2022-12-28 Nr. AB-31835-3-62-3-01437-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1145-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01437-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Šileikio ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki skundo padavimo teismui dienos (2021 m. birželio 14 d.) buvo laikomas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje netinkamomis kalinimo sąlygomis, nes visą laikotarpį buvo ribojama jo teisė paskambinti telefonu. Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimui skirtas laikas (4 val. per dieną) sutapo su naudojimosi telefonu laiku, o budinčiųjų poste įrengti tik du telefono aparatai, kuriais naudojosi apie 200 nuteistųjų. Be to, per pasivaikščiojimui skirtą laiką pareiškėjas taip pat turėjo nueiti į dušą, parduotuvę, sporto salę, stadioną, biblioteką, medicinos dalį, dėl to paskambinti telefonu artimiesiems ne visada spėdavo, telefonai dažnai būdavo užimti. Dėl nesudarytos galimybės paskambinti telefonu artimiesiems pareiškėjas teigė patyręs nepatogumus, diskomfortą, dvasinę skriaudą, fizines kančias, depresiją, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 4 500 Eur sumą ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2020 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėjas buvo priskirtas paprastai nuteistųjų grupei, kurioje laikomi asmenys turi galimybę skambinti telefonu du kartus per savaitę. Nuo 2020 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjas buvo priskirtas lengvajai nuteistųjų grupei, kurioje laikomiems asmenims leidžiama tris kartus per dieną skambinti telefonu. Atsakovo atstovas teigė, kad iš viso įstaigoje yra įrengti keturi telefono aparatai. Vienas – drausmės grupės patalpose, du – bendrabučio tipo patalpose, vienas – kamerų tipo patalpose. Pažymėjo, kad skambučių apskaitos žurnalas patvirtina, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo sudaryta galimybė skambinti telefonu. Be to, pareiškėjas su artimaisiais galėjo bendrauti ir kitomis priemonėmis – rašyti laiškus, naudotis vaizdo telefonijos paslaugomis, lankytis pasimatymuose.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Marijampolės PN yra patvirtinti grafikai, kurie užtikrina galimybę nuteistiesiems įgyvendinti savo teises. Pareiškėjas turi teisę pasirinkti, ar tuo metu bendrauti su artimaisiais, ar pasivaikščioti ir pan. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių ir teisių suvaržymas yra neišvengiamas. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio prasme.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo A. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl teisės skambinti telefonu ribojimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73 straipsnio 4, 5 punktų, 74 straipsnio 4, 5 punktų, 102 straipsnio 2 ir 5 dalių, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 21 d.) 124 punkto, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 37 ir 38 punktų nuostatomis, Marijampolės PN direktoriaus 2020 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 4/07-38 patvirtintu Nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiku, Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 7/07R-182 patvirtintu Nuteistųjų naudojimosi taksofonu grafiku.

8. Teismas pažymėjo, kad remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu pataisos įstaigai kyla imperatyvi pareiga nuteistiesiems užtikrinti galimybę skambinti telefonu dienotvarkėje nustatytu laisvalaikio metu. Iš Marijampolės PN direktoriaus 2020 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 4/07-38 patvirtintos Nuteistųjų dienotvarkės matyti, kad nuteistųjų laisvas laikas (laisvalaikis) yra nuo 13.00 val. iki 14.00 val. ir nuo 18.15 val. iki 20.30 val. Teismas nurodė, kad iš Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 7/07R-182 patvirtinto Nuteistųjų naudojimosi taksofonu grafiko matyti, jog taksofonu nuteistieji naudojasi kasdien nuo 8.30 val. iki 12.00 val. ir nuo 13.00 val. iki 17.00 val. Taksofonu naudojasi tik tų būrių nuteistieji, kurie tuo metu yra atrakinti. Esant būtinybei skambinti kitu laiku, nuteistieji turi rašyti motyvuotą prašymą.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuteistųjų teisės skambinti telefonu realizavimas visų pirma siejamas su asmens valios išraiška paskambinti atitinkamam asmeniui. Konkrečiu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas pageidavo telefonu skambinti artimiesiems ir teikė prašymą pataisos namų administracijai dėl tokios teisės realizavimo ne pasivaikščiojimui skirtu laiku, o atsakovo atstovas atsisakė sudaryti galimybę jam šią teisę realizuoti. Teismas akcentavo, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovo atstovas, žinodamas apie nuteistojo pageidavimą telefonu susisiekti su artimaisiais ne grafike nustatytu laiku, ėmėsi veiksmų, kad pareiškėjas šią teisę galėtų realizuoti. Nenustatęs, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl skambučio teisės realizavimo ne pasivaikščiojimui skirtu laiku, teismas vertino, kad pagal abstrakčius pareiškėjo teiginius nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

10. Teismas nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. skambučių apskaitos žurnalo duomenys, patvirtina, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo sudaryta galimybė skambinti telefonu. Iš Skambučių apskaitos žurnalo matyti, kad pareiškėjas aktyviai naudojosi šia įstatymo jam suteikta teise, net po tris kartus per dieną. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas nesinaudojo skambučio teise kiekvieną dieną, nesudaro pagrindo išvadai, kad pataisos namuose jam nebuvo sudaryta galimybė telefonu bendrauti su artimaisiais. Be to, kaip jau buvo minėta, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas pageidavo telefonu skambinti artimiesiems, o atsakovo atstovas šios teisės pareiškėjui nebūtų užtikrinęs. Teismas akcentavo, kad nors atsakovo atstovas į bylą nepateikė Skambučių apskaitos žurnalo kopijų už 2019–2020 metus, tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją su skundais dėl nesudarytos galimybės skambinti telefonu.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pataisos namuose trūko taksofonų, teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato pataisos įstaigoms konkrečių reikalavimų taksofonams įrengti ar jų kiekio. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie taksofonų ar, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nesudarytos galimybės skambinti artimiesiems.

12. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (trys nuteistųjų būriai naudojosi dviem taksofono aparatais) jam būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą ir nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 13. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai.

14. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neįvertino jo atžvilgiu padaryto pažeidimo (nesudarytos galimybės paskambinti telefonu tada, kada pareiškėjas ar jo artimieji nori/gali) nors pažeidimas truko dvejus metus, kas pagal CK 6.250 straipsnio nuostatą sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teigia, kad pažeidimas buvo ilgalaikis ir intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas. Tvirtina, kad rašė prašymus atsakovo atstovui dėl skambučių, tačiau jo prašymai dingo. Pabrėžia, kad pažeidus jo teisę į socialinius ryšius jis patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, kas turėjo įtakos jo sveiktos būklės pablogėjimui (skauda galvą, kankina nerimas).

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad byloje yra pateikęs atsiliepimą ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjui kalino sąlygos Marijampolės PN nesukėlė jokių neigiamų išgyvenimų ar pasekmių, dėl kurių galėjo atsirasti netrumpalaikiai padariniai jo sveikatai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai visiškai atspindi atsakovo atstovo poziciją šioje byloje, todėl mano, jog teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos nagrinėjimą duomenis nėra tikslinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų Marijampolės PN, atlyginimo priteisimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Marijampolės PN administracijos / pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų (teisės paskambinti telefonu ribojimo), skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovo atstovo padarytas pažeidimas sukėlė jam neturtinę žalą taip, kaip ji suprantama CK 6.250 straipsnio nuostatų prasme, tačiau apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodė jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų (dėl galimybės paskambinti telefonu tik pasivaikščiojimui skirtu laiku, dėl taksofonų trūkumų), juos detaliai išanalizavo, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 7–11 punktuose išdėstytas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad byloje nėra duomenų, jog Marijampolės PN administracija nesudarė pareiškėjui galimybės telefonu bendrauti su artimaisiais; byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie taksofonų; byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas pageidavo telefonu skambinti artimiesiems ir teikė prašymą pataisos namų administracijai dėl tokios teisės realizavimo ne pasivaikščiojimui skirtu laiku, o atsakovo atstovas atsisakė sudaryti galimybę jam šią teisę realizuoti; priešingai, byloje pateikti duomenys (Skambučių apskaitos žurnalo kopija (b. l. 28–69)) patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo sudaryta galimybė skambinti telefonu ir šia teise pareiškėjas aktyviai naudojosi.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su nustatytu teisiniu reglamentavimu, reguliuojančiu nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, teigdamas, jog jis negali su artimaisiais bendrauti telefonu tada, kada jis ar jo artimieji nori / gali. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01).

Be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Taigi, įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nuteisti asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis, nes jas riboja BVK ir kitų poįstatyminių teisės aktų nuostatos, nustatančios specialųjį nuteistų asmenų teisinį režimą.

23. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

24. Byloje nenustatyti Marijampolės PN administracijos ar pareigūnų neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų. Šiuo atveju taip pat nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog pareiškėjui buvimo Marijampolės PN laikotarpiu dėl jo skunde nurodytų aplinkybių buvo kilę tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėjo įtakos neturtinės žalos padarymo konstatavimui. Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmai (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad būdamas Marijampolės PN patyrė objektyvias neigiamas pasekmes, todėl teisėjų kolegija šios bylos faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto (ABTĮ 56 str. 4 d.).

26. Nenustačius Marijampolės PN administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui neįrodžius padarytos neturtinės žalos fakto, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Egidijus Šileikis

Dalia Višinskienė