2019-12-18 Nr. AB-24003-3-61-3-00457-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1920-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00457-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (J. S.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 800 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog žalą jis patyrė kalėdamas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2017 m. spalio 11 d. Pareiškėjas teigė, kad visą laikotarpį jis buvo kalinamas nesilaikant nustatytų minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimų. Apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuotas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Kamerose įrengti teisės aktų reikalavimų neatitinkantys sanitariniai mazgai, kuriais naudojantis buvo žeminamas pareiškėjo orumas. Žalą pareiškėjo sveikatai taip pat darė pasivaikščiojimo kiemeliuose esantis asbestas, kuris yra kenksmingas. Kamerose nebuvo įrengtas pagalbos mygtukas pareigūnui iškviesti, todėl, esant reikalui, būtų neįmanoma sulaukti pareigūnų pagalbos. Tai kėlė pareiškėjui daug nepatogumų, psichologinį spaudimą. Pareiškėjo orumą žeidė bei didelį diskomfortą kėlė tai, kad šiltu vandeniu buvo leista naudotis tik vieną kartą per savaitę. Nuolat kamerose būnant su svetimais žmonėmis nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, o nuolatinis buvimas su tos pačios lyties asmenimis darė įtaką pareiškėjo seksualinei orientacijai. Kamerose nebuvo įrengtų vietų skalbti ir džiovinti drabužius. Tai teko daryti toje pačioje kriauklėje, kurioje prausiamasi, plaunami indai ir skalbiami drabužiai. Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas teigė patyręs psichologinį ir fizinį smurtą, nepatogumus, psichologinį išsekimą, fobijas ir pan. Patirtą kančią, išgyvenimus prašė atlyginti pinigais.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad yra pataisos įstaiga, vykdanti teismų procesinius sprendimus ir pasitaiko, jog kai kurios kameros galėjo būti perpildytos. Esant tokiai situacijai, stengiamasi, kad netinkamomis sąlygomis asmuo būtų laikomas kuo trumpesnį laiką. Sanitariniai mazgai kamerose įrengti laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Vedimas į dušą organizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Už švarą kamerose atsakingi patys nuteistieji, o švarai palaikyti yra išduodamas atitinkamas inventorius ir priemonės. Pareiškėjui pagal jo prašymus higienos priemonės buvo išduotos nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2017 m. liepos 7 d. Kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti budintį prižiūrėtoją. Taip pat kamerose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio ir naktinio apšvietimo normas. Vėdinimas kamerose vyksta per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tai jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 550 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtas įsakymas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2017 m. spalio 11 d., t. y. 286 paras. Per šį laikotarpį pareiškėjas 57 paras buvo apgyvendintas kamerose, kuriose ploto reikalavimas buvo pažeistas tik atskaičius sanitarinio mazgo plotą – 0,56 kv. m. todėl Lukiškių TI-K administracija dalį ginčo laikotarpio visiškai neužtikrino pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė ne taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl teismas pareiškėjo argumentus vertino kaip pagrįstus iš dalies.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde minimos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės reglamentuoja teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas. Pareiškėjo atžvilgiu minėtos taisyklės netaikytinos, nes pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K. Teismas kaip nepagrįstą vertino ir pareiškėjo reikalavimą dėl vardinio asmenų grafiko išreikalavimo. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti institucijos pateiktais oficialiais duomenis apie pareiškėjo kalinimą atitinkamose kamerose.

9. Teismas nurodė, kad Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas įvertino Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodomas privatumo pažeidimas, Lukiškių TI-K nepateikus duomenų, leidžiančių jį paneigti, pripažintinas pagrįstu.

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Patalpų vėdinimas per langus teisės aktų nuostatoms neprieštarauja. HN 134:2015 3 punkte yra nustatyta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl oro trūkumo kamerose.

11. Teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 nenumato, kad asmuo turėtų pasinaudoti dušu dažniau, nei vieną kartą per savaitę, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo nenustatė.

12. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo taisyklės) 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalyje (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Byloje nėra pateikta neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu, kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema veikė. Todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti institucijos neteisėtus veiksmus, o Lukiškių TI-K savo veiksmų neteisėtumo įrodymais nepaneigė.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius nemokamai. Byloje nėra duomenų apie tai, ar pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu buvo kreipęsis su skundais ar prašymais dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Todėl teismas sprendė, kad tik bendro pobūdžio pareiškėjo prieštaravimas atsakovo veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias neigiamas pasekmes jo sveikatai kėlė gyvenamojoje aplinkoje galbūt buvęs asbestas. Į bylą nepateikti pareiškėjo skundai atsakovui, kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo ir jo galbūt daromos žalos. Nesant tokių duomenų, teismas pareiškėjo deklaratyvius argumentus dėl žalos sveikatai dėl asbesto atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas nurodė, kad Įrengimo taisyklių 16.7 punkte nustatyta, jog kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Taigi kamerose visą parą veikiantis apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas skunde nors ir nurodė, kad dėl visą parą veikiančio apšvietimo pablogėjo jo regėjimas, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.

16. Teismas pareiškėjo teiginius, kad kamerose būnant su svetimais žmonėmis jam nebuvo užtikrintas privatumas, buvo daroma įtaka jo seksualinės orientacijos pakitimui, vertino kaip subjektyvius, nes jie nepagrįsti įrodymais.

17. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kurios galbūt neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsakovo atstovas įrodymais nepaneigė teiginių dėl pagalbos mygtuko kamerose nebuvimo, pripažino, kad pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsakovo veiksmų neteisėtumas konstatuotas atsižvelgus į tai, kad atsakovo atstovas nepaneigė aplinkybių, jog pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

18. Teismas pareiškėjo prašomą priteisti 6 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą sumažino. Teismas atsižvelgė į tai, kad: byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Teismas atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir priteisė 550 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 19. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti.

20. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė nagrinėjimo ribas – vertino ginčijamą teisės aktą ir veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl nepagrįstai nenustatė teisės aktų reikalavimo pažeidimo ir viešojo administravimo subjekto kompetencijos viršijimo, neatsižvelgė į aplinkybes, kurios visuotinai suprantamos – užimtu plotu pasinaudoti neįmanoma. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotą įrodymų vertinimo taisyklę, netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo paaiškinimus, o atsakovo pateiktus duomenis iš dalies laikė pagrįstais. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, nes pareiškėjas iki šiol jaučia nerimą dėl netinkamos gyvenamosios aplinkos ir galimo (duomenys neskelbtini) susirgimo. Pareiškėjas pažymi, kad įrodinėjimo našta tenka atsakovui, atsakovas privalo kaip statinių valdytojas užtikrinti saugią aplinką ir ne pareiškėjo pareiga kreiptis į kompetentingas institucijas dėl patikrinimų. Pareiškėjo nuomone, atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikytų asmenų skaičių netikslūs, o vardiniai sąrašai byloje nepateikti. Pareiškėjas pažymi, kad policijos komisariatų areštinėse minimalus vienam asmeniui skiriamas plotas yra 5 kv. m, o tardymo izoliatoriuose – tik 3,6 kv. m, nors patalpos yra iš esmės tos pačios paskirties – kameros. Pareiškėjas tvirtina, kad jo atžvilgiu visais atvejais buvo pažeidžiamas minimalaus ploto reikalavimas, o pagal tarptautinę praktiką turėjo tekti ne mažiau kaip 3–4 kv. m. Kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrinamas privatumas. Pagal tarptautinius teisės aktus pareiškėjui turėjo būti sudarytos sąlygos nusiprausti po dušu bent du kartus per savaitę. Pareiškėjas tvirtina, kad pateikė būtinus paaiškinimus ir nurodė aplinkybes dėl kenksmingos gyvenimo aplinkos dėl asbesto Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose, todėl pažeidimas turėjo būti nustatytas. Pareiškėjas tvirtina ilgą laiką patyręs netinkamas kalinimo sąlygas, todėl prašo įvertinti neturtinę žalą ir ją atlyginti visiškai.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

22. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamoje byloje nenustatyta būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visuma. Pirmosios instancijos teismas ta apimtimi, kuria atmetė pareiškėjo skundą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, o pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ir aplinkybių.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo J. S. skundą atmesti.

24. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Be to, teisės pažeidimo pripažinimas nepriteisiant atlyginimo pinigais taip pat gali būti pakanka ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą.

Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas.

Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje ginčas kilo dėl 6 800 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. S. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2017 m. spalio 11 d.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad dalį laiko pareiškėjas kalėjo kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų, nes jis 57 paras buvo apgyvendintas kamerose, kuriose ploto reikalavimas buvo pažeistas atskaičius sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m). Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Atsakovo atstovas įrodymais nepaneigė skundo teiginių dėl pagalbos mygtuko kamerose nebuvimo.

27. Apeliacinius skundus byloje padavė abi proceso šalys. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad buvo laikomas pažeidžiant nustatytus minimalaus ploto reikalavimus, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir prašo priteisti jam 6 800 Eur neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, byloje nėra nustatyta būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visuma.

28. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

29. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

30. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

31. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

32. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2017 m. kovo 15 d. ir nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2017 m. spalio 11 d., t. y. iš viso 288 dienas. Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių (I t., b. l. 57–58), patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,88 iki 11,42 kv. m. ploto.

33. Asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas, turintis tekti vienam asmeniui, nes sanitarinio mazgo užimamo ploto išskaičiuoti iš bendro kameros ploto nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pagrindo konstatuoti Įsakymo 1.3.1 punkte reglamentuoto minimalaus tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčio tekti ploto – 3,6 kv. m, reikalavimo pažeidimo.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis, nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme, toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018, 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017). Nagrinėjamu atveju, įvertinus Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų užimamą plotą (0,56 kv. m., I t., b. l. 164), pareiškėjui visais atvejais teko daugiau, nei 3 kv. m kamerų ploto, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, draudžiantis kankinimą ir kitokį nežmonišką elgesį.

35. Atsižvelgus į aptartą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, atmestini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl baldų užimamo ploto išskaičiavimo iš bendro kameros ploto bei kitokio, nei Įsakyme nustatytas 3,6 kv. m ploto normatyvo, taikymo. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, nustatančios 5 kv. m minimalų plotą policijos komisariato areštinės kamerose, netaikytinos, nes pareiškėjas kelia ginčą dėl jo laikymo tardymo izoliatoriaus (Lukiškių TI-K) kamerose ir būtent tokiose kamerose jis buvo laikomas.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus kitais jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K aspektais, atsakovo atsikirtimus bei pateiktus į bylą įrodymus, juos išsamiai ištyrė ir vertino. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo teigti, kad buvo nukrypta nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir įvertino įrodymus dėl sąlygų nusiprausti, asbesto Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose bei, pareiškėjo teigimu, jo keliamos žalos, signalizacijos mygtuko įrengimo, motyvavo, kodėl atmeta pareiškėjo argumentus ir / ar teikiamus įrodymus. Pripažintina, kad byloje įvertinta įrodymų visuma, atsižvelgta į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Bylos duomenimis nepaneigta, kad ši teisė pareiškėjui nebuvo užtikrinta visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį. Įvertinus pateiktus Lukiškių TI-K duomenis apie pareiškėjo laikymą įstaigoje (I t., b. l. 57–58), matyti, kad tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 288 dienas. Taigi, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai byloje nustatyti, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

38. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.). Tačiau asmuo, kreipdamasis į teismą su prašymu priteisti neturtinę žalą dėl, jo nuomone, įkalinimo ar bausmės atlikimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), turi pareigą nurodyti visas reikšmingas, konkrečias ir detalizuotas, būtent jo kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, dėl kurių jam kilo realios neigiamos pasekmės.

39. Nagrinėjant tiek pareiškėjo, tiek atsakovo apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos ir jos dydžio, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

40. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.

41. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo kalintas 288 paras neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose, be to, atsakovo atstovas nepaneigė skundo teiginių dėl pagalbos mygtuko kamerose nebuvimo. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kuriuos jis teigia patyręs. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistas adekvatus 550 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovo padarytais pažeidimais, išskyrus nustatytą minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui priteistas 550 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas, atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys