2016-05-31 Nr. AB-11713-3-64-3-01382-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1486-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01382-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Ž. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–6, 54), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2010 m. vasario mėnesio pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, kuriose trūkdavo oro. Be to, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų – tualetas buvo neatskirtas nuo bendro kameros ploto. Dėl to patyrė neturtinę žalą – psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją. Tarp nuteistųjų nuolat kildavo konfliktų. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad jį nuvestų pas psichologą, tačiau jo prašymas buvo patenkintas tik 2010 m. sausio 13 d. Apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2014 m. pradžioje iš Prancūzijoje gyvenančio advokato. Be to, Lietuvos valstybė pareiškėjo neinformavo apie jo turimas teises.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 31–38) prašė pareiškėjo skundo netenkinti bei taikyti senaties terminą.

Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. rugpjūčio 11 d. iki 2010 m. vasario 9 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie tariamą jo teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu (b. l. 65–67) pareiškėjo A. Ž. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 11 d. iki 2010 m. vasario 9 d. jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Byloje pateikta Šiaulių TI apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. pažyma Nr. 60/09-16033 „Dėl A. Ž.“ (b. l. 40–41), iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. rugpjūčio 11 d. iki 2010 m. vasario 9 d. ir nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. Pareiškėjas skunde nurodė laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. vasario mėn. ir tuo apibrėžė savo skundo ribas, skundo netikslino, todėl teismas šioje byloje vertina kalinimo sąlygas tik pareiškėjo nurodytu laikotarpiu.

Šioje byloje sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str. 1 d.), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. vasario mėn., t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog apie savo teisių pažeidimus jis turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Iš Šiaulių TI pareiškėjas išvyko 2010 m. vasario 9 d., todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Įvertinus minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 30 d. (pagal spaudą ant voko – b. l. 10), teismas sprendžia, jog pareiškėjas visą jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi praėjus penkiems metams po išvykimo iš Šiaulių TI, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita; asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Pareiškėjas pats skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad neigiamus išgyvenimus patyrė tuo metu, kai buvo laikomas Šiaulių TI, taigi apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas skunde ir atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą (b. l.

54) bei teismo posėdžio metu nurodė, kad senaties terminas jam negali būti taikomas, nes jis apie kalinamųjų teises sužinojo tik 2014 m., valstybė jam nesuteikė jokios informacijos apie jo teises, pažeidimas yra tęstinis, nes jis nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio yra suimtas ir atlieka bausmę, be to, anksčiau kreiptis neturėjo laiko, skaitė Baudžiamąjį kodeksą, rinko dokumentus. Tačiau LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.), o pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A575-1559/2014).

Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Pareiškėjo toks ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai jam padarytų nuoskaudų kompensavimo pinigų sumokėjimo būdu taip pat leidžia daryti prielaidą, kad skunde jo nurodyti kaip patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio ir Konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška.

III. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 74) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Apeliantas nurodo, kad neturi teisinio išsilavinimo. Be to, pasak pareiškėjo, CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, jis prasideda kiekvieną dieną. Atsakovu šiuo atveju yra Lietuvos valstybė, ji atsako už pareiškėjo patirtą žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 89–91) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo manymu, teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, apelianto teiginiai nepagrįsti, o jo skundas reiškiamas tik siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties. Apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti, suvokti) tuo metu, kai jo teisės buvo pažeidžiamos. Apeliantas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Pareiškėjas A. Ž. 2016 m. balandžio 27 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į atsakovo atsiliepimą (į apeliacinį skundą), kuriame dar kartą akcentavo, kad jo kalinimo sąlygos pažeidė teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Be to, pasak apelianto, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenustato jokio ieškinio senaties termino pažeistoms teisėms ginti, ypač jei pažeidžiamas Konvencijos 3 straipsnis. Teismas taikė nacionalinę teisę, kurioje nustatytas ieškinio senaties terminas, nes to prašė atsakovas, taigi teismas gynė valstybės poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui A. Ž. už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 11 d. iki 2010 m. vasario 9 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą tenkinęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė iš esmės tik teiginiu, kad nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokių senaties terminų šiame straipsnyje nustatytos teisės gynimui, taip pat tuo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2014 metais, o Lietuvos valstybė jo neinformavo apie jo teisių pažeidimą.

Pasisakydama dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą neva nežinojo, nėra pakankama priežastis šį terminą atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015). Teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu išdėstytų argumentų nekartoja.

Atmesdama apelianto teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas Cocchiarella prieš Italiją).

Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį. Todėl ir pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodyti teiginiai, kad valstybė jo neinformavo apie jo teisių pažeidimą, o apie pažeidimą jis sužinojo iš advokato tik 2014 m., vėlgi nebuvo pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (pvz., LVAT 2016 m. kovo 31 d. nutartis adm. byloje Nr. A-1346-520/2016). Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad Šiaulių TI turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie daromus jo teisių pažeidimus ir galimybę ginti savo pažeistas teises, nepagrįsti, kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo ir byloje nėra duomenų, kad, būdamas Šiaulių TI ar išvykęs iš jo, jis būtų neturėjęs galimybės (jam būtų sudarytos kliūtys) susipažinti su aktualiais kalinimo sąlygas, neturtinės žalos atlyginimą, kreipimąsi į teismą, įskaitant ir senaties terminą, reglamentuojančiais teisės aktais. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos (apie kalinimo sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams ir kt.), būtų kreipęsis į Šiaulių TI dėl informacijos suteikimo. LVAT savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą (kuo, be kita ko, pareiškėjas nagrinėjamu atveju grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų (ar argumentų) dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pažymėtina, kad ginčo laikotarpis – nuo 2009 m. rugpjūčio 11 d. iki 2010 m. vasario 9 d., gi pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 30 d. Taigi netgi nuo pareiškėjo teisių pažeidimo pabaigos, t. y. 2010 m. vasario 9 d., iki kreipimosi į teismą dienos praėjo daugiau nei penkeri metai. Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 11 d. iki 2010 m. vasario 9 d., ir A. Ž. skundą atmetė.

Dėl kitų apelianto argumentų, susijusių su jo teisių pažeidimu, netinkamomis kalinimo sąlygomis, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė