2021-11-10 Nr. AB-23622-3-61-3-01756-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3899-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01756-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. F. (A. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. gegužės 6 sprendimą Nr. 12PR-80 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) jis įsimylėjo merginą, tačiau jos tėvas ir broliai, sužinoję apie jų santykius, pradėjo pareiškėjui grasinti ir liepė santykius nutraukti. Net pabaigus darbą, jo visada laukdavo merginos tėvas ir broliai, kurie norėdavo jį sumušti. Dėl to pareiškėjas persikėlė gyventi pas draugą, tačiau net ir ten pareiškėjui buvo grasinama tuo, kad jeigu jis neišvyks iš (duomenys neskelbtini), jis bus nužudytas. Pareiškėjo tėvas nusprendė, kad pareiškėjui reikia išvykti iš (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad pasakojimas apie merginos šeimos vykdytą persekiojimą buvo nenuoseklus ir nedetalus. Vien tai, kad pareiškėjas nepateikė detalių, kurios galėtų būti patikrintos, nesudaro pagrindo laikyti pasakojimo nedetalaus ir nenuoseklaus. Atsakovas nenurodo, kaip pasireiškė pareiškėjo tariamas nenuoseklumas, kadangi savo istoriją pasakojo nuosekliai, joje nebuvo prieštaravimų ar neatitikimų. Atsakovas neturi privilegijos išplėsti nuoseklumo sampratos. Migracijos departamentas pareiškėjo pasakojimui turėjo taikyti abejones privilegiją.

4. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Sprendime padaryta išvada, jog kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Atsakovas Sprendime apie persekiojimą nepateikė jokios informacijos, o dėl jos stokos nenustatė pagrįstos baimės sąlygos buvimo. (duomenys neskelbtini) yra valstybė, kurioje plačiai taikomi papročiai, religinės normos, kraujo kerštas, garbės nusikaltimai, tačiau plačiau šiais klausimas atsakovas nepasisakė.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl jo merginos giminių nepritarimo jų santykiams, pareiškėjui kyla didesnė tikimybė patirti persekiojimą ar net kraujo kerštą. Nesutinka su atsakovo teiginiais, kad tariamas persekiotojas (merginos tėvas ir broliai) nėra valstybinis subjektas. Persekiotoju gali būti ne tik valstybiniai subjektai ar valstybiniai dariniai. Persekiojimas gali kilti iš gyventojų, kurie nesilaiko atitinkamos šalies įstatymų nustatytų standartų. Kaip nurodė pats atsakovas, asmenys (duomenys neskelbtini) turi mažai galimybių tuoktis savo nuožiūra. Atsisakymas vesti šeimos išrinktą vyrą yra viena iš priežasčių, dėl ko prieš moteris (duomenys neskelbtini) gali būti vykdomi garbės nusikaltimai. Atsižvelgiant į tai, rimtai svarstytinos ir tokių santykių pasekmės vyrui.

6. Teigė, kad Migracijos departamentas nesurinko duomenų, kiek efektyvi yra (duomenys neskelbtini) valstybinė apsauga apie paprotinius įstatymus ir garbės normas. Jokia kilmės institucija nepatvirtino, kad efektyviai apsaugotų pareiškėją nuo persekiojimo. Tai, kad pareiškėjas nesikreipė pats, nesudaro pagrindo atmesti jo prašymą suteikti prieglobstį, nes baimė į jas kreiptis pateisina pareiškėjo nesikreipimą.

7. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 168 punktą. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimus ir surinktus aktualius duomenis, atsakovas turėjo parengti pažymą apie esamą padėtį (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo principus.

8. Pareiškėjas nesutinka ir su atsakovo Sprendime padaryta išvada nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, nurodant, kad prieglobsčio prašytojas yra jaunas, darbingo amžiaus vyras, turintis gyvenimo (duomenys neskelbtini) mieste patirties, darbo patirties, (duomenys neskelbtini) yra likę jo giminaičiai, kadangi nei darbingas amžius, nei gyvenimo patirtis (duomenys neskelbtini) nėra rodiklis, jog jam nekyla ir ateityje nekils smurto, kankinimų ar smurto grėsmė ir jis galės to išvengti ar apsisaugoti. Taip pat iš Sprendimo nėra aišku, kokia konkrečia pagalba jis (duomenys neskelbtini) galėtų pasinaudoti. Pareiškėjo atveju, jis (duomenys neskelbtini) gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme.

9. Nurodo, kad atsakovas Sprendimo vykdymą perdavė Valstybės sienos apsaugos tarnybai (toliau – ir VSAT), kuri nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjo nuomone, jo pateiktas prašymas pagrįstas, todėl šio draudimo taikymas netenka prasmės, nes pareiškėjas naudotųsi tarptautine apsauga. Kita vertus sprendimai uždrausti ir atvykti pareiškėjui yra išvestiniai, todėl panaikinus Sprendimą, naikintini ir minėti sprendimai.

10. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nuo 2021 m. kovo 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) redakcija, kuri buvo papildyta 125 straipsniu, tačiau atsakovas, priimdamas Sprendimą, taikė seną Įstatymo 125 straipsnio redakciją ir neatsižvelgė į pakeitimą. Be to, Migracijos departamentui išsiunčiant pareiškėją ir taikant draudimą jam atvykti, neproporcingai užkertamas kelias prašyti prieglobsčio Šengeno erdvėje ateityje, jei pasikeistų saugumo ar individuali pareiškėjo padėtis (duomenys neskelbtini).

11. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė tik tuomet, kai kartu su kitų asmenų grupe nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną buvo sulaikytas VSAT pareigūnų, tai leidžia manyti, jog pareiškėjo atvykimo tikslas nebuvo gauti prieglobstį. Šiuos argumentus sustiprina ir tai, kad pareiškėjas apklausos metu vengė atsakinėti išsamiai, nepateikė jokių konkrečių detalių, kurios galėtų būti patikrintos, į patikslinančius klausimus apskritai nenorėjo atsakyti, jo teiginiai buvo prieštaringi. Pareiškėjas tuo pačiu teigė, kad jo merginos šeimos tikslas buvo nutraukti jų santykius, ką pareiškėjas ir padarė – nutraukė su mergina santykius ir išsikraustė gyventi į kitą kaimą. Tačiau tuo pačiu pareiškėjas teigė, kad merginos šeima ir toliau jo ieškojo bei siekė jo išvykimo iš (duomenys neskelbtini), tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl merginos šeimai neužteko to, jog pareiškėjas su mergina nutraukė santykius ir išsikraustė į kitą vietovę.

13. Atsakovo teigimu, nelogiškas pareiškėjo pasakojimas dėl tariamo jo persekiotojų tikslo (duomenys neskelbtini), kur pareiškėjas persikėlė iš (duomenys neskelbtini). Taip pat svarbu tai, kad pareiškėjas, teigdamas, jog sulaukė grasinančių žinučių iš merginos šeimos, negalėjo pateikti jokių tai patvirtinančių įrodymų. Nors pareiškėjas nurodė, kad telefoną pametė, tačiau atsižvelgiant į tai, jog telefonu jis naudojosi tik WhatsApp ir Instagram programėlėmis, jis galėjo pateikti žinutes Migracijos departamentui, prisijungdamas prie savo paskyros (jeigu tokio pobūdžio žinutės apskritai egzistavo), tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pasakojimas negalėjo būti vertinamas nei kaip išsamus, nei patikimas, todėl Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo prieglobsčio prašytojui taikyti abejonės privilegijos.

14. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su skundo teiginiais, kad ginčijamame sprendime nėra jokios informacijos apie (duomenys neskelbtini) persekiojimo kontekste, todėl nepagrįstai konstatuota, jog kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Paaiškino, kad ariamas pareiškėjo persekiotojas (merginos tėvas ir broliai) nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojas nepateikė ir apskritai nenurodė jokių aplinkybių, jog jį persekiotų pati (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas nurodė, kad net nebandė šios apsaugos gauti – į vietinę teisėsaugą jis nesikreipė. Skundo teiginiai, kad pareiškėjo baimė kreiptis į teisėsaugos institucijas ar jų neveiklumas pateisina pareiškėjo nesikreipimą ar vengimą į jas kreiptis ir nešalina pagrindų suteikti prieglobstį, yra visiškai nepagrįsti, juolab, kad tokių aplinkybių (jog pareiškėjas bijo kreiptis į teisėsaugą ar kad teisėsaugos institucijos nevykdytų tyrimo) pareiškėjas teikdamas paaiškinimus nenurodė. Taigi akivaizdu, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, jog pareiškėjas yra persekiojamas (duomenys neskelbtini) valstybinių subjektų.

15. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendime paminėta, jog pagal kilmės valstybės informaciją, asmenys (duomenys neskelbtini) turi mažai galimybių tuoktis savo nuožiūra, atsisakymas vesti savo šeimos vyrą yra viena iš priežasčių, dėl ko prieš moteris (duomenys neskelbtini) gali būti vykdomi garbės nusikaltimai ir jos gali susidurti su persekiojimo veiksmais, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nėra moteris, atsisakiusi vesti savo šeimos vyrą, ir bet kokiu atveju ši kilmės valstybės informacija nesudaro pagrindo manyti, kad pareiškėjas galėtų būti persekiojamas dėl savo rasės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Kitų duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, kurie galėtų būti reikšmingi pareiškėjo pasakojimo kontekste, Migracijos departamentas nenustatė.

16. Migracijos departamentas neprivalėjo nustatyti, kad pareiškėjas savo kilmės valstybės nėra persekiojamas, nes pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos institucijai įrodinėti neiginius, kas būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Tvarkos aprašo 115 ir 116 punktai nustato, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Remdamasis nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe.

17. Atsakovas nesutiko, kad, remiantis Aprašo 168 punktu, pareiškėjo byloje turėjo būti parengta pažyma apie jo kilmės valstybę. Pažymos rengimas nėra privalomas ir priklauso Migracijos departamento diskrecijai. Šiuo atveju pareiškėjo pasakojimas ir nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindė galimą persekiojimą, nesuponavo specifinės informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę poreikio. Be to, jei Migracijos departamentas nerengė šios pažymos, nereiškia, kad nebuvo surinkta pakankamai informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę. Sprendime dėstomi naujausi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) bei kiti duomenys apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, kurie vertintini kaip objektyvūs, patikimi bei pakankami. Kadangi pareiškėjas apskritai nenurodė tokių aplinkybių, kad būtų persekiojamas (duomenys neskelbtini) valstybinių subjektų (pareiškėjo persekiojimo grėsmė grindžiama iš esmės subjektyviu pasakojimu apie privačių fizinių asmenų veiksmus) ir jokių aplinkybių dėl kilmės valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nepateikė, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo rinkti papildomos, specifinės informacijos apie (duomenys neskelbtini).

18. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad pareiškėjo darbingas amžius ar gyvenimo (duomenys neskelbtini) patirtis nėra saugiklis, kurių pagrindu galima įsitikinti, jog pareiškėjui nekyla ir ateityje nekils smurto, kankinimų ir beatodairiško smurto grėsmė (duomenys neskelbtini) ir jis galės to išvengti bei apsisaugoti. Atsižvelgiant į pareiškėjo pasakojimą, nenustatyta jokios realios ir individualios grėsmės būti persekiojamam ar patirti kankinimus, mirties bausmę. Pažymėjo, kad galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Šiuo atveju pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, prieštaringas, nenuoseklus ir nepatikimas, todėl nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Be to, pagal EPPB duomenis, pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiško smurto lygis yra toks žemas, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Įvertinęs surinktą informaciją Migracijos departamentas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme.

19. Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų pažeidžiamas asmuo, o jo skundo argumentai, jog jis atitinka mažiausiai du iš išvardintų kriterijų, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus, jaunas vyras, pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, (duomenys neskelbtini) yra likę jo artimieji, su kuriais artimai bendravo ir palaiko ryšius.

20. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja Įstatymo nuostatas, nes jo atžvilgiu nėra taikoma Įstatymo 125 straipsnio 4 dalis. Šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis grupėje asmenų kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Be to, pats pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad jo tikslas buvo važiuoti į Europą.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas VSAT Varėnos pasienio rinktinės pareigūnai 2021 m. balandžio 14 d. sulaikė 18 asmenų, iš kurių vienas buvo pareiškėjas. Tą pačią dieną pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį. Prašyme nurodė, kad kilmės valstybėje jo merginos tėvas ir broliai jį grasina nužudyti, kadangi prieštaravo jų santykiams. Pareiškėjo pateiktas rašytinis prašymas vertėjui buvo neįskaitomas.

23. Migracijos departamentas 2021 m. balandžio 14 d. atliko pareiškėjo pirminę apklausą, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad jo merginos tėvas ir broliai grasino jį nužudyti, jeigu jiedu neišsiskirs. Dėl minėtų priežasčių pareiškėjas persikėlė gyventi pas draugą, tačiau jį ir ten surado. Pareiškėjas aiškino, kad jo tėvas pasiūlė išvažiuoti iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) ir tranzito šalyse nebuvo padaręs jokių teisės pažeidimų, palikdamas (duomenys neskelbtini) neturėjo tikslo patekti į konkrečią valstybę, tik norėjo patekti į Europą. Migracijos departamentas 2021 m. balandžio 21 d. atliko antrinę pareiškėjo apklausą, kurios metu pareiškėjas iš esmės nurodė tas pačias aplinkybės kaip ir pirminėje apklausoje bei pažymėjo, kad nenori grįžti į (duomenys neskelbtini).

24. Migracijos departamentas, Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio reikalavimų. Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad prieglobsčio prašytojas gali grįžti į kilmės šalį ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame jis gyveno ir dirbo iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) bei kuriame gyvena jo artimieji; 2) nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Nebuvo identifikuota aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės šalyje jam gresia pavojus gyvybei ar sveikatai; 3) įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (duomenys neskelbtini) piliečiui nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 4) pavesti VSAT vykdyti (duomenys neskelbtini) piliečio išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 5) uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 6) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo 71, 83, 86 ir 87 straipsnių, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarko aprašas, 2019 m. gruodžio 19 d. akto redakcija) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

26. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su Sprendimo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo istorija apie merginos šeimos persekiojimą savaime nesudaro pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą, nes pareiškėjo nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjas nenurodė, jog būtų iš valstybės subjektų ar valstybines funkcijas įgyvendinančių subjektų patyręs ar bijotų persekiojimo, taip pat, kad negali pasinaudoti valstybės apsauga. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo.

27. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismo posėdžio metu nepateikė jokių duomenų, jog kreipėsi į kilmės valstybės institucijas dėl jo nurodyto persekiojimo, dėl grasinimų, ir, kad kilmės valstybės institucijos atsisakė suteikti jam pagalbą. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugą nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas Konvencijoje įtvirtintomis prieglobsčio suteikimo priežastimis, dėl ko asmeniui gali grėsti valstybės institucijų persekiojimas (dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepateikė. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kas nulėmė jo atvykimą būtent į Europos Sąjungą, nors nustatyta, kad jis gyveno nepersekiojamas tam tikrą laiką (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytas argumentas, jog Europos Sąjunga yra toliau ir, kad joje yra geriau, nesudaro pagrindo pareiškėjui suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

28. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas kilmės šalyje yra ar gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų (konvencinės priežastys), taip pat, kad jis negalėtų pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten bijotų grįžti dėl persekiojimo, pareiškėjas tokių aplinkybių taip pat nenurodė. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjo pasakojimas apie išimtinai privačių asmenų nepatvirtintą persekiojimą nėra pakankamai aiškus (pareiškėjas santykius su mergina nutraukė), todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų pabėgėlio statuso nuostatų.

29. Teismas pareiškėjo teiginius, kad atsakovas tyrimą dėl jo apklausų metu nurodytų aplinkybių atliko paviršutiniškai, nerinko informacijos apie kilmės šalį, vertino kritiškai. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas neprivalo visais atvejais rengti papildomas išvadas apie padėtį kilmės šalyje. Svarbu, kad būtų surinkta pakankamai duomenų pareiškėjo nurodomoms faktinėms aplinkybėms įvertinti ir tinkamai išnagrinėti prieglobsčio prašytojo prašymą. Kiekvienas prieglobsčio prašymas yra individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio kiekvienu atveju sprendžiama individualiai. Šiuo atveju Migracijos departamentas atliko detalią pareiškėjo apklausą (apklaustas kelis kartus), sudarė jam sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jo nuomone, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Migracijos departamentas taip pat rinko kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini) sudaromas santuokas ir nustatė, kad (duomenys neskelbtini) asmenys turi mažai galimybių tuoktis savo nuožiūra. Atsisakymas vesti šeimos išrinktą vyrą yra viena iš priežasčių, dėl ko būtent prieš moteris (duomenys neskelbtini) gali būti vykdomi garbės nusikaltimai. Kilmės valstybės informacija išskiria moteris, atsisakiusias tuoktis su šeimos išrinktais vyrais, kaip grupę, kuri gali susidurti su persekiojimo veiksmais. Taip pat atsakovas, remdamasis EPPB pateikiama informacija, svarstė dėl pareiškėjo, kaip save pristatančio (duomenys neskelbtini) tautybės asmeniu (kilmės šalies išduotų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų neturi), pažeidžiamumo, ir nustatė, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. Teismas nurodė, kad pareiškėjo apklausų metu pateikta versija dėl privačių asmenų persekiojimo kilmės šalyje, dėl jo santykių (duomenys neskelbtini) su mergina, su kuria santykius jis pats yra nutraukęs, negali būti laikoma persekiojimu Konvencijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, prasme. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas rinko duomenis apie padėtį pareiškėjo kilmės šalyje ir padėtį pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje, iš kurios jis išvyko.

30. Teismas dėl papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, pažymėjo, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju su pareiškėju bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai kiltų grėsmė, įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų padaryti priešingą išvadą, be to, ir pats pareiškėjas nenurodė tokios grėsmės ar baimės. Pareiškėjas, prašydamas suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, turi nurodyti grėsmes ir baimes, susijusias su grįžimu į kilmės šalį. Migracijos departamentas turi atlikti tyrimą tik dėl prašytojų nurodytų ir identifikuotų grėsmių ir baimių, susijusių su grįžimu į kilmės šalį. Tokių grėsmių pats pareiškėjas nenurodė.

31. Teismas nurodė, kad Sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuspręsta, jog įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių išsiuntimas, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

32. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad Migracijos departamentas taikė netinkamą įstatymo redakciją nuspręsdamas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nesivadovavo Įstatymo 125 straipsnio 4 dalimi, kadangi pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 126 straipsnis). Teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamos Įstatymo redakcijos taikymo atmetė. Pažymėjo, kad skundžiamame sprendime pagrįstai nurodyta, jog taikant ir aiškinant atitinkamas įstatymo nuostatas turi būti atsižvelgiama ir į Europos Sąjungos teisės, kuria remiantis priimamai nacionaliniai teisės aktai, turinį. Pareiškėjo prašymas pagrįstai atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, suabejojus jo nurodytomis abstrakčiomis aplinkybėmis, todėl įvertinus jo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (amžius, profesija, darbingumas, šeiminiai ryšiai, deklaruojami keliavimo tikslai ir pan.), nėra pagrindo konstatuoti, jog ir ši skundžiamo Sprendimo dalis nepagrįsta ar neteisėta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas asmenų grupėje pėsčiomis kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 14 d. buvo pagautas neteisėtai kertant Baltarusijos-Lietuvos sieną, tai patvirtina, kad pareiškėjas ateityje galėtų vėl imtis panašių, neteisėtų veiksmų. Be to ir pats pareiškėjas antrinės apklausos metu nurodė, kad jo tikslas buvo važiuoti buvo į Europą, o ne konkrečiai į Lietuvą, todėl, teismo vertinimu, galbūt netaikius šio draudimo, jis bandys neteisėtai vykti į kitas Europos šalis. Migracijos departamentas pagrįstai priėjo prie išvados, kad yra tikimybė, jog užsienietis slėpsis, todėl nusprendė jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

33. Teismas nurodė, kad Sprendime taip pat nutarta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo. Migracijos departamentas sprendimą uždrausti pareiškėjui 2 metus atvykti į Lietuvos Respubliką motyvavo tuo, kad pareiškėjas Lietuvos valstybės sieną kirto su kitais asmenimis iš Baltarusijos Respublikos neleistinoje vietoje, o atsisakius suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje jis gali pasislėpti. Sprendime įvertinta, kad pareiškėjas neturi su Lietuva jokių ryšių, kurie galėtų būti teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl draudimo atvykti laikotarpio nustatymo. Įstatyme imperatyviai nurodyta, kad priėmus sprendimą užsienietį išsiųsti, turi būti uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatant draudimo atvykti laikotarpį. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 44.3.1 punktas numato, kad išnagrinėjus prieglobsčio prašymą iš esmės skubos tvarka nustatomas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis. Teismas nenustatė, kad atsakovo nustatytas 2 metų draudimo laikotarpis būtų neadekvatus. Pareiškėjas nenurodė, į kokias konkrečiai aplinkybes Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė.

34. Teismas taip pat nurodė, kad Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą įvesti į Antrosios kartos Šengeno informacinę perspėjimo sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 2 metus nuo jo išsiuntimo dienos.

35. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, sprendė, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris priimtas laikantis proporcingumo, objektyvumo, efektyvumo, subsidiarumo principų.

III. 36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

37. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jo skundo argumentų, jog privatūs asmenys ar jų grupė taip pat gali būti laikomi persekiotojais, todėl tokiu atveju suteiktinas pabėgėlio statusas. Tai, kad pareiškėjas nesikreipė valstybinės apsaugos kilmės šalyje, nesudaro pagrindo atmesti jo prašymą suteikti prieglobstį ar laikyti jį nepagrįstą. Ši aplinkybė taip pat negali būti pagrindu nesuteikti pabėgėlio statusą. Renkant duomenis apie kilmės valstybę, Migracijos departamentas turėjo surinkti ir informaciją, ar tokiais paprotinių normų atvejais (duomenys neskelbtini) pareigūnai suteikia efektyvią apsaugą besikreipiantiems asmenims. Atsakovo pareiga surinkti tokius duomenis neturėtų būti paneigta, kadangi ji neabejotinai patenka į pareiškėjo nurodytų motyvų kontekstą.

38. Pareiškėjas teigia, kad iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog Migracijos departamentas neprivalo visais atvejais rengti išvadų, tačiau jo renkama informacija apie kilmės valstybę turi atitikti Apraše aiškiai suformuluotus kriterijus. Ši nuostata yra imperatyvi. Šiuo atveju atsakovas aktualios informacijos, kuri atitiktų teisės aktų nuostatas, nesurinko. Teismas atsakovo padaryto pažeidimo nepašalino ir nepagrįstai tik atsakovui suteikė prerogatyvą spręsti, kas laikoma įrodymų pakankamumu, neatsižvelgdamas į imperatyvius Aprašo reikalavimus. Nurodyti pažeidimai yra esminiai ir sudaro pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

39. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju su pareiškėju bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus kitokiu būdu baudžiamas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl meilės merginai buvo persekiojamas ir jam grasinama, jis bijo būti nužudytas. Nužudymas dėl paprotinių normų, kuriais iš esmės pažeidžiamos esminės žmogaus teisės, teisė į gyvybę, būtent ir rodo, kad asmeniui suteiktina papildoma apsauga, kas atitinka žiauraus ir nežmoniško elgesio sampratą. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nesugretino šių sąvokų turinio, dėl to nepagrįstai pareiškėjui nebuvo suteikta papildoma apsauga. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į teisinį sąvokų aiškinimą ir taikymą, tai turėjo tiesioginės įtakos neteisingo sprendimo priėmimui ir netinkamos motyvacijos parinkimui. Pareiškėjas akcentuoja, kad grėsmę būti nužudytam jis akcentavo ir atsakovui nurodė, tačiau Migracijos departamentas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui, į tai neatsižvelgė.

40. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišnagrinėjo motyvų dėl papildomos apsaugos suteikimo Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, nors nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) vyksta karas bei beatodairiškas smurtas. Taip pat nebuvo išnagrinėti argumentai dėl pareiškėjo priklausymo ar nepriklausymo asmenų grupei, kuri gali susidurti su padidinto persekiojimo grėsme. Dėl to nebuvo tinkamai ir išsamiai patikrintas papildomos apsaugos nesuteikimo pagrįstumas.

41. Pareiškėjas pažymi, kad jo tikslas buvo paprašyti prieglobsčio, tai jis ir padarė Europos Sąjungoje, kuriai priklauso ir Lietuva. Pareiškėjas teigia, kad teismo nurodytos aplinkybės, jog netaikius draudimo pareiškėjas bandys neteisėtai atvykti į kitas Europos šalis, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais.

42. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

43. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kadangi jie yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pažymi, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojas nepateikė ir apskritai nenurodė jokių aplinkybių, kad jį persekiotų pati (duomenys neskelbtini). Taip pat nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei skunde pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių tariamai bijo kreiptis į savo kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, siekdamas apginti savo teises.

44. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė tik tuomet, kai kartu su kitų asmenų grupe nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną buvo sulaikytas VSAT pareigūnų, kas jau savaime leidžia manyti, jog pareiškėjo atvykimo tikslas nebuvo gauti prieglobstį. Šias prielaidas sustiprina tai, jog teikdamas paaiškinimus Migracijos departamentui, pareiškėjas apie galimą jo persekiojimą nepateikė jokių konkrečių detalių, kurios galėtų būti patikrintos, vengė atsakinėti išsamiai, į patikslinančius klausimus apskritai nenorėdavo atsakinėti, pareiškėjo teiginiai buvo prieštaringi. Dėl to pareiškėjo pasakojimas nebuvo pripažintas patikimu įrodymu, galinčiu pagrįsti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.

45. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą atsakovas nesurinko kilmės valstybės informacijos ir pažeidė Tvarkos aprašo 115 bei 167 punktus. Pareiškėjo persekiotojas (merginos tėvas ir broliai) nėra valstybinis subjektas, o duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojas nepateikė ir apskritai nenurodė jokių aplinkybių, kad jį persekiotų pati (duomenys neskelbtini). Kitų duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, kurie galėtų būti reikšmingi pareiškėjo pasakojimo kontekste, Migracijos departamentas nenustatė. Be to, kadangi pareiškėjas apskritai nenurodė tokių aplinkybių, kad būtų persekiojamas (duomenys neskelbtini) valstybinių subjektų (pareiškėjo persekiojimo grėsmė grindžiama iš esmės subjektyviu pasakojimu apie privačių fizinių asmenų veiksmus) ir jokių aplinkybių dėl kilmės valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nepateikė, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo rinkti papildomos, specifinės informacijos apie (duomenys neskelbtini).

46. Migracijos departamentas vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, bei, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia mirties bausmė ar kankinimai, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti šį sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Teismas ginčijamame sprendime taip pat pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo apklausų metu pateikta versija dėl privačių asmenų persekiojimo kilmės šalyje, dėl jo santykių su (duomenys neskelbtini) mergina, kuriuos jis pats yra nutraukęs, negali būti laikoma tokiu persekiojimu, koks numatytas 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ ir Lietuvos Respublikos nacionaliniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose prieglobsčio prašymų nagrinėjimą.

47. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjui nepagrįstai nebuvo suteikta papildoma apsauga, nes (duomenys neskelbtini) vyksta karas ir beatodairiškas smurtas. Pagal EPPB duomenis, pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiško smurto lygis yra toks žemas, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme (priešingas aplinkybes patvirtinančių svarių argumentų ar įrodymų pareiškėjas neteikė). Pareiškėjas yra darbingo amžiaus jaunas vyras, pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, (duomenys neskelbtini) yra likę jo artimieji, su kuriais artimai bendravo ir palaiko ryšius. Be to, (duomenys neskelbtini) pareiškėjas gali sulaukti ir įvairios tarptautinės bendruomenės pagalbos.

48. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Tikėtina, kad atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

49. Atsakovas, remdamasis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Lietuvos valstybės sieną kirto su kitais asmenimis iš Baltarusijos Respublikos neleistinoje vietoje, o atsisakius suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje jis gali pasislėpti, pareiškėjas neturi su Lietuva jokių ryšių, kurie galėtų būti teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl draudimo atvykti laikotarpio nustatymo (priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė), priėmė sprendimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad jis bandys neteisėtai vykti į kitas Europos šalis, yra nepagrįsti – būtent pareiškėjo elgesys, bandant neteisėtai įvažiuoti į Europą ir akivaizdžiai nepagrįsto prieglobsčio prašymo pateikimas, leidžia pagrįstai manyti, kad nenustačius draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas Šengeno erdvės valstybės, pareiškėjas gali bandyti dar kartą įgyvendinti savo neteisėtus tikslus, todėl pareiškėjo atžvilgiu pritaikytos priemonės yra būtinos ir proporcingos.

50. Migracijos departamento vertinimu, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikant teisės normas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 51. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.

52. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, surinko pakankamai informacijos apie padėtį šalyje, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjui kilmės valstybėje grėsė ar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

53. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, kuri atitiktų Aprašo nuostatas, ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, neišnagrinėjo motyvų dėl papildomos apsaugos suteikimo Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, pareiškėjo priklausymo ar nepriklausymo asmenų grupei, kuri gali susidurti su padidinto persekiojimo grėsme.

54. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

55. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

56. Teisėjų kolegija, atsižvelgdamas į minėtas nuostatas, apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių nėra pagrindo naikinti Migracijos departamento Sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, todėl papildomai jų nekartoja.

57. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

58. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3426-1062/2021 ir kt.).

59. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

60. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

61. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) jis bus nužudytas buvusios merginos šeimos, kuri prieštaravo jų santykiams, merginos tėvas ir broliai jam grasino, jį persekiojo, dėl to jis išvyko iš šalies į Europą.

62. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitą bylos (taip pat Migracijos departamento pateiktos užsieniečio bylos) medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka, būti pagrobtam, kankinamam ar priverstam tapti politinės grupuotės kovotoju. Pareiškėjas savo pasakojimo dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus niekaip nedetalizavo ir neindividualizavo, jam (pasakojimui) trūksta konkretumo, kad būtų galima daryti tikėtiną išvadą, jog, kaip teigia pareiškėjas, grįžus į kilmės valstybę jo sveikatai ar gyvybei grėstų pavojus. Pažymėtina, jog apklausose pareiškėjas baimę grįžti į kilmės šalį siejo su buvusios merginos, su kuria draugavo, tėvo ir brolių grasinimu, nors, kaip aiškino pareiškėjas, santykius su mergina nutraukė ir išsikėlė gyventi į kitą kaimą, o vėliau, padedant tėvui, išvyko į (duomenys neskelbtini). Kadangi, pareiškėjo teigimu, likus (duomenys neskelbtini) jį galėjo pasiekti buvusios merginos šeima, o Europa yra toliau, todėl vyko į Europą. Kitų pareiškėjo šalyje jam kylančių grėsmių jis nenurodė.

63. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus, savaime, nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Juo labiau, kad pareiškėjas nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo ir nagrinėjimo Migracijos departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė duomenų, kad kilmės valstybėje jis buvo persekiojamas (išskyrus buvusios merginos šeimos). Taigi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugus, baimintis dėl savo sveikatos ir (ar) gyvybės.

64. Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas nesurinko Aprašo nuostatas atitinkančios informacijos, tačiau konkrečiai nenurodo, kokios informacijos atsakovas nesurinko. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad grįžus į kilmės šalį jis bus nužudytas buvusios merginos šeimos, merginos tėvas ir broliai jam grasino, jį persekiojo, dėl to jis išvyko iš šalies į Europą. Pareiškėjas jokių kitų aplinkybių, kurias įvertinus būtų pagrindas spręsti dėl realiai egzistavusios pagrįstos baimės kilmės valstybėje būti persekiojamam, kankinamam, pagrobtam, tapti smurto auka ir pan., pareiškėjas nei apklausų metu Migracijos departamente, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei apeliaciniame skunde nenurodė. Šiuo atveju pažymėtina, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (ypač, jei tokių aspektų pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausose net nenurodė).

65. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

66. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl papildomos apsaugos pareiškėjui, be kita ko, vertino EPPB informaciją apie įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose esantį beatodairiško smurto lygį ir nustatė, kad jis yra skirtingas, tačiau (duomenys neskelbtini) provincijoje, pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje, jis vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesudaro realios rimtos žalos rizikos, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjimu atveju atsakovas nenustatė. EPPB 2021 m. pateiktoje ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Įvertinus Migracijos departamento surinktą informaciją, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek Migracijos departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo motyvų dėl papildomos apsaugos suteikimo Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, pareiškėjo priklausymo ar nepriklausymo asmenų grupei, kuri gali susidurti su padidinto persekiojimo grėsme.

Priešingai, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus bei byloje esančius įrodymus, sprendė, jog pareiškėjo apklausų metu pateikta versija dėl privačių asmenų persekiojimo kilmės šalyje, dėl jo santykių (duomenys neskelbtini) su mergina, kuriuos jis pats yra nutraukęs, negali būti laikoma persekiojimu 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ ir Lietuvos Respublikos nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančiuose prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, prasme.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo surinkta su pareiškėjo prašymu susijusi informacija, ji nebuvo įvertinta pareiškėjo nurodytais aspektais, yra nepagrįsti.

67. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, taip pat dėl pareiškėjo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia Migracijos departamento surinktos ir įvertintos aktualios informacijos apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, skundžiamas atsakovo Sprendimas priimtas nepažeidžiant jo priėmimo procedūrų, yra motyvuotas, neturi trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

68. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jo išsiuntimu ir draudimu atvykti, pažymi, kad iš skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje masinio migrantų srauto metu) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai jį sulaikę pareigūnai pristatė jį į užkardą; 2021 m. balandžio 14 d. buvo pagautas neteisėtai kertant Baltarusijos-Lietuvos sieną, apklausos metu nenurodė, kad jo tikslas buvo atvykti į Lietuvos Respubliką. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjui taikytina priemonė dėl jo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo dienos yra proporcinga ir teisėta.

69. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. F. (A. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė