Legislator Case Law & Legislation
2dfabe9b-04ba-4ca2-a14a-1ab5dfc7f9ca AI generated

2dfabe9b-04ba-4ca2-a14a-1ab5dfc7f9ca · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 2dfabe9b-04ba-4ca2-a14a-1ab5dfc7f9ca
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo (sprendimai Gourdain ir German Graphics Graphische Maschinen);

Legislator headnote

AI generated

2dfabe9b-04ba-4ca2-a14a-1ab5dfc7f9ca · Lietuvos apeliacinis teismas: Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalį valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi bÅ«ti keliamos tos valstybės narės teismuose. Pagal Å¡io Reglamento 1 straipsnio 2 dalies b) punktÄ jis netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panaÅ¡ioms byloms.Nepagrįsta teismo iÅ¡vada, kad pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys tiesiogiai iÅ¡plaukia iÅ¡ bankroto bylos ir/ar yra glaudžiai su ja susijęs, dėl to jurisdikcija byloje nustatoma vadovaujantis Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla Nr   Civilinė byla Nr. e2-1293-178/2016   Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00648-2015-3   Procesinio sprendimo kategorijos:    3.1.2.2; 3.2.9.12 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. lapkričio 3 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas PoÅ¡kus teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovės bankrutuojančios ribotos atsakomybės bendrovės SIA „AP Group“ atskirÄ jį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria ieÅ¡kinys paliktas nenagrinėtas, civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės bankrutuojančios ribotos atsakomybės bendrovės SIA „AP Group“ ieÅ¡kinį atsakovui P. Z. dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo.

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs atskirÄ jį skundÄ , n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė SIA „AP Group“ pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį atsakovui P. Z., praÅ¡ydama pripažinti vienintelio ieÅ¡kovės akcininko P. Z. 2011 m. liepos 19 d. sprendimÄ Nr. 19-07/11 dėl bendrovės pelno paskirstymo negaliojančiu ir iÅ¡ atsakovo priteisti 116 853,15 Eur žalos atlyginimo bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kinio reikalavimai grindžiami tuo, kad atsakovas, bÅ«damas ieÅ¡kovės vieninteliu akcininku bei jos vadovu, neatsižvelgdamas į ieÅ¡kovės finansinę padėtį, apie kuriÄ jam kaip įmonės dalyviui bei vadovui buvo žinoma, veikdamas iÅ¡imtinai savo asmeniniais interesais, nepaskirstė ieÅ¡kovės 2010 m. gauto grynojo pelno tarp ieÅ¡kovės kreditorių, priėmė nepagrįstÄ 2011 m. liepos 19 d. vienintelio akcininko sprendimÄ ir neteisėtai nutarė visas lėšas iÅ¡mokėti vieninteliam ieÅ¡kovės akcininkui, t. y. sau dividendų pavidalu.

IeÅ¡kovės teigimu, atsakovo 2011 m. liepos 19 d. sprendimas priimtas neteisėtai, todėl jį panaikinus iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovės naudai priteistina atsakovui iÅ¡mokėtos sumos dydžio žala, t. y. 116 853,15 Eur. Vadovaujantis CK 1.10 straipsnio 1 dalies ir 1.19 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad byloje yra ginamas ir vieÅ¡asis interesas, kurį gina nemokumo administratorė, ieÅ¡kinyje nurodytiems santykiams taikytina Latvijos Respublikos teisė. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi ieÅ¡kinį paliko nenagrinėtÄ ; paliko galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi taikytas laikinÄ sias apsaugos priemones iki nutarties įsiteisėjimo; atmetė praÅ¡ymÄ dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo.Teismas nurodė, kad ieÅ¡kinį Klaipėdos apygardos teismui pareiÅ¡kė Latvijoje įregistruota įmonė, kuriai iÅ¡kelta bankroto byla.

IeÅ¡kovė praÅ¡o spręsti ginÄÄ pagal Latvijos materialinės teisės normas, tačiau atsakovas praÅ¡o taikyti Lietuvos Respublikos civilinį kodeksÄ . IeÅ¡kinys priimtas pagal atsakovo nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ , tačiau byloje nustatyta, jog atsakovo gyvenamosios vietos taisyklė, įtvirtinta Europos Tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. reglamente Nr. 44/2001 (toliau – Reglamentas 44/2001), Å¡ioje byloje negali bÅ«ti taikoma, nes bylÄ iÅ¡nagrinėjus Klaipėdos apygardos teisme bÅ«tų pažeista iÅ¡imtinio teritorinio teismingumo taisyklė.

Reglamento Nr. 44/2001 68 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, Å¡iam pakeitus Briuselio konvencijÄ , bet kuri nuoroda į Briuselio konvencijÄ laikoma nuoroda į ReglamentÄ Nr. 44/2001. Teismo jurisdikcija turi bÅ«ti nustatyta pagal bankroto bylÄ nagrinėjančio teismo vietos taisyklę, t. y. remiantis Europos Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. reglamento Nr. 1346/2000 (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) nuostatomis. Lietuvos kasacinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012 ir 2014 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014 yra iÅ¡aiÅ¡kinęs aukščiau paminėtų reglamentų taikymo taisykles ir nurodęs Teisingumo Teismo praktikÄ sprendžiant teismingumo klausimÄ .

Kasacinis teismas pažymėjo, kad nacionalinis teismas, spręsdamas, ar jam priskirta tarptautinė jurisdikcija nagrinėti konkretų ginÄÄ tuo atveju, kai bankroto bylÄ nagrinėjančio teismo vieta nesutampa su atsakovo gyvenamÄ ja vieta, pirmiausia turi tinkamai kvalifikuoti ieÅ¡kovo reikalavimÄ , nes pirmiau nurodytų Europos SÄ jungos teisės aktų taikymo sritys yra atskiros, viena su kita nepersidengiančios. Negalimas toks teismo tarptautinės jurisdikcijos nustatymas, kuris vienu metu bÅ«tų grindžiamas tiek pagal ReglamentÄ Nr. 1346/2000, tiek pagal ReglamentÄ Nr. 44/2001, pavyzdžiui, pripažinus, jog reiÅ¡kiamas reikalavimas yra susijęs su iÅ¡kelta bankroto byla, negalima jurisdikcijos nustatyti kaip civilinės ar komercinės bylos pagal ReglamentÄ Nr. 44/2001.

Teisingumo Teismas nustatė aptariamos iÅ¡imties apimtį, konstatuodamas, kad tam, jog su bankrotu susiję sprendimai nebÅ«tų įtraukti į Briuselio konvencijos taikymo sritį, reikia, kad jie kiltų tiesiogiai iÅ¡ bankroto bylos ir bÅ«tų glaudžiai susiję su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedÅ«romis.Tokia pat nuostata suformuluota Europos SÄ jungos Teisingumo Teisme 2014 m. rugsėjo 4 d. priimant prejudicinį sprendimÄ pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. praÅ¡ymÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014, papildomai analizuojant teismingumo klausimus, reguliuojamus ne tik paminėtais reglamentais, bet ir Briuselio konvencija.

Teisingumo Teismas nurodė, kad ieškinys dėl įmonės įsiskolinimų padengimo, kurį pagal Prancūzijos teisę gali pareikšti bankroto administratorius įmonės vadovams siekiant, kad būtų pripažinta jų atsakomybė, turi būti laikomas ieškiniu, kylančiu tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiu. Prie tokios išvados jis priėjo vadovaudamasis tuo, jog šio ieškinio teisinis pagrindas buvo nuostatos, kuriomis nukrypstama nuo bendrųjų civilinės teisės normų (dėl 1968 m. rugsėjo 27 d.

Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, žr. Sprendimo Gourdain, 133/78, EU:C:1979:49, 4–6 punktus). Teisingumo Teismas panaÅ¡iai vertino ieÅ¡kinį dėl sandorių nuginčijimo, kurį pagal Vokietijos teisę gali pareikÅ¡ti bankroto administratorius siekdamas užginčyti veiksmus, atliktus prieÅ¡ iÅ¡keliant bankroto bylÄ ir darančius žalÄ kreditoriams. Å iomis aplinkybėmis jis pažymėjo, kad ieÅ¡kinys teisiÅ¡kai buvo grindžiamas bankroto procesÄ reglamentuojančiomis nacionalinėmis teisės normomis (sprendimo Seagon, C‑339/07, EU:C:2009:83, 16 punktas).Pritaikius Teisingumo Teismo nustatytus kriterijus, jurisdikcija nagrinėjamoje byloje nustatytina pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles.

Bankroto administratorius pareiškė ieškinį dėl įmonės akcininko ir vadovo sprendimo išmokėti dividendus negaliojančiu ir žalos įmonei atlyginimo. Iš ieškovės atstovo paaiškinimo nustatyta, jog tokį ieškinį turi teisę reikšti tik įmonės administratorius, šis ieškinys nėra kildinamas iš sutarčių vykdymo, kurios buvo sudarytos iki bankroto ieškovei iškėlimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovės bankroto administratorius remiasi Latvijos nemokumo įstatymo normomis, nurodo, jog šios kategorijos bylose ieškinio senaties terminas yra nustatomas pagal Latvijos nemokumo įstatymo 96 straipsnį, o ne civilinius įstatymus, taigi ieškinys paremtas ne bendrosiomis civilinės teisės normomis.

IeÅ¡kinio reikalavimų atsiradimas iÅ¡imtinai priklauso nuo bankroto bylos iÅ¡kėlimo, nes ieÅ¡kovė įrodinėja, jog įmonė dėl to tapo nemoki ir Å¡iuo sprendimu ieÅ¡kovė siekia padidinti bankrutuojančios įmonės aktyvus. Todėl Å¡ioje byloje teismo jurisdikcija turi bÅ«ti nustatyta pagal bankroto bylÄ nagrinėjančio teismo vietos taisyklę, t. y. remiantis Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis. Teisingumo Teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad valstybės narės, kurios teritorijoje iÅ¡kelta bankroto byla, teismams taip pat suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tiesiogiai iÅ¡ Å¡ios bylos iÅ¡plaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieÅ¡kinius (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Seagon v.

Deko Marty byloje (C-339/07).Teismas sprendė, kad ieÅ¡kinys neteismingas Klaipėdos apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui, todėl jį paliko nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 12 p.). Nurodė, kad ieÅ¡kovė turi teisę ieÅ¡kinį pareikÅ¡ti jai bankroto bylÄ iÅ¡kėlusiame teisme. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai IeÅ¡kovė (toliau ir –apeliantė) atskirajame skunde praÅ¡o Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylÄ nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalį valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi bÅ«ti keliamos tos valstybės narės teismuose. Pagal Å¡io Reglamento 1 straipsnio 2 dalies b) punktÄ jis netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panaÅ¡ioms byloms.Nepagrįsta teismo iÅ¡vada, kad pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys tiesiogiai iÅ¡plaukia iÅ¡ bankroto bylos ir/ar yra glaudžiai su ja susijęs, dėl to jurisdikcija byloje nustatoma vadovaujantis Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis.

Apeliantės reikalavimas yra kildinamas ne iÅ¡ bankroto procesÄ reglamentuojančio įstatymo normų, o iÅ¡ Latvijos Respublikos komercinio įstatymo nuostatų. IeÅ¡kovė bankrutuojanti bendrovė, kurios vadovas pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo nuostatas yra nuÅ¡alintas nuo savo pareigų vykdymo, bendrovę vietoje jos nuÅ¡alinto vadovo atstovauja bankroto administratorius, t. y. bankroto administratorius bankroto bylos nagrinėjimo metu, kol faktinis bendrovės vadovas negali eiti savo pareigų Å¡ioje bendrovėje, atlieka su Å¡ios bendrovės bankroto bylos nagrinėjimu susijusius veiksmus bei veikia kaip bankrutuojančios bendrovės vadovas ir jÄ atstovauja.

Atsižvelgiant į Latvijos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus dėl to, jog bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas iÅ¡simokėti bendrovės dalyviams dividendus yra pripažįstamas sandoriu, reikalavimas pripažinti vienintelio akcininko sprendimÄ iÅ¡simokėti sau dividendus bei priteisti iÅ¡ jo tokiais veiksmais padarytÄ Å¾alÄ yra ne iÅ¡ bankroto procesÄ reglamentuojančių teisės normų kylantis reikalavimas, o iÅ¡ Latvijos Respublikos komercinio įstatymo kylantis reikalavimas.

Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, jog apeliantės reiÅ¡kiamas reikalavimas iÅ¡plaukia ar yra tiesiogiai susijęs su bankroto byla, dėl ko Å¡i civilinė byla bÅ«tų neteisminga Klaipėdos apygardos teismui. Teisingumo Teismas viename iÅ¡ savo sprendimų yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turi bÅ«ti aiÅ¡kinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iÅ¡kelta bankroto byla, teismai yra kompetentingi priimti sprendimÄ dėl bankrotu pagrįsto ieÅ¡kinio dėl nuginčijimo atsakovo, turinčio savo registruotÄ buveinę kitoje valstybėje narėje, atžvilgiu (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Seagon v.

Deko Marty byloje (C-339/07), o ne kaip nurodo teismas, jog valstybės narės, kurios teritorijoje iÅ¡kelta bankroto byla, teismams suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tiesiogiai iÅ¡ Å¡ios bylos iÅ¡plaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieÅ¡kinius.Pagal lietuvių kalbos žodynÄ , žodis „kompetentingas“ reiÅ¡kia subjektÄ turinti teisę kÄ spręsti ar daryti, t. y. minėtas Teisingumo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimas nereiÅ¡kia, jog teismams esantiems valstybėje narėje, kurioje yra nagrinėjama bankroto byla, yra suteikiama iÅ¡imtinė kompetencija spręsti ginčus dėl nuginčijimo atsakovo, turinčio savo registruotÄ buveinę kitoje valstybėje narėje.

Tokiu teismo sprendimu siekta iÅ¡aiÅ¡kinti, jog nagrinėjant bylÄ , kuri yra bent kiek susijusi su bankroto byla, neturi bÅ«ti iÅ¡imtinai taikoma Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje numatyta taisyklė, pagal kuriÄ valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi bÅ«ti keliamos tos valstybės narės teismuose, o tokius ginčus yra kompetentingi spręsti ir Å¡alies, kurioje yra iÅ¡kelta bankroto byla, teismai. Nors apeliantės bankroto byla yra iÅ¡kelta Latvijos Respublikoje, tačiau ji vadovaudamasis Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalimi kreipėsi į atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos Å¡alį, t. y.

į LietuvÄ , todėl ieÅ¡kinys teismingas Klaipėdos apygardos teismui. Atsakovas atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ praÅ¡o Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieÅ¡kinys kildinamas ne iÅ¡ bankroto procesÄ reglamentuojančio įstatymo normų, o iÅ¡ Latvijos Respublikos komercinio įstatymo nuostatų. Pačiame ieÅ¡kinyje nurodyta, kad reikalavimas grindžiamas Latvijos Respublikos nemokumo įstatymu, kuris glaudžiai susijęs su bankroto procesinėmis teisėmis.

Atskirajame skunde teigiama, kad reikalavimas kildinamas iÅ¡ Latvijos Respublikos komercinio įstatymo nuostatų. Tačiau dividendų iÅ¡mokėjimo dienÄ ir sprendimo priėmimo metu, t. y. 2011 m. liepos 19 d. atsakovas buvo vienintelis akcininkas, todėl dividendai jam iÅ¡mokėti teisėtai ir Latvijos Respublikos komercinio įstatymo 161 straipsnio 11 dalies, 2 dalies, 5 dalies bei 217 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Ä®rodinėjimo dalykas iÅ¡plaukia iÅ¡ Latvijos Respublikoje taikomos teisės ir įmonės bankroto byloje, kuri iÅ¡kelta ir nagrinėjama Latvijos Respublikos teismuose, esančių įrodymų.Atsakovas su apeliante jokių sandorių tarpusavyje sudarę nebuvo, todėl ieÅ¡kinyje pareikÅ¡tas reikalavimas kyla ne iÅ¡ sutartinių Å¡alių santykių.Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas vertindamas, ar konkretus ieÅ¡kinys kyla iÅ¡ bankroto bylos arba yra glaudžiai su ja susijęs, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, iÅ¡dėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014 ir ankstesnėse kasacinio teismo nutartyse.

Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamÄ praktikÄ , teismas teisingai nustatė, kad pagal Teisingumo Teismo nustatytus kriterijus Å¡ioje byloje teismingumo klausimas nustatytinas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles. Skundžiama nutartis teisėta, ji neužkerta kelio apeliantei ginti savo teisių ir teisėtų interesų. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai Apeliacijos dalykÄ sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria spręstas teismingumo klausimas, byloje pagal ieÅ¡kovės bankrutuojančios Latvijos bendrovės ieÅ¡kinį dėl vienintelio akcininko sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo Lietuvoje gyvenančiam atsakovui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieÅ¡kinys paliktinas nenagrinėtu, nes ginčas turi bÅ«ti nagrinėjamas Latvijoje (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis). Apeliantė nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada. Dėl pareikÅ¡tų praÅ¡ymų Atsakovas pateikė praÅ¡ymÄ apeliantės atskirÄ jį skundÄ palikti nenagrinėtÄ ir panaikinti jo atžvilgiu taikytas laikinÄ sias apsaugos priemones. Nurodo, kad po skundžiamos nutarties priėmimo apeliantė pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį atsakovui Latvijos teisme pagal savo buveinę, todėl Lietuvos teisme pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį atsisakytina priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo praÅ¡ymÄ palikti atskirÄ jį skundÄ nenagrinėtu, nes, visų pirma, CPK normos, reglamentuojančios apeliacinį procesÄ , tokios galimybės nenumato, antra, apeliantas ir iÅ¡ esmės nepagrįstai remiasi CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nes ieÅ¡kinys Klaipėdos apygardos teisme pateiktas ir priimtas anksčiau nei Latvijoje, taigi, nebuvo pagrindo jo nepriimti pateikimo metu ar vėliau palikti nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktÄ (teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių Å¡alių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu).

Apeliantė pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ bylos nagrinėjimÄ atidėti dviejų mėnesių terminui. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo atžvilgiu yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių taikymas atskirojo skundo netenkinimo atveju nebebÅ«tų galimas, apeliantė tikisi ir laukia palankaus Latvijos teismo, kuriame po skundžiamos nutarties priėmimo pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį, sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tačiau tokio pobÅ«džio priežastys, visų pirma, ir expressis verbis nenumatytos CPK 1622 straipsnyje, reglamentuojančiame bylos nagrinėjimo atidėjimÄ , antra, iÅ¡ esmės prieÅ¡tarautų proceso koncentracijos ir ekonomiÅ¡kumo principams (CPK 7 straipsnis), nes vienas procesas negali bÅ«ti vilkinamas vien dėl to, kad tikimasi palankios tarpinio klausimo baigties kitame procese, ir tiek, kol tokia baigtis kitame procese bus pasiekta.

Dėl ginčo teismingumoKaip minėta, Å¡ioje byloje Latvijos bankrutuojanti įmonė pirmuoju ieÅ¡kinio reikalavimu ginčija vienintelio akcininko, gyvenančio Lietuvoje, sprendimo, kurio pagrindu akcininkui buvo iÅ¡mokėti dividendai, teisėtumÄ , o antruoju reikalavimu praÅ¡o priteisti žalÄ , kuriÄ Å¡is sprendimas sukėlė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčo jurisdikcijos klausimo iÅ¡sprendimui netaikytinos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos, nustačius Å¡io reglamento 1 straipsnio 2 dalies b) punkte nurodytÄ iÅ¡lygÄ , jog jis netaikomas bankrotui ir panaÅ¡ioms byloms, o taikytinos Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatos.

Å iame kontekste pažymėtina, kad Reglamento Nr. 44/2001 nauja redakcija iÅ¡dėstyta 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, ji taikytina nuo 2015 m. sausio 10 d. (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012). PaminėtÄ iÅ¡vadÄ teismas darė remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose, taip pat Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo bylose Gourdain 133/78, EU:C:1979:49, Seagon C-339/07, EU:C:2009:83 iÅ¡dėstytais iÅ¡aiÅ¡kinimais.

Pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad paminėtų reglamentų nuostatos negali būti taikomos kartu, šis teismas taip pat yra nurodęs, jog Reglamentas Nr. 1215/2012 (ankstesne redakcija - Nr. 44/2001) laikytinas lex generalis, Reglamentas Nr. 1346/2000 – lex specialis. Taip pat pagrįstai skundžiamoje nutartyje, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodyti dviejų reglamentų atskyrimo kriterijai:

1) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo (sprendimai Gourdain ir German Graphics Graphische Maschinen);

2) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių (sprendimas Gourdain; Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimas byloje SCT Industri, C-111/08,Rink. 2009 p. 05655);

3) ar ieÅ¡kinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapÄ (sprendimas Gourdain);

4) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai (sprendimai Gourdain ir Seagon bylose) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014). Tačiau, nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė paminėtus kriterijus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareikštas ieškinys nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo civilinėms ir komercinėms byloms sritį (šio reglamento 1 straipsnio 1 dalis), o patenka, remiantis jo 1 straipsnio 2 dalies b) punktu, į Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012 iÅ¡aiÅ¡kinta, kad tam, jog su bankrotu sÄ sajų turintis ieÅ¡kinys galėtų bÅ«ti kvalifikuojamas civiline ar komercine byla ir patekti į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, teismas tokį ieÅ¡kinį turi kvalifikuoti kaip netiesiogiai kylantį iÅ¡ bankroto bylos ir pripažinti neglaudžiai susijusiu su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedÅ«romis. Nacionalinio teismo tarptautinė jurisdikcija turi bÅ«ti pagrįsta tik Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis, jei ieÅ¡kinys pripažįstamas kaip tiesiogiai iÅ¡plaukiantis iÅ¡ bankroto bylos ir glaudžiai susijęs su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedÅ«romis.

Nors pirmosios instancijos teismas ir padarė bÅ«tent pastarojo pobÅ«džio iÅ¡vadÄ , apeliacinės instancijos teismo nuomone, ji nėra pagrįsta. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad nagrinėjamoje byloje pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį gali teikti tik bankroto administratorius. Akivaizdu, kad, iÅ¡kėlus įmonei bankroto bylÄ ir paskyrus bankroto administratorių, iÅ¡ esmės visais atvejais bÅ«tent tik jis turi įgaliojimus ir veikia kreditorių pritarimu įmonės interesais inter alia teikia ieÅ¡kinius teismams dėl neteisėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolų iÅ¡ieÅ¡kojimo ir pan.

Tačiau administratoriaus paskyrimo faktas savaime nėra kliūtis ir kitiems asmenims ginti įmonės/kreditorių interesus, pavyzdžiui, įmonės kreditoriams pareiškiant netiesioginį ieškinį skolininkams dėl žalos atlyginimo, jei administratorius dėl kokių nors priežasčių tokia teise nesinaudoja. Nesant bankroto bylos, t.y. iki jos iškėlimo pagal Lietuvos teisę (CK 2.82 straipsnio 4 dalis) juridinio asmens organų sprendimus, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms gali ginčyti tiek kreditoriai, tiek juridinio asmens valdymo organai.

Todėl teigti, kad nagrinėjamÄ ieÅ¡kinį galėjo pateikti tik administratorius, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo.IeÅ¡kinyje nurodomos aplinkybės neteikia pagrindo iÅ¡vadai, kad ginčo iÅ¡sprendimui neaktualios ar yra tik Å¡alutinės bendrosios civilinės teisės taisyklės, - iÅ¡ ieÅ¡kinyje nurodyto faktinio ir teisinio pagrindo matyti, kad jis kildinamas ne bankroto teisinių santykių, o iÅ¡ Latvijos Respublikos komercinio įstatymo 217 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios akcininkų sprendimo pripažinimÄ negaliojančiu, bei kitų to paties įstatymo straipsnių, susijusių su dividendų skyrimu ir jų iÅ¡mokėjimu.

Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 96 straipsnio nuostatos, kurias akcentuoja pirmosios instancijos teismas, ieÅ¡kinyje nurodomos tik administratoriaus pareigų įvertinti įmonės bÅ«klę, teikti ieÅ¡kinius aspektais. Tai, kad ieÅ¡kinys, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, kildinamas ne iÅ¡ sutartinių santykių, taip pat nelemia iÅ¡vados dėl bylai netaikytinų bendrųjų civilinės teisės taisyklių ar taikymo specialių, nukrypstant nuo bendrųjų, taisyklių. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ir antrasis 16 punkte nurodytas kriterijus dviejų reglamentų atskyrimui nelemia glaudaus pareikÅ¡to ieÅ¡kinio sÄ sajumo su bankroto byla.

Trečiasis aptariamų reglamentų atskyrimo kriterijus yra tai, ar ieÅ¡kinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapÄ (žr. 16 punktÄ ). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieÅ¡kinio senaties terminas nustatomas pagal Latvijos nemokumo įstatymo 96 straipsnio nuostatas. Å is straipsnis nustato, kad administratorius privalo įvertinti skolininko sandorius ir teikti ieÅ¡kinius dėl jų negaliojimo, jei jie sudaryti per trejus metus iki juridinio asmens nemokumo proceso paskelbimo dienos.

Taigi, Å¡iuo atveju terminas nėra susietas su jau vykstančiu bankroto bylos konkrečiu proceso etapu, jis siejamas tik su įmonės nemokumo proceso paskelbimo diena. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ir paminėtas kriterijus nėra pakankamas pagrindas nustatyti ginčo jurisdikcijÄ tik pagal Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas. Kaip minėta 17 punkte, nacionalinio teismo tarptautinė jurisdikcija turi bÅ«ti pagrįsta Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis tik tuo atveju, jei ieÅ¡kinys pripažįstamas kaip tiesiogiai iÅ¡plaukiantis iÅ¡ bankroto bylos ir glaudžiai susijęs su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedÅ«romis.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl pirmiau nurodytų motyvų nėra pagrindo pripažinti, kad reiÅ¡kiamas ieÅ¡kinys tiesiogiai iÅ¡plaukia iÅ¡ bankroto bylos, taip pat nėra pagrindo jo pripažinti ir glaudžiai susijusiu su bankroto byla, nes faktiÅ¡kai jis yra susijęs su bankroto byla tik tuo, kad ieÅ¡kinį reiÅ¡kia administratorius, o bankroto byloje kreditoriai, ieÅ¡kinį patenkinus, galėtų gauti atitinkamÄ dalį savo reikalavimų patenkinimo (kas paprastai yra visais atvejais įmonei prisiteisus pinigines lėšas).

Juo labiau, kad minėta, jog nesant bankroto bylos (ar iki jos) tokio pobūdžio ieškinys galėtų/galėjo būti pareikštas. Akivaizdu, kad šiuo atveju įmonės vadovas, būdamas ir akcininku, nebuvo suinteresuotas reikšti tokio ieškinio. Pabrėžtina ir tai, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnio 1 dalį administratorius gali vykdyti visus valstybės, kurioje iškelta byla, įstatymų suteiktus įgaliojimus kitoje valstybėje narėje, kas, kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014, reiškia ir ieškinio pareiškimo teisę visose valstybėse narėse.

Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ skundžiamoje nutartyje nurodytais motyvais nebuvo pagrindo. Kita vertus, nepaisant paminėtų aplinkybių, dėl žemiau nurodomų motyvų negalima pripažinti, kad procesinis sprendimas - ieÅ¡kinio palikimas nenagrinėtu yra nepagrįstas iÅ¡ esmės. Konstatavus, kad jurisdikcijos klausimo iÅ¡sprendimui teismo iÅ¡vada dėl Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo yra nepagrįsta, vertintinos Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos.

IeÅ¡kovė ginčija vienintelio akcininko sprendimo, kurio pagrindu akcininkui buvo iÅ¡mokėti dividendai, teisėtumÄ ir iÅ¡ to kildina reikalavimÄ priteisti žalÄ , kuriÄ Å¡is sprendimas sukėlė. Reglamento Nr. 1215/2012  24 straipsnis apibrėžia iÅ¡imtinės jurisdikcijos atvejus. Jo 2 punkte nurodyta, kad iÅ¡imtinę jurisdikcijÄ nagrinėti ieÅ¡kinius, kurių dalykas yra bendrovių <...> ar jų organų sprendimų galiojimas, turi valstybės narės, kurioje yra tos bendrovės, teismai.

To paties reglamento 27 straipsnis nustato, kad jeigu valstybės narės teismui pateikiamas ieÅ¡kinys dėl reikalavimo, kuris iÅ¡ esmės susijęs su byla, kuri pagal 24 straipsnį priskiriama iÅ¡imtinei kitos valstybės narės teismų jurisdikcijai, jis savo iniciatyva paskelbia, kad neturi jurisdikcijos. Dėl to spręstina, kad nagrinėti bylÄ iÅ¡imtinę jurisdikcijÄ turi Latvijos teismai. Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieÅ¡kinys pagrįstai paliktas nenagrinėtu, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais, n u t a r i a : Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistÄ Teisėjas                                                                                                                                  Alvydas PoÅ¡kus