2016-10-28 Nr. AB-21190-3-62-3-00233-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1696-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00233-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 15–16), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK, atsakovo atstovas), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas patikslintame skunde paaiškino, kad laikotarpio nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. spalio 15 d. atitinkamais periodais jis iš Lukiškių TI-K buvo etapuojamas į Marijampolės AVPK areštinę ir laikoms higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis.Teigė, kad Marijampolės AVPK areštinės kamerose Nr. 2, 6, 7, 4, 5, 8 (jų apytikslis plotas apie 7 kv. m) buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų. Kamerų langai nešvarūs, stiklas neskaidrus, jį nuvalyti neįmanoma dėl įrengtų grotų, todėl kamerose tamsu, skaityti ar rašyti neįmanoma. Naudojantis tualetu nebuvo privatumo, nes sanitarinis mazgas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Kamerose nebuvo šilto vandens, o dušu naudotis leidžiama tik 15 min. kartą per savaitę. Maitinimas nepilnavertis, todėl nusilpsta imuninė sistema, o susirgus nesuteikiamas tinkamas gydymas. Laikymas tokiomis sąlygomis prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam draudimui žiauriai elgtis, žeminti asmens orumą ir bausti kankinat. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjo teigimu tai neatitinka Konvencijos 3 straipsnio nuostatų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos, kurioje laikomasi pozicijos, kad vienam asmeniui negali tekti mažiau kaip 3 kv. m. gyvenamojo ploto (neįskaičius baldų, sanitarinio mazgo). Pareiškėjo teigimu, minėtos laikymo Marijampolės AVPK areštinėje sąlygos žemino jo orumą, prilygo kankinimui, pažeidė pareiškėjo teises, kurias gina Konvencijos 3 straipsnis. Teisės aktų reikalavimų atitinkančių sąlygų nesudarymas lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Todėl pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.250 straipsniais, prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK, 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 21–26) atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomas šiais laikotarpiais: 2013 m. rugpjūčio 28–30 d.; 2013 m. spalio 24–31 d.; nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. sausio 2 d.; 2014 m. sausio 16–23 d., 2014 m. vasario 20–27 d.; nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2014 m. balandžio 3 d.; 2014 m. balandžio 17–22 d.; nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. gegužės 8 d.; 2014 m. gegužės 22–29 d.; 2014 m. birželio 5–12 d.; 2014 m. birželio 19–26 d.; 2014 m. liepos 24–31 d.; 2014 m. rugpjūčio 7–14 d.; 2014 m. rugsėjo 11–18 d.; 2014 m. spalio 2–9 d.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustatė Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 6 punktas, kuriame nurodyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamojo aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d.

įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), 6 punkte. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nepateikti areštinių kamerų plotų vienam asmeniui minimalūs reikalavimai. Areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustatė, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus.

Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Areštinių veiklos taisyklės galioja iki Vidaus reikalų ministras patvirtins Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios Taisyklės nėra patvirtintos. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius –pataisos namus).

Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, atsakovo atstovas teigė, kad Marijampolės AVPK areštinės kamerų, kuriose minėtais laikotarpiais buvo laikomas pareiškėjas, plotas vienam asmeniui visais atvejais nebuvo mažesnis kaip 3,6 kv. m, t.y. atitiko teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas teigė, kad kiti pareiškėjo nusiskundimai taip pat nepagrįsti. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120–130 cm aukščio pertvara ir tai atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Kameros apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu būdu. Areštinėje laikomiems asmenims suteikiamos sąlygos praustis po dušu kartą per savaitę. Tai atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus.

Areštinėje laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal nustatytus valgiaraščius. Įstaiga, organizuodama areštinėje laikomų asmenų maitinimą, vadovaujasi Areštinių veiklos taisyklėmis. Asmenys maitinami 3 kartus per dieną pagal nustatytą dienotvarkę, jiems teikiamo maisto paros kiekiai atitinka Lietuvos policijos komisaro 2003 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo“ patvirtintas skiriamų produktų normas. Marijampolės visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Marijampolės VSC) patikrinimų metu pažeidimų dėl areštinėje laikomų asmenų maitinimo organizavimo nenustatė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl jo laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovo atstovo teigimu, areiškėjas Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, todėl nepatyrė jokios neturtinės žalos ir jo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu (b. l. 75–80) pareiškėjo R. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų laikant jį Marijampolės AVPK areštinės kamerose netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 6 punkte.

Nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimų dėl jo laikymo Marijampolės AVPK areštinės perpildytose kamerose pagrįstumą, teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. spalio 15 d. pareiškėjas R. A. į Marijampolės AVPK areštinę buvo patalpintas 15 kartų, t. y. 1) 2013 m. rugpjūčio 28–30 d. kameroje Nr. 7 (plotas 18,63 kv. m, 4 lovos) pareiškėjui teko 4,65 kv. m ploto; 2) 2013 m. spalio 24–31 d. kameroje Nr. 1 (plotas 8,7 kv. m, 2 lovos) pareiškėjui teko 4,35 kv. m ploto; 3) nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. sausio 2 d. kameroje Nr. 6 (plotas 11,19 kv. m, 3 lovos) pareiškėjui teko 3,73 kv. m ploto; 4) 2014 m. sausio 16–23 d. kameroje Nr. 6, pareiškėjui teko 3,73 kv. m ploto; 5) 2014 m. vasario 20–27 d. kameroje Nr. 6, pareiškėjui teko 3,73 kv. m ploto; 6) nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. kameroje Nr. 6, pareiškėjui teko 3,73 kv. m ploto; 7) 2014 m. balandžio 17–22 d. kameroje Nr. 7 (plotas 18,63 kv. m, 5 lovos), kameroje buvo 3 asmenys, vienam teko 6,21 kv. m ploto; 8) nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. kameroje Nr. 2 (plotas 18,46 kv. m, 4 lovos) pareiškėjui teko 4,61 kv. m ploto; 9) 2014 m. gegužės 22–29 d. kameroje Nr. 7 (plotas 18,63 kv. m, 5 lovos) kameroje buvo 4 asmenys, pareiškėjui teko 4,65 kv. m ploto; 10) 2014 m. birželio 5–12 d. kameroje Nr. 2 (plotas 18,46 kv. m, 4 lovos) pareiškėjui teko 4,61 kv. m ploto; 11) 2014 m. birželio 19–26 d. kameroje Nr. 7 (plotas 18,63 kv. m, 5 lovos) buvo 4 asmenys, pareiškėjui teko 4,65 kv. m ploto; 12) 2014 m. liepos 24–31 d. kameroje Nr. 2 (plotas 18,46 kv. m, 4 lovos) pareiškėjui teko 4,61 kv. m ploto; 13) 2014 m. rugpjūčio 7–14 d. kameroje Nr. 6 (plotas 11,19 kv. m, 3 lovos) buvo 2 asmenys, pareiškėjui teko 5,59 kv. m ploto; 14) 2014 m. rugsėjo 11–18 d. kameroje Nr. 2 (plotas 18,46 kv. m, 4 lovos) pareiškėjui teko 4,61 kv. m ploto; 15) 2014 m. spalio 2–9 d. kameroje Nr. 7(plotas 18,63 kv. m, 5 lovos) buvo 4 asmenys, pareiškėjui teko 4,66 kv. m ploto (b. l. 27–28, 34–36). Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas vienam asmeniui, atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo perpildytose patalpose atmetė.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą siejo su netinkama areštinės kamerų apšvietimu, nurodydamas, jog kamerose tamsu, langai nešvarūs, nėra galimybės jų atidaryti dėl įrengtų grotų. Tikrindamas šių pareiškėjo teiginių pagrįstumą, teismas atsižvelgė į tai, kad Higienos normos HN 37: 2009 21 punkte nustatyta, jog policijos areštinių kamerose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., areštinių kamerų ir karcerio dirbtinos apšvietimas turi būti ne mažesnė nei 200 lx.

Iš Marijampolės VSC patikrinimų aktų teismas nustatė, kad patikrinimų metu kamerų dirbtinis apšvietimas atitiko nustatytus reikalavimus: 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo akte Nr. Pa-451 nurodyta, jog kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, tai atitinka Higienos normos HN 37:2009 21 punktą (b. l. 59–60); 2015 m. vasario 3 d. patikrinimo akte Nr. PT-10 (b. l. 56–57) nurodyta, kad areštinės kameros Nr. 2 dirbtinio apšvietimo koeficientas 248 lx, Nr. 6 – 200 lx, Nr. 7 – 218 lx atitiko Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimus; 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo akte Nr. PT-5 (b. l. 51–53) nurodyta, kad areštinės kameros Nr. 1 dirbtinio apšvietimo koeficientas 275 lx taip pat atitinka minėtos higienos normos reikalavimus.

Kadangi natūralaus kameros apšvietimo atitikimas susijęs su pastato rekonstrukcija ir kapitalinio remonto darbais, vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 2 punkto nuostatomis, reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo atitikties minėtai higienos normai nėra taikomi. Pagal Higienos normos HN 37:2009 52 punktą, policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose, tam tikslui jie aprūpinami valymo inventoriumi. Teismas pažymėjo, kad areštinėje laikomi asmenys, įskaitant pareiškėją, turi patys rūpintis gyvenamosios patalpos švara ir tvarka, taip pat ir valyti langus.

Marijampolės VSC 2014 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo akte Nr. 296 (b. l. 54–55) nurodyta, kad areštinės kamerose laikomi asmenys aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Atsižvelgdamas į minėtas nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo skundo teiginius apie netinkamą kamerų apšvietimą vertino kaip abstrakčius, deklaratyvius, kaip subjektyvią ir nekonkretizuotą pareiškėjo nuomonę, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo pateiktais į bylą įrodymais dėl kamerų apšvietimo atitikties nustatytiems reikalavimams, todėl minėtus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Tikrindamas pareiškėjo teiginių apie netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, šilto vandens nebuvimą gyvenamosiose patalpose ir tai, kad maudytis po karštu dušu leidžiama tik kartą per savaitę, teismas atsižvelgė į Higienos normos HN 37:2009 20 punktą, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Higienos normos HN 37:2009 60 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teismas nustatė, kad minėtus pareiškėjo nusiskundimus paneigia atsakovo į bylą pateiktas Marijampolės VSC 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-451 (b. l. 59–61), kuriame nurodyta, jog apgyvendinimo kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti 120–130 cm aukščio pertvaromis; asmenims, laikomiems areštinėje, suteikiamos sąlygos prausti visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę. Marijampolės VSC 2015 m. vasario 3 d. patikrinimo akte Nr. PT-10 (b. l. 56–57) užfiksuota, kad areštinės kamerose Nr. 2, 6, 7 yra įrengtos 120–130 cm aukščio pertvaros; karšto vandens tiekimo į areštinės kameras teisės aktai nenumato. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, todėl minėtus pareiškėjo argumentus atmetė.

Tikrindamas pareiškėjo teiginių esą Marijampolės AVPK areštinėje maistas nepilnavertis, todėl nusilpsta imuninė sistema, o susirgus nesuteikiamas tinkamas gydymas, pagrįstumą, teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Higienos normos HN 37:2009 8 punktą policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Areštinių veiklos taisyklių 59 punkte nustatyta, kad policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus.

Atsakovas patvirtino, kad organizuojant areštinėje laikomų asmenų maitinimą vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis. Teismas nustatė, kad Marijampolės VSC 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo akte Nr. PT-5 (b. l. 51–53) nurodyta, jog Marijampolės VPK areštinėje laikomų asmenų maitinimas organizuojamas tinkamai, laikantis Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų; patikrinimo metu pažeidimų nebuvo nustatyta.

Teismas nustatė, kad Marijampolės AVPK ir UAB „Niklita“ yra sudaryta maitinimo paslaugų tiekimo areštinėje sutartis (2012 m. lapkričio 19 d. sutartis Nr. 64-IL-3552; toliau – ir Sutartis), kurioje nustatyta asmenų maitinimo tvarka ir sąlygos (b. l. 44–47). Pagal minėtą Sutartį, UAB „Niklita“ įsipareigojo teikti maitinimo paslaugas, kurių kokybė atitiktų Lietuvos Respublikos standartus, techninius reikalavimus (Sutarties 1.1 p., 1.2 p.). Sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai asmenims, laikomiems policijos komisariato areštinėje, patvirtinti Lietuvos policijos komisaro 2003 m. kovo 27 d.

įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo“. Pagal Sutarties 2.2 punktą, maitinimas organizuojamas tris kartus per parą. Teismas konstatavo, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog minėtos Sutarties nėra laikomasi. Teismas neturėjo pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais dėl areštinėje laikomų asmenų maitinimo organizavimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl nepakankamo / nepilnaverčio maisto atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo teiginių esą jis susirgęs negavo tinkamo gydymo teismas nustatė, kad į bylą nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės AVPK Sveikatos priežiūros tarnybą, o medicininės paslaugos jam nebuvo suteiktos. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba dėl slogos ir galvos skausmo, daugiau nusiskundimų pareiškėjas neturėjo (b. l. 62–65). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimu susirgus, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius negalima konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo. Atsižvelgdamas į tai, teismas minėtus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Įvertinęs byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad pagal nagrinėjamos administracinės bylos duomenis nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) galėjo sukelti pareiškėjui kokias nors neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardyti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, ir tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Teismas nenustatė byloje jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus. Pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba dėl slogos ir galvos skausmo, daugiau nusiskundimų jis neturėjo (b. l. 62–65). Pareiškėjas skunde išdėstė abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises ir visiškai nepagrindė bei neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Be kita ko, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės AVPK areštinėje. Apibendrinęs nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas nusprendė, kad Marijampolės AVPK veikė teisėtai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o neesant neteisėtų veiksmų negali atsirasti ir atsakomybė. Todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Likusius pareiškėjo skundo argumentus teismas vertino kaip perteklinius, neturinčiais esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl jų neanalizavo detaliau.

III. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 89) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teikdamas skundą jis rėmėsi tik Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kuri esą prieštarauja EŽTT praktikai. Pasak apelianto, dėl kameros ploto jis prašė teismo taikyti „Europos standartą“ – 4 kv. m kameros ploto vienam asmeniui (neįskaitant baldų užimamo ploto). Teismas neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė jo argumentus, neatsižvelgė į EŽTT praktiką, nepagrįstai nepriteisė pareiškėjo prašomos sumos neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpio nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. spalio 9 d. atitinkamais periodais jis buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas jo skundą atmetė, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl kameros ploto vienam asmeniui nustatymo, nes pareiškėjas rėmėsi Konvencija ir neprašė taikyti Lietuvos teisę, o prašė skaičiuoti, kad gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui yra 4 kv.m. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika, nepagrįstai nepriteisė jo prašomos sumos neturtinei žalai atlyginti.

Dėl apelianto argumentų esą jis neprašė teismo taikyti byloje Lietuvos teisę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.

Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti atsižvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Apelianto argumentai dėl byloje taikytinos teisės (tiksliau – nacionalinės teisės netaikymo) atmestini kaip prieštaraujantys minėtam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai (žr. LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendime, priešingai nė teigia apeliantas, vadovavosi ne tik nacionalinės teisės normomis, bet atsižvelgė ir į Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, taip pat į EŽTT praktiką, susisijusią su Konvencijos 3 straipsnio taikymu. Pažymėtina ir tai, kad apelianto argumentai apie tariamą kameros ploto vienam asmeniui „Europos standartą“ (apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė 4 kv. m. vienam asmeniui, patikslintame skunde – 3 kv. m vienam asmeniui) nepagrįsti nei teisės aktais, nei EŽTT praktika. Šiame kontekste pabrėžtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos poveikį.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) aktų neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam individualiam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013).

Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas 2015 m. kovo 25 d. patikslintame skunde, kurį jis pateikė teismui šalindamas Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartyje (b.l.12-13) nurodytus 2015 m. vasario 25 d. skundo trūkumus, nurodė jo laikymo Marijampolės AVPK areštinėje laikotarpį (nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. spalio 15 d.) ir laikymo kameras (Nr. 2, 6, 7, 4, 5, 8), nurodydamas jų apytikslį plotą (apie 7 kv. m) ir laikytų asmenų skaičių (1-4 asmenys). Pažymėtina, kad patikslintą skundą pareiškėjas pateikė į skundo teismui spausdintą trafaretą (į atitinkamus teksto tarpus), kuriame dauguma teiginių deklaratyvaus pobūdžio, įrašydamas kai kuriuos duomenis (savo asmens duomenis; skundžiamą įstaigą; laikymo areštinėje laikotarpį; kamerų, kuriose buvo laikomas, numerius; kamerų apytikslį plotą ir jose laikytų asmenų skaičių; prašomą priteisti sumą žalai atlyginti). Teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi priimto pareiškėjo patikslinto skundo kopiją išsiuntė atsakovo atstovui (b. l. 2), įpareigodamas Marijampolės AVPK pateikti teismui kartu su atsiliepimu į skundą įrodymus apie pareiškėjo skundžiamas laikymo areštinėje sąlygas. Atsakovo atstovas, vykdydamas šį teismo įpareigojimą, kartu su atsiliepimų į apeliacinį skundą pateikė teismui detalius duomenis (įrodymus) apie pareiškėjo laikymo laikotarpio (2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. spalio 9 d.) periodus ir konkrečias laikymo sąlygas (kamerų plotus, laikymo trukmę, kamerose laikytų asmenų skaičių), įrodymus apie higienos sąlygas (Areštinės patalpų rekonstrukcijos duomenis su patalpų eksplikacija; Leidimus – higienos pasus, Marijampolės VSC pažymą apie Marijampolės AVPK veiklos vykdymo sąlygų vertinimą; Marijampolės VSC atliktų areštinės patikrinimų aktus ir kt.), taip pat įrodymus apie areštinėje laikomų asmenų maitinimo organizavimą (areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį) bei asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą (Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalą).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal ABTĮ 136 straipsnyje nustatytas taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybes, su kuriomis pareiškėjas siejo neturtinės žalos atsiradimą (sanitarinio mazgo įrengimas, šilto vandens nebuvimas kamerose, leidimas maudytis duše kartą per savaitę, kamerų apšvietimas, nepilnavertis maitinimas, netinkamas gydymas susirgus) išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai įvertinęs įrodymų visumą (ABTĮ 57 str.) ir šiuos klausimus reglamentuojančias materialinės teisės normas taikė teisingai.

Pagal EŽTT jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Teisėjų kolegija minėtais aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu (ABTĮ 57 str.6 d.) ir materialinės teisės normų taikymu bei jų kontekste padarytomis išvadomis, kad šiais aspektais dėl pareiškėjo laikymo Marijampolė AVPK areštinėje sąlygų šios institucijos neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl minėtos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies iš naujo nepasisako, be kita ko pažymėdama, kad pareiškėjas šiais klausimais apeliaciniame skunde nenurodė jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų. Primindama, kad pareiškėjas, pateikęs teisme reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias konkrečias aplinkybes, nes tik aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) gali būti perkeliama suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo pretenzijos atsakovo atstovui buvo detalizuotos tik kai kuriais aspektais.

Teismas pareiškėjo pretenzijų atsakovo atstovui pagrįstumą patikrino pagal įrodymų vertinimo taisyklės ir tinkamai įvertino ginčui aktualių teisės aktų reikalavimų kontekste.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas išsprendė pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo dalį, kurioje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su laikymu perpildytose Marijampolės AVPK areštinės kamerose. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad visais ginčo laikotarpio (nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. spalio 9 d.) periodais pareiškėjas Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų dėl gyvenamojo ploto vienam asmeniui.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos normos HN 37:2009 6 punktas reglamentavo, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Higienos normos HN 37:2009 6 punkte esanti nuoroda [4.2] nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda [4.22] - į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr.5-V-177 2 punktą 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 (pakeistas 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 5-V-382), neteks galios įsigaliojus vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Ginčui aktualiu laikotarpiu ir teismui nagrinėjant bylą tokios Taisyklės nebuvo patvirtintos. Taigi atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr.5-V-177 2 punktą ir į tai, kad ginčui aktualiu pareiškėjo laikymo Marijampolės AVPK areštinėje laikotarpiu (nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. spalio 9 d.) vidaus reikalų ministras nebuvo priėmęs norminio teisės akto, patvirtinančio Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles, ginčo laikotarpiu teritorinių policijos įstaigų areštinėms galiojo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382 redakcija). Pirmosios instancijos teismas sprendime (kaip ir atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą) šias Taisyklės paminėjo, tačiau nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimų dėl laikymo perpildytose kamerose pagrįstumą, teismas šio teisės akto netaikė, nors turėjo taikyti.

Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma policijos areštinės gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382 redakcija). Pagal šių Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai.

Atsižvelgdama į minėtą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui teritorinių policijos įstaigų areštinių gyvenamojoje patalpoje nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuris nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

Pabrėžtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 yra skirtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos vykdomoje administravimo srityje veikiančioms suėmimo vykdymo įstaigoms, o teritorinių policijos įstaigų areštinės veikia kitos (Vidaus reikalų) ministerijos administravimo srityje. Tai atsispindi iš Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsniu paskirstytos kompetencijos - tvirtinti suėmimo vykdymo įstaigų (tardymo izoliatorių ir teritorinių policijos įstaigų areštinių) vidaus tvarkos taisykles pavesta toms ministerijoms (ministrams), į kurių administravimo sritį patenka atitinkamos suėmimo vykdymo įstaigos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams, Suėmimo vykdymo įstatymą įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr.V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą (galiojantį) norminį teisės aktą - Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d.

įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1669-575/2016, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-615-146/2016,2016 m.balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-616-146/2016 ir kt.).

Į šią LVAT suformuotą praktiką nagrinėjamoje byloje turi būti atsižvelgta (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis), nes ginčui aktualiu laikotarpiu pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr.5-V-177 2 punktą, kurio 1 punkte nurodytų 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (pakeistu 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 5-V-382) patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių pripažinimo netekusiomis galios įsigaliojimo data siejama su įvardytu teisiškai reikšmingu faktu - Vidaus reikalų ministrui patvirtinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles.

Tokio teisėkūros subjekto (Vidaus reikalų ministro) patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimus dėl gyvenamojo ploto vienam asmeniui Marijampolės AVPK kamerose neužtikrinimo, netinkamai taikė materialinės teisės normas, t.y. nepagrįstai taikė Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodytą minimalų gyvenamosios patalpos plotą vienam asmeniui (3,6 kv. m), ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra neteisėtą ir turi būti atitinkamai pakeista taikant Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, Higienos normos HN 37:2009 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 6 punktą ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 80 punktą pagal kurį vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kvadratiniai metrai gyvenamosios patalpos ploto.

Iš pateiktų į bylą įrodymų apie pareiškėjo laikymo Marijampolės AVPK areštinėje sąlygas nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. spalio 9 d.) pareiškėjas į šia areštinę buvo patalpintas 15 kartų ir buvo laikomas (kamerose Nr.1, Nr. 2, Nr.6, Nr.

7) iš viso 119 parų (kiekvieno laikymo periodo trukmė nuo 3 iki 13 parų). Pažymėtina, kad pareiškėjo patikslinto skundo teiginį esą jis buvo laikomas kamerose, kurių plotas apie 7 kv. m, atsakovo atstovas paneigė, pateikdamas į bylą areštinės patalpų eksplikacijas (b.l.32-36) iš kurių matyti, kad pareišėkjo laikymo kameros areštinėje buvo žymiai didesnės (Nr.7-18,63 kv.m, Nr.2 -18,46 kv.m, Nr. 6 - 11,19 kv. m, o mažiausiai laikymo kamera Nr. 1- 8,7 kv. m). Atsakovo atstovas įrodė, kad minimalų gyvenamąjį plotą (ne mažiau 5 kv.m vienam asmeniui) pareiškėjui visiškai užtikrino 25 laikymo areštinėje paras (4,5 atskirų laikymo periodų) (kameroje Nr. 7, kurios plotas 18,63 kv. m, 2013 m. rugpjūčio 28–30 d. ir 2014 m. balandžio 17–22 d. laikyta po 3 asmenis, vienam asmeniui teko po 6,21 kv. m; kameroje Nr.2, kurios plotas 18,46 kv. m, 2014 m. balandžio 29 d. - 2014 m. gegužės 8 d. laikyti 2 asmenys, vienam asmeniui teko po 9,23 kv.m, ir 2014 m. liepos 24–31 d. laikyti 3 asmenys, vienam asmeniui teko po 6,15 kv.m; kameroje Nr. 6, kurios plotas 11,19 kv. m, 2014 m. rugpjūčio 7–14 d. buvo laikomi 2 asmenys, vienam asmeniui teko po 5,59 kv. m); 51 parą (5,5 laikymo periodo) nukrypimas nuo minimalios gyvenamojo ploto normos buvo labai nežymus – po 4,61-4,65 kv. m. vienam asmeniui (kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,46 kv. m, 2014 m. gegužės 2-8 d. 4 asmenys, 2014 m. birželio 5–12 d. 4 asmenys, 2014 m. liepos 24–27 d. 3 asmenys, 2014 m. liepos 27–31 d. 4 asmenys, 2014 m. rugsėjo 11–18 d. 4 asmenys, 2014 m. spalio 2–9 d. 4 asmenys; kameroje Nr. 7, kurios plotas 18,63 kv. m, 2014 m. gegužės 22–29 d. 4 asmenys, 2014 m. birželio 19–26 d. 4 asmenys), 8 paras (vienas laikymo periodas) nukrypimas buvo ženklesnis – 4,35 kv.m vienam asmeniui (kameroje Nr. 1, kurios plotas 8,7 kv. m, 2013 m. spalio 24-30 d. buvo laikomi 2 asmenys, o 35 parą (4 laikymo periodai) nukrypimas nuo minimalios ploto normos buvo didžiausias – po 3,73 kv. m vienam asmeniui (kameroje Nr.6 kurios plotas 11,19 kv. m, 2013 m. gruodžio 27 d.- 2014 m. sausio 2 d., 2014 m. sausio 16–23 d., 2014 m. vasario 20–27 d., 2014 m. kovo 20 d. buvo laikoma po 3 asmenis).

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyta, jog Marijampolės AVPK areštinėje pareiškėjui minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 5 kv.

m) ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrintas iš viso 94 paras, t.y. nurodytais atvejais atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, Higienos normos HN 37:2009 6 punktą ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktą. Taigi šiuo ginčo aspektu byloje yra nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (CK 6.271 straipsnis). Todėl yra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad jis areštinėje patyrė ankštų suėmimo sąlygų neigiamą poveikį (fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus), kurie gali būti kvalifikuojami kaip neturtinė žala (CK 6.250 straipsnis).

Atsižvelgiant į minėtas byloje nustatytas aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, kad dėl minimalaus gyvenamojo ploto minėtas 94 pareiškėjo laikymo areštinėje paras neužtikrinimo, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Taigi šiuo aspektu byloje yra nustatytos CK 6.271 straipsnio taikymo sąlygos ir turi būti sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Šios konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Minėtas nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas iš esmės yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Nustačius, kad ginčui aktualaus laikotarpio (nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. spalio 9 d.) atitinkamais periodais (94 paras iš 119 laikymo areštinėje parų) pareiškėjui Marijampolės AVPK areštinėje nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo (priteistinos sumos) turi būti atsižvelgiama į reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pažymėtina ir tai, kad EŽT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą;, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kai kuriais atvejais taip pat formuoja teismų praktiką, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A444–619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1240/2014, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1779-575/2016 ir kt.).

Analizuojant nustatytus pareiškėjo laikymo Marijampolės AVPK areštinėje 94 parų atvejus, kuriais pareiškėjui teko mažiau kaip 5 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, pažymėtina, kad tai nėra nepertraukiamo pareiškėjo laikymo tokiomis sąlygomis laikotarpis, o atskirų laikymo periodų, išsidėsčiusių per ginčui aktualų ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį (nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. spalio 9 d.) suma. Tarp pareiškėjo laikymo minėtomis sąlygomis Marijampolės AVPK areštinėje epizodų (jų trukmė 7-8 paros bei po vieną 5 ir 13 parų atvejį) įsiterpia įvairios trukmės periodai, kuriais pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės AVPK areštinės bei pareišėkjo laikymo šioje areštinėje periodai (iš viso 25 paros -4,5 laikymo periodo), kuriais pareiškėjas buvo laikomas užtikrinant 5 kv. m plotą vienam asmeniui (atitinkami 5,59 kv.m, 6,21 kv.m ir 9,23 kv.m vienam asmeniui).

Tai teisėjų kolegijai suteikia pagrindą išvadoms, kad minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimas buvo epizodinis. Pažymėtina ir tai, kad skyrėsi ir pažeidimų atitinkamais laikymo periodais intensyvumas. Labiausiai nutolusiomis nuo minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui sąlygomis (3,73 kv. m vienam asmeniui) pareiškėjas buvo laikomas 35 paras (4 laikymo periodai), tačiau tarp šių periodų įsitrerpiantys intervalai yra ilgiausi (nuo 1 iki 2 mėnesių) lyginant su kitais pareiškėjo nebuvimo Marijampolės AVPK areštinėje intervalais.

Kitais pirmiau aptartais laikymo Marijampolės AVPK areštinėje periodais (iš viso 59 laikymo areštinėje paros) laikymo sąlygų nukrypimas nuo 5 kv. m. vienam asmeniui buvo arba labai nežymus - 4,61-4,65 kv. m. (iš viso 51 para) arba nežymus - 4,35 kv.m (vienas 8 parų laikymo periodas). Šių aplinkybių visuma teisėjų kolegijai yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad nors laikymo neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui trukmė nėra trumpa (iš viso 94 laikymo areštinėje paros), tačiau pažeidimų mastas nebuvo didelio intensyvumo, ženklesnį neigiamą minėtų laikymo sąlygų poveikį pareiškėjas galėjo patirti per 35 laikymo areštinėje paras (4 laikymo periodus), kai pareiškėjui teko po 3,73 kv. m gyvenamosios patalpos ploto.

Byloje nebuvo nustatyta, kad minėtas pareiškėjo laikymo Marijampolės AVPK areštinėje sąlygas sunkino kokie nors kiti neigiami veiksniai, t.y. kokie nors atsakovo atstovo veiksmai (neveikimas) pareiškėjo atžvilgiu, neatitinkantys teisės aktų reikalavimų. Minėtų byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK areštinėje buvo kaip nors išskirtas iš kitų ten laikomų asmenų ir jam kokiu nors būdu bloginamos laikymo sąlygos.

Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui, kuris yra jaunas asmuo (gim. 1986 m.) dėl minėtų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, būtų kilę kokios nors ilgalaikės ar pastovios pasekmės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat į byloje nustatytą pareiškėjo patirtą neturtinę žalą konstatuoja, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma (25 000 Eur) yra neproporcinga (pernelyg didelė) kompensuoti neturtinę žalą (fizinius nepatogumnus ir neigiamus dvasinius išgyvenimus), kurią pareiškėjas patyrė dėl byloje nustatytos trukmės, epizodinių, nepasižyminčių dideliu instensyvumu

atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

Sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismų praktikoje paprastai atsižvelgiama ir į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. minimali mėnesinė alga - 289,62 Eur (Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543, Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimas Nr. 644).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą laikytina 300 Eur suma. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą. Priteisti pareiškėjui R. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 (trys šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas