2013-04-03 Nr. AB-991-3-61-3-00436-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS520-337/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00436-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) 2013 m. vasario 7 d. padavė teismui prašymą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus schemos, Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas tvarkos aprašo ir pavyzdinės sutarties tvirtinimo“ Nr. 1-861 (toliau – ir Sprendimas).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi atsisakė priimti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą kaip nenagrinėtiną teismų.

Nurodė, jog paduotas prašymas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) skundui nustatytus reikalavimus, todėl teismas 2013 m. vasario 12 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2013 m. vasario 26 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti teismui du ABTĮ 110 straipsnio reikalavimus atitinkančio prašymo ištirti savivaldybės administravimo subjekto norminio akto teisėtumą egzempliorius su patikslintais reikalavimais, įstatymo ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminio akto, kuriam prieštarauja skundžiamas administracinis aktas, kopijas, duomenis ir juos patvirtinančius įrodymus apie ginčijamo norminio akto viešą paskelbimą. Teismas, susipažinęs su 2013 m. vasario 20 d. teisme gauto pareiškėjo 2013 m. vasario 18 d. rašto Nr. 3-88 turiniu, nustatė, kad pareiškėjas nepašalins skundo trūkumų, nurodytų teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartyje, kadangi pareiškimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės norminio akto prašė nagrinėti bendrosios administracinių bylų teisenos tvarka.

Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 1-861, kuriuo patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus schema (1 punktas), Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas tvarkos aprašas (2 punktas) ir Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas pavyzdinė sutartis (3 punktas). Schemoje visa Vilniaus miesto savivaldybės teritorija suskirstyta į 3 zonas ir jose nustatyti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientai. Sprendė, jog nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas savo turiniu ir prasme laikytinas norminiu aktu (ABTĮ 2 straipsnio 13 punktas), o Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus schema, Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas tvarkos aprašas ir Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas pavyzdinė sutartis neatskiriamos šio norminio akto dalys.

Teismas vadovavosi ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 110 straipsnio 2 dalimi. Darė išvadą, kad administracinis teismas tiria savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio akto atitikimą tik įstatymui ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiam aktui.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3032/2012). Darė išvadą, kad ginčams dėl savivaldybės administravimo subjektų priimtų norminių administracinių aktų teisėtumo nėra taikoma bendroji administracinių bylų teisena, reglamentuota ABTĮ II skyriuje.

Pažymėjo, jog pareiškėjas nurodyto savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto neteisėtumą grindžia tuo, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus Automobilių aptarnavimo infrastruktūra 2.6 punkto nuostatų. Įvertinęs prašymo ir ginčijamo akto turinį, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto atitikimą žemesnės galios teisės aktui nei įstatymas ar Vyriausybės nutarimas.

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį ir perduoti prašymą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodo, kad Vyriausybės atstovas į teismą kreipėsi ne su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio teisės akto teisėtumą, o vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. inicijavo teismo procesą pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles. Teigia, jog teismas nevertino Vyriausybės įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos, numatytos Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje.

Įvertinęs tai, kad Vyriausybės atstovas į teismą vadovaudamasis ABTĮ 110 straipsniu gali kreiptis tik tada, kai abejoja, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, tai, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka nėra siejama su konkrečia teisės akto rūšimi (t. y. individualiu, norminiu ar vidaus administravimo aktu), atsižvelgęs į Vyriausybės atstovo instituto paskirtį, t. y. siekį užtikrinti savivaldybių administracinę priežiūrą prižiūrint savivaldybės administravimo subjektų priimamų teisės aktų teisėtumą, daro išvadą, kad tais atvejais, kai savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis teisės aktas prieštarauja ne įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, o žemesnės galios (t. y. centrinio administravimo subjekto priimtam) teisės aktui, Vyriausybės atstovas savo įgaliojimus privalo įgyvendinti ne Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje bei ABTĮ 110 straipsnyje nustatyta tvarka, o Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, t. y. motyvuotu teikimu siūlyti pakeisti ar panaikinti teisės aktą, o savivaldybės administravimo subjektui atsisakius tai padaryti, kreiptis į teismą dėl šio akto panaikinimo.

Teigia, jog siekis užtikrinti savivaldybių veiklos teisėtumą suponuoja pakankamą bendro pobūdžio valstybės intereso egzistavimą Vyriausybės atstovui įstatymų nustatyta tvarka kreipiantis į teismą dėl savivaldos institucijų priimtų galbūt neteisėtų teisės aktų panaikinimo.

Daro išvadą, jog tais atvejais, kai negalima pasinaudoti ABTĮ 110 straipsnyje įtvirtintais įgaliojimais, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 5 straipsnio 1 dalimi, turi teisę ginčyti savivaldybių administravimo subjektų priimtus teisės aktus bendrąja administracinių bylų teisena.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, 2008 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2012 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-223/2012).

Daro išvadą, kad Vyriausybės atstovas turi teisę, o kartu ir pareigą, kreiptis į teismą dėl savivaldybės administravimo subjektų teisės aktų, prieštaraujančių aukštesnės galios (tačiau žemenės nei Vyriausybės nutarimai) įstatymų įgyvendinamiesiems teisės aktams, panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą kaip nenagrinėtiną teismų.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus schemos, Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas tvarkos aprašo ir pavyzdinės sutarties tvirtinimo“ Nr. 1-861.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi atsisakė priimti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą kaip nenagrinėtiną teismų. Teismas, nustatęs, jog pareiškėjas Sprendimo, t. y. savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto, neteisėtumą grindžia tuo, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus Automobilių aptarnavimo infrastruktūra 2.6 punkto nuostatų, bei įvertinęs prašymo ir ginčijamo akto turinį, konstatavo, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto atitikimą žemesnės galios teisės aktui nei įstatymas ar Vyriausybės nutarimas. Pareiškėjas apeliaciniu skundu su minėta pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka.

Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį, norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis šioje ABTĮ nuostatoje nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai pabrėžiama, jog norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. <…> Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-464/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1-861 patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus schema (1 punktas), Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas tvarkos aprašas (2 punktas) ir Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas pavyzdinė sutartis (3 punktas) (b. l. 14). Schemoje visa Vilniaus miesto savivaldybės teritorija suskirstyta į 3 zonas ir jose nustatyti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientai. Teismas nustatė, jog nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas savo turiniu ir prasme laikytinas norminiu aktu (ABTĮ 2 straipsnio 13 punktas), o Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus schema, Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas tvarkos aprašas ir Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas pavyzdinė sutartis neatskiriamos šio norminio akto dalys.

Taigi pareiškėjas Vyriausybės atstovas nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčija savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto atitikimą ministro įsakymui, t. y. žemesnės galios teisės aktui nei įstatymas ar Vyriausybės nutarimas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto atitikimą žemesnės galios teisės aktui nei įstatymas ar Vyriausybės nutarimas. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas nurodo, jog jis į teismą kreipėsi ne su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio teisės akto teisėtumą, o vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. inicijavo teismo procesą pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles. Teigia, jog teismas nevertino Vyriausybės įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos, numatytos Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nurodo, jog tais atvejais, kai negalima pasinaudoti ABTĮ 110 straipsnyje įtvirtintais įgaliojimais, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 5 straipsnio 1 dalimi, turi teisę ginčyti savivaldybių administravimo subjektų priimtus teisės aktus bendrąja administracinių bylų teisena.

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, jog netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja bylas pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl vietos savivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų, prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymams, dėl įstatymų ir Vyriausybės sprendimų nevykdymo, dėl aktų ar veiksmų, pažeidžiančių gyventojų ir organizacijų teises, teisėtumo. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktuose nurodyta, jog prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas: tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams; kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą. Minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuota Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, t. y., kai Vyriausybės atstovas nustato, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, jis: motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos (1 punktas); per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui (2 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008) yra nurodęs, kad savivaldybių administravimo subjekto norminio akto teisėtumui tirti taikomos specialios taisyklės, reglamentuotos ABTĮ šešioliktame skirsnyje. Norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo specifika pasireiškia tuo, kad ne bet kuris suinteresuotas asmuo (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), o tik ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti subjektai gali inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo patikrą administraciniame teisme.

Be to, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina.

ABTĮ 110 straipsnio 2 dalis numato, jog, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. Ši įstatymo norma numato administracinių teismų kompetenciją tirti savivaldybių administravimo subjektų priimtų norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams.

Vyriausiojo administracinio teismo nuolatinėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad administraciniai teismai tiria tik norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams (ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis, 112 straipsnio 1 dalis). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti norminių administracinių aktų atitikties žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams. Byloje taikytinų norminių administracinių aktų atitiktis žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėjant individualią bylą, jei tam yra būtinybė.

Iš esmės analogiškos nuostatos toms, kurias įtvirtina ABTĮ 110 straipsnio 2 dalis, numatytos ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, jog abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Kaip matyti iš pirmiau nurodytos nuostatos turinio, joje expressis verbis kalbama apie abstrakčios savivaldybės administravimo subjektų priimtų norminių teisės aktų atitikties kontrolę būtent įstatymams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiams teisės aktams, be to, daroma nuoroda į ABTĮ 110 straipsnį.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas minėtas teisės aktų nuostatas, savo praktikoje yra konstatavęs, kad administraciniai teismai neturi kompetencijos atlikti abstrakčią savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio teisės akto atitikties ministro priimtiems teisės aktams kontrolę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1449/2012).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, t. y. 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, 2008 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2012 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-223/2012.

Pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008 teismas 2008 m. liepos 18 d. nutartimi konstatavo, kad administraciniams teismams, taikant specifinę norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo procedūrą, nepriskiriama tirti savivaldybės norminio administracinio akto atitikties žemesniems nei Vyriausybės nutarimai poįstatyminiams aktams. Tokia ad hoc (lot. šiuo atveju) patikra įmanoma tik nagrinėjant individualią administracinę bylą ir sprendžiant pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimą. Nurodytoje byloje teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas prašymą ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ ir juo patvirtintų Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių atitiktį Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 2.6, 3.1, 3.2 punktams bei šioje apimtyje nagrinėdamas norminę administracinę bylą, neatsižvelgė į ABTĮ 110 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-223/2012, kurioje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas ištirti norminio administracinio teisės akto – Palangos miesto valdybos 1996 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 334 „Dėl vandens telkinių apsaugos juostų tvirtinimo“ 1.5 punkto teisėtumą ir šį norminio administracinio akto punktą pripažinti prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. D1-98 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintos Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos 9.3 punktui, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjo prašymą ištirti sprendimo 1.5 punkto teisėtumą ir atitiktį tvarkos 9.3 punktui, bei šioje apimtyje nagrinėdamas administracinę bylą, neatsižvelgė į ABTĮ 111 straipsnio 1 dalies bei 112 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypo nuo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kadangi tyrė norminio administracinio teisės akto atitiktį žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktui, t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintai Tvarkai.

Pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A662-906/2009 nelaikytina analogiška nagrinėjamai administracinei bylai. Teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi nurodytoje byloje nekonstatavo, kad analogišku šiuo metu nagrinėjamai bylai atveju Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto panaikinimo, motyvuojant, kad jis neatitinka žemesnės galios teisės akto nei įstatymas ar Vyriausybės nutarimas nuostatų.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus bei teismų praktiką, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui nėra suteikti įgaliojimai ginčyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo, t. y. savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto, atitikimą ministro įsakymui, t. y. žemesnės galios teisės aktui nei įstatymas ar Vyriausybės nutarimas. Įvertinus pareiškėjo prašymo bei skundžiamo Sprendimo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjui taip pat nėra suteikta galimybė ginčyti Sprendimo teisėtumą bendrąja administracinių bylų teisenos tvarka. Tokios galimybės jam nesuteikia ir jo nurodytos Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktų, 5 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas bei pagrįstai atsisakė priimti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą kaip nenagrinėtiną teismų. Todėl nėra teisinio pagrindo naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė