2016-02-03 Nr. AB-2663-3-61-3-04423-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1694-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04423-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 38; 70.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono, rašytiniame teismo posėdyje ir apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MCB Finance“ (dabar – uždaroji akcinė bendrovė „IPF Digital Lietuva“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MCB Finance“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „MCB Finance“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 241-134.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas aptarė aktualų teisinį reguliavimą ir pažymėjo, jog byloje nustatyti duomenys tvirtina, kad pareiškėjas netinkamai įvertino A. S. mokumą, todėl pagrįstai pripažintas pažeidęs Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingo skolinimosi nuostatų 7.2, 9, 11, 16 ir 18.2 punktus bei Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad Bendrovei buvo žinoma, jog didindama paskolos sumą kredito gavėja siekia sudaryti galimybes įvykdyti anksčiau prisiimtus finansinius įsipareigojimus, t. y. padengti turimas paskolas.

Pareiškėjo argumentai, kad jis neturėjo pagrindo abejoti vartotojos nurodyta informacija apie jos gaunamas pajamas, neatitinka atsakingo skolinimosi principo turinio ir Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalies nuostatų prasmės. Tam, jog būtų užtikrintas atsakingo skolinimo principo laikymasis, kredito davėjas, prieš sudarydamas kredito sutartį, turi įvertinti vartotojo mokumą, remdamasis jo pateikta informacija, jei ji yra patikima ir patvirtinta įrodymais, arba patikrindamas vartotojo mokumą duomenų bazėse. Kartu su A. S. paraiška dėl paskolos sutarties pakeitimo nebuvo pateikti jokie patikimi duomenys, patvirtinantys jos nurodytų gaunamų pajamų dydį.

Tai, kad vartotoja anksčiau laiku dengdavo turimus finansinius įsipareigojimus, savaime nereiškia, kad ji gauna papildomų, Sodros duomenų bazėje neatsispindinčių pajamų. Tam, kad A. S. mokumas galėtų būti įvertintas pagal jos pateiktą, o ne duomenų bazėse esančią informaciją, Bendrovė privalėjo pareikalauti papildomų pajamų šaltinius pagrindžiančių patikimų duomenų. Pareiškėjo argumentai, kad kredito gavėjos mokumas, pratęsiant paskolos sutartį, neprivalėjo būti vertinamas, nes 2013 m. spalio 15 d. sutartimi A.

S. mėnesio finansiniai įsipareigojimai padidėjo tik 1,6 procentais, prieštarauja Bendrovės veiksmams bei nustatytam teisiniam reguliavimui. Pareiškėjas, pakeisdamas sutarties sumą, privalėjo įvertinti kredito gavėjo mokumą, ką šiuo atveju ir padarė, tačiau netinkamai. Nustatytas skolos administravimo mokestis atitinka netesybų požymius, nes kaip nurodė pats pareiškėjas, mokesčio paskirtis yra kompensuoti Bedrovės išlaidas, susijusias su priverstiniu skolos išieškojimu, jis nustatytas iš anksto, apibrėžtas visiems kredito gavėjams taikomu procentiniu dydžiu.

Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad skolos administravimo mokestis, kurio dydis gali siekti iki 30 procentų įsiskolinimo sumos, viršija įstatyme nustatytą 0,05 procentų netesybų ribą, todėl pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas.

II. Pareiškėjas UAB „MCB Finance“ (dabar – UAB „IPF Digital Lietuva“) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja pareiškėjo galimybę reikalauti nuostolių atlyginimo už prievolės nevykdymą natūra, ši norma riboja tik netesybų, taikomų už termino praleidimą, dydį, bet ne nuostolių dydį už prievolės neįvykdymą natūra. Teismas neteisingai kvalifikavo vartojimo sutartyje įvardintą administravimo mokestį, kaip iš anksto sutarto dydžio mokėjimą (netesybas), privalomą vartotojui. Nei įstatymas, nei teismų praktika nereikalauja, kad kreditorius nuostolių dydį turėtų įrodinėti ir reikalauti jų priteisimo tik teisme. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėją pažeidusį mokumo vertinimo reikalavimus.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Išdėsto, jog nėra pagrindo teismo sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu.

Pareiškėjas 2016 m. sausio 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl apeliacinio skundo atsisakymo. Nurodo, jog atsisako apeliacinio skundo, paduoto administracinėje byloje Nr. A-1694-662/2016. Paaiškina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 102 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės jam yra išaiškintos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. 2016 m. sausio 19 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas, kuriame pareiškėjas nurodo, jog atsisako apeliacinio skundo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Iš teismui 2016 m. sausio 19 d. pateikto pareiškėjo rašytinio pareiškimo turinio matyti pareiškėjo valia atsisakyti apeliacinio skundo administracinėje byloje Nr. A-1694-662/2016, jame nurodoma, kad pareiškėjui yra žinomos atsisakymo procesinės pasekmės. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad paduotas pareiškimas dėl apeliacinio skundo atsisakymo neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų, pareiškėjui yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės, todėl nėra kliūčių nutraukti apeliacinį procesą (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MCB Finance“ (dabar – uždaroji akcinė bendrovė „IPF Digital Lietuva“) atsisakymą nuo apeliacinio skundo.

Administracinės bylos pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MCB Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimo apeliacinį procesą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas