2019-12-04 Nr. AB-22737-3-62-3-01658-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1264-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01658-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybai dėl oficialaus perspėjimo ir nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (toliau – ir KP ONTV) priimtą 2017 m. birželio 22 d. oficialų perspėjimą Nr. 20-AT2-19(11.18) (toliau – ir Perspėjimas) bei 2017 m. birželio 22 d. nutarimą Nr. 20-AT2-19(11.18) (toliau –ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad 2017 m. liepos 25 d. jam buvo įteiktas Perspėjimas, kuriame pareiškėjo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjas teigė, jog Nutarimas, kurio pagrindu jam pareikštas Perspėjimas bei Perspėjimas yra nepagrįsti, neteisėti, paremti prielaidomis, abstraktaus pobūdžio, juose nenurodyti jokie duomenys ir nepateikti jokie konkretūs faktai ir įrodymai. Pareiškėjas nurodė, kad administraciniai aktai nemotyvuoti, priimti pažeidžiant pagrindines procedūras, todėl turi būti panaikinti.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog tiek Nutarimas, tiek ir Perspėjimas buvo priimti 2017 m. birželio 22 d., tačiau Perspėjimas dėl nežinomų priežasčių jam įteiktas praėjus daugiau negu mėnesiui laiko, o su Nutarimu net nebuvo supažindintas, todėl jam nėra žinomas nei Nutarimo turinys, nei jame išdėstyti motyvai, o Perspėjime jokių motyvų iš viso nėra nurodyta. Pareiškėjas tvirtino, jog jis visada laikėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymų, nevaržė kitų žmonių teisių ir laisvių, nedarė teisės pažeidimų, niekada nepriklausė jokioms organizuotoms grupėms, nėra su jomis susijęs, o Nutarimas ir Perspėjimas priimti neteisėtai, pažeidžiant Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją.

4. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Perspėjimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes pareiškėjui buvo pritaikyta Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme (toliau – ir ONUĮ) numatyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, laikantis ONUĮ 2 straipsnyje įtvirtintų principų, 4 straipsnyje numatytų prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindų, Įstatymo nustatytos tvarkos, todėl skundas nepagrįstas.

6. Atsakovas pažymėjo, jog informacija, kurios pagrindu pareiškėjui pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, buvo gauta iš viešųjų šaltinių ir kriminalinės žvalgybos metu. Atsakovas nurodė, jog 2017 m. sausio 11 d. buvo užbaigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 03-2-00601-16, kurioje jis kaltinamas nusikaltimais, padarytais organizuotoje grupėje. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nuo 2015 m. liepos mėn. slapstėsi. 2016 m. balandžio mėn. teisėsaugos institucijų prašymu sulaikytas Jungtinėje Karalystėje.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas analizavo ONUĮ paskirtį, oficialaus perspėjimo sąvoką (ONUĮ 5 straipsnis), prevencinio poveikio priemonių taikymo pagrindus (ONUĮ 4 straipsnis) ir nurodė, kadangi ONUĮ oficialaus perspėjimo taikymą sieja su ONUĮ 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka, kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. ONUĮ 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinkta vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymu). Teismas nurodė, jog tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą, valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Teismas darė išvadą, jog asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, ONUĮ 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Teismas pažymėjo, jog kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas, esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

9. Teismas atsižvelgė į ONUĮ 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir ONUĮ 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, ir darė išvadą, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008; 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008; 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008; 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017). Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginius, jog skundžiamame Perspėjime nenurodyti konkretūs pareiškėjo nusikalstami veiksmai, kad skundžiami sprendimai yra abstraktaus pobūdžio, juose nepateikti konkretūs faktai ir įrodymai, atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas dėl pareiškėjo nurodytų procedūrinių pažeidimų analizavo ONUĮ 6 bei 4 straipsnius ir nustatė, kad iš esmės ONUĮ nustatytos tvarkos buvo laikytasi. Teismas pažymėjo, jog ONUĮ suteikia teisę iškviesti asmenį į policijos įstaigą, tačiau tokios pareigos neįtvirtina, taip pat nenumato pareigos supažindinti pareiškėjo su Nutarimu, todėl teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas nustatė, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas su Perspėjimu pasirašytinai buvo supažindintas 2017 m. liepos 25 d., pagal pareiškėjo advokato užklausimą buvo pateiktas Nutarimas bei Perspėjimas, tai įrodo 2017 m. rugpjūčio 24 d. atsakovo raštas, pareiškėjas pasinaudojo teise įstatymo nustatyta tvarka apskųsti minėtus administracinius aktus teismui. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, darė išvadą, jog pareiškėjo procedūrinio pobūdžio teisės nebuvo pažeistos.

11. Teismas nurodė, jog ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pabrėžęs, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimams, pirmiausia teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, tačiau teismo sprendimas pagrįstas ne vien įslaptintais duomenimis, bet ir neįslaptinta bylos medžiaga, su kuria susipažinti pareiškėjui nebuvo jokių procesinių kliūčių, sudaro pagrindą jį pripažinti teisėtu (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį Nr. A-1425-575/2017).

12. Teismas nusprendė, jog tikrinant, ar Perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir nagrinėjamu atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažino su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta operatyvinės veiklos medžiaga, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas Perspėjimas, ir priimant sprendimą šią medžiagą vertino kaip įrodymą (ABTĮ 56 str. 6 d.).

13. Teismas nustatė, kad atsakovas teismui pateikė Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus 2017 m. sausio 11 d. surašytą kaltinamąjį aktą ikiteisminiame tyrime Nr. 03-2-00601-16, iš kurio matyti, jog pareiškėjui inkriminuojami 2 sunkūs nusikaltimai, numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje, padaryti organizuotoje grupėje. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog minėtas kaltinamasis aktas buvo perduotas teismui ir ši baudžiamoji byla, kurioje vienas iš kaltinamųjų yra pareiškėjas, nagrinėjama Kauno apylinkės teisme (bylos Nr. I-109-668/2017, teisminio proceso Nr. 1-03-2-00601-2016-2), prie jos 2017 m. sausio 17 d. nutartimi buvo prijungta baudžiamoji byla Nr. 1-162-668/2017 (teisminio proceso Nr. 1-20-1-00740-2012-0). Pagal minėtos bylos duomenis teismas nustatė, jog pareiškėjas kaltinamas didelės vertės svetimo turto vagyste, t. y. kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, dėl tų pačių veikų pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kaltinami dar du asmenys. Iš baudžiamojoje byloje esamų duomenų teismas nustatė, jog pareiškėjui inkriminuotas kaltinimas dėl 2012 m. automobilių vagysčių Vokietijos Federacinėje Respublikoje organizuotoje grupėje.

14. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės nuo 2015 m. liepos mėn. slapstėsi ir tik 2016 m. balandžio mėn. teisėsaugos institucijų prašymu sulaikytas Jungtinėje Karalystėje. Teismas nurodė, jog šios aplinkybės kitais duomenimis nepaneigtos, išrašas iš Gyventojų registro patvirtino, jog pareiškėjas duomenų apie deklaruotą gyvenamąją vietą nepateikęs, jame yra įrašas, jog pareiškėjas išvykęs į Jungtinę Karalystę.

15. Teismas nusprendė, jog šie duomenys yra pakankami spręsti, kad tam tikra pareiškėjo veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Teismas darė išvadą, jog tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma ginčijamų sprendimų priėmimo metu aktualiu laikotarpiu, sudarė pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjo atžvilgiu Nutarimas buvo priimtas ir Perspėjimas taikytas teisėtai ir pagrįstai, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

III. 16. Pareiškėjas R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Kauno AVPK Nutarimą ir jo pagrindu pareikštą Perspėjimą pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais ir juos panaikinti.

17. Pareiškėjas teigia, jog teismas pažeidė proceso teisės normas, netinkamai atliko įrodymų vertinimą byloje, o teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos faktinių aplinkybių išnagrinėjimu, buvo vertinama tik vienos suinteresuotos šalies (atsakovo) pozicija. Pareiškėjas akcentuoja, jog Nutarimas ir Perspėjimas yra priimti ONUĮ 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl nagrinėjant šį ginčą yra būtina pateikti minėtų straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad oficialus perspėjimas gali būti taikomas asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (ONUĮ 3 str. 1 d., 4 str.).

Pareiškėjas aptaria oficialaus perspėjimo sąvoką (ONUĮ 5 str.) ir atkreipia dėmesį, jog kiekvienu konkrečiu atveju turi būti patikrintas nurodytos informacijos gavimo teisėtumas. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 5-V-314 patvirtintų Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 6 punkte įtvirtinta, kad duomenys apie asmens galimus ryšius su organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo veikla ar priklausymą jiems vertinami pagal BK 24, 25, 249 ir 250 straipsniuose nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, laikantis šių Taisyklių 7 punkto reikalavimų.

Pareiškėjas nurodo, kad Taisyklių 7 punkte įtvirtintos informacijos apie asmenį ir organizuotos grupės arba nusikalstamo susivienijimo veiklą rūšys ir atkreipia dėmesį, jog šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir, kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Pareiškėjas nurodo, kad pastarųjų aplinkybių aiškinimas turi būti siejamas su ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymu, atkreipiant dėmesį, ar teismui pateikta įslaptinta informacija gali būti įrodymu administracinėje byloje.

18. Pareiškėjas akcentuoja, jog iš teismo argumentų aišku, kad Perspėjimas yra susijęs su pareikštais įtarimais, tačiau teismas itin sureikšmino kaltinamąjį aktą ikiteisminiame tyrime Nr. 03-2-00601-16 nors dar joks apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje nėra priimtas. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismo sprendimas grindžiamas tik pareiškėjui nežinomomis aplinkybėmis, kadangi byloje esanti vieša informacija (neįslaptinti įrodymai dėl ankstesnių teistumų, įtarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo) tik charakterizuoja ir nesudaro pagrindo taikyti ONUĮ 4, 5 straipsnių nuostatas.

19. Pareiškėjas teigia, jog nors praeityje buvo teistas, visi jo turėti teistumai yra išnykę, šiuo metu jokių nusikalstamų veikų nedaro ir nesiruošia daryti ir nurodo, kad prevencinės priemonės taikomos ne už konkrečios nusikalstamos veikos įvykdymą, bet už ONUĮ numatytus veiksmus.

20. Pareiškėjas pabrėžia, kad nesislapstė nuo teisėsaugos, o kuomet 2013 m. išvyko į Jungtinę Karalystę, jokie įtarimai nebuvo pareikšti. Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjo paieška buvo paskelbta 2015 m. jam pareiškus įtarimus, apie kuriuos jis nieko nežinojo. Pareiškėjas teigia, jog yra pakeitęs savo gyvenimo būdą (tai pavirtina prie apeliacinio skundo pridedami rašytiniai įrodymai, kurių nebuvo galimybės pateikti teismui, nagrinėjusiam byla rašytinio proceso tvarka), o Perspėjimas jį kompromituoja ir gali sąlygoti teismo šališkumą pripažįstant kaltu baudžiamojoje byloje bei turėti įtakos skiriamos bausmės dydžiui.

21. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą bei akcentuoja, kad pareiškėjui ONUĮ nustatyta prevencinio poveikio priemonė – Perspėjimas paskirta griežtai laikantis ONUĮ 2 straipsnyje įtvirtintų principų bei 4 straipsnyje numatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVPK Nutarimo, kuriuo nuspręsta taikyti pareiškėjui R. S. prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą ir Perspėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualius teisės aktus, byloje pateiktus neslaptus įrodymus ir susipažinęs su teismo posėdyje atsakovo pateikta įslaptinta operatyvinės veiklos medžiaga, sprendė, kad pareiškėjo atžvilgiu Nutarimas buvo priimtas ir Perspėjimas taikytas teisėtai bei pagrįstai.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą byloje, t. y. turėjo išsiaiškinti įslaptintos informacijos gavimo teisinį pagrindą bei, ar ši informacija gali būti įrodymu administracinėje byloje, itin sureikšmino kaltinamąjį aktą ikiteisminiame tyrime, kuris pareiškėją tik charakterizuoja ir nesudaro pagrindo taikyti ONUĮ 4 bei 5 straipsnių nuostatų.

25. Pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 56 str. 6 d.). Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas spręsti, jog teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

26. Pagal ONUĮ 4 straipsnį šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ONUĮ 4 straipsnio taikymą, ne kartą yra pažymėjęs, kad šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir, kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr., pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1375/2012, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017, 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-602/2019).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui Perspėjimas ir Nutarimas pareikšti remiantis viešaisiais duomenimis, o taip pat ir įslaptinta medžiaga, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad galima patikimai vertinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, laikosi pozicijos, jog teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, tačiau teismo sprendimas pagrįstas ne vien įslaptintais duomenimis, bet ir neįslaptinta bylos medžiaga, su kuria susipažinti pareiškėjui nebuvo jokių procesinių kliūčių, sudaro pagrindą jį pripažinti teisėtu (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį Nr. A-1425-575/2017).

28. Neįslaptinta bylos medžiaga (Kauno apygardos prokuratūros 2017 m. sausio 11 d. kaltinamasis aktas ikiteisminiame tyrime Nr. 03-2-00601-16, jo pagrindu LITEKO esantys duomenys apie baudžiamąją bylą, kurioje vienas iš kaltinamųjų buvo pareiškėjas), su kuria, be kita ko, pareiškėjas galėjo susipažinti, ne tik charakterizuoja jį neigiamai, bet ir, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, patvirtina, kad atsakovas turėjo faktinį pagrindą priimti Perspėjimą bei Nutarimą vadovaujantis ONUĮ.

29. Atsakovas, priimdamas Perspėjimą bei Nutarimą, papildomai vadovavosi ir nevieša kriminalinės žvalgybos surinkta medžiaga, kuri buvo pateikta susipažinti ir pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismams. Teisėjų kolegijos vertinimu, neviešų duomenų kaip papildomos įrodinėjimo priemonės panaudojimas nepažeidžia nei pareiškėjo teisių, nei ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo argumentai apie pasikeitusį gyvenimo būdą, ketinimus nagrinėjamu atveju nepaneigia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo.

31. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius