestas valdymo funkcijas, valdymo įmonė turi patvirtinti, apeliuodamas į tai, kad pareiškėjas, veikdamas apie 30 metų finansų rinkoje, jas turi nustatyti pats savo nuožiūra. Teismas tokį aiškumo stokojantį požiūrį vertino kaip negalintį būti pagrindu konstatuoti pažeidimo. Pareiškėjui inkriminavus KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą bei Taisyklių 154.2 punkto nesilaikymą, liko neaišku, kokių konkrečių priemonių, skirtų vertinti, ar įmonės, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, efektyviai jas vykdo, nepatvirtino Bendrovė. Iš Nutarime pateiktų motyvų teismui taip pat liko neaišku, ar Taisyklių 154.2 punktas siejamas su konkrečių priemonių patvirtinimu (kas išplaukia iš nuostatos turinio), ar su faktiškai atliekamu platintojų efektyvumo vertinimu (kas neatitinka su KISĮ 11 str. 1 d. 3 p. siejamo Taisyklių 154.2 p. turinio).

93. Teismas sprendė, kad ginčui nėra reikšminga sąvokų efektyvumas ir veiksmingumas analizė. Konkretus efektyvumo sampratos, kylančios iš Taisyklių 154.2 punkto normos, apibrėžimas buvo pateiktas jau bylą nagrinėjant teisme. Teismas sprendė, kad šis apibrėžimas turėjo būti aiškus pareiškėjui dar iki Lietuvos bankui priimant Nutarimą ir atitinkamas sankcijas. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams, kad dėl Pažeidimo Nr. 3 kreipimasis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo nepadėtų teismui išspręsti ginčo, nes pareiškėjo suformuluoti klausimai nepateko į ginčo ribas.

94. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas aptariamą Nutarimo dalį dėl Pažeidimo Nr. 3, tinkamai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas bei tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl apeliacinius skundus šiuo aspektu atmetė.

95. Dėl pažeidimo Nr. 4 teismas vadovavosi KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jį detalizuojančiu Taisyklių 142 punktu, vertino Bendrovės ir Švedijos pensijų agentūros sudarytą Sutartį, kurioje įtvirtinta nuostata, kad Švedijos pensijų agentūra yra įgytų investicinių vienetų savininkė. Teismas nurodė, jog tai, kad, pasak Bendrovės, galutinis naudos gavėjas yra pensijų kaupime dalyvaujantis asmuo, nepaneigia aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju koks nors kitas subjektas, o ne Švedijos pensijų agentūra, įgijo nuosavybės teises į investicinius vienetus. Pareiškėjas nepaneigė, kad Švedijos pensijų kaupime dalyvaujantys asmenys neturi kolektyvinio investavimo subjektui prilygintinų teisių. Tokias teises turi Švedijos pensijų agentūra. Tai, kad Švedijos pensijų agentūra gali atlikti visas platintojo funkcijas pagal Švedijos nacionalinę teisę savaime nelemia, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai tarp Bendrovės ir Švedijos pensijų agentūros turi būti kvalifikuojami kaip susiklostę tarp kolektyvinio investavimo subjekto ir platintojo dėl investicinių vienetų platinimo.

96. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog Švedijos pensijų agentūros įsigyti investiciniai vienetai buvo ar bus platinami – to nepatvirtina ir tarp Bendrovės bei Švedijos pensijų agentūros sudarytos Sutarties nuostatos. Bendrovė nenurodė konkretaus Sutarties punkto dėl investicinių vienetų platinimo. Be to, investicinių vienetų platinimo negalimumą Bendrovė pripažino ir vėlesniuose savo paaiškinimuose.

97. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, kas yra investicinių vienetų platintojas, KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 142 punkto nuostatų taikymo kontekste, reglamentuoja Lietuvos nacionaliniai teisės aktai. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta argumentų, kurie pagrįstų, kad KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Taisyklių 142 punktas ta apimtimi, kuria pagal Lietuvos nacionalinę teisę priskyrus iš valdymo įmonės investicinių vienetų įgijusį subjektą fondų dalyviui, o ne investicinių vienetų platintojui, valdymo įmonei kyla pareiga nemokėti konkrečiam fondų dalyviui užmokesčio, kuris kitiems tokių fondų dalyviams nėra mokamas, prieštarautų Direktyvos 2009/65/EB 92 straipsnio nuostatai. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje analizuojama konkrečių nuostatų taikymo individualiu atveju problematika, byloje nėra pagrindo pateikti bendro pobūdžio Švedijos pensijų agentūros statuso vertinimo.

98. Teismas nurodė, kad įmonės statuso klausimas KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 142 punkto prasme yra įrodinėjimo dalykas. Siekiant pasinaudoti Taisyklėse numatyta išimtimi Bendrovė turėjo pateikti faktinius duomenis, patvirtinančius Švedijos pensijų agentūros veiklą kaip kolektyvinio investavimo subjekto, taip paneigiant Švedijos pensijų agentūros statusą kaip kolektyvinio investavimo subjekto dalyvio. Bet tai nebuvo padaryta. Nagrinėjamoje byloje pateikti individualūs Bendrovės ir Švedijos pensijos agentūros santykius apibrėžiantys įrodymai (pirmiausiai, Sutartis) nepagrindžia šiuo konkrečiu atveju Švedijos pensijų agentūros, kaip platintojo, statuso. Teismas pažymėjo, kad byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog Švedijos pensijų agentūra įgijo investicinius vienetus ne kaip jų savininkas (kolektyvinio investavimo dalyvis), o platintojas (kolektyvinio investavimo subjektas). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepaneigė atsakovo nurodyto teiginio, jog Švedijos pensijų agentūros priskyrimas investicinių vienetų savininkei santykiuose su tokių fondų valdytojais įtvirtintas ir pagal Švedijos nacionalinę teisę (konkrečiai, remiantis Švedijos socialinio draudimo įstatymo 64 skyriumi). Todėl teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė atsakovui, priskyrusiam Švedijos pensijų agentūrą, Bendrovės valdomų Fondų dalyviams.

99. Kvalifikuodamas 2018 m. Bendrovės Švedijos pensijų agentūrai sumokėtus 69 926 Eur, teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Taisyklių 142 punktas nenustato galimybės sumokėti (grąžinti) užmokestį, komisinius ar nepiniginę naudą daliai KIS dalyvių, tačiau toks sumokėjimas (grąžinimas) leidžiamas, kai mokestis sumokamas (grąžinamas) visų KIS dalyvių naudai. Teismas sprendė, jog Taisyklių 142 punktas pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas kaip bylai aktualiu laikotarpiu ribojęs Bendrovės galimybę grąžinti Švedijos pensijų agentūrai dalį valdymo mokesčio, t. y. 69 926 Eur. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išdėstytiems argumentams dėl skirtos baudos adekvatumo ir proporcingumo padarytam pažeidimui.

100. Dėl Pažeidimo Nr. 8 teismas vadovavosi FPRĮ 28 straipsnio 1 dalimi, 29 straipsnio 12 dalimi, nurodė, kad įstatymų leidėjas, be kita ko, perkeldamas MiFID II direktyvą, apribojo galimybę finansinių priemonių portfelį valdančiai įmonei priimti bet kokio pobūdžio naudą iš trečiųjų asmenų, jei tai susiję su teikiamomis investicinėmis paslaugomis klientams. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog dėl tarp kliento ir finansinių priemonių portfelį valdančios įmonės susiklostančių fiduciarinių santykių, klientui paprastai svarbu, kokia įmonė yra atsakinga už jo portfelio būklę. Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas minėtą ribojimą, nurodė keletą tarpusavyje susijusių sąlygų. Jei finansų maklerio įmonė, teikianti investicines arba papildomos paslaugas, sumoka atlyginimą tretiesiems asmenims, kurie nėra įmonės klientai arba jų naudai veikiantys asmenys, kyla pagrindas konstatuoti FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies pažeidimą. Į administracinę bylą nebuvo pateikta įrodymų, jog UAB FMĮ „INVL Finasta“ buvo Bendrovės klientas arba asmuo, veikiantis pastarosios naudai.

101. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad mokėjimai, atliekami asmenims, kurių veiklą valdymo įmonė kontroliuoja, negali būti laikomi mokėjimais trečiosioms šalims. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia perkvalifikuoti susiklosčiusius teisinius santykius tokiu būdu, kuris neatitinka faktinės susiklosčiusių teisinių santykių esmės. Pagal savo pobūdį bendradarbiavimas tarp pareiškėjo ir UAB FMĮ „INVL Finasta“ pasireiškė kaip konkrečių valdymo paslaugų perdavimas kitam subjektui. Iš Bendrovės ir UAB FMĮ „INVL Finasta“ Bendradarbiavimo sutarties teismas nustatė, kad UAB FMĮ „INVL Finasta“ perduotos portfelio valdymo paslaugos turėjo būti vykdomos savarankiškai ir nėra pagrindo UAB FMĮ „INVL Finasta“ kvalifikuoti kaip pareiškėjo priklausomo tarpininko (žr. FPRĮ 3 str. 21 d. pateiktą apibrėžimą).

102. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam vertinimui, kad Bendrovė pagal su UAB FMĮ „INVL Finasta“ sudarytą Bendradarbiavimo sutartį pavedė atlikti UAB FMĮ „INVL Finasta“ ne tik privalomas paslaugas, teikiant finansinių priemonių portfelio valdymo sutartį, bet būtent tas, kurias gali atlikti tik kvalifikuoti finansų įstaigos darbuotojai, turintys priežiūros institucijos išduotą finansų maklerio licenciją ar kitą teisės aktų nustatyta tvarka pripažintą kvalifikaciją. Teismas taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad UAB FMĮ „INVL Finasta“ teikė portfelio formavimo paslaugas.

103. Teismas vadovavosi FPRĮ 29 straipsnio 12 dalimi, 29 straipsnio 14 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė faktinių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas netaikyti jam atsakomybės FPRĮ 29 straipsnyje nustatytų išimčių pagrindu. Pareiškėjas nepagrindė, kad mokėjimai UAB FMĮ „INVL Finasta“ sudarė sąlygas teikti klientams finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugas, o perduotos tos funkcijos, kurias pareiškėjas turėjo pats ir teikti. Pareiškėjo ir UAB FMĮ „INVL Finasta“ bendradarbiavimas nulėmė pareiškėjo ir UAB FMĮ „INVL Finasta“ finansinę naudą klientų sąskaita (sistemiškai vertinant Nutarime aprašyto Pažeidimo Nr. 7 veiksmus Pažeidimo Nr. 8 kontekste). Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog bendradarbiavimu su UAB FMĮ „INVL Finasta“ buvo gerinama valdymo paslaugų kokybė – pareiškėjo pateikti paslaugų pagerinimo aspektai nebuvo įtvirtinti su UAB FMĮ „INVL Finasta“ sudarytoje Bendradarbiavimo sutartyje.

104. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ir UAB FMĮ „INVL Finasta“ bendradarbiavimas neapėmė paslaugų, kurios būtinos teikiant investicines paslaugas arba sudaro sąlygas jas teikti. Pareiškėjo perduodamos valdymo funkcijos pagal turinį apėmė finansinių priemonių portfelio valdymą. Susitarimas tarp Bendrovės ir UAB FMĮ „INVL Finasta“ apėmė net 50 procentų valdymo mokesčio dalies už dalies finansinių priemonių valdymo paslaugos turinį sudarančių paslaugų teikimą – tai sudaro reikšmingą valdymo mokesčio dalį ir patvirtina Bendrovę perdavus reikšmingą portfelio tvarkymo dalį kitai įmonei. Teismas sprendė, kad pareiškėjo atlikti faktiniai mokėjimai UAB FMĮ „INVL Finasta“ pagrįstai priskirti prie skatinamųjų mokėjimų, patenkančių į FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies taikymo sritį.

105. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo argumentų dalis sutampa su Lietuvos banko atsiliepimo į skundą argumentais.

106. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo klausimais, kurie susiję su Pažeidimų Nr. 4 ir Nr. 8 atžvilgiu taikytinos ES teisės taikymu ir aiškinimu.

107. Teismas paliko pirmosios instancijos teismo apskaičiuotą bylinėjimosi išlaidų dydį ir pareiškėjui iš atsakovo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisė 1 712,88 Eur.

VI. 108. LVAT buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo UAB „INVL Asset Management“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1110-556/2021. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą ir LVAT nutartį – panaikinti Lietuvos banko Nutarime konstatuotą Pažeidimą Nr. 4. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

109. Pareiškėjas nurodo, kad po to, kai LVAT priėmė LVAT nutartį, paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu – Europos Komisija 2021 m. gruodžio 17 d. paskelbė bylai aktualų ES teisės normų aiškinimą, kuris pagrindžia, kad bylą nagrinėję teismai į nacionalinę teisę perkeltas ES teisės normas taikė netinkamai ir todėl byloje padarytos klaidingos išvados dėl pareiškėjo atlikto dalies valdymo mokesčio grąžinimo Švedijos pensijų agentūrai neteisėtumo. Europos Komisija pateikė išaiškinimą dėl 2010 m. liepos 1 d. Europos Komisijos direktyvos 2010/43/ES, kuria įgyvendinamos UCITS direktyvos nuostatos dėl organizacinių reikalavimų, interesų konfliktų, veiklos vykdymo, rizikos valdymo ir dėl depozitoriumo ir valdymo įmonės susitarimo turinio, (toliau – ir Direktyva 2010/43/ES) 29 straipsnio taikymo. Taisyklių 142 punktas beveik pažodžiui atkartoja Direktyvos 2010/43/ES 29 punktą. Europos Komisija išaiškino, kad dalies valdymo mokesčio grąžinimas vienam investuotojui yra galimas, jei tik atitinka tam tikras sąlygas, kurios šioje byloje nebuvo vertintos.

110. Pareiškėjas pakartojo Pažeidimo Nr. 4 esmę – pareiškėjas pažeidė KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Taisyklių 142 punktą, grąžindamas dalį gaunamo valdymo mokesčio Švedijos pensijų agentūrai, nurodė, jog už jį skirta 100 000 Eur sankcija, priminė skundo, teikto teismui, argumentus dėl netinkamai vertinto Švedijos pensijų agentūros statuso, nes dėl atliekamų specifinių funkcijų Švedijos pensijų agentūra turėjo būti laikoma platintoja, o ne Fondų dalyviu, dėl Taisyklių 142 punkto, kurį aiškinant kartu su įgyvendinamais ES teisės aktais, nenumatytas draudimas valdymo įmonei atlikti mokėjimų vienam investuotojui, ką pagrindžia užsienio valstybių priežiūros institucijų pateikti atsakymai ir pažymėjo, jog teismai abi pareiškėjo pozicijas atmetė, nes sprendė, kad Švedijos pensijų agentūra turi būti laikoma investuotoju, kuris turi būti traktuojamas taip pat, kaip ir kiti tos pačios kategorijos investuotojai, o dalies valdymo mokesčio grąžinimas vienam iš investuotojų pagal Taisyklių 142 punktą yra negalimas.

111. Pareiškėjas, apibendrindamas Europos Komisijos išaiškinimą, nurodo kad, pagal Europos Komisiją, susitarimai dėl nuolaidų taikymo (dalies valdymo mokesčio grąžinimo) yra galimi, jei jie yra skaidrūs, jais siekiama pagerinti atitinkamos paslaugos kokybę bei tokie susitarimai nepakenks valdymo įmonės įpareigojimo nepažeisti kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjekto (toliau – ir KIPVPS) interesų vykdymui. Valdymo įmonės turėtų turėti galimybę pagrįsti, kad visi investuotojai sumoka sąžiningai jiems tenkančią fondų veiklos ir KIPVPS išlaidų dalį. Tokie susitarimai neturėtų daryti neigiamo poveikio kitiems investuotojams. Teismai, nagrinėję šią administracinę bylą, pareiškėjo vertinimu, tokią galimybę buvo paneigę, nes sprendė, kad dalies valdymo mokesčio gražinimas vienam investuotojui pagal Taisyklių 142 punktą galimas tik tuo atveju, jei jis vykdomas visų KIS dalyvių naudai. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Europos Komisiją, tai nėra vienintelis galimas dalies valdymo mokesčio grąžinimo (mokėjimų) vienam investuotojui pagrindas – jis gali būti grąžintas (mokėjimai atlikti), jei egzistuoja tam tikros Komisijos aptartos sąlygos. Pareiškėjas teigia, jog, jeigu bylą nagrinėję teismai būtų taikę aktualias teisės normas taip, kaip jas išaiškino Europos Komisija, Nutarimo dalis dėl Pažeidimo Nr. 4 būtų panaikinta tuo pagrindu, kad Taisyklių 142 punktas nedraudžia atlikti mokėjimų KIS dalyviui.

112. Pareiškėjas pateikia Direktyvos 2010/43/ES ir Taisyklių 142 punkto palyginimą, teigia, jog nuostatos iš esmės identiškos, todėl turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai. Pareiškėjas priminė įrodymus, kuriais rėmėsi bylos nagrinėjimo metu (Švedijos pensijų agentūros vertinimas, ES valstybių narių priežiūros institucijų atsakymai, Švedijos Finansų priežiūros tarnybos 2019 m. gruodžio 6 d. raštas, Lietuvos banko išaiškinimas, pateiktas po Nutarimo priėmimo) ir akcentuoja, jog jo pozicija visada buvo nuosekli, t. y. net ir tuo atveju, jei Švedijos pensijų agentūra nebūtų laikoma platintoju ir būtų laikoma Fondų dalyviu, Taisyklių 142 punktas vis tiek nedraudžia pareiškėjui grąžinti Švedijos pensijų agentūrai dalies valdymo mokesčio, esant tam tikroms sąlygoms. Pareiškėjas turėjo teisę grąžinti dalį valdymo mokesčio Švedijos pensijų agentūrai. Bylą nagrinėję teismai, pareiškėjo vertinimu, vadovavosi išimtinai Lietuvos banko išvadomis, nesiaiškino, ar pareiškėjas bet kokiomis sąlygomis turėjo teisę grąžinti dalį valdymo mokesčio Švedijos pensijų agentūrai, nereikšmingais laikė įrodymus, kurie pagrindė, kad Taisyklių 142 punktas negali būti aiškinamas taip, kaip ji siūlė aiškinti atsakovas. Taisyklių 142 punkto turinys buvo akivaizdus, tačiau teismai jį interpretavo visiškai kitaip nei jo tikrieji tikslai. Pats Lietuvos bankas buvo išaiškinęs, jog tokia situacija, kokia konstatuota nustatant Pažeidimą Nr. 4, yra visiškai teisėta ir galima.

113. Pareiškėjas nurodo, kad, nustačius, jog teismai padarė esminę ir akivaizdžią materialiosios teisės taikymo klaidą, turėtų būti sprendžiama dėl to, ar šiuo konkrečiu atveju egzistavo Europos Komisijos nurodytos sąlygos pripažinti pareiškėjo mokėjimus Švedijos pensijų agentūrai teisėtais. Lietuvos bankas šios aplinkybės (Taisyklių 142.2 p.) nevertino, nors privalėjo tai padaryti, kad sankcija būtų paskirta teisėtai. Pagal LVAT praktiką (žr., pvz., 2019 m. birželio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3609-822/2019) tai laikytina VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Net jeigu mokėjimų Švedijos pensijų agentūrai atitiktis Taisyklių 142.2 punktui būtų vertinta, būtų konstatuota, kad mokėjimai atitinka Taisyklių 142.2 punkte keliamus reikalavimus, t. y. pareiškėjo atlikti mokėjimai Švedijos pensijų agentūrai yra teisėti.

114. Pareiškėjo vertinimu, jo atlikti mokėjimai atitinka Europos Komisijos nurodytas sąlygas: pareiškėjo ir Švedijos pensijų agentūros susitarimas buvo skaidrus (apie Sutartį Lietuvos bankas informuotas 2012 m., atsakovas žinojo, kokie mokėjimai bus atliekami, tokia informacija buvo ir Fondo prospektuose, todėl visi likę investuotojai taip pat žinojo ar turėjo žinoti, kad Švedijos pensijų agentūrai yra mokama dalis valdymo mokesčio); susitarimu siekiama pagerinti paslaugos kokybę, siekiant naudos visiems investuotojams (Švedijos pensijų agentūra pati atlieka reikšmingą dalį administracinių ir operacinių funkcijų bei patiria su tuo susijusių išlaidų, mokėjimai buvo atliekami iš pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių lėšų ir nesumažino jo valdomų Fondų turto vertės bei nepadarė jokio finansinio nuostolio kitiems Fondų dalyviams, dėl tokio bendradarbiavimo sumažėjo bendrasis pareiškėjo fondo išlaidų koeficientas, to naudą mažesnių valdymo mokesčių pavidalu pajuto ir kiti pareiškėjo Fondų dalyviai). Dalies valdymo mokesčio grąžinimas Švedijos pensijų agentūrai neiškėlė šio investuotojo aukščiau kitų investicinių vienetų savininkų interesų. Pareiškėjas akcentuoja, kad Pažeidimas Nr. 4 ir sankcija už jį turėtų būti panaikinti.

115. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo netenkinti prašymo dėl proceso atnaujinimo.

116. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Pažeidimas Nr. 4 konstatuotas, nes pareiškėjas dalį valdymo mokesčio grąžino asmeniui, kuris buvo KIS dalyvis, o ne pačiam KIS ar jo vardu veikiančiam asmeniui. Pažeidimo esmę sudarė tai, kad vienam iš KIS dalyvių, grąžinant jam dalį sumokėto valdymo mokesčio, buvo sudarytos išskirtinės (t. y. palankesnės) dalyvavimo sąlygos ir tokiu būdu buvo pažeisti kitų pareiškėjo valdomų KIS dalyvių, kuriems analogiškos dalyvavimo sąlygos nebuvo sudarytos, interesai. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Švedijos pensijų agentūra pagal savo veiklos pobūdį laikytina platintoju, Lietuvos bankas – KIS dalyviu. Teismams išsamiai ir motyvuotai konstatavus, kad Švedijos pensijų agentūra nelaikytina pareiškėjo valdomų KIS platintoju, pareiškėjo prašymu procesas išnagrinėtoje byloje galėtų būti atnaujintas, jei pareiškėjas įrodytų, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias skatinimo priemonių (t. y. bet kokio pobūdžio užmokesčio arba komisinio atlyginimo) teikimą asmenims, kurie yra pareiškėjo valdomų KIS dalyviai.

117. Atsakovas nurodo, kad Europos Komisijos buvo klausiama dėl nuolaidų, kurios teikiamos investuotojui (t. y. KIS dalyviui), bei mokėjimų atskiriems investuotojams (t. y. KIS dalyviams), kartu nurodant, kad papildomi raštai pasirašomi su instituciniais investuotojais, kurie perka investicinių fondų vienetus savo klientų vardu. Atsakovas pažymi, kad abejose paklausimo dalyse nenurodyta, kad nuolaidos ar atitinkami mokėjimai būtų teikiami investicinio fondo vienetų platintojui arba kitam investicinio fondo vardu veikiančiam subjektui. Europos Komisijos atsakymas į abi klausimo dalis yra vienareikšmiškas ir aiškus – t. y. kai valdymo įmonė taiko nuolaidas (grąžina pinigus) investuotojui (KIS dalyviui) iš savo nuosavų lėšų, yra taikomi Direktyvos 2010/43/ES 29 straipsnyje nustatyti apribojimai (atsakymas į pirmą klausimo dalį), o antrojoje klausimo dalyje aprašytu atveju valdymo įmonė taip pat negali vykdyti mokėjimų iš savo nuosavų lėšų atskiriems investuotojams. Europos Komisija paaiškino, kad susitarimai dėl valdymo mokesčio nuolaidų taikymo gali būti leidžiami, kai jie teikiami (jais atlyginama) už investicijų valdymo ir (arba) administravimo veiklą. Atsižvelgęs į Europos Komisijos pateiktą atsakymą, kad atitinkami susitarimai dėl valdymo mokesčio nuolaidos turi būti analizuojami kaip mokėjimai už KIPVPS investicijų valdymo ir administravimo veiklą, atsakovas nurodė, kad Švedijos pensijų agentūra pareiškėjo valdomiems KIPVPS neteikė nei investicijų valdymo, nei administravimo paslaugų (t. y. neteikė KISĮ 2 str. 33 d. 1, 2 p. nurodytų paslaugų), Europos Komisijos parengtas išaiškinimas dėl Direktyvos 2010/42/ES 29 straipsnio 1 dalies b punkto (Taisyklių 142.2.1 p. ir 14.2.2 p.) taikymas yra neaktualus, sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą.

118. Atsižvelgęs į tai, kad Švedijos pensijų agentūra neteikė pareiškėjo valdomiems KIPVPS investicijų valdymo ir administravimo paslaugų ir dėl to Švedijos pensijų agentūrai negalėjo būti sumokama (grąžinama) dalis sumokėto valdymo mokesčio, atsakovas pažymi, jog nėra aktualus kitų sąlygų, kurias turi atitikti mokėjimai už KIPVPS investicijų valdymo ir administravimo paslaugas, ir kurių laikymąsi, pagal Europos Komisijos išaiškinimą, turėtų įrodyti valdymo įmonės, kai to pareikalauja nacionalinės kompetentingos institucijos (KIPVPS naudai teikiamų atitinkamų paslaugų kokybės pagerinimas; pareigos veikti, atsižvelgiant į KIPVPS ir jų investicinių vienetų savininkų interesus, kaip tai nustatyta Direktyvos 2010/43/ES 22 straipsnyje (Taisyklių 108–112 p.); atitinkami susitarimai yra skaidūs ir atitinka Direktyvos 2010/43/ES 29 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas sąlygas).

119. Atsakovas teigia, kad kiti atvejai, kada atitinkami susitarimai dėl nuolaidų (mokėjimų) leidžiami, yra nustatyti Direktyvos 2010/43/ES 29 straipsnio 1 dalies a punkte (Taisyklių 142.1 p.). Kadangi Švedijos pensijų agentūra nebuvo pareiškėjo valdomų KIPVPS platintojas (t. y. nebuvo asmuo, veikiantis kolektyvinio investavimo subjekto vardu), tai ir atitinkami mokėjimai Taisyklių 142.1 punkto pagrindu negalėjo būti vykdomi. Pareiškėjo vykdyti mokėjimai Švedijos pensijų agentūrai taip pat nepriskiriami pagal Taisyklių 142.3 punktą leidžiamiems mokėjimams.

120. Pareiškėjo pateiktas Europos Komisijos aiškinimas, atsakovo vertinimu, nėra aktualus, sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą, kadangi Švedijos pensijų agentūrai teikti mokėjimai nepriskiriami prie Direktyvos 2010/43/ES 29 straipsnyje (Taisyklių 142 p.) leidžiamų mokėjimų. Pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje.

121. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2022 m. gegužės 9 d. gauti pareiškėjo paaiškinimai, kuriuose akcentuojama, kad pareiškėjas byloje visada teikė dvejopo pobūdžio argumentus, t. y. įrodinėjo, jog jis nepadarė Pažeidimo Nr. 4 dėl to, jog Švedijos pensijų agentūra yra fondų platintojas, tačiau taip pat aiškino, kad net ir tuo atveju, jei teismai spręstu, jog Švedijos pensijų agentūra yra KIS dalyvis, pareiškėjas vis tiek turėjo teisę grąžinti jai dalį valdymo mokesčio. Atsakovas atsiliepime aiškindamas, jog pareiškėjas prašė laikyti Švedijos pensijų agentūrą platintoju, pateikia pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo sprendimui visiškai neaktualius ir pareiškėjo šioje proceso stadijoje neginčijamus argumentus. Atsakovas, siekdamas paneigti Europos Komisijos pateiktą išaiškinimą, pateikia klaidingą Taisyklių ir Direktyvos 2010/43/ES interpretaciją, pats sau prieštaraudamas. Viena vertus, jei Taisyklių 142 punktas reguliuoja tik mokėjimus, susijusius su investicijų valdymu ir administravimu, o Lietuvos bankas pripažįsta, jog pareiškėjo mokėjimai (dalies valdymo mokesčio grąžinimas) Švedijos pensijų agentūrai nebuvo susiję su investicijų valdymu ir administravimu, tuomet teisės taikymo klaida šioje byloje yra akivaizdi ir pripažinta paties atsakovo – pareiškėjas negalėjo būti nubaustas už Taisyklių 142 punkto pažeidimą. Kita vertus, siekdamas paneigti neabejotinai aktualų Europos Komisijos išaiškinimą, atsakovas pateikia tokią Taisyklių 142 punkto interpretaciją, kuri prieštarauja ne tik šios teisės normos tikslams, bet ir jos lingvistinei išraiškai. Bet kuriuo atveju, bylą nagrinėję teismai Taisyklių 142 punktą aiškino ne taip, kaip savo atsiliepime nurodė Lietuvos bankas. Pareiškėjas pažymi, kad Europos Komisijos išaiškinimas yra aktualus nagrinėjamai bylai ir pagrindžia proceso atnaujinimo būtinybę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VII. 122. Pareiškėjas UAB „INVL Asset Management“ siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 12 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1110-556/2021 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

123. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.).

124. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

125. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012; 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

126. Taigi, aptariamo pagrindo taikymas yra visų pirma sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai patvirtina, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-15-492/2020). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442–52/2008; 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

127. Pareiškėjo įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino Valdymo įmonių veiklos organizavimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2012 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 03-144, 142 punktą. Pareiškėjo vertinimu, Taisyklių 142 punktas beveik pažodžiui atkartoja Direktyvos 2010/43/ES 29 punktą, todėl pareiškėjas vadovaujasi Europos Komisijos 2021 m. gruodžio 17 d. paskelbtu išaiškinimu dėl 2010 m. liepos 1 d. Europos Komisijos direktyvos 2010/43/ES, kuria įgyvendinamos UCITS direktyvos nuostatos dėl organizacinių reikalavimų, interesų konfliktų, veiklos vykdymo, rizikos valdymo ir dėl depozitoriumo ir valdymo įmonės susitarimo turinio, 29 straipsnio taikymo. Pareiškėjas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai į nacionalinę teisę perkeltas ES teisės normas taikė netinkamai ir todėl byloje padarytos klaidingos išvados dėl pareiškėjo atlikto dalies valdymo mokesčio grąžinimo Švedijos pensijų agentūrai neteisėtumo.

128. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dalį savo gaunamo valdymo mokesčio mokėjo (grąžino) ne KIS ar jo vardu veikiančiam trečiajam asmeniui, o konkrečiam KIS dalyviui (t. y. ne platintojui), todėl atsakovas sprendė, kad pareiškėjas pažeidė Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 142 punkto reikalavimus ir padarė Pažeidimą Nr. 4.

129. Bylos nagrinėjimo teismuose metu pareiškėjas Švedijos pensijų agentūrą laikė Fondų investicinių vienetų platintoju ir akcentavo, kad pagal Sutartį jis turėjo teisę grąžinti Švedijos pensijų agentūrai dalį sumokėto valdymo mokesčio ir tokio mokesčių grąžinimo negalėjo objektyviai išvengti. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad net ir tuo atveju, jeigu Švedijos pensijų agentūros veikla būtų laikoma ne kaip platintojo veikla, galiojantys teisės aktai (Taisyklių 142 punktas) nedraudžia valdymo įmonėms grąžinti dalį valdymo įmonei sumokėto valdymo mokesčio daliai investuotojų. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog atsakovas formaliai konstatavo Švedijos pensijų agentūros statusą, tačiau nevertino Švedijos pensijų agentūros atliekamų funkcijų, neatsižvelgė į Taisyklių 142 punkto tikslą (apsaugoti kolektyvinio investavimo subjekto (investicinio fondo), o ne atskirų investuotojų interesus) bei jį netinkamai taikė ir aiškino.

130. Atsakovas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutiko, vertino Švedijos socialinio draudimo įstatymo bei Sutarties nuostatas ir, atsižvelgęs į tai, kad Švedijos pensijų agentūra KIS investicinius vienetus įsigyja savo vardu, sprendė, jog Švedijos pensijų agentūra yra pareiškėjo valdomų KIS dalyvė. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog Taisyklių 142 punkto nuostata nenustato galimybės sumokėti (grąžinti) užmokestį, komisinius ar nepiniginę naudą daliai KIS dalyvių – toks sumokėjimas (grąžinimas) leidžiamas tik tuo atveju, kai mokestis sumokamas (grąžinamas) KIS arba jo vardu veikiančiam trečiajam asmeniui, t. y. valdymo mokesčio grąžinimas turi būti vykdomas visų KIS dalyvių naudai. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad Švedijos pensijų agentūra santykiuose su Bendrove yra Bendrovės valdomų fondų dalyvis, o Taisyklių 142 punktas pagrįstai pripažintas bylai aktualiu laikotarpiu ribojęs Bendrovės galimybę grąžinti Švedijos pensijų agentūrai dalį valdymo mokesčio.

131. Iš LVAT nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad minėtas išvadas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė sistemiškai aiškindama KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 142 punkto nuostatas bei analizuodama tarp Bendrovės ir Švedijos pensijų agentūros sudarytos Sutarties nuostatas, kurios nepaneigė, kad Švedijos pensijų agentūra įgijo investicinius vienetus ne kaip jų savininkas (kolektyvinio investavimo dalyvis), o kaip platintojas (kolektyvinio investavimo subjektas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad, pagal Taisyklių 142 punktą, valdymo mokesčio dalies grąžinimas nėra draudžiamas Lietuvoje. Tokiam grąžinimui taikomos tam tikros sąlygos. Taisyklių 142 punktas nenustato galimybės sumokėti (grąžinti) užmokestį, komisinius ar nepiniginę naudą daliai KIS dalyvių, tačiau toks sumokėjimas (grąžinimas) leidžiamas, kai mokestis sumokamas (grąžinamas) visų KIS dalyvių naudai.

132. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą LVAT nutartyje motyvuoja aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu – Europos Komisijos 2021 m. gruodžio 17 d. paskelbtu išaiškinimu. Šis išaiškinimas skirtas 2010 m. liepos 1 d. Europos Komisijos direktyvos 2010/43/ES, kuria įgyvendinamos UCITS direktyvos nuostatos dėl organizacinių reikalavimų, interesų konfliktų, veiklos vykdymo, rizikos valdymo ir dėl depozitoriumo ir valdymo įmonės susitarimo turinio, 29 straipsnio taikymui. Pripažintina ir tai, kad Taisyklių 142 punkto nuostatos iš esmės atkartoja Direktyvos 2010/43/ES 29 straipsnį, todėl išaiškinimas yra aktualus nagrinėtai bylai.

133. Šios nutarties 124 punkte buvo paminėtos sąlygos, leidžiančios konstatuoti esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant. Toks pažeidimas turi būti akivaizdus, realus bei galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą teismo sprendimą.

134. Teisėjų kolegijos vertinimu, natūralu, kad bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėję teismai pagrindinį dėmesį skyrė atsakyti į tuos pareiškėjo argumentus, kurie buvo skirti įrodyti, jog Švedijos pensijų agentūra buvo Fondų investicinių vienetų platintoju ir ši aplinkybė leido pareiškėjui grąžinti dalį sumokėto valdymo mokesčio. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas tokios pozicijos laikėsi viso bylos teisminio nagrinėjimo metu ir tik įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 12 d. nutarčiai, ėmė akcentuoti kitą ginčo situacijos aspektą, t.y. įrodinėti, kad tam tikromis sąlygomis leidžiama grąžinti valdymo mokestį ir atskiram Fondų dalyviui.

135. Pripažintina, kad bylą nagrinėję teismai, aiškindami Taisyklių 142 punktą, išdėstė gana kategorišką išvadą, kad jei visiems investuotojams užmokestis nėra mokamas, jis neturėtų būti mokamas ir konkrečiam investuotojui. Tačiau kartu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 12 d. nutarties 138 punkte buvo aptarta, jog „ valdymo mokesčio dalies grąžinimas nėra draudžiamas Lietuvoje. Tokiam grąžinimui taikomos tam tikros sąlygos.“ Tai įrodo, kad bylą nagrinėję teismai vertino ir pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytą aktualios teisės normos taikymo aspektą. Pareiškėjas šioje byloje nebuvo pateikęs jokių įrodymų, kad realiai egzistavo sąlygos ir išimtys, nurodytos tiek Taisyklių 142 punkte, tiek ir Direktyvos 2010/43/ES 29 straipsnyje (kad minėtas valdymo mokesčio grąžinimas buvo skaidrus, kad tokiu grąžinimu siekiama pagerinti paslaugos kokybę, siekiant naudos visiems investuotojams, mokėjimai nepadarė jokio finansinio nuostolio kitiems Fondų dalyviams ir pan.) Dėl šios priežasties bylą nagrinėjusiems teismams nebuvo būtina papildomai aiškintis pareiškėjo nenurodytas aplinkybes, kad priimtų teisėtą sprendimą.

136. Teisėjų kolegijos nuomone, net ir konstatavus galimą neteisingą materialiosios teisės normos aiškinimą, nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog tai galėjo lemti neteisėto sprendimo priėmimą. Vien tai, kad pagal pareiškėjo pateikiamą Taisyklių 142 punkto interpretaciją, tam tikromis sąlygomis egzistavo teisėta galimybė grąžinti valdymo mokestį atskiram investuotojui, neįrodo, kad kitoks šios teisės normos aiškinimas turėjo esminės įtakos teismo sprendimo priėmimui.

137. Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą ir atsakovo atsiliepimo į šį prašymą turinio, proceso šalys pateikia skirtingas Europos Komisijos 2021 m. gruodžio 17 d. paskelbto išaiškinimo interpretacijas, akcentuodami tas išaiškinimo detales, kurios naudingos jų pozicijoms. Tuo tarpu lingvistinis Europos Komisijos 2021 m. gruodžio 17 d. vertinimas leidžia teigti, kad Europos Komisijos pareigūnai iš esmės neigiamai atsakė į užduotus klausimus dėl galimybės teikti nuolaidas atskiriems investuotojams. Darytina išvada, kad egzistuoja alternatyvus teisės normos aiškinimas, kurio taikymas priklauso nuo konkrečių individualios bylos aplinkybių, jas apibrėžia administracinio ginčo šalys, išdėstydamos savo poziciją.

138. Įvertinusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

139. Netenkinus pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą, nėra pagrindo spręsti ir dėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1110-556/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1110-556/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“ skundą Lietuvos bankui dėl nutarimo dalies panaikinimo / pakeitimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Neringa Švedienė